Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio, Albinos Rimdeikaitės ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. S. ir atsakovo R. S. apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-36-652/2016 pagal ieškovės L. S. ieškinį atsakovui R. S. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir atsakovo R. S. priešieškinį ieškovei L. S. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Be kitų aplinkybių, ieškovė dėl ginčo buto nurodė, kad butas pirktas santuokoje, kad abiejų valia buvo šį butą įsigyti. Sutiko, kad atsakovas prie buto pirkimo prisidėjo asmeninėmis lėšomis, kurias gavo, pardavęs savo asmeninį butą, tačiau kita lėšų suma butui pirkti buvo iš bendrų pinigų ir abiejų tėvų paramos. Ji remontavo butą savo lėšomis, nes butas buvo labai apleistas, supirko baldus ir buitinę techniką, nes tuo metu ji gavo didesnes pajamas nei atsakovas bei ėmė vartojamąsias paskolas. Dėl kito turto ginčo nekėlė.

Be kitų aplinkybių, atsakovės dėl ginčo buto nurodė, kad jis butą įsigijo iš asmeninių lėšų: 4 344,30 Eur (15 000 Lt) gavo pardavęs vieno kambario butą, o 2 606,58 Eur (9 000 Lt) jam padovanojo tėvas ir senelė. Sutiko, kad ir ieškovės tėvai galėjo duoti apie 289,62 Eur (1 000 Lt). Prašė atsižvelgti ir į tai, kad buto įsigijimo sutartį jis sudarė tik savo vardu, kad nuo 2011 metų jis vienas išlaiko butą. Dėl kito turto ginčo nekėlė.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo CK 3.117 straipsnyje įtvirtintos sutuoktinių bendro turto lygybės prezumpcijos, todėl parinktas turto padalinimo būdas yra teisiškai nepagrįstas, o skundžiamame sprendime nurodyti motyvai prieštaringi. Santuokoje įgytas butas turėjo būti padalintas lygiomis dalimis po ½ dalį kiekvienam iš sutuoktinių.

Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą bei 3.89 straipsnio 2 dalį. Byloje nepateikta jokių įrodymų, kad butas buvo pirktas vien už atsakovo asmenines lėšas. Byloje įrodyta, kad ½ dalis buto buvo įgyta už jos pinigines lėšas, taip pat, kad ji turėjo tokio dydžio pinigines lėšas, viena prisidėjo prie buto pagerinimo – remonto, jo apstatymo.

Pirmosios instancijos teismas neteisingai paskaičiavimo buvo rinkos vertę 18 100,00 Eur sumai. Rinkos buto vertė nustatyta remiantis buto pirkimo kaina, padarius tikrovės neatitinkančius paskaičiavimas.

Ginčo butas buvo įsigytas išimtinai tik iš atsakovo lėšų, nepanaudojus ieškovės ar bendrų lėšų. Ginčo butas buvo įgytas jo vardu už 6 082,00 Eur (21 000 Lt), grynaisiais pinigais iš karto buvo sumokėta 3 415,00 Eur (11 792 Lt), o likusi dalis kainos – 2 666,82 Eur (9 208,00 Lt) buvo sumokėta, padengus pardavėjo įsiskolinimus už butą.

Teismas pagrįstai sprendė apie jam padovanotas pinigų sumas buto įsigijimui, tačiau nepagrįstai padarė išvadą, kad jam dovanotų lėšų neužteko ir pardavėjo skoloms sumokėti buvo panaudotos ir ieškovės dovanotos lėšos. Aplinkybę, kad už pardavėjo skolas buvo mokama iš bendrų pinigų, paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai.

Pirmosios instancijos teismas, nustatinėdamas ginčo buto vertę, pasirinko neteisingą jos nustatinėjimo metodiką, t. y, nepagrįstai išvedė vidurkį tarp dviejų turto vertintojų ataskaitų. Teismas nemotyvavo, kodėl nesivadovavo jo į bylą pateikta turto vertintojo ataskaita.

Nustačius, kad šalys nuo 2011 m. spalio 1 d. gyvena skyrium, ginčo butas nuo nustatytos datos buvo išlaikomas iš jo asmeninių lėšų, todėl ieškovei mokėtina piniginė kompensacija privalėjo būti mažinama buto išlaikymo skirtų išlaidų dalimi – 1 584,38 Eur suma.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių yra kilęs ginčas dėl santuokoje įgyto turto-buto, esančio (duomenys neskelbtini) teisinio rėžimo, jo vertės bei dėl kompensacijos dydžio, vienam iš sutuoktinių įrodinėjant, kad turtui įsigyti buvo panaudotos ir asmeninės sutuoktinio lėšos.

