Kauno apylinkės teismo sprendimas

Kauno apylinkės teismo teisėja Milda Remeikienė, sekretoriaujant Irmai Daukšaitei-Gavelienei, dalyvaujant ieškovo BTA Insurance Company SE atstovui advokatui Martynui Stankevičiui, dalyvaujant atsakovo UAB (duomenys neskelbtini) atstovui advokatui V. D., nedalyvaujant trečiajam asmeniui A. V., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo BTA Insurance Company SE ieškinį atsakovui UAB (duomenys neskelbtini) dėl išmokos grąžinimo, trečiasis asmuo A. V.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškinyje nurodyta, kad 2013-11-06 dieną Vokietijoje įvyko autoįvykis, kurio metu išsiliejus dyzelinui, padaryta teritorijos tarša, apgadintos paletės su daiktais. Įvykio kaltininku pripažintas A. V., kuris vairavo UAB (duomenys neskelbtini) priklausančią transporto priemonę MAN TGA v/n (duomenys neskelbtini) 2014-10-13 BTA Insurance Company" SE filialas Lietuvoje, vadovaujantis draudiminį įvykį ir žalos dydį patvirtinančiais dokumentais, išmokėjo draudimo išmoką - 1224,00 Eur dėl padarytos žalos. Pagal draudimo sutarties Nr.12 44914973 sąlygas, atsakovas draudimo įmoka turėjo sumokėti iki 2013-11-01 dienos. Įvykis buvo 2013-11-06 dieną. Draudėjas - atsakovas, įmoką sumokėjo po įvykio, 2013-11-15 dieną, todėl vadovaujantis TPVCAPD įstatymo 11 straipsnio 7 dalimi turi grąžinti draudėjui visą draudimo išmoką.

Trečiasis asmuo atsiliepimo nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-07-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).

Iš bylos duomenų matyti, kad 2013-10-30 tarp BTA Insurance Comapany SE, veikiančios per filialą Lietuvoje ir atsakovo UAB (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta Įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. 12 4914973 (b.l. 23). Šia sutartimi buvo draudžiama transporto priemonė MAN TGA (valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Sutarties galiojimas nuo 2013-11-01 iki 2014-10-31. 1850 Lt draudimo įmoka turėjo būti sumokėta iki 2013-11-01. Į bylą pateikti įrodymai taip pat patvirtina, kad atsakovas įmoką sumokėjo 2013-11-15 (b. l. 24), t. y. beveik dvi savaites praleidęs nustatytą terminą. Ieškovas teikia įrodymus, kad 2013-11-06 iš atsakovui priklausančio automobilio MAN TGA (valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) išsiliejo tepalai, buvo užteršta teritorija ir sugadintas svetimas turtas. Dėl įvykio išmokėta 1224,00 EUR suma (b. l.22). Į bylą pateikti įrodymai, kad ieškovas atsakovui 2014-11-26 siuntė pretenziją dėl išmokos atlyginimo (b.l. 25).

TPVCAPDĮ tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (1 str. 1 d.). TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje nustatyta draudiko, išmokėjusio draudimo išmoką, teisė reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Draudikas šia TPVCAPDĮ nuostata gali naudotis, jeigu draudimo sutartis yra galiojanti, t. y. ji yra sudaryta, įgijusi ir nenustojusi galios. Nurodyta nuostata suteikia draudikui galimo elgesio pasirinkimo galimybę, t. y. draudikas, esant nurodytoms sąlygomis visada turės teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti sumokėtą draudimo išmoką, tačiau tai, ar jis šia teise pasinaudos, priklauso draudiko diskrecijai. Taigi nurodytos normos dispozityvumas reiškia ne tai, kad, esant nustatytoms sąlygoms ir draudikui pareikalavus, draudėjas ne visada privalo sugrąžinti draudiko išmokėtas draudimo sumas, bet tai, kad draudikas turi teisę savarankiškai spręsti dėl savo teisių gynybos būdų pasirinkimo. Draudėjui draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjus draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir apdrausta transporto priemone padarius žalos, draudikas turi teisę susigrąžinti jai atlyginti išmokėtas draudimo sumas iš draudėjo, nepaisant to, kad draudėjas sumokėjo draudimo įmoką po draudžiamojo įvykio (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-22 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2012). Draudimo sutartis, sudaryta pagal TPVCAPDĮ, yra rašytinė, atlygintinė, terminuota ir konsensualinė. Pagal TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 dalį draudimo sutartis įsigalioja nuo joje nurodytos datos. Toks draudimo sutarties teisinis reguliavimas nustatytas nukentėjusio asmens interesais, nes draudikas negali atsisakyti mokėti išmokos, net ir jei draudžiamasis įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų, ar per laikotarpį, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo (TPVCAPDĮ 11 str. 6 d.). TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje nustatytų padarinių (draudėjo pareiga grąžinti draudėjui draudimo išmoką) atsiradimas yra siejamas su tam tikrų sąlygų buvimu: 1) draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą; 2) per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba 3) žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį.

