- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-10-06
- Bylos Nr.
- ATP-581-360/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 4-06-3-02582-2016-9
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Savinijus Katauskas
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Savinijus Katauskas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. A. (A. A.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutarimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjas nustatė:
A. A. 2016-06-06 22 val. 10 min. (duomenys neskelbtini), vairuodamas transporto priemonę – automobilį VOLVO V40, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atbuline eiga, nepasirinko saugaus šoninio tarpo ir atsitrenkė į stovintį automobilį. Vairuotojas apie įvykį policijos neinformavo, iš įvykio vietos nuvažiavo. Įvykio metu apgadinti du automobiliai. Minėtais veiksmais A. A. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 126 ir 222 punktų reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu A. A. už pažeidimą, numatytą ATPK 127 str. 2 d., paskyrė 28 Eur baudą; už pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d., paskyrė 868 Eur baudą atimdamas teisę vairuoti transporto priemones trejiems metams. Vadovaujantis ATPK 33 str. paskirta galutinė subendrinta nuobauda – 868 Eur bauda, atimant teisę vairuoti transporto priemones trejiems metams.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu A. A. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutarimą ir administracinę bylą nutraukti.
Skunde apeliantas teigia, kad norint nustatyti buvus subjektyviuosius pasitraukimo iš eismo įvykio požymius būtina, kad pažeidimas būtų padaryta tik tiesiogine tyčia, – tada, kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Taigi privalomai turi būti nustatyta, kad asmuo padarė eismo įvykį ir tai suvokęs pasišalino iš eismo įvykio vietos, siekdamas paslėpti eismo įvykio aplinkybes, tačiau šios aplinkybės neįrodytos. Apeliantas skunde nurodo, kad remiantis byloje surinktais įrodymais: tarnybiniais pranešimais, paaiškinimais, bei automobilio KIA CEED savininko R. P. parodymais matyti, kad jis apie įvykusį įvykį sužinojo po to, kai A. A. (A. A.) pranešė jam telefoninio pokalbio metu, kai jis jau buvo išvažiavęs iš eismo įvykio vietos. Apeliantas teigia, kad byloje nenustatyta jokiais įrodymais, kad jis būtų matęs, jutęs, išgirdęs jo vairuojamos transporto priemonės kontaktą su kita transporto priemone, kontaktas tarp automobilių buvo minimalus, kitą transporto priemonę kliudė galiniu savo vairuojamos transporto priemonės buferiu. Apeliantas teigia, kad šiuo atveju net įrodinėti nereikia, tačiau akivaizdu, kad nei per galinį automobilio langą, nei per galinio vaizdo veidrodėlius atsikišusi automobilio detalė – buferis vairuotojui nėra matoma, todėl savaime suprantama, kad jis vairuodamas transporto priemonę, nematęs, nejutęs ir negirdėjęs kontakto su kita transporto priemone, išvažiuodamas iš daugiabučio namo kiemo, nesuprato, kad yra padaręs KET pažeidimą – eismo įvykį, tuo labiau nesuprato, kad daro kitą sunkesnį pažeidimą – pasišalina iš eismo įvykio vietos.