Sutuoktinių bendro turto padalijimo tvarka nustatyta CK 3.118 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį, dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pirmiausia nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir vieno bei kito sutuoktinio asmeninis turtas. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino ginčo butą šalių bendrąja nuosavybe, nes šis turtas, apelianto-atsakovo teigimu, įgytas išimtinai panaudojus tik atsakovo asmenines lėšas, todėl tokiu atveju taikytina CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatos.

Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra nustatytas įstatyme, preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad, kilus sutuoktinių ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo leistinais įrodymais (CK 3.89 straipsnio 2 dalis) paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. D. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-343/2006). Taigi rodinėjimo našta dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe tenka sutuoktiniui, siekiančiam nuginčyti pirmiau nurodytose normose įtvirtintą turto bendrumo prezumpciją.

Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą asmenine nuosavybe gali būti pripažintas turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Taigi, netgi ir už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe ne visada, o tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. P. v. D. P., bylos Nr. 3K-3-529/2005).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta ir įrodyta, jog įgyjant ginčo butą buvo panaudotos atsakovo asmeninės lėšos realizavus jo asmenine nuosavybe esantį butą, tačiau, teismo vertinimu, įgyjant šį turtą buvo aiškiai išreikšta atsakovo valia įgyti jį bendrojon nuosavybėn (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Taigi, nagrinėjamos bylos atveju, priešingai nei teigia apeliantė (ieškovė), pripažinta, kad ginčo turto teisinis rėžimas-bendroji jungtinė nuosavybė.

Nagrinėjamos bylos kontekste, kai sutuoktinis, ginčijantis turto bendrumo prezumpciją, teigia, jog ginčo butas yra įgytas už jo asmenines lėšas, yra aktualu nustatyti, ar lėšos, gautos už parduotą asmenine nuosavybe esantį turtą – butą, buvo panaudotos ginčo butui įsigyti, taip pat nustatyti kito parduoto turto – buto teisinį režimą (bendroji jungtinė ar asmeninė sutuoktinio nuosavybė). Atsakovo teigimu, ginčo buto įsigijimo ir apelianto asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto pardavimo sandoriai patvirtina, kad už ginčo butą buvo jis visiškai atsiskaitė tik po to, kai pardavė jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas 2003-02-27 pardavė jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, dėl to ginčo nėra, ir 2003-07-01 buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią įsigytas ginčo butas. Taigi iš šių sutarčių matyti, kad ginčo butas buvo įsigytas po to, kai buvo perleistas atsakovo asmeninės nuosavybės teise valdomas turtas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas lėšų, gautų už asmeninės nuosavybės teise valdyto turto pardavimą, panaudojimą perkant butą santuokoje įrodinėjo leistinais įrodymais ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog šios, atsakovo gautos pardavus turtą, lėšos buvo panaudotos įgyjant butą, esantį (duomenys neskelbtini), yra pagrįstos. Toks lėšų panaudojimas tikėtinas, nes nurodyti civiliniai teisiniai santykiai formavosi per trumpą laiką. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė atsakovo asmeninių lėšų, gautų pardavus atsakovui priklausantį turtą, panaudojimo fakto neneigia, bet nesutinka su atsakovo argumentais, jog kitos, atsakovo paskolų ir dovanojimo sutarčių pagrindu, gautos lėšos buvo panaudotai išimtinai tik įsigyjant nuosavybės teisę į ginčo butą, be to įrodinėjo, jog įgyjant turtą buvo panaudotos ir jos-ieškovės asmeninės lėšos ir butas remontuotas bei apstatytas įdedant daugiau lėšų, nei turėjo atsakovas.