Šiuo atveju kaip nurodyta aukščiau, pagal faktinį ieškinio pagrindą draudėjas pagal sutarties reikalavimus nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala, todėl laikytina, kad ieškovas reiškia TPVCAPDĮ nuostatomis pagrįstą ieškinį.

Atkreiptinas dėmesys, kad Draudimo įstatymo 82 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata draudžianti draudikui mokėti draudimo išmoką, neįsitikinus draudžiamojo įvykio buvimu. Taigi draudikas turėtų vengti situacijų, kai draudimo išmoka mokama dėl draudimo sutartimi neprisiimtos rizikos, nesant tam teisinio pagrindo. Tokios ex gratia išmokos atveju draudikas neįgyja reikalavimo teisės į kaltą asmenį. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad vien draudimo išmokos faktas nėra pagrindas tenkinti subrogacinį reikalavimą, turi būti nustatyta, kad įvyko draudžiamasis įvykis ir kad draudimo išmokos dydis atitinka padarytus nuostolius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AAS „Gjensidige Baltic“ v. G. B., bylos Nr. 3K-3-78/2010). Priešingu atveju draudikas prisiima riziką dėl galimybės išsiieškoti išmokas iš atsakingo už žalą asmens. Dėl to siekdamas patirti mažiau nuostolių savo profesinėje veikloje draudikas turi elgtis apdairiai ir rūpestingai, ir tiek draudėjo, tiek trečiųjų asmenų atžvilgiu elgtis sąžiningai. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad sisteminis nurodytų TPVCAPDĮ nuostatų bei įstatymo tikslų aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog, gavęs pretenziją, civilinės atsakomybės draudikas privalo atlikti eismo įvykio aplinkybių tyrimą ir gali atsisakyti mokėti draudimo išmoką tik tuo atveju, jeigu pateikia įrodymus, kad jo apdraustos transporto priemonės valdytojas nėra atsakingas už pretenziją pateikusiam asmeniui padarytą žalą ((Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta c. b. AB ,,Lietuvos draudimas“ v. UAB ,,BTA draudimas“, bylos Nr. 3K-3-3/2011).

Nagrinėjamu atveju atsakovas nurodo, kad ieškovas išmokėdamas draudimo išmoką neįsitikino, kad įvyko draudžiamasis įvykis, nenustatė realaus patirtos žalos dydžio.

Ieškovas savo reikalavimą dėl 1224,00 Eur išmokos gražinimo grindžia šiais įrodymais – 2015-03-16 pažyma Nr. 2015UŽSK/0014 dėl 1224.00 Eur draudimo išmokos užskaitymo su BTA Insurance Company SE N. D. (b.l. 16), fotonuotrauka, kurioje fiksuotas išbėgęs dyzelinas (b.l. 26), ieškovo ir jo atstovo Vokietijoje 2014-04-17, 2014-05-29 bei 2014-05-30 susirašinėjimu (b.l. 60-85), A. G. GMbH pranešimu apie įvykį (b.l. 87, 88), užsakymu Nr. 5300359674/2013-11-05 bei tarptautiniu važtaraščiu Nr.8300887309, kurie patvirtina, kad atsakovui priklausanti transporto priemonė MAN TGA (valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 2013-11-06 iš ginčo vietos (A. G. GMbH gamyklos Neuenhagene) vežė krovinį į paskirties vietą Beklunde (b.l.89-92), A. G. GMbH gamyklos darbuotojos C. K. 2014-05-06 rašytiniais parodymais (b.l. 96, 97) bei 2014-05-16 apsaugos darbuotojo rašytiniais parodymais, kurie patvirtina, kad 2013-11-06 matė kaip iš atsakovui priklausančio automobilio varvėjo tepalai ir vairuotojas apie tai buvo įspėtas (b.l. 93-98), A. G. GMbH pateiktu žalos apskaičiavimu (b.l. 85).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksą įrodinėjimo pareiga tenka bylos šalims. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Pažymėtina, kad pagal CPK 177 str. 1 d. nuostatas, įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais ir pan. (CPK 177 str. 2 d.). Pažymėtina, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis jam pateiktais įrodymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2008; 2008-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2008).

Teismas, atlikęs byloje esančių rašytinių įrodymų vertinimą, išklausęs šalių ir jų atstovų paaiškinimus, susipažinęs su įvykį mačiusių liudytojų rašytiniais parodymais, kuriais netikėti teismas neturi pagrindo, remdamasis tikimybių pusiausvyros principu, sprendžia, kad byloje esanti medžiaga, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad 2013-11-06 iš atsakovui UAB (duomenys neskelbtini) priklausančios transporto priemonės MAN TGA (valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ištekėjęs dyzelinas sukėlė tretiesiems asmenims A. G. GMbH 1224,00 Eur žalą, kurią atlyginęs ieškovas, TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies pagrindu, turi teisę regreso tvarka išreikalauti iš atsakovo (CPK 178 str.).

