Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „Sparta“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2339-605/2011 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Sparta“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Aviacijos paslaugų centras“ dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas nepateikė rašytinių ir kitų įrodymų apie prekių disponavimo perdavimą atsakovui. Anot apelianto, tai paneigia byloje surinkti įrodymai: 1) tai, kad prekės buvo pateiktos atsakovui, patvirtina paraiškoje Nr. Sparta17 atsakovo darbuotojo Dariaus Šupinio parašas (paraiškos viršuje nurodyta „krovinių pristatymui į sandėlį“; „Prašo paruošti sandėlyje ir pristatyti krovinį pagal nurodytus duomenis“; paraiškos apačioje nurodyta „Sandėlio atstovas“); 2) atsakovas išdavė apeliantui 2008 m. balandžio 15 d. iškrovimą liudijančią pažymą su atsakovo darbuotojo Dariaus Šupinio parašu (pažymėta grafa „sandėlys“, liudijantis apie prekių iškrovimą į atsakovo patalpas) ir atsakovo apskaitos kortelę; 3) liudytoju apklaustas apelianto darbuotojas N. O. parodė, kad prekes palikdavo atsakovo sandėlyje, t. y. jos buvo visuomet perduodamos atsakovo dispozicijon.Apeliantas pirmosios instancijos teismo prašė išreikalauti iš atsakovo duomenis, koks darbuotojas įformino dingusių prekių eksportui būtinus dokumentus ir apklausti jį liudytoju, taip pat išreikalauti visus dingusių prekių eksportui susijusius dokumentus. Šios informacijos atsakovas nenurodė.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė išreikalauti baudžiamosios bylos Nr. 01-2-00071-09 medžiagą, tai sąlygojo neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad apeliantas neįrodė atsakovo veiksmų neteisėtumo. Atsakovo neteisėti veiksmai (CK 6.246 str. 1 d.) pasireiškė tuo, kad atsakovui patikėtos ieškovo prekės buvo perduotos neįgaliotam asmeniui, tokiais veiksmais sukeliant ieškovui nuostolių. Įvertinus prekių vertę ir kad pastarasis turtas priklauso kitam asmeniui, atsakovas neveikė tiek apdairiai, jog įsitikintų, ar perduodamas prekes turi teisę priimti asmuo, kuriam atsakovas jas ir perdavė (CK 6.248 str. 3 d.).Apeliantui, nors ir trumpam, perdavus prekes atsakovui, susiklostė pasaugos civiliniai teisiniai santykiai (CK 6.830 str.). Atsakovas privalo grąžinti apeliantui ar kitam jo įgaliotam asmeniui tą patį daiktą, kuris buvo perduotas saugoti (CK 6.844 str. 1 d.), atsakyti už jam perduotų daiktų praradimą, trūkumą ar sugedimą (CK 6.845 str. 1 d.).

Atsakovo importo ir eksporto terminalui ieškinyje nurodytas krovinys perduotas niekada nebuvo, atsakovas niekada jomis nedisponavo, todėl ir perduoti neįgaliotam asmeniui ar kitaip prarasti ginčo prekes atsakovas neturėjo galimybės.2005 m. rugsėjo 27 d. Muitinės tarpininko paslaugų teikimo sutartimi Nr. MT-407 atsakovas įsipareigojo atlikti tik muitinės tarpininko paslaugas, jis neįsipareigojo prekes laikinai saugoti savo terminale. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovas laikino sandėliavimo paslaugų nesuteikė.Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino šalių santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl įrodinėjimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas, Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

I. A. instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl to, ar yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę atsakovui UAB „Aviacijos paslaugų centras“ dėl ieškovui AB „Sparta“ priklausančių prekių praradimu, atsakovui teikiant muitinės tarpininko paslaugas pagal 2005 m. rugsėjo 27 d. muitinės tarpininko paslaugų teikimo sutartį Nr. MT-407, atsiradusių nuostolių.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007, 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008 ir kt.). Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančiais duomenimis, išanalizavusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą bei ieškovo apeliaciniame skunde pateiktus argumentus, daro išvadą, kad ieškovo ieškinį dėl nuostolių atlyginimo pirmosios instancijos teismas atmetė pagrįstai.

Ieškovas teigia, kad civilinė atsakomybė atsakovui kyla dėl jo neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškė tuo, kad jam patikėtos prekės buvo perduotos neįgaliotam asmeniui, tokiais veiksmais sukeliant ieškovui nuostolių. Ieškovo vertinimu, perdavus prekes atsakovui, tarp jo ir atsakovo buvo susiklostę pasaugos civiliniai teisiniai santykiai (CK 6.830 str.), todėl atsakovui praradus prekes, jam kyla civilinė atsakomybė ir CK 6.845 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.245 straipsnio, reglamentuojančio civilinės atsakomybės sampratą ir rūšis, 3 ir 4 dalyse yra pateiktos sutartinės ir deliktinės civilinės atsakomybės sampratos.

Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo vykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 str. 3 d.).

Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 str. 4 d.).

Įvertinus tarp šios bylos šalių susiklosčiusius santykius ir ieškovo nurodytus argumentus, kuriais įrodinėjamas ieškinyje pareikšto reikalavimo priteisti iš atsakovo nuostolius pagrįstumas, yra pagrindas teigti, jog atsakovo civilinę atsakomybę ieškovas kildina iš netinkamo 2005 m. rugsėjo 27 d tarp šalių sudarytos muitinės tarpininko paslaugų teikimo sutarties Nr. MT-407 vykdymo. Todėl būtina nustatyti, ar yra visos sutartinės civilinės atsakomybės sąlygos.

Sprendžiant klausimą, ar yra pagrindas taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, būtina nustatyti ne tik sutartinės prievolės pažeidimą, t. y. neteisėtus sutarties šalies veiksmus (CK 6.246 straipsnis), bet ir žalos (nuostolių) faktą bei neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusių nuostolių priežastinį ryšį (CK 6.247, 6.249 str.). Dar viena sutartinės civilinės atsakomybės taikymo būtinoji sąlyga yra kaltė, kuri pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalies nuostatą yra preziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų fakto, o nenustačius šios CK 6.246 straipsnyje numatytos privalomos sąlygos civilinei atsakomybei taikyti, civilinė atsakomybė atsakovui negali būti taikoma.

Kaip matyti iš bylos duomenų, sudaryta muitinės tarpininko paslaugų teikimo sutartimi (17-18 b. l.) atsakovas įsipareigojo Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka atstovauti ieškovą, t. y. įforminti muitinės bendrąjį dokumentą ir pateikti jį, kitus reikalingus dokumentus bei prekes muitiniam tikrinimui, taip pat teikti kitas šioje sutartyje nurodytas paslaugas, o ieškovas įsipareigojo suteikti atsakovui teisę atstovauti jį muitinėje, pateikti jam visus dokumentus, reikalingus šiai veiklai vykdyti bei sumokėti už suteiktas paslaugas pagal abipusiai suderintus įkainius. Taigi, atsakovas šia sutartimi įsipareigojo muitų teritorijoje atstovauti ieškovą muitinėje, kai pateikiama muitinės deklaracija (Muitinės įstatymo 30 str. 1 d.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, ar sudaryta sutartis yra pasaugos, vertinama pagal tai, ar kilnojamasis daiktas davėjo buvo perduotas saugoti, ar buvo įsipareigojimas daiktą išsaugoti ir jį grąžinti išsaugotą, t. y. ar buvo susitarta dėl saugojimo paslaugos teikimo, nes ji yra pasaugos sutarties dalykas (2009 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2009).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, jog byloje nėra duomenų, įrodančių, jog nagrinėjamu atveju muitinės tarpininkas – atsakovas, pažeidė teisės aktų reikalavimus ar savo įsipareigojimus pagal šalių sudarytą muitinės tarpininko paslaugų teikimo sutartį. Įvertinęs byloje surinktus rašytinius įrodymus, teismas sprendė, jog atsakovas laikino sandėliavimo paslaugų ieškovui nesuteikė, pripažinęs, jog ieškovas nepateikė atsakovo pareigą laikinai sandėliuoti prekes patvirtinančių įrodymų, o tarp šalių sudaryta Muitinės tarpininko paslaugų teikimo sutartis tokios atsakovo pareigos nenumatė.

Teisėjų kolegijos vertinimu, su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutikti nėra pagrindo.

Lietuvos Respublikos Muitinės įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje atstovauti kitiems asmenims muitinėje, kai pateikiama muitinės deklaracija, veikdami atstovaujamojo vardu ir atstovaujamojo sąskaita bei jo interesais, turi teisę tik muitinės tarpininkai. Pagal to paties straipsnio 5 dalies nuostatą, muitinės tarpininkai taip pat turi teisę Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje, be šio straipsnio 1 dalyje nurodytų paslaugų, teikti ir kitas paslaugas, kurias teikdami jie atstovauja kitiems asmenims muitinėje.