Apeliantas skunde pažymi, kad asmuo, padaręs eismo įvykį, kuriame nežuvo ir nebuvo sužeisti žmonės, remiantis KET 220 straipsniu, kai yra aiškus kaltininkas, turi teisę nekviesti policijos, o tik privalo užpildyti eismo įvykio deklaraciją. Teisės aktuose nenustatytas terminas, per kurį minėta deklaracija turi būti užpildyta. Todėl deklaracijos užpildymas ne iš karto po eismo įvykio negali būti traktuojamas kaip administracinės atsakomybės vengimas. Vertinant įrodymus šios bylos kontekste matyti, kad pagal liudytojų parodymus jis apie pažeidimą – eismo įvykio padarymą – sužinojo tik po to, kai apie tai buvo informuotas telefoninio pokalbio metu. Sužinojęs apie eismo įvykį, apie tai jį informavo jo tėvas, jis iš karto informavo, kad sutinka su įvykiu ir atvyks užpildyti deklaracijos kitą dieną, nes tą vakarą jau buvo vėlus metas, telefoninio pokalbio metu nukentėjusysis tam neprieštaravo. Tuo labiau apeliantui neatvykti surašyti deklaracijos nebuvo jokio pagrindo, nes jis buvo identifikuotas, jis buvo žinomas, tuo labiau kad įvykis buvo įvykęs jo tėvo gyvenamojoje vietoje, jis neketino slapstytis. Apeliantas teigia, kad kitą dieną atvyko ir su nukentėjusiuoju užpildė deklaraciją, t. y. buvo įvykdyti KET nustatyti reikalavimai. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė ir neįvertino tos aplinkybės, kad nukentėjusysis policijos įstaigai pranešė ne dėl to, kad būtų nustatytas iš eismo įvykio pasišalinęs vairuotojas, ar siekdamas, kad būtų užkardytas pažeidimas, o praėjus laiko tarpui sugalvojęs apsidrausti, nors tuo metu vairuotojai jau buvo susitarę dėl deklaracijos užpildymo.
Nutarime teismas nurodė, kad A. A. privalėjo girdėti ir matyti susidūrimą su kitu automobiliu, tačiau iš kurių įrodymų teismas daro šią išvadą, byloje nėra aišku. Tuo tarpu byloje surinkti įrodymai patvirtina priešingas aplinkybes. Kontaktas buvo galine automobilio dalimi – buferiu, kuris nėra matomas nei per galinio vaizdo veidrodėlius, nei per galinį automobilio stiklą. Kontaktas buvo tarp plastikinių detalių, t. y. metalinės detalės, kurios savaime sukelia didesnį garsą, nekontaktavo, stiklinės detalės nedužo, plastikinės detalės nelūžo, todėl savaime suprantama, kad garso, kuris būtų didesnis už automobilio variklio garsą, faktiškai nebuvo. Apeliantas teigia, kad teismo turėjo būti įvertinta ir teismo posėdyje nukentėjusiojo R. P. nurodytos aplinkybės, kad: „Automobilis buvo paliktas stovėti nepaspaudus rankinio stabdžio, neįjungus pavaros.“ Akivaizdu, kad taip paliktas automobilis, neužtikrinant jo stabilaus stovėjimo, įvykus bet kokiam mažiausiam kontaktui jis gali pajudėti iš vietos. Todėl net ir šiuo atveju įvykus mažam kontaktui akivaizdu, kad automobilis pajudėjo, todėl apeliantas per galinio vaizdo veidrodėlį negalėjo matyti atsitrenkimo, nes tarp jo vairuojamo automobilio ir stovėjusio automobilio buvo tam tikras atstumas, savaime suprantama, smūgio garsas buvo mažesnis. Todėl bylą nagrinėjęs teismas turėjo padaryti logišką išvadą, kad nei susidūrimo garso, nei atsitrenkimo negirdėjo. Apeliantas nurodo, kad padaręs manevrą atbuline eiga, nesant jokio garsinio signalo, ir nepajutęs jokio smūgio, t. y. nesupratęs, kad atsitrenkė į stovintį kitą automobilį, išvažiavo. Tuo tarpu teismo prielaidos, kad vairuotojas girdėjo įvykusį susidūrimą, bet sąmoningai nuvažiavo, nėra pagrįstos jokiais įrodymais, todėl laikytinos neįrodytomis.
