- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-11-27
- Bylos Nr.
- I-6649-423/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01559-2018-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- G. T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas su skundais kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b. l. 3-5) nurodė bei teismo posėdžio metu patikslino, kad jis laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 5 d. iki 2018 m. liepos 22 d. buvo kalinamas Alytaus PN 6 lokalinio sektoriaus 15 būrio 4 miegamojoje patalpoje, kuriose buvo pažeistos jo teisės dėl netinkamo kalinimo, gyvenamojo ploto vienam asmeniui teko mažiau, nei numatyta teisės aktuose minimali norma, be to, dalį gyvenamojo ploto užėmė baldai ir kiti įrenginiai. Nurodė, kad miegamajame įrengtas netinkamas apšvietimas, kadangi lempos pritvirtintos prie sienų, o ne prie lubų, be to, apšvieta nesiekia 200 lx. Miegamosiose patalpose pilnai neatsidaro langai, neveikia ventiliacija, prastas vėdinimas, drėgna, trūksta oro. Dušiuose tik 6 vandens čiaupai, jie sulaužyti ir neveikiantys, taip pat nėra persirengimo kabinų, tuo neužtikrinamas privatumas. Paaiškino, kad miegamojoje patalpoje buvo įrengtos dviaukštės lovos be kopėtėlių, todėl buvo sunku užlipti į viršutinį lovos aukštą. Nurodė, kad buvo laikomas be teismo pakeitus rėžimą, išleidžiant pasivaikščioti tik 3 valandoms, kadangi nuosprendį atlikti jis buvo paskirtas atlikti į pataisos namus. Kalint tokiomis sąlygomis, patyrė didžiausių nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinių išgyvenimų, emocinę depresiją, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 5 000 Eur ir prašė priteisti iš atsakovės.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 9-14) nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į 15 būrio 4 miegamąjį. Alytaus PN visos nuteistųjų gyvenamosios patalpos yra ne kamerų, o bendrabučio tipo, kur nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali patys, nelydimi pareigūnų, laisvai judėti įstaigos teritorijoje, sportuoti sporto aikštelėse, dirbti, dvasiškai tobulėti, lankytis įstaigos koplyčioje, užsiimti leistina, prasminga veikla. Pareiškėjas į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė, taip pat neprašė jo perkelti į kitas gyvenamąsias patalpas. Alytaus PN užtikrina higienos normų reikalavimus, gyvenamosios patalpos ventiliuojamos per atveriamus langus. Pareiškėjas į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją dėl kopėtėlių sumontavimo prie dviaukščių lovų, nesikreipė. Turimais duomenimis pareiškėjo lova yra vieno aukšto. Nuteistieji turi galimybę persirengti ir ir drabužius pasikabinti persirengimo kambaryje. Pareiškėjas laisvės atėmimo bausmės metu yra baustas 10 kartų už narkotikų vartojimą. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į įstaigos administraciją ar Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Alytaus PN veiksmų ir dėl jų galimai atsiradusios neturtinės žalos, todėl nėra sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su Alytaus PN veiksmais, laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 5 d. iki 2018 m. liepos 26 d. d., jį kalinant Alytaus pataisos namuose 6 sektoriaus 15 būrio 4 miegamojoje patalpoje kankinančiomis, nežmoniškomis, orumą žeminančiomis sąlygomis.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad atsakovas arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).
Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Alytaus PN sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutaris administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Netinkamas laikymo sąlygas pareiškėjas grindžia ploto trūkumu gyvenamosiose patalpose. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 11¹.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Teismas taip pat pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2. punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Objektyvių duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu joje buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Žemesnės instancijos teismas
Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Alytaus PN direktoriaus 2017 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. 2-709 buvo paskirtas į 15 būrio 4 miegamąją patalpą, todėl vertintinas laikotarpis yra nuo 2018 m. birželio 6 d. iki 2018 m. liepos 26 d.
Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 6 d. iki 2018 m. liepos 26 d. bausmę atliko 15 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 34,35 kv. m, joje įrengta 9 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam teko 3,81 kv. m gyvenamojo ploto (b. l. 16-18).
