Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Čekanausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algio Markevičiaus ir Nataljos Zelionkienės,

dalyvaujant pareiškėjo Garažų eksploatavimo bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ atstovui E. Ž., jo atstovui advokatui R. L.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Garažų eksploatavimo bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui, trečiajam suinteresuotam asmeniui valstybės įmonės Registrų centrui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Paaiškina, kad 1995 m. birželio 19 d. pirminio teisinio pastatų registravimo išvadoje, surašytoje tuometinio inventorizavimo biuro darbuotojų, nurodoma, kad garažų eksploatavimo bendrijai „(duomenys neskelbtini)“ priklauso statiniai, tame tarpe ir garažas. Pažymi, jog taip pat buvo atskirai surašomos ir boksų, esančių garažo pastate, registracijos išvados, nurodant jų savininkus - fizinius asmenis. 1997 m. spalio 16 d. Nekilnojamojo turto registro įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnis numatė, kad duomenys, sukaupti Valstybinio žemės kadastro duomenų registre ir Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure, turėjo būti perrašomi į Nekilnojamojo turto registrą nuo 1998 m. sausio 1 d. Nekilnojamojo turto registro nuostatų nustatyta tvarka. Taigi, duomenys apie garažą buvo perrašyti iš tuometinių pastatų registravimo išvadų į Nekilnojamojo turto registrą, jų nerevizuojant. Tačiau 2001 m. birželio 21 d. buvo priimtas Nekilnojamojo turto registro įstatymo pakeitimo įstatymas, kuris numatė naują Nekilnojamojo turto registro įstatymo redakciją, įsigaliojusią kartu su naujuoju Civiliniu kodeksu. Šios naujos redakcijos įstatymo 11 straipsnio 3 dalis numato, kad tuo atveju, kai statinys yra padalytas į patalpas ar butus, kurie įregistruoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, nekilnojamojo turto registre registruojamos daiktinės teisės tik į butus ir patalpas, o ne į statinį. Taigi, įstatymų leidėjas panaikino galimybę įregistruoti nuosavybės teises į statinį tuo atveju, kai statinys yra padalytas į patalpas ar butus.

Pažymi, kad nuosavybės teisės įgijimo pagrindai numatyti Civilinio kodekso 4.47 straipsnyje. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 2 dalis vienareikšmiškai reglamentuoja, jog kartu su prašymu įregistruoti daiktines teises turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių atsiradimą, o Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 2 dalis numato, kad kartu su prašymu kadastro tvarkytojui turi būti pateikti kadastro duomenų įrašymą pagrindžiantys dokumentai ir kadastro duomenų byla. Atsakovo atstovė nurodo, jog teritoriniam registratoriui pareiškėjos pateikti dokumentai - teismų sprendimai nepatvirtina jos nuosavybės teisių į patalpą. Pabrėžia, jog pareiškėja nepagrįstai skunde teigia, kad teisinės registracijos pagrindas turėtų būti ne kartu su prašymu pateikti teismo sprendimai, o Valstybinės priėmimo komisijos 1992 m. gruodžio 10 d. priėmimo naudoti aktas. Atkreipia dėmesį, kad šis pareiškėjos minimas priėmimo naudoti aktas patvirtina nekilnojamojo daikto suformavimo teisėtumą, tačiau nesukuria pareiškėjai nuosavybės teisių. VĮ Registrų centro Kauno filialas nekvestionuoja fakto, kad pareiškėja buvo garažo statytoja, tačiau teisės aktai, reglamentavę tuometinių garažų kooperatyvų (vėliau bendrijų) veiklą, numatė, jog valstybinei komisijai priėmus naudoti garažus, kviečiamas kooperatyvo narių (įgaliotinių) visuotinis susirinkimas, ir kooperatyvo nariams paskirstomi boksai (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. kovo 1 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Garažų statybos kooperatyvų laikinų pavyzdinių įstatų 9 punktas). Be to, garažų bendrijos narys turi teisę išmokėjęs pajų įgyti nuosavybės teisę į jam priklausantį boksą (stovėjimo vietą) garaže, o į bendrojo naudojimo patalpas, konstrukcijas ir inžinerinę įrangą garaže - bendrosios dalinės nuosavybės teisę (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. 650 patvirtintų Garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos pavyzdinių įstatų 14.6 punktas). Atkreipia dėmesį ir į tai, kad skundžiamame atsakovo sprendime Nr. KAKT-1556 buvo netgi papildomai pažymėta kaip būtų galima įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teises į ginčo patalpą, t. y. pateikus bendrijos visuotinio narių susirinkimo protokolą, kuriame būtų išreikšta visų bendrijos narių valia atlikti ginčo patalpos teisinę registraciją bendrijos vardu, tačiau toks dokumentas Nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojui nebuvo pateiktas. Mano, jog nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad civilines teises ar pareigas sukuria civiliniai sandoriai ar kiti juridiniai faktai, su kuriais civilinė teisė sieja civilinių teisių ar pareigų atsiradimą, o įregistravimo ar išregistravimo nekilnojamojo turto registre aktais pagal registro tvarkytojui pateiktus dokumentus yra tik užfiksuojama jau esanti civilinių teisinių santykių būklė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-5 89/2010). Taigi, nei VĮ Registrų centras, nei jo teritoriniai padaliniai, atsižvelgdami į įstatymų leidėjo priskirtą kompetenciją, nesprendžia, kam nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis daiktas. Šiuo atveju teritoriniam registratoriui nebuvo pateiktas dokumentas, patvirtinantis pareiškėjos nuosavybės teises į patalpą, todėl tiek teritorinis registratorius, tiek Centrinis registratorius skundžiamais sprendimais nepažeidė jokių teisės normų. Prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl nekilnojamojo daikto – ūkio patalpos, indeksas a-4, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios adresu Kauno m. sav., (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų neįrašymo ir nuosavybės teisių į ją neįregistravimo Garažų eksploatavimo bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ vardu teisėtumo ir pagrįstumo.

Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą ir daiktinių teisių į šį nekilnojamąjį daiktą įregistravimo nekilnojamojo turto registre teisiniai pagrindai ir tvarka yra reguliuojami Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau – ir Kadastro įstatymas) ir jį įgyvendinančių Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 (toliau – ir Kadastro nuostatai), Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Registro įstatymas) ir jį įgyvendinančių Nekilnojamojo turto registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 (toliau – ir Registro nuostatai). Ginčo atveju taip pat aktualios ir 1995 m. vasario 21 d. Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo nuostatos.

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis, pareiškėja valdo bendrojo naudojimo objektus, esančius (duomenys neskelbtini), iš jų ir garažą 7Glp, unikalus Nr. „(duomenys neskelbtini)“, kuriame yra ginčo patalpa a-4 su 10,24 kv. m rūsiu, pažymėtu indeksu Ra-4. Iš bylos medžiagos matyti, jog VĮ Registrų centro Kauno filialas 2017 m. birželio 27 d. gavo pareiškėjos GEB „(duomenys neskelbtini)“ prašymą įrašyti nekilnojamojo daikto - ūkio patalpos Nr. 301A, unikalus Nr. „duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis ir įregistruoti daiktines teises į ją, kartu su prašymu pateikiant nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą ir du teismo sprendimus – Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-4574-918/2015 ir Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-434-773/2016. Skundžiamu 2017 m. liepos 12 d. sprendimu teritorinis registratorius pareiškėjos prašymą atmetė, centrinis registratorius pagal pareiškėjos skundą skundžiamu 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu VĮ Registrų centro Kauno filialo sprendimą paliko nepakeistą. Pareiškėjos teigimu, šie sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti.