Teismas atmeta atsakovo argumentą, kad ieškovas neturi teisinio pagrindo atgręžtinio reikalavimo teise prašyti atlyginti išmokėtas sumas, kadangi atlygino nedraudžiamojo įvykio (susijusio su nejudančia transporto priemone) sukeltą žalą.

Pažymėtina, kad TPVCAPD įstatymo 16 str. 1 d. numato, jog išmoka mokama atsižvelgiant į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Įstatymo 14 str. 4 d. nurodo, kad draudikų atstovai paskirti kitoje Europos Sąjungos valstybėje yra atsakingi už išmokos mokėjimą nukentėjusiems asmenims. Ieškovas pateikė įrodymus, kad nagrinėjamu atveju, vertinant ar įvykis gali būti pripažintas draudžiamuoju, buvo vadovaujamasi Vokietijos Aukščiausiojo federalinio teismo 2006-12-20 sprendimu, kuriuo suformuota praktika, jog draudikas turi atlyginti visus dėl transporto priemonės panaudojimo atsiradusius nuostolius (b.l. 123-129). Vadovaujantis išdėstytu, atmestini atsakovo nurodyti argumentai susiję su tuo, kad pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, įvykis, susijęs su nejudančia transporto priemone, nėra laikomas eismo įvykiu Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo prasme, todėl TPVCAPD įstatymo nuostatos šiuo atveju nėra taikomos.

Teismas pažymi, kad nustačius atsakovo kaltę dėl A. G. GMbH gamyklos teritorijoje išsiliejusio dyzelino ir ieškovui atlyginus dėl to atsiradusią žalą už atsakovą, net ir nedraudžiamojo įvykio atveju, atsakovui kyla pareiga atlyginti ieškovo išmokėtas sumas. Pažymėtina, kad draudimo įstatymas nedraudžia draudikui atlyginti draudėjo patirtus nuostolius vien todėl, kad įvykis yra nedraudžiamasis. Nustatyta, kad žala atsirado dėl atsakovo veiksmų/neveikimo. Darytina išvada, kad žalos atsiradimą lėmė bendrojo reikalavimo nesilaikymas elgtis taip, kad savo veiksmais nepadarytum niekam žalos, todėl tarp žalos ir šių veiksmų yra priežastinis ryšys. Todėl teismo nuomone, žalą padariusio asmens pareiga atlyginti žalą išlieka nepriklausomai nuo to, ar žalos atlyginimo reikalauja žalą patyręs asmuo, ar žalą patyrusiam asmeniui atlyginęs asmuo. Atsakingo asmens pareigą atlyginti asmens turtui padarytą žalą įtvirtina CK 6.263 straipsnis. Regreso tvarka reikalavimas gali pereiti trečiajam asmeniui rašytinės sutarties arba įstatymų pagrindu (CK 6.111 straipsnis). Tuo atveju, kai reikalavimas atlyginti žalą patenkinamas iš trečiojo asmens turto, trečiajam asmeniui jis pereina regreso tvarka (6.112 straipsnio 1 punktas).

Remiantis išdėstytais motyvais, ieškovo ieškinys tenkintinas visiškai ir iš atsakovo ieškovo naudai priteistina 1224,00 Eur (CPK 178 str.).

Lietuvos Respublikos CK 6.37 str. 2 d., 6.261 str. yra numatyta skolininko pareiga mokėti palūkanas už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Todėl, ieškovo prašymu, iš atsakovo priteistinos įstatymo nustatytos 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistiną skolą nuo bylos iškėlimo teisme, t.y. 2015-02-13 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 str.).

Ieškovas už teismui pateiktą ieškinį sumokėjo 28 Eur žyminio mokesčio (b.l. 4, 28), todėl iš atsakovo ieškovui priteistina ieškovo sumokėta žyminio mokesčio suma – 28 Eur (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 93 straipsnio 1 dalis).

Ieškovas taip pat pateikė įrodymus, kad patyrė 67 Eur išlaidų dėl žalą įrodančių dokumentų vertimo į lietuvių kalbą (b.l. 59), bei 156 Eur išlaidų dėl Vokietijos Aukščiausiojo federalinio teismo 2006-12-20 sprendimo vertimo į lietuvių kalbą (b.l. 130). Minėtos vertimo išlaidos (223 Eur) ieškinį tenkinus visiškai priteistinos iš atsakovo ieškovui.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265-270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovo UAB (duomenys neskelbtini), įm.k.(duomenys neskelbtini), ieškovo BTA Insurance Company SE, veikiančios per BTA Insurance Company Se filialą Lietuvoje, įm.k. 300665654, naudai 1224,00 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dvidešimt keturis eurus 00 ct) draudiminės išmokos bei 223 Eur (du šimtus dvidešimt tris eurus 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Šalys turi teisę per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos skųsti jį apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.