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas skunde bei teismo posėdžio metu nurodė, kad ginčo miegamojoje patalpoje buvo įrengtos 9 miegamosios vietos, neginčijo atsakovo pateiktų duomenų dėl gyvenamosios patalpos ploto. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais oficialiais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, todėl jais remiasi. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ar kitų jo netenkinančių kalinimo sąlygų. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad minimalaus pareiškėjui tenkančio ploto norma nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) praktika (2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (EŽTT 2009-07-30 sprendimas byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareikėjo argumentų dėl baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildinamo iš atsakovo neteisėtų veiksmų, jo nuomone, be teismo pakeitus režimą, rakinant kamerą ir išleidžiant tik tris valandas pasivaikščioti.
Atsakovo atstovas atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į 6 lokalinio sektoriaus 15-o būrio 4-ą gyvenamąją patalpą, priskirtas paprastajai grupei. Šių aplinkybių pareiškėjas neginčija, teismo posėdžio metu jas patvirtina.
Pažymėtina, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas, remdamasis Baudžiamojo kodekso 50 straipsniu, nuosprendyje nustato tik pataisos įstaigos rūšį, kurioje nuteistasis atliks laisvės atėmimo bausmę (Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 63 str.). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 65 punktas, be kita ko, nustato, jog pataisos namų direktorius įsakymu sudaro komisiją, kuri nuteistuosius, pirmą kartą po nuosprendžio įsiteisėjimo iš kardomojo kalinimo vietos atvykusius į pataisos įstaigą, jiems dalyvaujant, priskiria paprastosioms grupėms, taip pat suskirsto į būrius, skyrius ir kameras. Skirstant nuteistuosius į būrius, skyrius, kameras atsižvelgiama į jų neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, kitas asmenines savybes, pataisos įstaigos psichologinės tarnybos rekomendacijas ir laikantis Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio 1 dalyje nustatytų nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų.
Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad Alytaus rajono apylinkės teismas 2014 m. sausio 16 d. nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1-40-543-2014) T. G. bausmę paskyrė atlikti pataisos namuose (nustatė pataisos įstaigos rūšį). Ginčo dėl to, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos namuose (kaip nuspręsta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu) paprastosios grupės sąlygomis (minėta, kad į grupes nuteistieji skirstomi pataisos įstaigos direktoriaus įsakymais) byloje nėra. Todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad pareiškėją laikant Alytaus PN galėjo būti pažeidžiamas teismo nustatytas bausmės vykdymo režimas.
Paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygas reglamentuoja BVK 73 straipsnis, kuriame nurodoma, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę: 1) apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje; 2) per du mėnesius gauti vieną ilgalaikį ir vieną trumpalaikį pasimatymą; 3) gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų; 4) du kartus per savaitę paskambinti telefonu; 5) kasdien pasivaikščioti tris valandas. Pareiškėjas nurodo, kad jis turėjo teisę tris valandas pasivaikščioti už kameros ribų, šią aplinkybę patvirtina ir Nuteistųjų, esančių 5, 6 lokaliniuose sektoriuose, dienotvarkė, patvirtinta Alytaus PN direktoriaus 2018 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. 1-152 (b. l. 30; toliau – ir Dienotvarkė). Pagal Dienotvarkę 6-am lokaliniam sektoriui pasivaikščiojimui skiriamas laikas yra nuo 9.30 val. iki 12.30 val., t. y. 3 valandos kasdien, o antradieniais ir ketvirtadieniais šuo laiku nuteistieji gali naudotis sporto aikštynu. Todėl BVK 73 straipsnio 5 punkto reikalavimas dėl teisės tris valandas pasivaikščioti pažeistas nebuvo. Kita vertus, pareiškėjas Dienotvarkėje nustatytu laiku galėjo naudotis pataisos programomis, pozityvaus užimtumo priemonėmis, psichologine terapija, mokymusi. Ginčo dėl to, kad pareiškėjui minėta teisė buvo apribota, byloje nėra.
Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outside their cells) užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose“. Šios Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pranešimo Nr. CPT/Inf (92)3 išvados yra tik rekomendacinio pobūdžio ir neturi įpareigojančio teisės akto pobūdžio, todėl laisvės atėmimo įstaigos Lietuvoje neprivalo jų vykdyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - ir LVAT) 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2080-602/2018). Todėl pareiškėjo teiginys, kad jam suteikta teisė tris valandas pasivaikščioti prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui, atmestinas kaip nepagrįstas.
