Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: Žibutės Budžienės, Dalės Burdulienės (pranešėja), Leono Jachimavičiaus (kolegijos pirmininkas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų L. V. ir E. M. apeliacinius skundus dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1752-399/2012 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Mantrida“ ieškinį atsakovams L. V. ir E. Ž. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai

Teismas neteisingai pritaikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias juridinio asmens valdymo organų pareigas ir esminius veiklos principus bei civilinės solidariosios atsakomybės atsiradimo sąlygas. Teismas laikė nustatyta aplinkybę, kad žala bendrovei padaryta bendrais atsakovų veiksmais ir ją priteisė solidariai, tačiau tokio savo sprendimo nemotyvavo. Kadangi bylos nagrinėjimo dalyku buvo bendrovės vadovo civilinė atsakomybė, teismas turėjo pareigą ne tik nustatyti atsakovų solidariosios atsakomybės santykį su tariamai neteisėtais ir bendrovės veiklai prieštaraujančiais veiksmais, tačiau taip pat turėjo pasisakyti dėl visų bendrovės vadovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygų konkrečiu atveju, t. y. neteisėtų veiksmų, žalos (nuostolių), priežastinio ryšio ir kaltės. Atsakovai savo visus atsikirtimus grindė vadovaudamiesi būtent šiomis sąlygomis, tačiau teismas to nepagrįstai nelaikė reikšmingu dalyku ir dėl to nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos;Teisminio nagrinėjimo metu atsakovės neteisėti veiksmai bendrovės atžvilgiu apskritai nebuvo įrodinėjami, išskyrus dalyje dėl 373,32 Lt priteisimo. Administratorius neįrodė, jog būtent L. V. VĮ Registrų centre Marijampolės filiale užsakė žemės sklypų verčių perskaičiavimus, pažymas sandoriams ar kitas paslaugas, taip pat, kad būtent ji už jas sumokėjo iš įmonės lėšų. Prie ieškinio pridėtuose pranešimuose mokėtoja nurodyta UAB „Mantrida“ akcininkė E. Z.. Automobilio ir nebaigto statyti namo pirkimo–pardavimo sandorių sudarymo atsakovė negalėjo įtakoti, nes tuo metu buvo išėjusi nėštumo ir gimdymo atostogų, o vėliau vaiko priežiūros atostogų. Ji nebaigto statyti namo taip pat nepardavė, priešingai, teisėtai įsigijo jį už rinkos kainą, nes nebaigtos statybos namas negalėjo būti kitu būdu realizuotas, o UAB „Mantrida“ skubiai reikėjo apyvartinių lėšų. Baldų pirkimo–pardavimo sandorių taip pat nesudarinėjo ir baldų nepriėmė, tačiau kaip buvusi įmonės vadovė, bendrovei iškėlus bankroto bylą, formaliai liko atsakinga už tokių baldų perdavimą administratoriui, ką apsunkino realus įmonės padėties nežinojimas. Nurodė, kad su atsakovu kelis kartus siūlė administratoriui perduoti bendrovės kilnojamąjį turtą, tačiau jis kategoriškai nesutiko jų priimti, teigdamas, jog baldai yra praradę vertę, itin nusidėvėję bei kad turto priėmimas neatitinka kreditorių interesų. Teismas šioje dalyje galėjo būti aktyvesnis ir rasti abiems šalims priimtiną sprendimą, nes atsakovai nevengė ir nevengia pareigos grąžinti bendrovės turtą, taip pat neatmeta galimybės sumokėti baldų nusidėvėjimo ir jų transportavimo kaštus;Nuo 2006 m. lapkričio mėn. iki 2009 m. gruodžio mėn. iš bendrovės lėšų buvo perkamos statybinės medžiagos, namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybai tikslu plėsti bendrovės veiklą turizmo srityje. Kaip matyti iš byloje pateiktų