- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-02
- Bylos Nr.
- 1A-394-468-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-45-3-00053-2011-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Kazlauskienė (pirm.), Pavelas Frolovas, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė
- Nuteistasis
- A. V.
- Advokatai
- Raimundas Garlauskas
- Kategorijos
Pranešėja Daiva KazlauskienėTeisėjas Kęstutis RimkusBaudžiamoji byla Nr. 1A-394-648/12Teisminio proceso Nr. 1-45-3-00053-2011-5Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2.
2012 balandžio 2 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Kazlauskienės, teisėjų Pavelo Frolovo, Virginijos Pakalnytės – Tamošiūnaitės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d., ir nuteistas viešųjų darbų 2 mėnesiams bausme, įpareigojant neatlygintinai dirbti visuomenės labui po 10 valandų per mėnesį ir per bausmės laiką atlikti 20 valandų viešųjų darbų.
Iš A. V. priteista 44 Lt suma proceso išlaidoms atlyginti, 300 Lt suma neturtinės žalos atlyginimui ir 900 Lt suma išlaidų advokato pagalbai apmokėti, iš viso – 1244 Lt.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. V. nuteistas už tai, kad jis 2011 m. rugpjūčio 16 d. apie 16 val. (duomenys neskelbtini), 4-5 kartus trenkė J. M. per nugarą, padarydamas nugaros dešinėje pusėje kraujosruvą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. V. prašo panaikinti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 26 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – išteisinti jį pagal BK 140 str. 1 d., nenustačius jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, atlikti įrodymų tyrimą ir į teismo posėdį kviesti privatų kaltintoją J. M., liudytojus K. R., G. K., M. M. ir specialistą V. K., atlikusį J. M. padarytų kūno sužalojimų tyrimą.
Apeliantas su teismo nuosprendžiu nesutinka, nurodo, kad jis nusikalstamos veikos nepadarė. Teismas šališkai vertino byloje esančius įrodymus, nesirėmė visais bylos duomenimis, vienus įrodymus vertino išimtinai privataus kaltintojo naudai, kitų įrodymų nevertino visiškai arba juos vertino neteisingai, todėl skundžiamas nuosprendis yra neteisingas, neteisėtas, naikintinas.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi išimtinai tik nukentėjusiosios J. M., liudytojų V. M., M. M. parodymais bei Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto 2011 m. rugpjūčio 17 d. išvada, tačiau visiškai nevertino A. V., liudytojų K. R. ir G. K. parodymų. Įvertinus ir išanalizavus bylos liudytojų parodymus darytina išvada, jog tarp nukentėjusios J. M. ir M. M. parodymų yra prieštaravimų, kurie iš esmės nebuvo pašalinti. Teismas, konstatuodamas sužalojimo faktą, rėmėsi tik gana formalia specialisto išvada, neanalizavo ir netyrė padaryto sužalojimo atsiradimo aplinkybių ir jo padarymo mechanizmo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas padarė išvadą, kad nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymai apie konfliktą, įvykusį 2011 m. rugpjūčio 16 d., sutampa. Teismas padarė išvadas, kad A. V. galėjo supainioti nukentėjusiąją J. M. su jos seserimi M. M., neva tai dėl praėjusių penkių mėnesių laiko arba dėl pasikeitusių mergaičių šukuosenų ar drabužių. Anot nuteistojo, tokia teismo išvada negali būti grindžiamas jo kaltės įrodymas. Teismo nuosprendyje tokios išvados laikytinos ne kuo kitu, kaip tik teismo samprotavimais ir spėliojimais. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėlionėmis, samprotavimais. Visos abejonės, atsiradusios ir nustatytos teisiamojo posėdžio metu, privalo būti traktuojamos kaltinamojo naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 20 nutarimas Nr. 40, p. 3.1.8).