Kolegija įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad vien sutuoktinio asmeninių lėšų panaudojimo fakto nepakanka tam, kad turtas būtų pripažintas asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teisinį šio klausimo reguliavimą ir kasacinio teismo praktiką, formuojamą taikant CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą, pažymi, kad tam, jog turtas, įgytas santuokos metu, būtų pripažintas vieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe, jis turi būti įgytas panaudojant tik asmenines lėšas ir turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia tokį turtą įgyti asmeninės nuosavybės teise. Byloje surinkti įrodymai įgalina išvadai, kad po įsigijimo bute buvo atliekami pagerinimai, dalis buto kainos buvo išmokėta padengiant komunalinius įsiskolinimus. Nustačius šias faktines bylos aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių gautos artimųjų dovanotos pinigų sumos viršijo buto kainą, šalys po buto įsigijimo gautas lėšas panaudojo padengdamos įsiskolinimą už butą, kas įėjo į buto vertę, šias lėšas panaudojo buto remontui ir įrengimui, tokiu būdu prisidėjo prie bendro turto įsigijimo ir jo pagerinimo. Turto bendrumo principo nepaneigus, turtas lieka bendras abiejų sutuoktinių nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 2 dalis), todėl byloje nustačius, kad perkant ginčo butą buvo panaudota dalis santuokinių lėšų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ginčo butą jungtine nuosavybe.

CK 3.119 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad dalijant bendrą turtą jo vertė nustatoma pagal rinkos kainas, egzistuojančias bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje. Teismas nustato bendro turto vertę tokiomis įrodinėjimo priemonėmis, kurias pateikia ginčo šalys (CPK 178 straipsnis, 382 straipsnio 4 punktas), išskyrus atvejus, kai teismas, turėdamas pareigą būti aktyvus, savo iniciatyva renka įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010). Nagrinėjamoje byloje iškilus ginčui dėl turto vertės, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, buvo paskirta ginčo turto rinkos vertės ekspertizė (CPK 212 straipsnio), kurios išvadose teigiama, kad turto rinkos vertė vertinimo dienai yra 19 700,00 Eur. Kadangi šalys neginčija ekspertizės akto išvadų pagrįstumo, kolegija taip pat neturi pagrindo su jomis nesutikti, todėl dalijant ginčo turtą jo vertė nustatytina 19 700,00 Eur.

Nagrinėjamu atveju faktas, kad buvo įdėta asmeninių lėšų, pripažintas svarbia aplinkybe nukrypti nuo lygių dalių principo dalijant santuokoje įgytą turtą (CK 3.123 straipsnio 1 dalis), bei kita svarbia aplinkybe, į kurią atsižvelgta parenkant atitinkamą turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra (CK 3.127straipsnio 3 dalis).

CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Tokiu atveju sutuoktiniai tampa nebe jungtinės nuosavybės teisės, o bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-14/2008; 2011 m. gegužės 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Ž. v. J. Ž., bylos Nr. 3K-3-233/2011). Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Nors turto padalijimo natūra būdas yra laikomas prioritetiniu, tačiau jeigu konkrečios bylos aplinkybės lemia, kad šis būdas negali būti taikomas, tai vadovaujantis įstatymo nuostatomis yra taikomas teismo pasirinktas turto padalijimo būdas, t. y. vienam sutuoktiniui turto natūra priteisimas, kitam sutuoktiniui atitinkama jo dalies kompensacija pinigais.

Ginčo atveju nustatyta, kad tarp šalių yra susiklostę labai konfliktiški santykiai, ieškovė nuo 2011 metų nebegyvena ginčo bute, juo nesirūpina, be to, atsižvelgus į teismo posėdžiuose parodytą šalių kaip buvusių sutuoktinių neigiamą nusiteikimą vienas kito atžvilgiu, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad padalijus nekilnojamąjį turtą natūra, jo bendras naudojimas ir valdymas taps labai suvaržytas ir pažeis buvusių sutuoktinių interesus, gyvenimo kokybę ir gali sukelti tolimesnius ginčus tarp šalių. Spręstina, kad esant nustatytoms aplinkybėms ginčo nekilnojamąjį turtą padalijus natūra, neabejotinai nebūtų pasiektas nuosavybės socialinis ir ekonominis vertingumas, nes šalys negalėtų naudotis tuo turtu tinkamai ir be teisių suvaržymo, dėl ko nebūtų įgyvendinti jau paminėti tikslai.

Minėta, kad ginčo butas 2003-07-01 buvo įsigytas už 6 082,02 Eur (21 000,00 Lt). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad buto įgijimui atsakovas panaudojo 4 402,00 Eur (15 000 Lt) asmeninių lėšų. Kolegijos vertinimu, tai reiškia, kad buto įsigijimo metu, panaudojus asmenines lėšas, buvo įgyta 71 dalis bendro turto, likusios 29 dalys turto buvo įgytos panaudojus bendras šalių lėšas. Nustačius šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas turtą natūra atsakovui, pagrįstai, sprendė dėl kompensacijos priteisimo ieškovei.