Šalių sudarytos 2005 m. rugsėjo 27 d. muitinės tarpininko paslaugų teikimo sutarties Nr. MT-407 2.5 punkte nustatyta, kad muitinės tarpininkas (atsakovas) teikia aptarnaujamam asmeniui (ieškovui) paslaugas, išvardintas šios sutarties priede. Byloje nėra pateiktas paminėtas sutarties priedas, o iš pačios sutarties sąlygų negalima spręsti, jog šalys buvo susitarusios dėl pasaugos (sandėliavimo) paslaugų teikimo – šalys ginčo sutartyje dėl muitinės tarpininko (atsakovo) pareigos perduotas prekes saugoti ir jas išsaugotas grąžinti ieškovui ar perduoti kitam konkrečiam asmeniui atskirai nesusitarė, taip pat nesusitarė ir dėl atsakovo atsakomybės už perduotų prekių dingimą, sugadinimą. Pateiktas UAB „Aviacijos paslaugų centras“ paslaugų įkainių sąrašas nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovas ieškovui teikė saugojimo paslaugas (19-20 b. l.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, ir kiti byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovas pasaugos (konkrečiai sandėliavimo) paslaugos ieškovui neteikė. 2008 m. balandžio 15 d. iškrovimo pažyma (23 b. l.), 2008 m. balandžio 8 d. paraiška (37-38 b. l.), 2008 m. balandžio 30 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. APC-S03602 (62 b. l.) patvirtina, jog atsakovas be muitinės tarpininkavimo paslaugų ieškovui taip pat atliko ir rankinio iškrovimo – pakrovimo darbus. Ieškovas 2008 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. APC-S03602 apmokėjo (67- b. l.), tokiu būdu pripažindamas, jog jam buvo suteiktos būtent šios paslaugos.

Ieškovo atstovas 2011 m. birželio 17 d. teismo posėdžio metu paaiškino, jog anksčiau, pristačius prekes, už kelias dienas atsakovas imdavo sandėliavimo mokesčius. Siekiant išvengti šių mokesčių, iš anksto žodžiu būdavo derinama su atsakovu bei gavėju, kada bus atsiųsta transporto priemonė pasiimti prekes iš atsakovo sandėlio. Pasak atstovo, buvo stengiamasi tą pačią dieną prekes atvežti atsakovui, patikrinti, paruošti reikiamus dokumentus ir tą pačią dieną prekes perduoti gavėjui (76 b. l.). Taigi, pats ieškovo atstovas teismo posėdžio metu pripažino, kad už sandėliavimo paslaugas buvo mokami mokesčiai, o siekiant išvengti šių mokesčių mokėjimo, buvo nusistovėjusi praktika iškrautas prekes pakrauti gavėjui ar kitam įgaliotam asmeniui tą pačią dieną.

Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ieškovas sumokėjo atsakovui atlyginimą už sandėliavimo (saugojimo) paslaugas, o ieškovo atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, jog jam nėra žinoma, kodėl prekės tą pačią dieną nebuvo išgabentos (76 b. l.), yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog ieškovas neturėjo tikslo pirkti iš atsakovo ir saugojimo paslaugas, nes jis ketino prekes išgabenti jau tą pačią dieną, sutvarkius visą dokumentaciją. Taigi, vien aplinkybė, jog ieškovas atsakovui perdavė prekes (jos buvo iškrautos), ir tai, kad ieškovo darbuotojas N. O. parodė, kad prekes jis palikdavo atsakovo terminale, savaime nesudaro pagrindo teigti, jog šalys buvo susitarusios ir dėl saugojimo (sandėliavimo) paslaugų teikimo.