Apeliantas skunde nurodo, kad teismas, net ir pripažinęs administracinių teisės pažeidimų, numatytų Lietuvos Respublikos ATPK 130 straipsnyje bei 127 straipsnio 2 dalyje, padarymą, turėjo pakankamą pagrindą remtis Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ straipsniu, suteikiančiu teisę teismui paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos, teismas galėjo neskirti tokios griežtos bausmės, galėjo visiškai neskirti administracinės nuobaudos.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, padarymo
Apygardos teismas susipažinęs su administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga gali pagrįstai teigti, kad byloje įrodyta, kad A. A. padarė jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. Priimdamas ginčijamą nutarimą Klaipėdos miesto apylinkės teismas rėmėsi administracinio teisės pažeidimo byloje įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais: administracinio teisės pažeidimo protokolu (b. l. 3), eismo įvykio schema (b. l. 10), policijos pareigūno tarnybiniais pranešimais (b. l. 4–5), automobilių fotonuotraukomis (b. l. 12–13) ), A. Z., R. P., A. A. paaiškinimais (b. l. 6–9), bei teisiamojo posėdžio metu apklausto liudytojo R. P. parodymais (b. l. 34–35). Pirmosios instancijos teismas nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.
Byloje nustatyta, kad A. A. 2016-06-06 22 val. 10 min. (duomenys neskelbtini), vairuodamas transporto priemonę – automobilį VOLVO V40, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atbuline eiga nepasirinko saugaus šoninio tarpo ir atsitrenkė į stovintį automobilį. Vairuotojas apie įvykį policijos neinformavo, iš įvykio vietos nuvažiavo. Įvykio metu apgadinti abu automobiliai.
Paaiškinime A. A. nurodė, kad 2016 m. birželio 6 d. Mokyklos g. 16, Klaipėdoje, važiuodamas atbuline eiga nepajuto, jog kliudė automobilį, todėl iš eismo įvykio vietos nuvažiavo, sužinojęs, kad kliudė automobilį, su nukentėjusiuoju sutarė užpildyti eismo įvykio deklaraciją (b. l. 8–9).
Iš byloje pateiktų fotonuotraukų ir papildomų duomenų apie eismo įvykį matyti, kad automobilis KIA MOTORS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra apgadintas, ant jo priekinio buferio aiškiai matyti apgadinimai (b. l. 12).
Paaiškinime R. P. nurodė, kad atėjęs kaimynas pranešė, jog kaimyno sūnus sudaužė jo automobilį. Nuėjęs prie automobilio pamatė, kad jis pastumtas iš įvykio vietos apie 5 metrus ir apgadintas priekinis buferis ir žibintas. Kaltininko tėvas paskambino sūnui, kad šis atvažiuotų, tačiau neatvykus užpildyti deklaracijos pranešė policijai (b. l. 7).
R. P., teismo posėdžio metu apklaustas kaip liudytojas, parodė, kad kaimynas A. Z. atėjo ir jam pasakė, kad jo mašiną kliudė kitas automobilis, kurį vairavo kaimyno sūnus ir nuvažiavo. Nuėjęs pamatė, kad pažeistas jo automobilio buferis ir priekinis kairysis žibintas. Sutikęs kaimyno tėvą kieme paprašė, kad paskambintų savo sūnui, kad jis atvažiuotų užpildyti deklaracijos. Tėvas paskambino sūnui, kuris telefonu pripažino, kad galėjo kliudyti kitą automobilį, ir sutiko atvažiuoti. Paaiškino, kad po pusvalandžio, nesulaukęs A. A., jis iškvietė policiją norėdamas apsidrausti. Kitą dieną jam paskambino pats A. A. ir jie nuvažiavo kartu į policiją ketindami užpildyti įvykio deklaracijos, tačiau įvykis jau buvo užfiksuotas policijoje ir A. A. surašytas protokolas. Nurodė, kad jo automobilis yra draustas ir jokių pretenzijų A. A. neturi (b. l. 34–35).
A. Z. paaiškinime nurodė, kad būdamas namuose išgirdo garsą, panašų į susidūrimo, pažiūrėjęs pro langą pamatė, kaip kaimyno automobilis KIA pariedėjo atgal, o automobilis VOLVO pavažiavo į priekį, apsisuko ir iš kiemo išvažiavo. Kiemo gyventojas šaukė sustoti automobilio VOLVO vairuotojui, bet šis nuvažiavo. Išėjęs į kiemą pamatė apgadintą automobilį KIA, pranešė savininkui (b. l. 6).