Šalies argumentai
Įvertinus byloje esančius nukentėjusiosios J. M. ir jos sesers M. M. parodymus, matyti kad juose yra prieštaravimų joms pasakojant apie konfliktą, jo pradžią ir priežastis. Nukentėjusioji J. M. 2011 m. rugpjūčio 16 d. skunde nurodo, kad A. V. jai stipriai trenkė 4-5 kartus per nugarą. 2011 m. rugpjūčio 30 d. apklausos metu J. M. nurodo, kad jis 4-5 kartus tiesiog sudavė jai per nugarą delnu. Liudytoja M. M., aiškindama įvykio aplinkybes, parodė, kad A. V. stumdė J. M., bet jokių smūgių nesudavė. Abi mergaitės aiškina, kad jis jas stumdė ar trenkė per nugarą tuo metu, kai bandė išlydėti jas iš savo privačios valdos - lauko, t. y. kad J. M. mušė arba stumdė, lydėdamas mergaites taku, vedančiu per jo lauką. A. V. pats parodė, kad J. M. iš viso nemušė ir net nebuvo prie jos prisilietęs, o buvo palietęs kitos merginos nugarą, ragindamas ją išeiti iš jam priklausančios valdos. Jo parodymus visiškai patvirtina liudytojų K. R. ir G. K. parodymai. Šie abu liudytojai patvirtino, kad matė mergaites su šuniukais, matė, kaip jis ėjo joms iš paskos, tačiau nei vienas iš jų nepatvirtino, kad bent vienai merginai būtu suduoti kokie nors smūgiai arba jų atžvilgiu pavartotas kitoks smurtas, t. y. jos būtų stumdomos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad sužalojimo faktą patvirtina 2011 m. rugpjūčio 17 d. teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 2587/11 (01). Šioje išvadoje nurodyta, kad J. M. nustatyta kraujosruva dešinėje nugaros pusėje, kurios dydis yra 3x3 cm. Nuteistojo manymu, tik formalus faktinis tokio sužalojimo nustatymas negali būti įrodymu, nulemiančiu jo kaltę. Kadangi nustatyta kraujosruva (mėlynė) vertinama kaip nežymus kūno sužalojimas ir jos dydis yra pakankamai nedidelis, galima daryti išvadą, kad tokį sužalojimą asmuo gali pasidaryti pats ir be kitų asmenų pagalbos arba prievartos, atsitrenkiant, atsimušant į pašalinį daiktą (pvz. kėdę, medį), nutrintą ar nuspaustą kuprinę arba nešiojant netinkamus rūbus ir pan.
Nuteistasis nurodo, kad jeigu jis būtų sudavęs 4-5 smūgius smulkiai mergaitei, sužalojimai akivaizdžiai būtų žymiai didesni ir akivaizdesni. Kita vertus, jis parodė, kad J. M. nelietė, o kontaktavo fiziškai su kita mergaite, kuriai jokie sužalojimai nebuvo nustatyti.
Nuteistasis skunde pažymi, kad liudytojų K. R. ir G. K. parodymai yra objektyvūs ir teisingi, nes šie asmenys abu matė konfliktą, ir jų parodymai yra tikrai nešališki.
Liudytojas K. R. 2012 m. sausio 12 d. teisiamojo posėdžio metu parodė: „Pamačiau aš einančias dvi mergaitės į tą pusę, kur A. V. žemė. Mergaitės ėjo su dviem šuniukais, kurie bėgiojo. Išgirdau, kai V. šūktelėjo, kur jos eina ir ką ten daro. Mačiau, kad šitos mergaitės su šuniukais ėjo priekyje, o A. V. iš paskos ir viskas. Tikrai jie ėjo atskirai. Nemačiau, kad stumdė mergaitę, tikrai nemačiau ir šito dalyko negaliu pasakyti“.
Liudytojas G. K. 2012 m. sausio 12 d. teisiamojo posėdžio metu parodė: „Tai buvo po pietų, kažkur apie 15 valandą. Mačiau, kad atėjo merginos, o paskui pamačiau atbėgantį A. Pro pirmą mergaitę jis prabėgo, o prie antrosios sustojo. Jis prabėgęs atsistojo prie antros merginos ir jie šnekėjosi, jis buvo toje pusėje prieš mane, o mergaitė tarp mūsų buvo. Kokia minutę pašnekėjo, merginos apsisuko ir nuėjo, jis irgi paskui merginas nuėjo. Aš nemačiau, kad V. stumdytų mergaites, nieko panašaus nemačiau“.
Nuteistasis mano, kad privati kaltintoja J. M. po 2011 m. rugpjūčio 16 d. tarp jų įvykusio žodinio konflikto tikėtina, kad įsižeidė ir/ar supyko ant A. V., kad jis uždraudė jai vedžioti šuniukus ten, kur jai norisi. Dėl šios priežasties J. M. galėjo tyčia sąmoningai papasakoti melagingas įvykio aplinkybes.
