Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Lemežio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. 18 MGL (677,88 eurų) bauda. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64¹ str. 1 d., paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė paskirta 12 MGL (451,92 eurų) dydžio bauda.

V. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės vairuoti kelių transporto priemones uždraudimas 1 metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. nuteistas už tai, kad 2014-12-03, apie 11.50 val., Vilniuje, Liepkalnio gatvėje, ties pastatu Nr. 174, vairuodamas jam nuosavybės teise priklausantį automobilį „Mitsubishi Carisma“, v/n (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 136.2 punkto reikalavimą, numatantį, kad, prieš pradėdamas lenkti, vairuotojas privalo įsitikinti, kad transporto priemonės, važiuojančios priekyje ta pačia eismo juosta, vairuotojas nerodo kairiojo posūkio signalo, ir Kelių eismo taisyklių 3 priedo 1.1 punktą, nustatantį, kad siaura ištisinė linija skiria priešingų krypčių transporto srautus ir draudžia paženklintame kelio ruože važiuoti priešpriešinio eismo juosta, t.y. vairuodamas automobilį, važiuodamas Liepkalnio gatve, prieš pradėdamas lenkimo manevrą, neįsitikino, kad priekyje ta pačia eismo juosta važiuojančio automobilio „Audi A6“, v/n (duomenys neskelbtini) vairuotojas V. D., gim. 1966-12-08, nerodo kairio posūkio signalo, tęsdamas važiavimą kirto siaurą ištisinę kelio ženklinimo liniją, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, kur susidūrė su sukančiu į kairę automobiliu „Audi A6“, v/n (duomenys neskelbtini) dėl to įvykus eismo įvykiui, apgadintas B. D. nuosavybės teise priklausantis automobilis „Audi A6“, v/n (duomenys neskelbtini) ir nesunkiai sutrikdyta V. D. sveikata, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniu skundu V. M. prašo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jam netaikė Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio nuostatų.

Tuo tarpu Lietuvos Respublikos BK 40 str. 2 d. keturiuose punktuose yra nuosekliai išdėstytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismas taiko Lietuvos Respublikos BK 40 str. nuostatas tik esant visų šio straipsnio 2 dalyje išvardytų sąlygų visumai (kasacinė nutartis Nr. 2K-78-693/2015). Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad, net ir nustačius visas Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnyje nurodytas formalias sąlygas, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-140/2015, 2K-86-895/2015).

Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė Lietuvos Respublikos BK 40 str. 2 d. 2 p. numatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, t.y. kad V. M. visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką.

Prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką reiškia, jog asmuo ne baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų spiriamas, o pats savanoriškai prisipažįsta, kad yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, t.y. pats savanoriškai ikiteisminio tyrimo institucijoms ir teismui duoda teisingus parodymus apie esmines padarytos veikos aplinkybes bei pripažįsta savo kaltę. Savanoriškumą paneigia parodymų keitimas, prisipažinimas tik dėl byloje surinktų įrodymų ir panašios aplinkybės. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad V. M. ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę visą laiką neigė, apklausiamas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad dėl ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nieko negali pasakyti. Nors teisiamojo posėdžio metu nurodė visiškai pripažįstantis savo kaltę, tačiau iš teisme duotų jo parodymų matyti, kad savaip interpretavo kai kurias veikos padarymo aplinkybes, nukentėjusiojo veiksmus, bandė pateisinti savo elgesį ir apkaltinti nukentėjusįjį. Be to, kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai jis kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Darant išvadą apie kaltininko nuoširdų gailėjimąsi būtina įvertinti jo elgesį po įvykio ir vėliau. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad V. M. iš karto po eismo įvykio nesidomėjo nukentėjusiuoju, jo sveikatos būkle, nesistengė jam padėti, nedėjo pakankamai pastangų tam, kad būtų sušvelnintos nusikaltimo pasekmės. Vėliau taip pat nukentėjusiojo sveikatos būkle visiškai nesidomėjo, iki įrodymų tyrimo teisme pradžios jokių pastangų atlyginti padarytą žalą nerodė ir nukentėjusiojo atsiprašė tik siekdamas sušvelninti savo teisinę padėtį.

Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau aptartų duomenų visuma parodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog nagrinėjamu atveju nėra Lietuvos Respublikos BK 40 str. 2 d. 2 p. numatytos atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą būtinos sąlygos. Nesant vienos iš Lietuvos Respublikos BK 40 str. 2 d. numatytų sąlygų, būtinų atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad V. M. vadovaujantis šiuo straipsniu nuo baudžiamosios atsakomybės nebuvo atleistas pagrįstai. Teisėjų kolegijai nustačius, jog nagrinėjamoje byloje nėra įvykdyta Lietuvos Respublikos BK 40 str. 2 d. 2 p. numatyta laidavimo instituto taikymui būtina sąlyga, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su nuteistojo atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis minėto straipsnio nuostatomis, teismas nepasisako ir jų plačiau neanalizuoja.

Apeliacinio skundo argumentai, kad apylinkės teismas nepagristai nepripažino V. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką bei nuoširdžiai gailisi (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.) ir tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo elgesys (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 6 p.).

Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pažymėtina, kad pastaruoju klausimu teisėjų kolegija išsamiai pasisakė atsakant į V. M. apeliacinio skundo argumentus dėl laidavimo taikymo galimybės. Įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog V. M. ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę visą laiką neigė, apklausiamas pirmosios instancijos teisme dėl ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nieko negalėjo pasakyti. Nors teisiamojo posėdžio metu nurodė visiškai pripažįstantis savo kaltę, tačiau iš teisme duotų parodymų matyti, kad jis savaip interpretavo kai kurias veikos padarymo aplinkybes, nukentėjusiojo veiksmus, bandė pateisinti savo elgesį ir apkaltinti nukentėjusįjį. Be to, V. M. iš karto po eismo įvykio nesidomėjo nukentėjusiuoju, jo sveikatos būkle, nesistengė jam padėti, nedėjo pakankamai pastangų tam, kad būtų sušvelnintos nusikaltimo pasekmės. Vėliau taip pat nukentėjusiojo sveikatos būkle visiškai nesidomėjo, iki įrodymų tyrimo teisme pradžios jokių pastangų atlyginti padarytą žalą nerodė ir nukentėjusiojo atsiprašė tik siekdamas sušvelninti savo teisinę padėtį. Esant šioms aplinkybėms darytina išvada, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai nepripažino V. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi dėl jos padarymo (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.).

Dėl Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 6 p., teismų praktikoje (kasacinės nutartys Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2011, 2K-386/2012, 2K-538-788/2015) rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį. Byloje tokių aplinkybių nenustatyta, kadangi nukentėjusysis KET reikalavimų nepažeidė, vairuodamas automobilį buvo atsargus, artėdamas prie sankryžos įsitikino, kad nėra kliūčių atlikti posūkį į kairę, įjungė kairio posūkio šviesos signalą, į sankryžą įsuko lėtai, 15 km/h greičiu, pagrįstai manydamas, jog saugiai atliks posūkį. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas taip pat pagristai nepripažino V. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo elgesys (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 6 p.).

Nuteistojo V. M. apeliaciniame skunde keliamas ir paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis vairuoti kelių transporto priemones teise vieneriems metams pagrįstumo klausimas.

Lietuvos Respublikos BK 68 str. nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Lietuvos Respublikos BK 68 str. paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas Lietuvos Respublikos BK 281 str. numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Pagal susiformavusią teismų praktiką uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET ar Lietuvos Respublikos BK 281 str. numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeidęs KET ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (kasacinės nutartys Nr. 2K-20/2011, 2K-103/2010, 2K-353/2009 ir kt.).

Nuteistasis apeliaciniame skunde prašymą panaikinti baudžiamojo poveikio priemonę atimti teisę vairuoti kelių transporto priemones grindžia tuo, kad ši teisė jam reikalinga darbui bei asmeninėms reikmėms. Šiuo atveju konkuruoja asmens (kaltininko) interesai patirti kuo mažiau suvaržymų ir praradimų dėl padarytos nusikalstamos veikos bei valstybės ir visuomenės interesai, kurie įtvirtinti baudžiamajame įstatyme. Lietuvos Respublikos BK 1 str. 1 d. nustatyta, kad Baudžiamojo kodekso paskirtis yra baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų. Be to, Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. 3 p. ir 4 p. numatyta, kad bausmės paskirtis yra atimti ir apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis taip, kad šie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Lietuvos Respublikos BK 67 str. 1 d. numatyta, jog baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino kaltininko asmeninius ir valstybės prioritetus ir pagrįstai V. M. paskyrė šią baudžiamojo poveikio priemonę.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, jog V. M. anksčiau neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, įvykio metu buvo blaivus, padarytas neatsargus nusikaltimas. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad neatsargūs nusikaltimai, kuriais pažeidžiamos KET, yra labai įvairūs tiek pagal faktines aplinkybes, tiek pagal kilusius padarinius, todėl, teismui konstatavus, kad asmuo KET pažeidė dėl neatsargumo, būtina įvertinti padarytos veikos pavojingumo laipsnį, t.y. kokie KET pažeidimai buvo padaryti, ar padaryti pažeidimai susiję su itin dideliu kaltininko neatsargumu ir šiurkščiu KET nesilaikymu bei pagarbos kitiems eismo dalyviams nebuvimu, kokie KET pažeidimo padarymo padariniai ar kaltininkas vairavo blaivus. Automobilio vairavimas yra gana rizikinga veikla, todėl automobilis yra priskiriamas prie didesnio pavojaus šaltinių. Taigi valdydamas automobilį asmuo turi būti ypač atidus bei apdairus ir elgtis taip, kad nesukeltų pavojaus sau ir kitiems eismo dalyviams.

Bylos medžiaga nustatyta, kad V. M. turėdamas didelę vairavimo patirtį, 39 metų vairavimo stažą, dienos metu, esant geram matomumui ir neslidžiai kelio dangai, pažeidė KET 136.2 punkto reikalavimą, nes prieš pradėdamas lenkimo manevrą, neįsitikino, kad priekyje ta pačia eismo juosta važiuojančio automobilio vairuotojas nerodo kairio posūkio signalo, be to, tęsdamas važiavimą pažeidė KET 3 priedo 1.1 punkto reikalavimą, kirto siaurą ištisinę kelio ženklinimo liniją, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, kur susidūrė su sukančiu į kairę automobiliu, dėl ko buvo apgadintas automobilis „Audi A6“ ir nesunkiai sutrikdyta jo vairuotojo sveikata. Esant šioms aplinkybėms konstatuotina, kad nuteistasis šiurkščiai pažeidė KET. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors apeliantas galiojančių administracinių nuobaudų neturi, tačiau anksčiau ne kartą baustas už KET pažeidimus administracine tvarka, tarp jų penkis kartus už leistino greičio viršijimą, taip pat pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. už tai, kad atsitrenkė į priekyje važiavusį ir stabdžiusį automobilį bei jį apgadino. Esant tokioms aplinkybėms darytina išvada, kad V. M. tinkamų išvadų dėl savo elgesio kelyje nepadarė ir toliau daro šiurkščius KET pažeidimus, todėl ši baudžiamojo poveikio priemonė jam paskirta pagrįstai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-11-12 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį keisti.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti.