Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. T. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 50 (penkiasdešimties) parų arešto bausme.

Bausmę paskirta atlikti areštinėje, bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo sulaikymo dienos.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo Ž. T. kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti, nuspręsta nekeisti, o nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

Iš Ž. T. ir Š. B. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos solidariai priteista 111,02 Eur (vienas šimtas vienuolika eurų du centai) civilinio ieškinio tenkinimui.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti Š. B. ir A. Z., tačiau dėl jų apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. Ž. T. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. sausio 21 d., apie 4.30 val., prie (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės viešosios bibliotekos pastato, esančio (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje kartu su Š. B., Š. O. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, dėl kurių ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą, turėdamas tikslą užvaldyti svetimą turtą, panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusį E. R., tai yra Š. O. tyčia sudavus ne mažiau kaip du smūgius ranka nukentėjusiajam E. R. į veido sritį, po ko pastarajam nukritus nuo smūgių ant žemės, tuo padarant nukentėjusiajam poodinę kraujosruvą kairės akies vokuose, kraujosruvą po kairės akies obuolio jungine, pogleivio kraujosruvą apatinėje lūpoje, taip nežymiai sutrikdant nukentėjusiojo E. R. sveikatą, atėmė galimybę nukentėjusiajam priešintis ir taip bendrais veiksmais pagrobė svetimą, nukentėjusiajam E. R. priklausantį turtą – mobilaus ryšio telefoną HTC ONE M8 su jame buvusia SIM kortele, bendros 150 eurų vertės.

2.4. Apeliaciniame skunde pažymima, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyti kiti asmenys, dalyvavę darant nusikaltimą ar kaip nors kitaip prisidėję prie nusikalstamos veikos vykdymo, nors baudžiamojoje teisėje yra svarbu užtikrinti, kad už nusikalstamą veiką atsakytų visi bendrininkai, nepriklausomai nuo jų rūšies ar bendrininkavimo formos. Bendrininkų padarytos nusikalstamos veikos paprastai tiriamos ir nagrinėjamos betarpiškai vienoje byloje, nes tik tokio proceso metu užtikrinamas visapusiškas ir išsamus reikšmingų bylai aplinkybių ištyrimas. Kasacinės instancijos teismas yra pasisakęs, kad neišsprendus bent vieno iš bendrininkų baudžiamojo teisinio vertinimo pirmosios instancijos teisme, neįmanoma nagrinėti ne tik kasacinį, bet ir apeliacinį kito bendrininko skundą (baudžiamoji byla Nr. 2K-520/2014). Nagrinėjamu atveju nėra aišku, kiek iš viso bendrininkų buvo ir kiek jie galėjo prisidėti prie nusikaltimo padarymo bei kokių tikslų galėjo turėti.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo Ž. T. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, baudžiamosios bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, kuriuos išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl Ž. T. kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos teisinio įvertinimo.

7. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos vertina, remdamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Atkreipiamas dėmesys, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teisminio nagrinėjimo proceso dalyviai, tarp jų kaltinamasis (nuteistasis) ir (ar) jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra akivaizdžių prieštaravimų. Priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Apylinkės teismo priimtas nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus, todėl vien ta aplinkybė, kad bylos įrodymai buvo vertinami nepalankiai Ž. T., nepatvirtina, jog teismas buvo šališkas ar padarė kokius nors su įrodymų vertinimu susijusius pažeidimus. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nenustatyta. Taip pat nenustatyta, jog buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas ir apelianto teisė į teisingą procesą.