Nuteistasis kritiškai vertina ir tą aplinkybę, jog teismas rėmėsi mergaičių motinos V. M. parodymais. Ši liudytoja yra privačios kaltintojos J. M. motina, todėl, anot nuteistojo, jos parodymai akivaizdžiai yra šališki.
Nuteistasis skunde akcentuoja tai, kad jis į bylą pateikė duomenis apie savo sveikatos būklę, kiek tai susiję su jo sužalojimais, kuriuos padarė J. M. ir M. M. vedžiojami šuniukai. Ši aplinkybė teismo visiškai nebuvo įvertinta. Tai leidžia abejoti teismo šališkumu ir objektyvumu priimant jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį. Iš 2012 m. vasario 13 d. administracinės komisijos prie Švenčionių rajono savivaldybės tarybos nutarimo dėl administracinio teisės pažeidimo Nr. AK1-1 matyti, kad 2011 m. rugpjūčio 16 d. įvykio vietoje privačios kaltintojos šuo įkando jam į dešinės kojos blauzdą.
Teismo posėdyje nuteistasis A. V. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, o nukentėjusiosios atstovė advokatė – skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. V. apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl A. V. kaltės, padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.
Pagal BK 140 str. 1 d. atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.
Kolegijos nuomone, byloje objektyviai nustatyta, kad 2011 m. rugpjūčio 16 d. apie 16 val. (duomenys neskelbtini) A. V. 4-5 kartus trenkė J. M. per nugarą, padarydamas nugaros dešinėje pusėje kraujosruvą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.
Ir nors A. V. savo kaltės nepripažįsta, tačiau surinktų įrodymų visuma visgi teismui leido pagrįsti A. V. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., padarymo ir atmesti pastarojo pasirinktą gynybos versiją.
Kaip teigia A. V., jis J. M. iš viso nemušė ir net nebuvo prie jos prisilietęs, o buvo palietęs kitos merginos nugarą, ragindamas ją išeiti iš jam priklausančios valdos. Kolegijos nuomone, toks argumentas yra nepagrįstas, todėl atmetamas, ir laikomas A. V. gynybos pozicija. Byloje, išskyrus A. V. paaiškinimus nėra duomenų, jog smurtas būtų buvęs naudojamas ne prieš J. M., o, kaip teigia nuteistasis, prieš M. M. Pati M. M. nurodo, jog stumdama buvo sesė, o prie jos nuteistasis nebuvo prisilietęs. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, A. V. konflikto metu pirmą kartą matė mergaites, jų bendravimas truko nedidelį laiko tarpą, be to, tai vyko konfliktinėje situacijoje, o nukentėjusiosios ir liudytojos M. M. parodymai yra išsamūs, nuoseklūs, neprieštaraujantys vieni kitiems.
Analizuojant nukentėjusiosios J. M. parodymus apie jos atžvilgiu padaryto nusikaltimo aplinkybes matyti, kad nagrinėjamo įvykio metu ji su savo jaunesne sesute M. ėjo į pievas vedžioti šunų. Pievoje jos prasilenkė su A. V. Netrukus vienas iš šunų pabėgo į javų lauką. M. įėjo į javų lauką tik apie 1 metrą, norėjo paimti šuniukus ir juos išnešti. Tada A. V. pradėjo bėgti prie jų, šaukdamas, ką jos daro, liepdamas dingti iš lauko, nes čia privati valda. Pribėgęs prie jų jis pradėjo labai rėkti ir trenkdamas su delnu jai per nugarą, jėga stūmė ją iš lauko. Jis trenkė 4-5 kartus. Nuo smūgių ji vos nepargriuvo. M. labai išsigando. A. V. keikėsi, užgauliojo jas. Aplink kitų žmonių nebuvo, todėl nukentėjusioji negalėjo kviestis pagalbos. Mergaitės labai išsigando. Nuo A. V. smūgių vakare J. M. dešinės mentės srityje išryškėjo kraujosruva ir skaudėjo nugarą.
Netikėti šiais pastarosios parodymais teismui nebuvo jokio pagrindo, kadangi nukentėjusiajai J. M. padarytas kūno sužalojimas ir jo sunkumas objektyviai užfiksuotas medicininiais dokumentais: 2011 m. rugpjūčio 17 d. specialisto išvada (b. l. 3-4), kurioje konstatuota, kad J. M. padaryta kraujosruva nugaros dešinėje pusėje galimai padaryta aplinkybėse nurodytu laiku (2011 m. rugpjūčio 16 d.).