Kadastro įstatymo 12 straipsnyje yra įtvirtinti nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą teisiniai pagrindai. Šio straipsnio 1 dalyje išvardyti dokumentai, kurie turi būti pateikti Kadastro tvarkytojui, siekiant įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą (tai yra valstybės valdžios ar valdymo institucijos sprendimas; teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis; rašytiniai sandoriai; kitų valstybės kadastrų ir registrų dokumentai; kiti įstatymų ir Vyriausybės nustatyti dokumentai). To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kartu su minėtais dokumentais Kadastro tvarkytojui turi būti pateikiamas prašymas įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ir nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla (analogiškos nuostatos yra numatytos Kadastro nuostatų 84 punkte). Kadastro įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje yra aiškiai nustatyta, kad prašymą įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti paduoda nekilnojamojo daikto savininkas ar patikėjimo teise valdantis nekilnojamąjį daiktą asmuo. Pagal Kadastro įstatymo 14 straipsnį Kadastro tvarkytojas atsisako įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma nors viena iš šiame straipsnyje išvardytų aplinkybių. Tokiu atveju Kadastro tvarkytojas Kadastro nuostatų nustatyta tvarka atsisako patenkinti prašymą įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti, grąžina pateiktus dokumentus ir raštu praneša apie tai prašymą padavusiam asmeniui bei išdėsto atsisakymo motyvus (Kadastro įstatymo 13 str. 4 d. 2 p.). Remiantis Kadastro nuostatų 93 punkto reikalavimais, sprendimas prašymą atmesti turi būti rašytinis ir motyvuotas bei įforminamas raštu pagal Kadastro tvarkytojo patvirtintą tvarką.

Registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai gali būti registruojami tik tuo atveju, kai nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas. Pagal Registro įstatymo 23 straipsnio nuostatas prašymą įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą paduoda jį įgijęs asmuo (1 d.) (analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Registro nuostatų 11 punkte); kartu su prašymu turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių atsiradimą (2 d.); dokumentai, kurių pagrindu patvirtinamos, atsiranda daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, turi atitikti teisės aktų reikalavimus, juose turi būti įregistravimui nekilnojamojo turto registre būtini duomenys (3 d.). Registro nuostatų 16 punkte yra numatyta, kad su prašymu turi būti pateikti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnyje nurodyti dokumentai, – kai prašoma įregistruoti nekilnojamąjį daiktą (16.1 p.); dokumentai, patvirtinantys daikto įgijimą nuosavybėn, daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą, <...> (16.2 p.); kt. Remiantis Registro nuostatų 27 punktu, nagrinėjant prašymą įregistruoti ar išregistruoti nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, patikrinama, ar: 27.1. registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas; 27.2. registruoti pateiktuose dokumentuose yra visi duomenys, numatyti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnyje; 27.3. nėra aplinkybių, numatytų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnyje; 27.4. prašyme nurodyti visi asmenys, susiję su registracija, jų identifikavimo duomenys, taip pat dalykas, kurį prašoma įregistruoti ar išregistruoti. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma nors viena iš Registro įstatymo 29 straipsnyje numatytų aplinkybių.

Iš paminėto teisinio reguliavimo darytina išvada, jog tam, kad būtų patenkintas prašymas dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo ir nuosavybės teisių į šį nekilnojamąjį daiktą įregistravimo, reikia, kad toks prašymas atitiktų tam tikras būtinas sąlygas. Pirma, prašymas turi būti paduotas šio nekilnojamojo daikto savininko (asmeniškai ar per atstovą). Antra, kartu su prašymu turi būti pateikti Kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodyti dokumentai ir nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla, dokumentai, įrodantys asmens nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą įgijimą. Trečia, nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą registruojamos tik tuo atveju, kai nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas.

Pritartina atsakovo atstovės nurodomam argumentui, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės atveju egzistuoja du nuosavybės teisės objektai: dalis bendrosios nuosavybės teisėje, kuri yra individualus konkretaus bendraturčio nuosavybės teisės objektas, ir daiktas (turtas), kuris yra visų bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas. Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalies 3 punktas numato, kad pastato bendrojo naudojimo patalpomis yra laikomos pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, bendrojo naudojimo balkonai, lodžijos, terasos, jeigu jie nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams. Civilinio kodekso 4.82 straipsnio 1 dalis numato, jog patalpų savininkams bendrojo naudojimo patalpos priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. Įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-434-773/2016 buvo konstatuotas nagrinėjamai bylai reikšmingas faktas, kad garažo(bokso), pažymėto indeksu 7Glp, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), statytojas yra GEB „(duomenys neskelbtini)“, o nekilnojamojo turto objektas – ginčo ūkio patalpa, pažymėta indeksu a-4 (10,8 kv. m.), su rūsiu, pažymėtu indeksu Ra-4 (10,24 kv. m.), kurios kadastro duomenis ginčo atveju pareiškėja prašo įrašyti ir įregistruoti daiktines teises į ją, yra bendrojo naudojimo patalpos, kurios priklauso bendrąja daline nuosavybės teise visiems bendrijos nariams - garažų (boksų) savininkams. Nei šia teismo nutartimi, nei Kauno apylinkės teismo sprendime nebuvo pasisakyta, kad patalpos savininkė – GEB „(duomenys neskelbtini)“, taigi pareiškėjos kartu su prašymais pateikti šie teismų sprendimai nėra dokumentai, kurie patvirtina (įrodo) GEB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą įgijimą.

Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai numatyti Civilinio kodekso 4.47 straipsnyje. Anksčiau paminėta, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 2 dalis vienareikšmiškai reglamentuoja, jog kartu su prašymu įregistruoti daiktines teises turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių atsiradimą, o Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 2 dalis numato, kad kartu su prašymu kadastro tvarkytojui turi būti pateikti kadastro duomenų įrašymą pagrindžiantys dokumentai ir kadastro duomenų byla. Teisėjų kolegijos vertinimu, teritoriniam registratoriui pareiškėjos pateikti dokumentai - teismų sprendimai nepatvirtina jos nuosavybės teisių į patalpą. Atmestinas pareiškėjos teiginys kaip nepagrįstas, kad teisinės registracijos pagrindas yra Valstybinės priėmimo komisijos 1992 m. gruodžio 10 d. priėmimo naudoti aktas, nes šis aktas tik patvirtina nekilnojamojo daikto suformavimo teisėtumą, tačiau nesukuria pareiškėjai nuosavybės teisių ir nelaikytinas asmens nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą įgijimą įrodančiu dokumentu.

Teismas pažymi, kad skundžiamame sprendime Nr. KAKT-1556 atsakovas pagrįstai nurodė, kokio dokumento pagrindu būtų galima įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teises į ginčo patalpą, t. y. pateikus bendrijos visuotinio narių susirinkimo protokolą, kuriame būtų išreikšta visų bendrijos narių valia atlikti ginčo patalpos, priklausančios visiems bendrijos nariams bendrosios dalinės nuosavybės teise, teisinę registraciją bendrijos vardu. Toks dokumentas Nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojui nebuvo pateiktas.

Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog nekilnojamojo turto registratorius nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio, nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į nekilnojamojo turto registrą. Nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija tiria nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) teisinį pagrindą, jo įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. ( žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14–938/04; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2303/2012 .2011 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011 ir kt.). Paminėtos nuostatos reiškia, jog Nekilnojamojo turto registro įstaigai nesuteikti įgaliojimai priimti savarankiškus sprendimus, keičiančius nekilnojamojo turto objektų teisinį statusą.

Pagal Registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalį nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako tik už duomenų, kaupiamų nekilnojamojo turto registre teisingumą ir apsaugą, taip pat už tai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitiktų dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520–2914/2012). Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad civilines teises ar pareigas sukuria civiliniai sandoriai ar kiti juridiniai faktai, su kuriais civilinė teisė sieja civilinių teisių ar pareigų atsiradimą, o įregistravimo ar išregistravimo nekilnojamojo turto registre aktais pagal registro tvarkytojui pateiktus dokumentus yra tik užfiksuojama jau esanti civilinių teisinių santykių būklė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-5 89/2010). Taigi, nei VĮ Registrų centras, nei jo teritoriniai padaliniai, atsižvelgdami į įstatymų leidėjo priskirtą kompetenciją, nesprendžia, kam nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis daiktas. Kadangi ginčo atveju teritoriniam registratoriui nebuvo pateiktas dokumentas, patvirtinantis GEB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teises į patalpą, todėl tiek teritorinio registratoriaus, tiek ir Centrinio registratoriaus skundžiami sprendimai, kuriais atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą dėl nekilnojamųjų objektų įregistravimo, pagrįsti bei teisėti. Todėl pareiškėjos skundas dėl sprendimų panaikinimo ir išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus nepagrįsti ir netenkintini.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjai Gintaras Čekanauskas