9. Byloje nustatyta, kad 2017 m. sausio 21 d., 4.55 val., buvo gautas pranešimas iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato budėtojo, kad prie (duomenys neskelbtini), esančios viešosios bibliotekos yra sumušti asmenys. Nuvykus į įvykio vietą, nieko nerasta, tačiau patikslinta, jog sužeistas vienas asmuo, kuris išvežtas į VšĮ Jonavos ligoninės priėmimo skyrių. Paaiškėjo, kad šis asmuo – tai E. R., kuriam nustatytas 2 promilių girtumas ir veido sumušimas. Dėl girtumo jo apklausti nebuvo galimybės (1 t., b. l. 22). Nukentėjusysis pirmą kartą apklaustas tik po savaitės laiko nuo įvykio, tikslių jo atžvilgiu panaudoto fizinio smurto aplinkybių jis negalėjo nurodyti, tačiau tai, kas buvo prisiminta, nuosekliai buvo dėstoma ir vėlesnių apklausų metu tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu. Todėl kritiškai vertinti E. R. parodymus vien dėl to, kad incidento metu jam buvo nustatytas neblaivumas, nėra pagrindo.

10. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis parodė, kad 2017 m. sausio 21 d., apie 1 val., su pusbroliu G. R. lankėsi (duomenys neskelbtini) esančioje picerijoje „P.“, kur vartojo alkoholį. Kada tiksliai išėjo iš picerijos, nepamena, tačiau abu su pusbroliu ėjo namo (duomenys neskelbtini) gatve. Ties bibliotekos pastatu, iš priekio nuo (duomenys neskelbtini) gatvės pusės prie jų priėjo grupė jaunuolių, apie 20-25 metų amžiaus. Jų buvo apie dešimt asmenų. Vienas jaunuolis, priėjęs dar arčiau, pasakė „nusiimti akinius“ ar „nuimk akinius“. Tolesnių įvykių nukentėjusysis nepamena, nes prarado sąmonę. Būdamas klinikose, apsižiūrėjo, kad neturi mobilaus ryšio telefono HTC ONE M8, kurį laikė džinsinių kelnių priekinėje kišenėje (1 t., b. l. 52-54). Papildomos apklausos metu E. R. papildė, kad įvykio metu jo pusbrolis nenukentėjo, nes spėjo pabėgti (1 t., b. l. 55). G. R. į Lietuvą buvo atvykęs tik trumpam, po įvykio išvyko į (duomenys neskelbtini), kur gyvena ir dirba (1 t., b. l. 56). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis taip pat akcentavo prieš juos atsidūrusią kompaniją, su kuria nekonfliktavo, tačiau sulaukė staigaus puolimo (5 t., b. l. 39).

15. Bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką, jų veikos bendrumas, susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-163-648/2015). Svarbiausia bendrininkavimo instituto funkcija baudžiamojoje teisėje yra užtikrinti, kad už nusikalstamą veiką atsakytų ne vien tas, kuris tiesiogiai realizavo visus jos objektyviuosius požymius (vykdytojas), bet ir tie, kurie organizavo, sukurstė, padėjo padaryti šią nusikalstamą veiką arba kartu su vykdytoju bent iš dalies realizavo jos požymius. Tokie asmenys atsako už vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia (BK 26 straipsnio 1 dalis). Nors šie asmenys patys nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių nerealizuoja ar realizuoja tik iš dalies, bet jų veikimas ar neveikimas pripažįstamas nusikalstamu, nes jie dalyvavo nusikalstamoje veikoje kaip vykdytojo bendrininkai.

16. Būtini bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki nusikalstamos veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog bendrai su kitais asmenimis dalyvauja darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais – gestu, mimika ir pan. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad nuteistasis būtų kruopščiai ruošęsis nusikalstamos veikos padarymui, iš anksto su kitais bendrininkais sugalvoję planą, pasiskirstę vaidmenimis, tačiau įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Išankstinis, aiškus, konkretus susitarimas nėra būtinas bendrininkavimo požymis, nes pagal teismų formuojamą praktiką susitarti įmanoma ir konkliudentiniais veiksmais, t. y. asmens elgesiu, iš kurio matyti jo tyčia bendrai padaryti nusikalstamą veiką, pavyzdžiui, rodant pritarimą kito asmens veiksmams gestais, mimika, prisidedant prie šių veiksmų, tęsiant nusikalstamą veiką.