Nustatyta, kad ginčo turto vertė bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje yra 19 700,00 Eur. Akivaizdu, jog turto vertė yra išaugusi dėl pokyčių rinkoje, todėl pirmosios instancijos teismui priteistą kompensacijos dydį matematiškai susiejus su atsakovo sumokėtų lėšų suma, kompensacijos apskaičiavimo būdas parinktas netinkamai, nes svarbu nustatyti kokios vertės turtas buvo įgytas panaudojus atsakovo asmenines lėšas. Minėta, kad atsakovo lėšų dalis įgyjant turtą sudarė 71 dalį viso ginčo turto, tokiu būdu, vieno sutuoktinio turto įsigijimo metu panaudotos asmeninės lėšos atitinka 13 987,00 Eur vertės turto vertę, kuri apskaičiuotina nuo turto vertės bendrosios nuosavybės pabaigoje, įvertinus kokia turto dalis buvo sukurta turto įsigijimo metu.

Todėl vienam iš sutuoktinių (atsakovui) priteisus turtą natūrą, jam tenka pareiga kompensuoti antrojo sutuoktinio (ieškovės) dalį bendrajame turte, t. y. 14,5 procentus (29:2), tokiu būdu ieškovei priklausančios kompensacijos dydis sudaro 2 856,50 Eur (5713:2).

Byloje kyla taip pat ginčas dėl bendrų sutuoktinių prievolių išlaikant bendrą turtą. Kai solidariąją prievolę visiškai įvykdo vienas iš skolininkų, tai atleidžia kitus skolininkus nuo jos vykdymo kreditoriui (CK 6.6 straipsnio 6 dalis). Solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis (CK 6.9 straipsnio 1 dalis). Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad, vienam iš skolininkų įvykdžius prievolę, tarp buvusių solidariųjų skolininkų atsiranda dalinės tarpusavio prievolės arba prievolę tokiam skolininkui turi įvykdyti vienas iš buvusių solidariųjų skolininkų. Taigi, bendraskolių dalys solidariojoje prievolėje aktualios jų tarpusavio santykiams reguliuoti, galimų tarpusavio atsiskaitymų apimčiai, visą skolą ar didesnę jo dalį grąžinus vienam sutuoktiniui, apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. V. v. N. V., bylos Nr. 3K-3-30/2011).

Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad bendrąja nuosavybe nuo 2011 m. spalio mėn., naudojasi tik vienas iš sutuoktinių-atsakovas, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog atsakovas neturi regreso pagrindu reikalauti iš ieškovės už sumokėtas komunalines paslaugas, kuriomis pats išimtinai naudojosi.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovo ieškovei priteista kompensacija už atsakovui tenkančią didesnę turto dalį keistina, priteista 4 648,00 Eur suma mažintina iki 2 856,50 Eur, likusi sprendimo dalis paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Įvertinus tai, kad tiek ieškovė, tiek ir atsakovas apeliaciniais skundais nesutiko su pirmosios instancijos teismo nustatyta ginčo turto verte, ieškovė ginčijo turto dalį bendrajame turte, o atsakovas ginčijo turto teisinį rėžimą, apeliacinės instancijos teismui sprendus, kad pirmos instancijos teismas tinkamai nustatė ginčo turto teisinį rėžimą bei šalių dalis bendrajame turte, tačiau pakeitus kompensacijos nustatymo būdą, yra pagrindas spręsti, kad abiejų šalių apeliaciniai skundai tenkinti lygiomis dalimis. Dėl to šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme neperskirstytinos, o apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos.

Kadangi tiek ieškovė, tiek ir atsakovas apeliaciniais skundais nesutiko su ginčo turto verte, dėl ko byloje buvo pasitelktas teismo ekspertas, kuris nustatė ginčo turto vertę kitą nei šalių pateiktuose rašytiniuose įrodymuose, ir kuria apeliacinės instancijos teismas vadovavosi priimant šią nutartį, spręstina, kad abi šalys turi atlyginti ekspertizės išlaidas. Ieškovei sumokėjus eksperto išlaidas, iš atsakovo ieškovei priteistina ½ dalis jos 2017 m. vasario 1 d. mokėjimo nurodymu sumokėtos sumos ekspertizei atlikti, t. y. 250,00 Eur.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo R. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės L. S., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai priteista 4 648,00 Eur piniginė kompensacija sumažinti iki 2 856,50 Eur sumos.

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Iš atsakovo R. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės L. S., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai priteisti 250,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.