duomenų, 2008 metais statybos ėmė strigti. Kadangi 2009 metais bendrovė susidūrė su finansiniais sunkumais, prioritetiniu tikslu tapo atsiskaitymas su kreditoriais ir bendrovės mokumo išlaikymas, todėl nebaigtos statybos namas tapo nenaudojamu turtu iki pagerės įmonės finansinė situacija, tačiau 2010 m. įmonei kilo rimta grėsmė bankrutuoti. Bet koks rūpestingas ir atsakingas įmonės vadovas būtų ėmęsis rizikos išsaugoti bendrovę, o teismo išvada dėl dideliu neatsargumu pasireiškusių atsakovų veiksmų, neparemta jokiais objektyviais duomenimis;Teismo išvada, jog vertinimo ataskaita buvo užsakyta įvertinti ne daiktą o statybines medžiagas, dėl ko teismas ja nesivadovavo kaip pagrindu namo vertei nustatyti, yra prieštaringa byloje esantiems įrodymams. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 7 straipsnyje yra reglamentuoti turto vertinimo metodai, tačiau nei vieno iš jų taikymo atveju turto rinkos vertei nustatyti nėra remiamasi ar atsižvelgiama į turto sukūrimo ar įsigijimo kaštus. Teismas taip pat nevertino aplinkybės, kad 2010 metais dar buvo jaučiami ekonominės krizės padariniai ir rinkos atsigavimas vyko lėtai;Nors teismas sprendė, jog nebaigto statyti namo pirkimo–pardavimo sandoris ieškovei padarė turtinės žalos, o juos įmonės vardu sudaręs atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, tarp šių neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo nebuvo nustatytas priežastinis ryšys. Be to, nekilnojamojo namo statyba kaip ekonominės veiklos rūšis, tuo metu neprieštaravo nei galiojantiems teisės aktams, nei bendrovės įstatams. Namo statyba buvo pradėta ant E. Z. priklausančio žemės sklypo, kadangi bendrovė registruoto nekilnojamojo turto tuo metu neturėjo. Kadangi namo statybai buvo naudojamos bendrovės lėšos, namo statyba vėliau buvo apskaityta kaip nebaigtos statybos objektas, kuris nors teisiškai ir neįregistruotas viešame registre, priklausė bendrovei. Faktas, kad nebaigtos statybos namas buvo žemės sklypo teritorijoje, niekaip negali įtakoti aplinkybės, jog statinys neva visą tą laiką buvo savavališkai statomas ne komerciniais, o asmeniniais tikslais, kadangi tokia išvada neįrodyta ir nepagrįsta jokiais objektyviais bylos duomenimis. Be to, tuo metu nekilnojamojo statinio oferta buvo skelbiama viešai, todėl teismas visgi klaidingai interpretavo, kad būdami bendrovės vadovai veikėme nesąžiningai;Dėl kitų neteisėtų veiksmų (sandorių) vertinimo ir atsakovų kaltės laipsnio teismas nebepasisakė, ir tuo grubiai pažeidė teismo sprendimo surašymo taisykles, nes yra saistomas pareigos sprendimą argumentuoti aiškiais ir nedviprasmiškais motyvais, pasisakyti dėl visų byloje išreikštų reikalavimų ne pavieniui, o struktūrizuotai, nes tik taip gali būti atskleidžiama bylos esmė. Teismas taipogi neišdėstė teisiškai reikšmingų argumentų, kodėl laiko nustatytomis tam tikras aplinkybes dėl atsakovų solidariosios atsakomybės, ir kodėl atmeta vienus svarbiausių įrodymų byloje, rodančius jų nekaltumą;Teismo sprendimas dėl solidariosios atsakomybės taikymo vertintinas kaip nepagrįstas ir nemotyvuotas, nes jis tinkamai neidentifikavo susiklosčiusių teisinių santykių – kokios įstatymo normos pagrindu galimas toks teisinis vertinimas, nors sutinkamai su CK 2.87 straipsnio 7 dalies nuostata būtina identifikuoti ne tik padarytos žalos išdavą – pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą, tačiau ir tinkamą (-us) subjektą (-us), kuris (-ie) turėtų atsakyti bei atlyginti padarytą žalą. Teismas šiuo požiūriu klaidingai nurodė, jog abu atsakovai vykdė veiklą, susijusią su kasdienės bendrovės veiklos organizavimu, nors E. M. ir nebuvo paskirtas direktoriumi laikantis bendrovės įstatų 66 punkto reikalavimų. Solidariosios atsakomybės taikymas suponuoja, jog esant neteisėtiems asmenų veiksmams, turi būti nustatinėjamas kiekvieno iš atsakovų atsakomybės laipsnis, kokiu būdu, kokiomis priemonėmis ir kokiomis aplinkybėmis asmenys veikė/galėjo veikti bendrai. Jei laikyti, kad abu atsakovai neteisėtų veiksmų atžvilgiu veikė bendrai, teismas sprendime turėjo pagrįsti tokią išvadą konkrečiomis aplinkybėmis, remiantis sąsajumo kriterijumi, o ne pasisakyti atmestinai;Teismas pažeidė proceso teisės taisykles, nes nusprendė, jog atsakovų dalyvavimas bylos nagrinėjime yra neprivalomas, nors ieškovė prašė jų dalyvavimą teismo posėdyje pripažinti būtinu, siekiant atsakovei tiesiogiai užduoti tam tikrus klausimus. Atsakovų advokatas negalėjo išsamiai atsakyti į daugelį teismo klausimų ir paaiškinti bylai reikšmingas aplinkybes.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad žala padaryta bendrais atsakovų veiksmais, nes atsakovas ginčo situacijoje neatliko jokių veiksmų, nepriėmė sprendimų ir nesudarė sandorių, kurie galėtų būti laikomi pažeidžiančiais Akcinių bendrovių įstatymo ar CK reikalavimus. Automobilio ir nebaigto statyti namo pirkimo–pardavimo sandoriai nebuvo nei priešingi ieškovės įstatuose nurodytiems veiklos tikslams, nei akivaizdžiai nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi. Neginčijama, kad jie buvo sąlygoti susiklosčiusios sudėtingos įmonės finansinės situacijos, kas atsakovą kaip įmonės vadovą įtakojo priimti neatidėliotinus sprendimus, tačiau jų ūkinė–komercinė rizika ir galima įtaka tiek įmonės, tiek kreditorių interesams nebuvo nepamatuota, priešingai, iš anksto įvertinta užsakius planuoto parduoti turto rinkos vertės vertinimus;Automobilis buvo parduotas iš karto po atsiskaitymo su banku, nes tai buvo tiesiogiai bendrovės funkcijoms vykdyti nenaudojamas kilnojamasis turtas. Uždelsus atsiskaityti su banku, bendrovė būtų sulaukusi dar daugiau teisinių ir finansinių sunkumų. Automobilis buvo parduotas rinkos kaina bendrovei trūkstant apyvartinių lėšų. Rasti pirkėjų, kurie už automobilį mokėtų kainą, už kurią jis buvo įsigytas, nepavyko. Teismas visiškai nepagrįstai laikė, jog 2010 m. ilgalaikio turto nusidėvėjimo lentelėje nurodyta automobilio nurašymo suma (69 394,17 Lt) gali būti sutapatinama su tuometine rinkos kaina ir tuo pačiu gali būti laikoma žala, padaryta įmonei sudarant automobilio pirkimo–pardavimo sutartį. Teismui buvo pateikti objektyvūs įrodymai dėl automobilio rinkos vertės įvertinimo turto pardavimo dienai ir ši suma siekė 39 200 Lt. Vertinimo aktas buvo surašytas ir pasirašytas nepriklausomo vertintojo, kuris rinkos vertę nustatė pagal tuo metu nusistovėjusią praktiką automobilių pardavimo srityje lyginant jei ne identiškos, tai panašios kategorijos automobilių pardavimo galimybes. Teismas nepagrįstai šį aktą laikė neturinčiu įrodomosios galios o aplinkybė, jog automobilis buvo parduotas už 36 300 Lt, o ne 39 200 Lt, neturi lemiamos reikšmės, nes automobilis buvo parduotas už tokią kainą, kokią