Atsakovas pateikė į bylą 2008 m. balandžio 15 d. pakrovimo pažymą (47 b. l.), iš kurios matyti, jog prekės buvo pakrautas į ieškovo AB „Sparta“ atstovo nurodytą automobilį. Liudytojas Darius Šupinys 2011 m. birželio 17 d. teismo posėdžio metu paaiškino, jog AB „Sparta“ atstovai nurodė, kur pakrauti kojines (80 b. l.). Minėtoje pažymoje užfiksuotos informacijos ir liudytojo Dariaus Šupinio parodymų ieškovas neginčijo, jų neginčija ir apeliaciniu skundu. Nesant įrodymų, jog ieškovas buvo pateikęs atsakovui nurodymus (instrukcijas), į kokią transporto priemonę pakrauti ar kokiam asmeniui perduoti prekes, taip pat muitinės tarpininko paslaugų teikimo sutartimi atskirai nesusitarus, kam ir kaip turi būti perduotos prekės po dokumentų įforminimo muitinėje, bei nesusitarus dėl atsakomybės už prekių perdavimą netinkamam asmeniui, negalima daryti išvados, jog atsakovas pažeidė tarp šalių sudarytą Muitinės tarpininko paslaugų teikimo sutartį, prekes perduodamas neįgaliotam asmeniui, ir kad tai yra pagrindas taikyti jam civilinę atsakomybę dėl ieškovui atsiradusių nuostolių.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog šioje nutartyje nustatytų aplinkybių, byloje pateiktų rašytinių įrodymų ir teismo posėdyje apklaustų šalių ir liudytojų parodymų visuma sudaro pakankamą pagrindą teigti, jog šalys nebuvo susitarusios dėl saugojimo paslaugų teikimo ir atsakovas neturėjo sutartinės prievolės saugoti jam perduotas prekes, taip pat nėra pakankamo pagrindo teigti, jog atsakovas ieškovui priklausančias prekes perdavė neįgaliotam asmeniui. Ieškovui neįrodžius vienos iš pagrindinių civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. atsakovo neteisėtų veiksmų, atsakovui negali kilti civilinė atsakomybė už ieškovo prekių dingimą (CK 6.246 str. 1 d.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, neišsireikalaudamas iš Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-00071-09, kuriame tiriamos prekių dingimo aplinkybės, medžiagos, civilinio proceso teisės normų, reglamentuojančias rašytinių įrodymų išreikalavimą (CPK 199 str.), nepažeidė. Kaip matyti iš 2011 m. birželio 17 d. teismo posėdžio protokolo, ieškovo atstovas, atsižvelgęs į tai, kad yra atliekamas ikiteisminis tyrimas, prašė sustabdyti šią civilinę bylą CPK 163 straipsnio 3 punkte numatytu pagrindu, taip pat prašė išreikalauti minėtą ikiteisminio tyrimo medžiagą (73-74 b. l.). Tačiau pareikšdamas tokį prašymą, ieškovo atstovas nenurodė, kokias konkrečias faktines bylos aplinkybes ikiteisminio tyrimo medžiagos pagrindu būtų galima nustatyti, neįvardijo, kokie konkrečiai ikiteisminio tyrimo dokumentai turėtų būti išreikalauti. Šių aplinkybių ieškovas nesukonkretino ir savo apeliaciniame skunde. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio tenkinti tokį prašymą, t. y. išreikalauti ikiteisminio tyrimo medžiagą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog 2011 m. birželio 17 d. teismo posėdžio metu buvo apklaustas liudytojas Darius Šupinys, kuris rūpinosi tiek ieškovo prekių iškrovimu, tiek pakrovimu, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, jog atsakovas nenurodė darbuotojo, kuris buvo atsakingas už dingusių prekių įforminimą eksportui.

Kaip matyti iš 2011 m. birželio 3 d. teismo posėdžio protokolo, ieškovo atstovas prašė teismo išreikalauti iš atsakovo medžiagą, susijusią su dingusiomis prekėmis. Atsakovo atstovas nurodė, jog visi dokumentai yra pateikti byloje (54-56 b. l.). Teismas, paskirdamas bylą nagrinėti iš esmės teismo posėdyje, pasiūlė šalims pateikti dokumentus, kuriuos jos dar turi pateikti (56 b. l.). Ieškovas savo apeliaciniame skunde teigia, jog atsakovas nepateikė visų su dingusių prekių eksportu susijusių dokumentų. Atsižvelgdama į šį apelianto argumentą, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, teismas neturi pareigos ir teisės rinkti įrodymus savo iniciatyva: įstatyme įtvirtintas rungimosi principas ir nustatyta įrodinėjimo pareigos taisyklė reiškia, kad savo reikalavimus ar atsikirtimus pagrindžiančius įrodymus turi pateikti pačios šalys (CPK 12, 178 str.), o teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, turi išspręsti ginčą. Ieškovui neįrodžius, jog atsakovui kyla sutartinė civilinė atsakomybė dėl ieškovui atsiradusių nuostolių, t. y. jog jis buvo įsipareigojęs teikti ieškovui priklausančių prekių saugojimo paslaugas ir tuo pačiu atsakyti už jų dingimą, pirmosios instancijos teismas ieškinį dėl nuostolių atlyginimo atmetė pagrįstai, ir aplinkybė, kad atsakovas, anot apelianto, nepateikė visų bylos išnagrinėjimui reikšmingų duomenų, nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino pasaugos teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, tinkamai aiškino tarp šalių sudarytos Muitinės tarpininko paslaugų teikimo sutarties sąlygas, tinkamai nustatė ir įvertino bylos išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes bei padarė šiomis aplinkybėmis bei įstatymu pagrįstas išvadas. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, vadovaujantis CPK 93 ir 98 straipsnių nuostatomis, jo prašymas priteisti jam iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.

Atsakovui nepateikus įrodymų, pagrindžiančių jo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas taip pat netenkinamas (CPK 93 str., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą nepakeistą.