Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Byloje nustatyti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K buvo pristatytas 2015 m. gegužės 13 d. ir jame laikomas iki 2015 m. gegužės 19 d. įskaitytinai, o 2015 m. gegužės 20 d. konvojuotas į Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją (b. l. 11).

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, pareiškėjo kildinamos iš jo laikymo netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K kamerose, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas įtvirtino nuostatą, kad administraciniai teismai sprendžia bylas žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. LR CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir pan., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Vadovaujantis LR CK 6.271 straipsniu, viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal LR CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą. Pagal aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą, pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas LR CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Pagrindiniu skundo argumentu, kuriuo grindžiamas neturtinės žalos atsiradimas, pareiškėjas nurodė tai, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko mažesnis plotas, negu numatyta teisės aktuose.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktu nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Pareiškėjas, skunde nurodęs, kad dėl Lukiškių TI-K kamerose įrengto netinkamo apšvietimo blogėjo regėjimas, jokių konkrečių duomenų, susijusių su šiuo fizinės sveikatos sutrikimu, nepateikė. Atsižvelgus į tai, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras, atlikdamas valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę, pažeidimų, susijusių su kameros Nr. 374 dienine ir naktine apšvieta nenustatė, bei į tai, jog ginčo laikotarpiu minėtoje Lukiškių TI-K kameroje pareiškėjas buvo laikomas 7 paras, teismas sprendžia, kad pareiškėjo teiginiai apie žalos atsiradimą yra nepagrįsti ir atmetami.

Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad jam neturtinę žalą kėlė iš sanitarinio mazgo sklidęs nemalonus kvapas, teismas vadovaujasi HN 76:2010 58 punktu, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims nustatančiu pareigą nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad užtikrindami šią tardymo izoliatoriuje laikomų asmenų pareigą, į kameras išduoda švarai palaikyti reikalingą inventorių - šluotą, semtuvą, šiukšliadėžę, kibirą, priemonės kriauklių ir unitazų valymui skirtą kalcinuotą sodą. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pats pareiškėjas turėjo įgyvendinti iš teisės akto nuostatų kylančią pareigą, panaudojant Lukiškių TI-K pareigūnų išduotus valymo įrenginius ir priemones, pasirūpinti kamerų, sanitarinių mazgų švara bei tvarka. Pareiškėjas skunde nepaneigė, jog Lukiškių TI-K nebuvo išduodamas kamerų švarai ir tvarkai palaikyti reikalingas inventorius bei priemonės. Atsižvelgus į tai, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras per patikrinimą kameroje Nr. 374 nenustatė ventiliacijos reikalavimų pažeidimo, bei įvertinus tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas keturias paras kameroje buvo laikomas vienas, teismas pareiškėjo teiginius dėl jo teisių pažeidimo, susijusio su iš sanitarinio mazgo sklindančiu nemaloniu kvapu, vertina kaip nepagrįstus.

Byloje nustatyti duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu galiojo tarp Lukiškių TI-K ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ 2015 m. sausio 2 d. sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. 575/18. Šia sutartimi UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ įsipareigojo periodiškai atlikti sutartyje numatytų Lukiškių TI-K patalpų priežiūrą, siekiant išsiaiškinti buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą ir atlikti jų naikinimo darbus (b. l. 20-22). Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 9 d. patikrinimo akto duomenimis, buitinių parazitų buvimo Lukiškių TI-K kameroje Nr. 374 patikrinimo metu vizualiai nebuvo nustatyta. Teismas sprendžia, kad nurodyti duomenys paneigia pareiškėjo tvirtinimus, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, buvo gausu tarakonų.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad neturtinė žala jam buvo padaryta ir tuo, jog dėl mažo kamerų ploto vienu metu daugiau kaip du asmenys negalėdavo pavalgyti; be to, stalas buvo pritaikytas tik dviem asmenims pavalgyti, todėl dažnai kildavo nesutarimai.