sutiko mokėti tuo metu rastas potencialus pirkėjas; Teismas klaidingai pripažino tariamai nuostolingu bendrovės lėšų naudojimą nebaigtam statyti namui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), atsakovo neteisėtais veiksmais, nes tuo metu, kai buvo perkamos statybinės medžiagos, jis nebuvo paskirtas bendrovės vadovu, nepasirašinėjo už tokių prekių užsakymą/gavimą ir pan. Atsakovė bendrovės vadovo pareigose buvo nuo 2010 m. sausio 26 d. iki 2011 m. birželio 29 d. Eidamas direktoriaus pareigas, atsakovas nebuvo saistomas ankstesnių įmonės vadovų atliktų veiksmų, už kuriuos atsakovo atsakomybė būtų negalima vadovaujantis tiesioginės atsakomybės principu. Be to, remiantis turto vertinimo nustatymo pažymos duomenimis, nebaigtas statyti poilsio namas buvo įvertintas 8 468 Lt sumai. Vertinant turtą buvo naudoti atkuriamosios vertės (kaštų) bei lyginamosios vertės (pardavimo kainos analogų) vertinimo metodai ir jų derinys, kas reiškia, jog buvo apskaičiuota likutinė vertė, t. y. kiek kainuotų namelis jį išardžius ir pardavus statybines medžiagas tuo metu buvusiomis rinkos kainomis. Namelis buvo pastatytas neturint tam reikalingų leidimų, taip pat teisiškai jo neįregistruojant, tačiau tokie veiksmai buvo sąlygoti daugiau bendrovės vadovės L. V. ir akcininkės E. Z. neapsižiūrėjimo, kas yra atskiras nagrinėjimo dalykas ir negali būti įtrauktas į šios bylos nagrinėjimą;Dėl žemės sklypų sandorių registravimo išlaidų pažymėjo, jog ieškovės reikalavimas šioje dalyje apskritai turėjo būti netenkintas remiantis laiko sąsajumo kriterijumi – šie mokėjimai atlikti 2007 m. sausio 12 d. bei 2007 m. vasario 27 d., t, y. tuo metu, kai atsakovas nebuvo nei įmonės vadovu, nei buvo atsakingas už kitas pareigas. Teismas dėl šio reikalavimo pagrįstumo sprendimo motyvuojamoje dalyje nepasisakė, tačiau sprendimo rezoliucinėje dalyje konstatavo, kad ši suma priteistina iš abiejų atsakovų;Teismas tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo nenustatė juridiškai reikšmingo teisinio priežastinio ryšio, kadangi parduodamas įmonės pagrindinėje veikloje tiesiogiai nenaudotą turtą, t. y. automobilį ir nebaigtą statyti namą, ir iš pardavimo gautas pajamas paskirstydamas įmonės skoloms padengti, atsakovas, nenutraukdamas vykdomos veiklos, kuriam laikui stabilizavo ieškovės UAB „Mantrida“ finansinę situaciją, atsiskaitė su nemaža dalimi įmonės kreditorių. Tokių tikslų siekimas nurodytomis priemonės leidžia atsakovą laikyti sąžiningu ir rūpestingu bendrovės vadovu, atlikusiu ekonomiškai pagrįstus veiksmus, nukreiptus nors ne į pelno gavimą, tačiau į mokumo atstatymą, kreditorių interesų patenkinimą ir apskritai bendrovės išsaugojimą rinkoje. Tai patvirtina ir aplinkybė, jog pradėjęs eiti įmonės direktoriaus pareigas, į įmonę investavo daug asmeninių lėšų;Teismas nepagrįstai konstatavo solidarią atsakovų atsakomybę, kadangi iš bylos duomenų matyti, jog visus bendrovės sprendimus laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 26 d iki bankroto bylos iškėlimo teisme (2011 m. birželio 29 d.) bendrovės vardu priėmė atsakovas, todėl už savo priimtus sprendimus yra atsakingas vienasmeniškai. Jis su atsakove ryšių nepalaikė ir susitarimų nesudarė, todėl ji bendrovės veiklai negalėjo daryti jokios įtakos. Teismas klaidingai vertino, kad buvimas motinystės atostogose neatleidžia atsakovės nuo atsakomybės atlyginti žalą, tokia išvada neparemta jokiais objektyviais duomenimis. Sprendime neatskleistas tarp atsakovų teisiškai susiklosčiusių santykių ryšys, nei CK, nei kiti įstatymai nekildina bendrovės vadovo civilinės atsakomybės iš to, ar asmuo tik tariamai eina įmonės vadovo pareigas. Remiantis CK, ABĮ ir įmonės nuostatais, darytina išvada, jog bendrovės vadovo civilinė atsakomybė visais atvejais galima tik jam tiesiogiai einant savo pareigas, laikantis įstatyminių ir įstatinių paskyrimo reikalavimų, įstatymuose nėra numatyta tokio, kad galima solidari civilinė atsakomybė tarp įmonės vadovo, juridiškai einančio direktoriaus pareigas (nors ir nepriimančio jokių teisinių sprendimų ir nedalyvaujančių įmonės valdyme) bei įmonės vadovo, kuriam faktiškai pavesta eiti vadovo pareigas, tačiau nelaikomo vadovu civilinių teisinių santykių prasme. Statybinės medžiagos ir statybos paslaugos namelio statytai buvo įgytos laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio 16 d. iki 2009 m. gruodžio 14 d., t. y. laikotarpiu, kai atsakovas nėjo įmonės vadovo pareigų, todėl nesuprantama, kodėl teismas laiko, jog atsakovų atsakomybė yra solidari. Šiuose teisiniuose santykiuose atsakovas nedalyvavo, todėl teismas turėjo atriboti atsakovų atsakomybę;Teismas pažeidė CPK 185 ir 270 straipsnių reikalavimus, nes nepagrįstai laikė neįrodytomis atsakovų nurodytas aplinkybes, o ieškovės reikalavimus tenkino aklai, nors daugelio jų ieškovė teisiškai neįrodė, t. y. byloje pateiktus įrodymus vertino vadovaudamasis nevisapusišku ir neobjektyviu aplinkybių išnagrinėjimu. Nurodydamas, kad atsakovai neįrodė, jog 2010 metais sandorius sudarė būtent tam, kad įvykdytų prievoles kreditoriams, nevertino aplinkybės, kad už sandorius gautos piniginės lėšos iš karto buvo apskaitytos kaip įmonės turtas ir atsiskaityta su kreditoriais.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Juridinių asmenų registro išplėstinis išrašas su istorija patvirtina, kad UAB „Mantrida“ vienintele akcininke vienasmeninio atstovavimo teise nuo 2009-02-17 yra į bylą neįtrauktas asmuo E. Z., o nuo 2005-10-24 iki 2011-07-25 įmonės direktore įregistruota atsakovė L. V.. Atsakovė 2010-01-13 įsakymu Nr. 2010/01/13-01 įmonės direktoriumi paskyrė A. V., o pastarasis 2010-01-26 įsakymu Nr. 2010/01/26-01 direktoriumi paskyrė atsakovą E. M.. Šio atsakovo darbo sutartyje esantis įrašas patvirtina, kad jis iš įmonės atleistas ĮBĮ 19 straipsnio 3 dalies ir DK 137 straipsnio pagrindu nuo 2011-08-01. VSDFV duomenimis atsakovė įmonėje faktiškai nedirbo nuo 2010-01-14 (jai buvo skiriama motinystės pašalpa), o nuo 2011-01-01 iki 2011-08-01 ji buvo vaiko priežiūros atostogose. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad atsakovai L. V. ir E. Z. (galimai tai yra rašymo apsirikimas) vykdė veiklą, kuri buvo susijusi su kasdienės bendrovės veiklos organizavimu, tačiau argumentų, kurie patvirtintų, kad atsakovė L. V. faktiškai atliko įmonės vadovės pareigas ir vadovavo jos ūkiniai-komercinei veiklai nedarbingumo ir vaiko priežiūros atostogų metu, sprendime nenurodyta. Tai ypač svarbu nustatyti nagrinėjamu atveju, kuomet reikalavimas atlyginti žalą, atsiradusią dėl neteisėtų vadovo veiksmų, yra reikalavimas taikyti civilinę atsakomybę, kurios taikymui būtina nustatyti visas tokios atsakomybės taikymo sąlygas (CK 6.246-6.249 str.).

