- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-04-13
- Bylos Nr.
- 2K-130/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Goda (pirm.), Vytautas Greičius, Vytautas Piesliakas (pran.)
- Nuteistasis
- V. D., K. S., V. L., T., T. D.
- Nukentėjusysis
- L. M.
- Kategorijos
- 1.2.14.3.1Paprastas plėšimas (BK 180 str. 1 d.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Godo, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutarties.
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu V. D. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti K. S., V. L. ir T. D., tačiau jie kasacinių skundų nepadavė.
Priteista solidariai iš K. S., V. D., V. L. ir T. D. 152,90 Lt Valstybinei ligonių kasai ir 520 Lt nukentėjusiajai L. M.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartimi nuteistųjų K. S., V. D., V. L. ir T. D. apeliaciniai skundai atmesti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. D. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su K. S., V. L. ir T. D., 2008 m. gruodžio 8 d. nuo 22.00 val. iki 2008 m. gruodžio 9 d. 00.01 val., Šiauliuose, pastato, esančio adresu Tilžės g. 122 vidiniame kieme, panaudodami fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį nepilnametį E. M. ir nukentėjusįjį V. D., t. y., T. D. sugriebus viena ranka už rūbų nukentėjusiajam nepilnamečiui E. M. ir prievarta įsodinus jį į automobilį „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o K. S. su V. D. užsukus nukentėjusiojo V. D. rankas už nugaros ir prievarta įsodinus į automobilį „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiuojant automobiliu Šiaulių miesto gatvėmis, T. D. iškrausčius nukentėjusiojo V. D. kišenes, pagrobė svetimą, V. D. priklausantį turtą: bevertę piniginę, kurioje buvo 40 Lt, mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 2360“, kurio vertė 500 Lt, negaliojantį V. D. vardu išduotą Lietuvos Respublikos piliečio pasą (Nr. (duomenys neskelbtini)), o V. L. iškrausčius nukentėjusiojo nepilnamečio E. M. rūbų kišenes, pagrobė svetimą, nukentėjusiajam nepilnamečiui E. M. priklausantį turtą: 500 Lt, mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6300“, kurio vertė 500 Lt. Tęsdami nusikalstamą veiką, veikdami vieninga tyčia, bendrais tyčiniais veiksmais, išvažiavus iš Šiaulių miesto teritorijos Radviliškio miesto kryptimi, T. D. grasinant panaudoti smurtą – nuvežti į mišką ir nupjauti galvas, nuvežus nukentėjusįjį nepilnametį E. M. ir nukentėjusįjį V. D. į Šiaulių r., ties Kairių k. esantį mišką, tiksli vieta nenustatyta, panaudodami fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį V. D., t. y. T. D. ištraukus prievarta už rūbų nukentėjusįjį V. D. iš automobilio į lauką, nuvilkus nukentėjusiojo V. D. striukę, pagrobė svetimą, nukentėjusiajam V. D. priklausantį turtą – striukę, kurios vertė 700 Lt, bei siekiant išsaugoti pagrobtą turtą, T. D. sudavus V. D. ranka du smūgius į krūtinės ląstos kairę pusę, vieną smūgį į apatinio žandikaulio kairę pusę, padarė V. D. krūtinės ląstos kairės pusės sumušimą ir apatinio žandikaulio kairės pusės sumušimą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą. T. D. liepus nukentėjusiajam nepilnamečiui E. M. išlipti iš automobilio, K. S. pareikalavus nukentėjusiojo nepilnamečio E. M. atiduoti batus, pagrobė svetimą, nukentėjusiajai L. M. priklausantį turtą – vieną porą vyriškų batų, kurių vertė 100 Lt. T. D. už rūbų prievarta išvilkus nepilnametį nukentėjusįjį E. M. iš automobilio į lauką, T. D. nuėmus E. M. nuo pečių kuprinę, pagrobė svetimą, nukentėjusiajai L. M. priklausantį turtą – kuprinę, kurios vertė 60 Lt, plastikinį indą su šaukštu, kurių bendra vertė 20 Lt, ir nukentėjusiajam nepilnamečiui E. M. priklausantį turtą – du balionėlius aerozolinių dažų, kurių bendra vertė 20 Lt, bei siekiant išsaugoti pagrobtą turtą, T. D. sudavus tris smūgius rankos kumščiu nukentėjusiajam nepilnamečiui E. M. į pilvo sritį, tuo sukeliant jam fizinį skausmą, iš viso pagrobė svetimą nukentėjusiajam V. D. priklausantį 1240 Lt vertės turtą, nepilnamečiui nukentėjusiajam E. M. priklausantį 1020 Lt vertės turtą, nukentėjusiajai L. M. priklausantį 180 Lt vertės turtą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis V. D. prašo teismą panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde teigia, kad jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, nes šio nusikaltimo nepadarė.