Pagal BVK 70 straipsnio 7 dalį, pataisos namuose laikomi nuteistieji gyvenamosiose patalpose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka užrakinami. Vidaus tvarkos taisyklių 73¹ punkte nurodoma, kad nuteistieji užrakinami kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose, gyvenamuosiuose aukštuose laikantis šių reikalavimų: kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos pasinaudoti tualetu, taip pat galimybė prieiti prie geriamojo vandens šaltinio; kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos iškviesti pataisos pareigūnus. Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 73² punktą, iš kamerų, gyvenamųjų patalpų, palatų arba gyvenamųjų aukštų nuteistieji išleidžiami pagal dienotvarkėje nustatytą laiką į darbą, bendrojo lavinimo mokyklą ar profesinio mokymo įstaigą, pasimatymus, paskambinti telefonu, valgyklą, dušą, socialinės reabilitacijos užsiėmimus, susitikimus su advokatu, taip pat užsiimti individualia ar kita BVK nustatyta veikla, sudaryti santuoką, iškvietus pataisos įstaigos administracijai, į pataisos įstaigoje vykstančius renginius nuteistiesiems, pas sveikatos priežiūros specialistus (skubiais atvejais arba sveikatos priežiūros specialisto paskirtu priėmimo laiku) ir laisvalaikio metu – pasivaikščioti arba užsiimti kitokia asmeninio pobūdžio veikla. Taigi, pareiškėjas, kartu su kitais nuteistaisiais, gali būti rakinami gyvenamosiose patalpoje, ir tai neprieštarauja BVK 70 straipsnio 7 daliai, tačiau turi būti išpildytos Vidaus tvarkos taisyklių 73¹ punkte nurodytos sąlygos (galimybe pasinaudoti tualetu, prieiti prie geriamojo vandens, iškviesti pataisos pareigūnus). Pareiškėjas skunde neginčija aplinkybių, kad neturėjo galimybės pasinaudoti tualetu, prieti prie geriamo vandens ar išsikviesti pataisos pareigūnus, todėl pareiškėjo skundo argumentai, kad jis buvo rakinamas, atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas neturtinę žalą siejo su miegamajame įrengtu netinkamu apšvietimu, kadangi lempos pritvirtintos prie sienų, o ne prie lubų, be to, apšvieta nesiekia 200 lx. Miegamosiose patalpose langai pilnai neatsidarė, neveikė ventiliacija, prastas vėdinimas, drėgna, trūko oro.
Ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 1 d. laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 (toliau – Higienos norma HN 134:2015) „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“. Šios higienos normos 14 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.).
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksloatavimo taisyklių 11.6. punktas nustato, kad gyvenamuosiuose kambariuose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Elektros instaliacija montuojama paslėptu būdu, gyvenamųjų kambarių sienose ir lubose (11.7. p.). Teisės aktai nereglamentuoja, kurioje vietoje turi būti pritvirtinami patys šviestuvai, todėl nėra pagrindo šiuo aspektu, pagal skundo aplinkybes, konstatuoti teisės normų pažeidimą ar atsakovo neteisėtus veiksmus.
Atsakovo atstovas pateikė teismui ginčo gyvenamosios patalpos fotonuotraukas (b. l. 43-44), kurios patvirtina, kad gyvenamoji patalpa vėdinama per atveriamus langus. Pareiškėjas nenurodė aplinkybės, kad gyvenamųjų patalpų nebuvo galimybės išvėdinti per langą, kiek plačiai langas turi atsidaryti, galiojantys teisės aktai nereglamentuoja, todėl nėra pagrindo šiuo aspektu, pagal skundo aplinkybes, konstatuoti teisės normų pažeidimą ar atsakovo neteisėtus veiksmus. Pažymėtina, kad tinkamai prižiūrint gyvenamasias patalpas ir jas vėdinant, drėgmės galima išvengti.