17. Analizuojamu atveju Ž. T. susitarimas bendrai daryti plėšimą pasireiškė būtent konkliudentiniais veiksmais, ką visiškai pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas. Apeliantas pritarė fizinio smurto panaudojimui nukentėjusiojo atžvilgiu, ką patvirtina jo pasyvus vaidmuo įvykio metu. Nuteistojo tyčia pasireiškė neveikimu, t. y. jis kartu su gausia kompanija stovėjo netoli nukentėjusiojo ir prieš šį smurtaujančio asmens, tačiau nesiėmė jokių priemonių, kad smurtaujantį asmenį sustabdytų, taip pat nekvietė pagalbos, policijos ir pan. Pirmosios instancijos teisme Ž. T. pripažino, kad turėjo galimybę pasišalinti, t. y. niekas jo nevertė būti kartu ir stebėti vykdomo plėšimo, tačiau, kodėl jis nepasišalino, negalėjo paaiškinti. Būdamas su didele kompanija, apeliantas neabejotinai suvokė, jog turi pranašumą prieš nukentėjusįjį. Tai, kad kompanija atrodė grėsmingai, netiesiogiai liudija ir kartu su nukentėjusiuoju buvusio G. R. veiksmai, t. y. šis nedelsdamas iš įvykio vietos pabėgo, net nebandydamas ginti savo pusbrolio. Akivaizdu, jog G. R. aiškiai suvokė, jog du asmenys niekaip neatrems jaunų asmenų kompanijos (susidedančios iš maždaug 8-10 asmenų), todėl vengdamas santykių aiškinimosi bei instinktyviai saugodamas savo sveikatą, pabėgo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Ž. T. savo neveikimu ir pasyviu buvimu įvykio vietoje papildė plėšimo realizavimą. Nuteistasis suvokė tiek savo, tiek bendrininkų veiksmų neleistiną pobūdį, norėjo taip elgtis ir siekė vieningų, bendrų padarinių.

18. Atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje formuojama nuostata, jog veikai kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės, kuris iš kaltininkų padarė daugiau smurtinių veiksmų, kuris mažiau, o kuris tik buvo šalia. Buvimas šalia tuo metu, kai kiti asmenys naudoja fizinį smurtą ir grobia turtą, suprantamas kaip psichinis smurtas nukentėjusiajam, t. y. grasinimas nukentėjusiajam, kad nevykdant reikalavimo ir priešinantis, gali būti panaudotas intensyvesnis fizinis smurtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-148/2004, 2K-295/2012, 2K-599/2015). Kiekvieno asmens konkretus indėlis yra įvertinamas skiriamos bausmės individualizavimo metu, tačiau visų bendrininkų veika kvalifikuojama pagal tą patį BK specialiosios dalies straipsnį. Taigi, net ir tada, kai kaltininkas iš tikrųjų tiesiogiai fizinio smurto prieš nukentėjusįjį nenaudoja ir pats turto iš jo negrobia, tačiau neaktyviais veiksmais prisideda prie kitų asmenų veikos ir jai pritaria, jam taip pat pripažįstamas vykdytojo vaidmuo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs ir tai, kad nustatant bendrininkavimą plėšiant, svarbu atsižvelgti į bylos duomenis, kurie atskleidžia bendrininkų ryšius, nulėmusius jų bendros nusikalstamos veikos turinį (pobūdį) ir jų veiksmus po nusikalstamos veikos. Tokiu atveju vertintina loginė aplinkybių seka, kaltininkų kontaktai iki nusikaltimo, veiksmai darant nusikaltimą ir po nusikaltimo padarymo dalijantis pagrobtas vertybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-130/2010).

19. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pagrobtą turtą – mobilaus ryšio telefoną HTC ONE M8 į lombardą nunešė ir užstatė būtent Ž. T.. Tai jis padarė tą pačią dieną, praktiškai iš karto po nusikalstamos veikos įvykdymo. Nuteistasis žinojo, kam iš tiesų priklauso telefonas ir kokiu būdu jis buvo paimtas, tačiau vietoj to, kad jį nuneštų į policiją, jis besąlygiškai vykdė kito bendrininko nurodymą nešti telefoną į lombardą ir tokiu būdu gauti už pagrobtą daiktą pinigų. Atkreiptinas dėmesys, kad iš visos kompanijos užduotis priduoti telefoną į lombardą buvo patikėta būtent apeliantui, kas netiesiogiai patvirtina, jog fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu naudojęs asmuo pasitikėjo Ž. T., t. y. jį laikė patikimu bendrininku. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas po to, kai iš E. R. kelnių kišenės buvo ištrauktas jam priklausantis mobilaus ryšio telefonas, toliau leido laiką su visa kompanija, t. y. jie visi ramiai nuėjo į (duomenys neskelbtini) mikrorajoną, niekas (taip pat ir apeliantas) nereiškė pretenzijų ar kitokio nepasitenkinimo fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu panaudojusiam asmeniui. Plėšimas buvo įvykdytas naktį, apie 4.30 val., o anksti ryte, vos atsidarius lombardui, pagrobtas telefonas buvo užstatytas. Ž. T. ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodęs, jog į lombardo vidų užėjo vienas, tačiau kiti kompanionai laukė lauke grįžtant jo su pinigais. Vadinasi, jie visi įgyvendino bendrą sumanymą realizuoti bendrai pagrobtą turtą. Tai, kad po savaitės laiko nuteistasis telefoną iš lombardo atsiėmė, nešalina jo baudžiamosios atsakomybės. Juo labiau, kad telefoną, jo paties teigimu, jis atidavė bendrininkui Š. O., o ne policijos pareigūnams.

20. Apeliaciniame skunde teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyti kiti asmenys, dalyvavę darant nusikalstamą veiką, todėl nėra aišku, kiek iš viso bendrininkų buvo bei kokių tikslų jie turėjo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad bendrininkų padarytos nusikalstamos veikos paprastai tiriamos ir nagrinėjamos vienoje byloje, nes tai lemia išsamesnį reikšmingų bylai aplinkybių ištyrimą, tačiau šiuo atveju vieni bendrininkai nuo vykdomo ikiteisminio tyrimo pasislėpė, o kitų tapatybės nebuvo nustatytos, todėl jų atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą. Tačiau šis bylų išskyrimas neužkerta kelio Ž. T. patraukimui baudžiamojon atsakomybėn, nes kiekvienas asmuo individualiai atsako už padarytą nusikalstamą veiką. Be to, byloje nėra ginčo dėl to, kad įvykio metu nukentėjusįjį bei jo pusbrolį, einančius gatve, nakties metu pasitiko didelė jaunuolių kompanija – 8-10 asmenų, kurių abu asmenys pagrįstai galėjo išsigąsti. Jau minėta, kad vienas asmuo spėjo pabėgti, o kitas buvo staigiai užpultas ir apiplėštas. Ž. T. pritarė smurtiniams veiksmams ir telefono pagrobimui, ką taip pat patvirtina šioje nutartyje jau aptarti jo veiksmai po nusikalstamos veikos padarymo, todėl jis pagrįstai nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

21. Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme nuteistojo gynėjai akcentavo, kad Ž. T. veika gali būti kvalifikuojama tik pagal BK 189 straipsnį, t. y. nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba realizavimas, tačiau teisėjų kolegija tokiai kvalifikacijai nepritaria. BK 189 straipsnyje nustatyta atsakomybė už nusikalstamu būdu gauto turto įgijimą, naudojimąsi arba realizavimą, kaltininkui žinant, kad šis įgytas, naudotas ar realizuotas turtas gautas nusikalstamu būdu. Pagal BK 189 straipsnio 1-3 dalių dispoziciją turto įgijimas, naudojimasis ir realizavimas yra šių veikų alternatyvūs objektyvieji požymiai, taigi baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka bent vieno jų. Pažymėtina, kad šie objektyvieji požymiai aiškiai susieti su įrodytais aktyviais kaltininko veiksmais disponuojant nusikalstamos kilmės turtu (tokio turto gavimu iš neteisėto valdytojo, kuris padarė vagystę, plėšimą arba kitą savanaudišką nusikaltimą, naudojimusi tokiu turtu ar šio turto realizavimu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114-489/2016, 2K-145-697/2017 ir kt.).