Pagal byloje surinktus duomenis faktiškai įmonės vadovės pareigas atsakovė L. V. vykdė nuo 2005-10-24 iki 2010-01-13, o atsakovas E. M. nuo 2010-01-26 iki 2011-08-01. Pastarasis asmuo nurodė, kad nors ir nebuvo paskirtas vadovu UAB „Mantrida“ įstatuose nustatyta tvarka, tačiau pagal bylos duomenis visas bendrovės vadovo funkcijas tam tikru laikotarpiu atliko savarankiškai, tuo pačiu prisiimdamas vienasmenio valdymo organo pareigas, todėl kolegija sutinka su apeliantais, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas atsakovų solidariąją atsakomybę, neatsižvelgė į bylai reikšmingas aplinkybes ir savo sprendimo neargumentavo.

Reikalavimas atlyginti žalą, atsiradusią dėl neteisėtų veiksmų vien įmonės valdymo organų neteisėtos veikos nepakanka jų civilinei atsakomybei. Vadovas už įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žalos (nuostolių), tai padarytos žalos (nuostolių) faktas, kaip toks, yra ne tik viena iš būtinųjų atsakovų civilinės (deliktinės) atsakomybės sąlygų, bet ir pagrindas (prielaida) šioje byloje nagrinėjamus konkrečius jų veiksmus kvalifikuoti kaip neteisėtus.

Ieškovė nurodė, kad žala įmonei padaryta 2010-04-09 priėmimo-perdavimo aktu ir PVM sąskaita faktūra Serija MAN Nr. 00984 pardavus įmonės automobilį Honda CR-V Executive valst. Nr. (duomenys neskelbtini) D. A. už 36 300 Lt. (b.l. 33, 34) kai jis pagal ilgalaikio turto apskaitos kortelę Nr. 6 (b.l. 38-39) buvo įsigytas 2008-07-31 už 97 966,10 Lt., o pagal ilgalaikio turto nusidėvėjimo duomenis sandorio sudarymo metu jo likutinė vertė su PVM (69 394,17 Lt x 21%) buvo 83 966,95 Lt. Kolegija sutinka su apeliantais, kad teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, jeigu jis priimtas pažeidžiant CPK 185 str. reglamentuotas įrodymų vertinimo taisykles, kuomet sprendime nėra nurodyta argumentų, kuriais grindžiamos teismo išvados, o dėl kurių jis atmetė kitus įrodymus (CPK 270 str. 4 d. 2,3 p.). Sprendime nepasisakyta dėl visų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo, o ieškinys šioje dalyje tenkintas dėl žalos dydžio sprendžiant tik pagal ilgalaikio turto apskaitos kortelės Nr. 6 (b.l. 38-39) ir ilgalaikio turto nusidėvėjimo duomenis, bet nevertinant ir kitų byloje surinktų įrodymų. Byloje buvo pateikta glausta turto įvertinimo ataskaita - turto vertinimo dokumentas – B. įmonės „Aldupis“ 2010-04-08 pažymos pavidalu dėl nustatytos automobilio 39 200 Lt. rinkos vertės (I t., b.l. 128) bei Turto vertinimo ataskaita. Šiuose dokumentuose užsakovu nurodyta ieškovė UAB „Mantrida“ (II t., b.l. 14-26). Pažymėtina, kad turto rinkos kainą įtakoja ne tik turto nusidėvėjimas, bet ir kiti veiksniai. Automobilio vertė gali būti nustatyta pagal ilgalaikio turto nusidėvėjimo duomenis įmonės finansinėje atskaitomybėje (balansinę vertę), jeigu nėra kitų jo vertę ginčijamo sandorio sudarymo metu patvirtinančių duomenų. Pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti ar pažyma ir turto vertinimo ataskaita parengta pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos (1999-12-16 red., galiojusi iki 2012-05-16) reikalavimus (82 p.) dėl turto vertės nustatymo dokumentų rekvizitų ir šį įrodymą įvertinti. Skundžiamame sprendime tik konstatuota, kad automobilio vertė jo pardavimo dieną buvo ne 39 200 Lt kaip nurodyta vertinimo ataskaitoje, tačiau kokie buvo argumentai tokiai išvadai padaryti, sprendime nenurodyta. Ieškovė atsakovų veiksmų neteisėtumą dėl automobilio pardavimo aiškino tuo, kad sandorio kaina buvo per maža ir ji neatitiko turto nusidėvėjimo laipsnio. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodoma, jog vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisių kolegijos 2012-02-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl įrodinėjimo pareigos, kai viena iš bylos šalių yra bankrutuojanti įmonė, yra pasisakęs, kad ir tokiose bylose privaloma taikyti rungimosi principą ir bankrutuojančiai įmonei tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Ieškovė nesutikdama su atsakovų pateikta pažyma ir turto vertinimo ataskaita, turėjo teikti savo įrodymus, kurie paneigtų ataskaitos duomenis, o teismas turėjo pareigą nustatyti tam terminą (CPK 179 str. 1 d). Faktinę aplinkybę, kad bendrovės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, t. y. pažeidė teisinę pareigą nedaryti bendrovei nuostolių, privalo įrodyti bendrovė (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2008). Kaip minėta, teismas nesprendė dėl visų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo, o tik konstatavo, kad sandoris buvo nesąžiningas, kadangi nepateikti jokie įrodymai, jog automobilio nebuvo galima parduoti aukštesne kaina. Tačiau tokius įrodymus turėjo pateikti administratorius, o ne atsakovai, todėl nagrinėjamu atveju nebuvo teisingai paskirstyta įrodinėjimo pareiga (CPK 178 str.).

Administratorius taip pat pareiškė ieškinį dėl žalos, kurią bendrovė patyrė dėl atsakovo E. M. 2010-09-07 sudarytos nebaigtos statybos pirkimo-pardavimo sutarties su atsakove L. V., kuomet sandorio kaina buvo 8 000 Lt (I t., b.l. 44). Pagal pateiktą administratoriaus sąrašą ir jį patvirtinančius įrodymus (I t., b.l. 45 -78) dėl medžiagų ir paslaugų laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio 16 d. iki 2009 m. gruodžio 14 d. pirkimo, nebaigtai statybai bendrovė turėjo 53 721,48 Lt išlaidų, todėl jo pardavimas už 8 000 Lt įmonei padarė 45 721,48 Lt žalą. Administratorius pažymėjo, kad statomas namas nebuvo teisiškai registruotas bendrovės nuosavybe. Jis buvo statomas ant įmonės akcininkės E. Z. žemės sklypo, o šis žemės sklypas (unikalus Nr. 48/7167) vėliau buvo padovanotas atsakovei. Ieškovė nurodė, kad namo statyba buvo vykdoma ne komerciniais tikslias siekiant gauti pelną, o tikslu nesąžiningai pasinaudoti įmonės lėšomis atsakovės naudai. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad UAB „Mantrida“ įregistruota pertvarkius nuo 2005-10-24 iki 2009-02-17 veikusią IĮ „Mantrida“ (CK 2.104 str.). Ši įmonė iki jos pertvarkymo užsiėmė turistams teikiamų paslaugų veikla (63.3) ir kita poilsio organizavimo veikla (92.7). Administratoriaus sudarytame namo statybos sąraše (I t., b.l. 45) nurodyti beveik visi mokėjimai, išskyrus 2009-11-30 (458 Lt) ir 2009-12-14 (765 Lt), atlikti kai įmonė turėjo individualios įmonės statusą. Byloje nėra duomenų apie pertvarkomos individualios įmonės turtą, kuris buvo perduotas už bendrovės akcijas, pertvarkymo balanso. Ilgalaikis ir trumpalaikis turtas, perduotas bendrovei, turėjo būti inventorizuotas. Byloje nėra jokių duomenų apie namo statybos išlaidų apskaitymą įmonės, o vėliau ir bendrovės finansinėje atskaitomybėje. Pagal 2006-11-06, 2006-11-16, 2006-11-30 (du kasos pajamų orderiai), 2007-02-28, 2007-05-22 kasos pajamų orderius 20 573,40 Lt už IĮ „Mantrida“ apmokėjo jos savininkė E. Z., tačiau ar šios lėšos apskaitytos kaip įmonės lėšos pagal bylos duomenis nėra pagrindo spręsti. Pagal banko