Kasatorius pažymi, kad teismas, nagrinėdamas bylą, padarė visą eilę esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Visų pirma, kasatorius nurodo, kad teismas pažeidė šiuos esminius baudžiamojo proceso principus: BPK 7 straipsnio 1 dalyje įtirtintą rungimosi principą, BPK 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisės į gynybą principą, BPK 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą vieną iš kaltinamojo teisių teikti įrodymus ir nagrinėjimo teisme metu užduoti klausimus, BPK 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtiną teisę prašyti, kad liudytojai būtų apklausti ir BPK 45 straipsnyje įtvirtiną teisėjo, prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūno pareigą išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir užtikrinti galimybę jomis pasinaudoti.
Kasatorius nurodo, kad apylinkės teisme jis neturėjo galimybės reikšti pastabų dėl nukentėjusiojo duotų parodymų.
Kasatorius teigia, kad nors jis buvo pareiškęs pastabas dėl teisiamojo posėdžio protokolo turinio, tačiau apylinkės teismas 2009 m. gegužės 14 d. nutartimi nepagrįstai šias pastabas atmetė.
Taip pat apygardos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalį, nes netenkino jo prašymo atlikti pakartotinį įrodymų tyrimą. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad vieninteliai įrodymai, kuriais remiantis buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, buvo apsvaigusio nuo alkoholio nepilnamečio nukentėjusiojo parodymai, kurie neatitinka BPK 20 straipsnio 2 ir 3 dalyje įrodymams keliamų reikalavimų.
Šalies argumentai
Kasatorius mano, kad nėra jokių įrodymų, patvirtinančių kad jis padarė nusikaltimą, o teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė vien tik atsižvelgdamas į ankstesnius jo teistumus, padarė išvadą, kad jam inkriminuotą nusikaltimą. Todėl kasatorius teigia, kad teisminis bylos nagrinėjimas vyko šališkai.
Atsiliepimas
Atsiliepime į kasacinį skundą prokuroras nurodo, kad apylinkės teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstas išvadas dėl kasatoriaus dalyvavimo jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme.
Nors kasatorius teigia, kad teismas pažeidė BPK 10 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 3 dalį, 44 straipsnio 7 dalį, 45 straipsnį, 261 straipsnio 2 dalį ir 324 straipsnio 6 dalį, tačiau šie jo teiginiai yra deklaratyvūs. Nagrinėjant bylą apylinkės teisme kaltinamajam V. D. buvo išaiškintos jo teisės ir jis turėjo teisę teikti įrodymus, pareikšti prašymus, duoti parodymus, pareikšti savo nuomonę visais klausimais nagrinėjant bylą, dalyvavo tiriant įrodymus, t. y. iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad įstatymų garantuotos teisės jam buvo suteiktos, teisė į gynybą suvaržyta nebuvo, teismo šališkumo nenustatyta. Tai, kad kasatorius nesutinka ar savaip vertina nukentėjusiųjų parodymus, nėra teismo šališkumas ar neobjektyvumas. Teismas nukentėjusiųjų parodymus vertino su kitais byloje ištirtais įrodymais. V. D. buvo pateikęs pastabas dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo posėdžio protokolo ir Šiaulių miesto apylinkės teismas 2009 m. gegužės 14 d. patvirtino jo pastabas toje dalyje, kad iš automobilio buvo išlipęs T. D. ir striukę iš nukentėjusiojo V. D. paėmė lauke, bei tai, kad V. D., paskelbus nuosprendį, nurodė, jog nuosprendžio nesuprato. Pastabų patvirtinimas neįrodo Šiaulių miesto apylinkės teismo šališkumo ar Šiaulių apygardos teisme nagrinėjant bylą padarytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
Žemesnės instancijos teismas
Kaip matyti, kasatoriaus nusikalstami veiksmai pasireiškė tuo, kad jis, veikdamas kartu su kitais nuteistaisiais, panaudojo smurtą prieš nepilnametį nukentėjusįjį E. M. ir nukentėjusįjį V. D., kartu su K. S. prievarta užsuko nukentėjusiajam V. D. rankas ir prievarta įsodino jį į automobilį, o nuvežę į Šiaulių r., ties Kairių k. esantį mišką, pagrobė svetimą nukentėjusiesiems E. M., V. D. ir L. M. priklausantį turtą. Šiaulių miesto apylinkės teismo patvirtintos V. D. pastabos dėl teismo posėdžio protokolo nepakeičia ir neišplečia nusikalstamų V. D. veiksmų. Be to, nors V. D. nurodė, kad jis teismo nuosprendžio nesuprato, tačiau savo teisę apskųsti Šiaulių teismo nuosprendį, realizavo.