22. Nustatant asmens kaltumą įrodinėtinas ir BK 189 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė, kuri pasireiškia tiesiogine tyčia ir jos turinį sudaro tai, kad kaltininkas žino, jog jis įgyja, naudoja arba realizuoja nusikalstamu būdu gautą turtą, ir nori taip veikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-1/2011, 2K-213/2013, 2K-7-88/2014, 2K-114-489/2016). Įstatymas nereikalauja, kad kaltininkas žinotų visas padaryto nusikaltimo aplinkybes, pakanka bendro supratimo apie kito asmens (ar jų grupės) padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir nusikalstamą turto gavimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-213/2013, 2K-3/2014). Tuo tarpu veiksmai, atlikti su jau plėšimo, apgaulės ar kitu būdu užvaldytu svetimu turtu, papildomai baudžiamosios atsakomybės turtą užvaldžiusiam asmeniui neužtraukia, nes nusikalstamu būdu įgyto turto realizavimas gali būti inkriminuojamas tik kitam asmeniui, žinančiam, kad turtas įgytas nusikalstamu būdu, ir jį realizuojančiam. Šiuo atveju Ž. T. nėra kitas asmuo, kuris nedalyvavo plėšimo vykdyme, o tik nunešė į lombardą žinomai pagrobtą telefoną. Apeliantas buvo bendrininkų grupės, kuri užvaldžiusi svetimą turtą su juo toliau elgėsi kaip su savu, t. y. kaip norėjo, narys. Nuteistasis, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, neatsidūrė įvykio vietoje visiškai atsitiktinai, jis iki nusikalstamos veikos padarymo, jos darymo metu ir po jos buvo su ta pačia kompanija ir realizavo bendrus sumanymus.

23. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos sudėties visuma Ž. T. buvo realizuota bendrai veikiant su kitais asmenimis. Apeliantas suprato į ką yra kėsinamasi ir norėjo taip elgtis, todėl jo išteisinimui nėra pagrindo.

24. Skiriant bausmę Ž. T. bendrosios bausmių skyrimo taisyklės, įtvirtintos BK 54 straipsnyje, 61 straipsnyje, nepažeistos. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir tinkamai įvertino veikos pavojingumą ir pobūdį (apysunkis tyčinis smurtinis nusikaltimas), nuteistojo asmenybę ir pavojingumą (anksčiau neteistas, tačiau baustas administracinėmis nuobaudomis), tai, kad nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje. Teismas tinkamai įvertinęs šių aplinkybių tarpusavio santykį bei reikšmę parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį, pagrįstai sprendė, jog bausmės tikslams pasiekti skirtina arešto bausmė, teisingai nustatė šios bausmės dydį.

25. Esant nurodytų aplinkybių visumai, konstatuotina, kad Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Tačiau pažymėtina, kad 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojo 2018 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymas Nr. XIII-1640 „Dėl amnestijos akto“, kurio 2 straipsnyje nurodyta, jog arešto bausmę atliekantiems nuteistiesiems, išskyrus nuteistuosius, kuriems arešto bausmė paskirta už vengimą atlikti kitą bausmę ar baudžiamojo poveikio priemonę, neatliktoji arešto bausmės dalis sumažinama pusiau. Sąlygų, numatytų tiek 2 straipsnyje, tiek kituose šio įstatymo straipsniuose (7, 8 straipsniai), dėl kurių Ž. T. nebūtų galima taikyti įstatymo „Dėl amnestijos akto“ 2 straipsnio, nenustatyta. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui nuteistajam paskirta 50 parų arešto bausmė mažintina pusiau.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo Ž. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vadovaujantis 2018 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. XIII-1640 „Dėl amnestijos akto“ (įsigaliojusio 2019 m. sausio 1 d.) 2 straipsniu, 9 straipsnio 1 dalimi, 3 dalies 2 punktu, Ž. T. 2018 m. lapkričio 9 d. Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį paskirtą 50 (penkiasdešimties) parų arešto bausmę sumažinti pusiau.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.