sąskaitų (b. l. 57) negalima identifikuoti savininko) išrašus mokėjimai nesudaro ieškovės nurodytos žalos dydžio. Kolegija konstatuoja, kad sprendimą dalyje dėl 45 721,48 Lt žalos atlyginimo dėl 2010-09-07 sudarytos nebaigtos statybos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo su atsakove L. V. pripažinti pagrįstu ir teisėtu nėra pagrindo, nes šioje dalyje nebuvo atskleista bylos esmė, kuomet nebuvo nustatinėjamos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės (CPK 159 str. 1 d., 327 str. 1 d.. 2 p.).

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovų solidariai 373,32 Lt žalos atlyginimą už žemės sandorių registravimą. Atsakovė pagrįstai nurodė, kad teismo sprendimą pripažinti pagrįstu ir teisėtu šioje dalyje taip pat negalima, kuomet sprendime tik nurodyta, jog žala priteistina, nes mokėtoju sprendime nurodyta E. Z.. Tačiau 2007-01-12 ji buvo individualios įmonės savininkė. Pranešimuose nurodyta ne tik žemės sklypo, bet ir statinių vertės perskaičiavimai. Pirmosios instancijos teismas visiškai nesiaiškino šių įrodymų turinio, nepasisakė dėl atsakovų civilinę atsakomybę sudarančių sąlygų buvimo, nors šią žalą priteisė solidariai.

Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas solidariai iš atsakovų 6 200 Lt žalos atlyginimą už neperdavimą administratoriui 2010-03-09 už 4 600 Lt ir 2010-07-16 už 1 600 Lt įsigytus baldus pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias priimant sprendimą įvertinti visus byloje esančius įrodymus ir kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 265 str. 1 d., 185 str.), sprendime nurodyti argumentus, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus (CPK 270 str. 4 d. 3 p.). Apeliantai pagrįstai nurodė, kad teismas neįvertino aplinkybės, kad baldai nėra prarasti, tik administratorius atsisakė juos priimti. Esant tokioms aplinkybėms turėjo būti tiriama ar pagrįstai atsisakoma priimti baldus, kurie nėra prarasti, sprendžiama dėl jų vertės, nusidėvėjimo ir tik tuomet spręsti dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, sąlygojusių žalos atsiradimą (CK 2.87, 6.245 - 6.249 ir 6.263 straipsniai). Sprendime šiuo aspektu tik nurodyta, kad atsakovai neįvykdė pareigos perduoti turtą administratoriui ir daugiau jokių motyvų ir argumentų dėl ieškovo įrodinėjamų bei atsakovo atsikirtimo aplinkybių nenurodė. Tačiau pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, vien pareigos pagal ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktą nevykdymas nerodo, jog vadovas atliko neteisėtus veiksmus (neveikimą) dėl turto netekimo ir dėl šios priežasties ginčo turto neperdavė ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-11-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012). Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, jog tuo atveju, kai viena iš nagrinėjamo ginčo šalių yra bankrutuojanti (bankrutavusi) įmonė, viešasis interesas įpareigoja bylą nagrinėjantį teismą būti aktyviu, užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nei bankrutuojančios įmonės, nei jos kreditorių interesai, sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas į šią nuostatą turėjo atsižvelgti.

Atsakovų apeliaciniam skundai tenkintini iš dalies, skundžiamas teismo sprendimas panaikintinas ir perduotina byla pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.)

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 11 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.