Nors byloje nepateikta jokių kitų objektyvių įrodymų, pagrindžiančių arba paneigiančių pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl netinkamo apšvietimo, teismas pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai konstatavo, jog patalpose buvo netinakamas apšvietimas, nėra 200 lx, bet nenurodė ir nedetalizavo, kuriuo paros metu jam trūko šviesos (dirbtinės ar natūralios), taip pat byloje esančioje pažymoje apie pareiškėjo sveikatos būklę (b. l. 36-37) nurodyta, kad jo sveikatos istorijoje nėra įrašų apie sveikatos sutrikimus, kurie galėjo kilti dėl netinkamų kalinimo sąlygų, konkrečiu atveju susirgimus, kilusius dėl netinkamo apšvietimo. Pareiškėjo teiginys, kad apšvietimas nesiekė 200 lx, yra deklaratyvus ir nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais, todėl negali būti vertinamas kaip pakankamas atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui. Teismas taip pat pažymi, kad LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus ginčo laikotarpiu, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodo, kad būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą su prašymais atlikti patikrinimus patalpoje, kurioje gyveno. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 76:2010 58 punktas nustatė, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Alytaus PN negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl prastų klimatinių ir sanitarinių sąlygų yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas, kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš nepakankamo sanitarinio mazgo įrenginių, nurodė, kad dušiuose tik 6 vandens čiaupai, sulaužyti ir neveikiantys, taip pat nėra persirengimo kabinų, tuo neužtikrinamas privatumas.
Nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintame Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše (toliau – Aprūpinimo tvarkos aprašas) numatyta, kad dušo patalpoje turi būti įrengta po vieną dušo čiaupą (galvutę) vienam besiprausiančiam asmeniui.
Atsakovo atstovas pateikė teismui įrengtų dušų bei nusirengimo/apsirengimo kambario fotonuotraukas (b. l. 38-40). Pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad nusirengimo/apsirengimo kambarys buvo, o uždaros persirengimo kabinos teisės aktai nenumato, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami.
Duomenų, apie dušuose įrengtą dušo čiaupų (galvučių) skaičių bei įrodymų, kad visi vandens čiaupai veikė atsakovas nepateikė, todėl tikėtina, kad dušo patalpoje pakankamas dušo (galvučių) skaičius vertinamuoju laikotarpiu galėjo būti neįrengtas ar ne visi čiaupai veikė.
Pareiškėjas nurodo, kad miegamojoje patalpoje buvo įrengta dviaukštė lova be kopėtėlių, todėl buvo sunku užlipti į viršutinį lovos aukštą. Vadovaujantis Aprūpinimo tvarkos aprašu (akto redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu), vienam asmeniui bendrabučio tipo patalpose skiriama viena metalinė lova. Teismas pažymi, jog teisės aktai nereglamentuoja, kad nuteistųjų lovos būtų vieno ar dviejų aukštų, ar, kad dviejų aukštų lovos būtų su kopėčiomis. Nenustačius, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus įrengiant miegamąją vietą, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtu dideliu psichologiniu sukrėtimu, dvasiniais išgyvenimais, papildomais nepatogumais, diskomfortu, dvasiniu sukrėtimu, emocine depresija, bendravimo galimybių sumažėjimu ir t. t.
Byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Į bylą pateikta pažyma apie nuteistojo nuobaudas ir paskatinimus (b. l. 19-24). Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ne kartą buvo baustas drausminėmis nuobaudomis už vartojamas narkotines medžiagas, taigi pareiškėjo nurodyti negalavimai ir sveikatos sutrikimai galėjo kilti dėl šių medžiagų poveikio ir abstinencijos po jų vartojimo. Byloje nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.
Įvertinus aukščiau išdėstytą, spręstina, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, jo emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (LAT Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėse bylose Nr. A2-718/2007 ir Nr. A146-601/2013 LVAT teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šiose bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.
Teismas daro išvadą, kad pareiškėjui jo buvimo Alytaus PN metu jam tenkantis plotas atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tuo tarpu nėra pateikta jokių įrodymų, jog dėl kitų nustatytų higienos normų pažeidimų, t. y. nepakankamo dušo galvučių kiekio, atsirado kokios nors sunkios pasekmės. Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Taip pat atsižvelgtina į tai, jog byloje nenustatyta, kad Alytaus PN administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam prastas kalinimo sąlygas ar kitaip jas blogino, taip pat į tai, kad Alytaus PN netinkamos kalinimo sąlygos (higienos normos pažeidimai) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai, todėl, įvertinus, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintos teisės aktuose nustatytos tam tikros higienos normos, LVAT praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas vertina, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą. Tokia išvada atitinka naujausią LVAT formuojamą praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. LVAT nutartį byloje Nr. A-3592-502/2017).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas
nusprendžia:
Skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista G. T. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus pataisos namuose sąlygas. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.