Taigi remiantis anksčiau paminėtais duomenimis galima pagrįstai teigti, kad automobilis KIA MOTORS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apgadintas, tai nurodė ne tik nukentėjusysis ir liudytojas, bet tai pripažino ir pats kaltininkas.
Apibūdinant subjektyviuosius pasitraukimo iš eismo įvykio požymius pažymėtina, kad šis pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, – tada, kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan.
Taigi, pagrindžiant atsakomybę pagal ATPK 130 str. 1 d., turi būti atskleidžiamas kaltės (tiesioginės tyčios) turinys, be to, išsiaiškinamas ir pasišalinimo iš įvykio vietos motyvo, tikslo turinys. Tai ypač aktualu, kai eismo įvykio metu kilusi turtinė žala yra akivaizdžiai mažareikšmė, pasireiškianti nežymiais transporto priemonės apgadinimais. Tokiais atvejais labai svarbu išsiaiškinti, kodėl asmuo nutarė pasišalinti, kaip jis vertino eismo įvykio kilimo priežastis, ar jis suvokė, kad tokiais savo veiksmais pažeidžia kito eismo dalyvio teisėtus interesus ir pan. (kasacinė nutartis byloje Nr. 2At-7-3/2013).
Iš byloje esančių A. A. paaiškinimo ir jo atstovo paaiškinimo teisme matyti, kad A. A. nesuprato, kad važiuodamas atbuline eiga kliudė kitą kieme stovėjusį automobilį, todėl iš kiemo išvažiavo, nesuprasdamas, kad padarė eismo įvykį. Apylinkės teismas motyvuodamas savo sprendimą nurodė, kad A. A. privalėjo girdėti ir matyti susidūrimą, tačiau su tokiais teismo argumentais A. A. nesutinka, nurodydamas, kad kontaktas buvo galine automobilio dalimi – buferio, kuri nėra matoma nei per galinio vaizdo veidrodėlius, nei per galinį automobilio stiklą, be to, apeliantas teigia, kad kontaktas buvo tarp plastikinių detalių, kurios nesukelia didelio garso. Apygardos teismas visiškai sutinka su anksčiau nurodyta apylinkės teismo pozicija, kad A. A. turėjo girdėti susidūrimo garsą, be to, tai įrodo bylos medžiaga. Iš byloje pateiktų fotonuotraukų matyti, kad nukentėjusio asmens automobiliui buvo nuplėštas buferis (b. l. 12). Visiškai nesutiktina su apelianto pozicija, kad važiuojant atbuline eiga vaizdo negalima matyti per galinio vaizdo veidrodėlį. Tokiu atveju, jei A. A. negalėjo matyti vaizdo per galinio vaizdo veidrodėlį, jis privalėjo pasirinkti kitą saugų būdą, kaip išvažiuoti iš kiemo, nesugadinant kitų transporto priemonių ar kitokio turto. Visiškai nelogiška ir nepagrįsta, kad tokio kontakto, kurio metu buvo nuplėšta kito automobilio detalė, A. A. galėjo nematyti, negirdėti ar kitaip nepajusti susidūrimo, juolab kad įvykį matė visiškai pašalinis žmogus – A. Z., kuris būdamas namuose išgirdo garsą, panašų į automobilio susidūrimo. Be to, kaip nurodė A. Z., kieme stovėjo vairuotojo tėvas, kuris šaukė sustoti, tačiau automobilio vairuotojas nereaguodamas nuvažiavo. Liudytojas A. Z. nurodė, kad A. A. kliudęs kitą automobilį nuvažiavo į priekį, kieme apsisuko ir tik tada išvažiavo iš kiemo, todėl sunku patikėti, kad nematė ir negirdėjo kieme stovinčio ir sustoti jam šaukiančio tėvo. Atkreiptinas dėmesys, kad nepalankios oro ar išvažiavimo sąlygos tik dar labiau įpareigoja vairuotoją būti ypatingai atidų.