Atsiliepimas
Taip pat atsiliepime pažymima, kad kasatorius nepagrįstai skunde teigia, jog buvo suvaržytos jo teisės nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nes Šiaulių apygardos teismas neatliko įrodymų tyrimo. Iš Šiaulių apygardos teismo posėdžio protokolo matyti, kad V. D. iš tiesų prašė atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti nukentėjusiuosius, nes jie apylinkės teisme davė neva melagingus parodymus. Nagrinėjant bylą Šiaulių apygardos teisme V. D., prašydamas apklausti nukentėjusiuosius, nenurodė, kokias kitas aplinkybes, be jau parodytų apylinkės teisme, jie turėtų dar nurodyti, todėl teismas pagrįstai nusprendė neatlikti įrodymų tyrimo. Tai, kad Šiaulių apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, neatliko įrodymų tyrimo, nereiškia, kad buvo suvaržytos V. D. teisės. Apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma nuteistųjų apeliaciniuose skunduose ir pateikė į juos motyvuotas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas procesinių pažeidimų nepadarė, V. D. teisių nesuvaržė, pagrindo panaikinti priimtą nutartį nėra, bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, taip pat nėra.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. D. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl V. D. nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį
Kolegija laiko, kad teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai V. D. nuteisė pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Kasatoriaus dalyvavimą BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padaryme patvirtina nukentėjusiojo E. M. parodymai, kurie buvo vienodi ir nuoseklūs viso proceso metu, todėl teismas neturėjo pagrindo jais netikėti. Nukentėjusysis E. M. parodė, kad po to, kai kitas nuteistasis šioje byloje – T. D., sugriebęs viena ranka už sprando, o kita – už dešinės rankos, jį prievarta įsodino į automobilį, jis matė, kaip kasatorius kartu su bendrininku K. S., užlaužė rankas nukentėjusiajam V. D. ir taip pat įsodino jį į automobilį. Nukentėjusysis E. M. parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu atpažino kasatorių kaip asmenį, kuris su automobilio vairuotoju užsuko nukentėjusiajam V. D. rankas už nugaros ir įsodino į automobilį. Nors nukentėjusysis V. D. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo išgėręs, tačiau apie esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes jis parodė, kad į automobilį ir iš jo buvo įsodintas bei išlaipintas prievarta, po to buvo nuvilkta jo striukė, o jis pats mušamas. Nors daugiau jokių smurtinių veiksmų kasatorius neatliko, tačiau jis buvo kartu prie automobilio ir jo viduje kitiems nuteistiesiems šioje byloje vartojant smurtą, grasinant bei užvaldant svetimą turtą, todėl jis suvokė, kad kartu su kitais bendrininkais dalyvauja plėšimo padaryme.
Sutinkamai su BK 180 straipsnio 1 dalimi plėšimą padarė tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam priešintis, pagrobė turtą. Byloje nustatyta, kad kasatorius naudojo smurtą prieš nukentėjusiuosius siekiant užvaldyti svetimą turtą, jis buvo automobilyje, kai buvo grobiamas turtas, taigi jis atliko dalį veiksmų, įeinančių į plėšimo nusikaltimo sudėtį. Buvimas šalia nukentėjusiojo kitiems bendrininkams pagrobiant turtą taip pat laikomas grasinimu kaip plėšimo nusikaltimo sudėties požymiu.