Be to, tokius nukentėjusiosios parodymus patvirtino ir liudytoja M. M., parodžiusi, kad 2011 m. rugpjūčio 16 d. apie 16 val. ji ėjo pavedžioti šunų su sese J. Eidamos į priekį jos prasilenkė su A. V., kurio ji nepažinojo. Vienas iš šunų įbėgo į javų lauką, todėl M. bandė jį paimti. Atsisukusi ji pamatė, kad į jų pusę atbėga A. V., kažką rėkdamas. Ji su sese J. išsigando, nes vyriškis ant jų šaukė, užgauliojo, liepė dingti joms iš ten, nes tai jo privati valda. Po to jis pradėjo stumdyti J., trankyti ją, nesileido į kalbas. Mergaitės paspartino žingsnį ir jis atsiliko.
Apeliantas skunde nurodo, kad mergaitės netiksliai davė parodymus, vieną kartą parodė, kad A. V. stipriai trenkė J. M. į nugarą, kitą kartą - kad tiesiog sudavė jai per nugarą delnu, vėliau – kad tik stumdė, smūgių nesudavė, tačiau kolegija nesutinka su tokiais nuteistojo argumentais. Atkreipiamas apelianto dėmesys, kad tokių parodymų teismas nelaiko prieštaraujančiais vieni kitiems, atvirkščiai, mano, kad tokie parodymai yra patikslinantys ir pakankamai išsamūs, nes byloje nustatyta esminė aplinkybė, jog buvo 4-5 suduota, pastumta, trenkta ir tai jokiais objektyviais įrodymais nėra paneigta.
Iš liudytojos V. M. parodymų matyti, kad 2011 m. rugpjūčio 16 d. 17.25 val. ji grįžo namo ir ją pasitiko abi dukros. Jos buvo išsigandusios ir liūdnos. Jos pasakojo, kad bevedžiojant šunis pievoje jos prasilenkė su vyriškiu. Kai vienas iš šunų įbėgo į javų lauką, tas vyriškis atbėgo šaukdamas ir apstumdė J. Vyriškis J. ranka ar delnu sudavė smūgius per nugarą, jos labai išsigando. Vėliau J. ant nugaros dėjo kompresus, ant nugaros buvo patinimas ir viena kraujosruva.
Nuteistojo nuomone, liudytojos V. M. parodymai akivaizdžiai yra šališki, tačiau apeliantas nepateikia jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių tokį argumentą. Aplinkybė, kad liudytoja yra nukentėjusiosios motina, nesuteikia pagrindo vienareikšmiškai teigti, kad jos parodymai neatitinka realybės ir yra šališki.
Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino A. V., liudytojų K. R. ir G. K. parodymų, anot nuteistojo, šių liudytojų parodymai yra objektyvūs ir teisingi, nes šie asmenys matė konfliktą, tačiau tokie nuteistojo argumentai yra nepagrįsti. Liudytojas K. R. parodė, kad matė tik konflikto pradžią, tačiau negalėjo pasakyti, ar A. V. stumdė mergaites. Liudytojas G. K. taip pat nematė konflikto pabaigos. Abu liudytojai matė iš toli, mergaitės ir A. V. buvo už medžių, jų gerai nesimatė. Apygardos teismo nuomone, minėtų liudytojų parodymai yra neišsamūs, nes, kaip parodė minėti liudytojai, jie viso konflikto nestebėjo ir nematė. Aplinkybė, kad liudytojai nematė, ar A. V. stumdė mergaites, ar ne, nepatvirtina, kad A. V. to nedarė.
Pabrėžtina ir tai, kad duomenys apie nuteistojo sveikatos būklę, kad J. M. šuo 2011 m. rugpjūčio 16 d. įkando jam į koją, negali turėti įtakos A. V. veiksmų vertinimui, o tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino šios aplinkybės, nesuteikia pagrindo abejoti teismo šališkumu ir objektyvumu priimant A. V. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį.
Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, jog įrodymai byloje surinkti, ištirti ir įvertinti nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. nuostatų, todėl tenkinti apeliacinį skundą bei naikinti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 26 d. nuosprendį, nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.