Apeliantas skunde teigia, kad iš įvykio vietos nepasišalino, nes nesuprato, jog padarė eismo įvykį, o tai sužinojęs sutarė užpildyti eismo įvykio deklaraciją. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad A. A., neva tik po skambučio supratęs, kad padarė eismo įvykį, į įvykio vietą tik pažadėjo atvykti, tačiau nukentėjusiam asmeniui jo nesulaukus šis kreipėsi į policiją. A. A. nei paaiškinime, nei nagrinėjant bylą teismo posėdžio metu per atstovą, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokios priežasties, dėl kurios nebūtų galėjęs atvykti ir užpildyti deklaracijos iš karto po pranešimo. Visiškai sutiktina su apelianto argumentu, jog nėra nustatytas terminas, per kiek laiko reikia užpildyti eismo įvykio deklaraciją, tačiau visiškai logiška, kad kai asmuo, žinodamas apie padarytą eismo įvykį, kviečiamas atvykti užpildyti deklaracijos be priežasties neatvyksta, nukentėjusiam asmeniui nelieka nieko kito kaip tik apie eismo įvykį pranešti policijai. Nors apeliantas skunde nurodė, kad susitarė su nukentėjusiu asmeniu, jog eismo įvykio deklaraciją užpildys kitą dieną, nes jau buvo vėlu, tačiau tokių duomenų nukentėjusysis nepatvirtino, o teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad nesulaukęs A. A. jis paskambino policijai, o A. A. jam paskambino tik kitą dieną (b. l. 41). Atkreiptinas dėmesys, kad pats A. A. po eismo įvykio net nebendravo su nukentėjusiuoju, nesitarė ir neprašė eismo įvykio deklaraciją pildyti vėliau.
Aptarti duomenys nekelia jokių abejonių, kad A. A. patrauktas administracinėn atsakomybėn bei nubaustas pagal ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d. pagrįstai, todėl pagrindo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutarimą, nutraukiant administracinio teisės pažeidimo bylą, nėra.
Dėl ATPK 30¹ straipsnio taikymo
Apygardos teismas visiškai pritaria apylinkės teismo padarytai išvadai, kad nenustatytos išskirtinės aplinkybės, kurių pagrindu A. A. būtų galima ypatingai švelninti administracinę nuobaudą. Apylinkės teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad buvo padarytas šiurkštus administracinis teisės pažeidimas kelių eismo srityje ir tai, kad asmuo, neturėdamas teisės vairuoti, nebegalės dirbti, turi mažametį vaiką, nelaikytina išskirtinėmis aplinkybėmis. Vien tik administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios nuobaudos paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Administracinės nuobaudos tikslas būtent ir yra sukelti tam tikrų neigiamų pasekmių atsiradimą asmeniui, kuriam taikoma sankcija už teisės pažeidimo padarymą, tuo siekiama prevencijos tikslų. Kartu įstatymas aukščiau iškelia visos visuomenės viešąjį interesą, siekiant per prevencinių priemonių taikymą užtikrinti saugų eismą, visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą, siekį išvengti neigiamų pasekmių. Prevencinių priemonių taikymu ir pažeidėjo nubaudimu taip pat siekiama užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apygardos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė ATPK 30¹ str. ir atsižvelgdamas į pažeidėjo asmenybę pažeidėjui A. A. paskyrė minimalią sankcijoje numatytą nuobaudą. Tokia nuobauda yra proporcinga padarytam pažeidimui ir atitinka nuobaudai keliamus tikslus, todėl yra teisinga. Taigi apygardos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismo nutarimas nekeistinas dėl ATPK 30¹ str. netaikymo, atsižvelgus į anksčiau aptartas aplinkybes.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
A. A. (A. A.) apeliacinio skundo netenkinti, palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutarimą.
Nutartis neskundžiama.