Įvertinęs visas bylos aplinkybes, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kasatorius dalyvavo BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padaryme ir buvo vienas iš bendravykdytojų. Kolegija laiko, kad teismas surinktus įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies ir kasatorių pagrįstai nuteisė pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.
Dėl esminių baudžiamojo proceso pažeidimų
Kasatoriaus teiginys dėl BPK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto rungimosi principo pažeidimo yra deklaratyvus, nes neįvardijama kuo pasireiškė minėto principo pažeidimas. Iš bylos medžiagos matosi, kad visi proceso dalyviai tiriant įrodymus turėjo lygias teises.
Byloje nenustatytas BPK 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisės į gynybą principo pažeidimas, nes kasatoriui nuo pirmojo jo sulaikymo ir pranešimo apie įtarimą dienos, t. y. 2008 m. gruodžio 9 d., buvo išaiškinta teisė turėti gynėją ir jam paskirta gynėja, kuri dalyvavo atliekant visus ikiteisminio tyrimo veiksmus.
Taip pat nepagrįstas kasatoriaus teiginys dėl BPK 22 straipsnio 3 dalies ir 44 straipsnio 7 dalies pažeidimų. BPK 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta viena iš kaltinamojo teisių teikti įrodymus ir nagrinėjimo teisme metu užduoti klausimus, o BPK 44 straipsnio 7 dalyje – kiekvieno nusikalstamos veikos padarymu įtariamo ar kaltinamo asmens teisė pačiam apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai būtų apklausti. Iš bylos medžiagos matyti, kad teisiamojo posėdžio, vykusio 2009 m. balandžio 22 d., metu visiems kaltinamiesiems, taip pat ir V. D., buvo išaiškintos jų BPK 22 straipsnio 3 dalyje numatytos teisės. Tokiu būdu buvo realizuota BPK 45 straipsnyje įtvirtinta teisėjo pareiga išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir užtikrinti galimybę jomis pasinaudoti. Esant šioms aplinkybėms, kasatorius turėjo visas galimybes pasinaudoti BPK 22 straipsnio 3 dalyje numatytomis teisėmis.
Kasatoriaus teiginys, kad jo pareikštos pastabos dėl teisiamojo posėdžio protokolo teisingumo buvo atmestos, prieštarauja bylos medžiagai. BPK 261 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad per tris dienas po teisiamojo posėdžio protokolo pasirašymo nagrinėjimo teisme dalyviai gali su juo susipažinti ir pateikti savo pastabas, taip pat nurodyti jo neteisingumą ar neišsamumą. Pateiktas pastabas išnagrinėja teisiamojo posėdžio pirmininkas ir, jeigu su jomis sutinka, patvirtinta jų teisingumą bei prideda prie teisiamojo posėdžio protokolo. Iš bylos medžiagos matyti, kad kasatoriaus pateiktos pastabos dėl teisiamojo posėdžio protokolo turinio teisingumo buvo išnagrinėtos ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 14 d. nutartimi dalinai patvirtintos nurodant, kad V. D. (kasatoriaus) pateiktos pastabos apie tai, kad iš automobilio buvo išlipęs T. D., kuris paėmė striukę iš nukentėjusiojo V. D., yra patvirtinamos, o pastabos apie tai, kad nukentėjusysis E. M. negalėjo pasakyti, kiek asmenų buvo prie automobilio ir kas padėjo jo draugui įlipti į automobilį, buvo atmestos.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė atlikti rodymų tyrimą. BPK 324 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta apeliacinės instancijos teismo teisė atlikti įrodymų tyrimą. Įrodymų tyrimo atlikimas byloje yra teismo teisė ir pats teismas sprendžia apie tokio veiksmo reikalingumą. Šiuo atveju teismas priėjo išvadą, kad šis veiksmas nėra tikslingas, nes visi įrodymai buvo išsamiai ištirti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuojamos kaltinamojo teisės arba kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį, nebuvo padaryta.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo V. D. kasacinį skundą atmesti.