Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. B. (I. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo I. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 292 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 4 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

I. B. išteisintas pagal BK 292 straipsnio 3 dalį (dėl asmenų gabenimo į Taliną 2012-06-09), jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu yra nuteisti D. Č. (D. Č.) ir R. J. bei išteisintas I. P. (I. P.), tačiau dėl jų nuosprendis apeliacine tvarka nepaskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. B. nuteistas už tai, kad gaudamas informaciją iš Baltarusijos Respublikoje gyvenančio R.Z. (R. Z.) (pravarde A.), atskirais atvejais veikdamas bendrai kartu su D. Č., o taip pat veikdamas kartu su asmenimis, kurie nesuprato savo atliekamų veiksmų neteisėtumo, iš savanaudiškų paskatų organizavo neteisėtą, nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių ir neteisėtai valstybės sieną perėjusių užsieniečių gabenimą Lietuvos Respublikos teritorijoje ir slėpimą bei neteisėtą tokių asmenų gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Nusikalstama veika padaryta tokiomis aplinkybėmis:

I. B. mobiliojo ryšio telefonu iš Baltarusijos Respublikos piliečio R. Z. (pravarde „A.“) gavęs pranešimą, kad du Gruzijos piliečiai 2012 m. birželio 7 d. apie 17.00 val. neteisėtai pereis Lietuvos Respublikos valstybės sieną, esančią (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punkto, iš savanaudiškų paskatų, už nenustatyto dydžio atlygį, organizavo neteisėtą nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių užsieniečių – dviejų Gruzijos piliečių, kurių asmenybės nenustatytos, gabenimą nuo Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir apgyvendinimą Vilniaus mieste. Dėl šių asmenų gabenimo I. B. kreipėsi į D. Č., kuris suprasdamas, kad asmenys į Lietuvos Respublikos teritoriją yra patekę neteisėtai, iš savanaudiškų paskatų už nenustatyto dydžio atlygį, sutiko juos gabenti Lietuvos Respublikos teritorijoje ir veikdamas bendrai kartu su I. B. savo vairuojamu automobiliu „Honda Preliude“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2012-06-12 apie 18.20 val. nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punkto esančią degalinę „EMSI“, kurioje susitiko neteisėtai valstybės sieną perėjusius du Gruzijos piliečius, kuriuos atgabeno į Vilnių, o I. B. juos slėpimo tikslu apgyvendino (duomenys neskelbtini), kurį iš anksto buvo išnuomavęs;

tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, I. B. mobiliojo ryšio telefonu iš Baltarusijos Respublikos piliečio R. Z. (pravarde „A.“) gavęs kitą pranešimą, žinodamas, kad du Gruzijos piliečiai Lietuvos Respublikos teritorijoje yra neteisėtai ir jie nori išvykti iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis, iš savanaudiškų paskatų, už nenustatyto dydžio atlygį, organizavo neteisėtą nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių užsieniečių – dviejų Gruzijos piliečių, kurių tapatybės ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytos, gabenimą Lietuvos Respublikos teritorijoje ir tolimesnį nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių užsieniečių gabenimą iš Lietuvos Respublikos teritorijos į kitas Europos Sąjungos šalis. I. B., iš anksto susitaręs su R. J., kuris nesuprato savo atliekamų veiksmų neteisėtumo, dėl žmonių gabenimo, 2012 m. birželio 8 d. apie 5.00 val. ryto atvyko prie viešbučio (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Čia jis susitiko su R. J., kuriam jis nurodė, už sutartą 150 eurų atlygį, savo automobiliu „Opel Vectra“, gabenti Lietuvos Respublikos teritorijoje bei per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į susitikimo vietą atėjusius du ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus Gruzijos piliečius, kuriuos tą pačią dieną R. J. nuvežė į Latvijos Respubliką, Rygos miestą bei ten juos išleido;

tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus I. B. mobiliojo ryšio telefonu iš Baltarusijos Respublikos piliečio R. Z. (pravarde „A.“) gavęs kitą pranešimą, žinodamas, kad du Gruzijos piliečiai sutartu laiku, t. y. 2012 m. birželio 9 d. apie 19.00 val. neteisėtai pereis Lietuvos Respublikos valstybės sieną, esančią (duomenys neskelbtini) apylinkėse, iš savanaudiškų paskatų, už nenustatyto dydžio atlygį, organizavo neteisėtą nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių užsieniečių – dviejų Gruzijos piliečių: M. D. (M. D.), gim. (duomenys neskelbtini), ir R. S. (R. S.), gim. (duomenys neskelbtini), gabenimą nuo Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir apgyvendinimą Vilniaus mieste. Realizuodamas savo sumanymą I. B. 2012 m. birželio 9 d. apie 19.40 val. kreipėsi į D. Č., kuris suprasdamas, kad asmenys į Lietuvos Respublikos teritoriją yra patekę neteisėtai, iš savanaudiškų paskatų už nenustatyto dydžio atlygį, sutiko juos gabenti Lietuvos Respublikos teritorijoje ir veikdamas bendrai kartu su I. B., savo vairuojamu automobiliu „Honda Preliude“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuvažiavo į Vilniaus raj. esantį (duomenys neskelbtini) miestelį. Čia sutartoje vietoje prie bažnyčios I. B. pasitiko neteisėtai valstybės sieną perėjusius du Gruzijos piliečius M. D. ir R. S. ir tos pačios dienos vakare juos atvežė į Vilnių, kur I. B. šiuos asmenis slėpimo tikslu apgyvendino (duomenys neskelbtini), kurį jis iš anksto buvo išnuomavęs. Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, I. B. organizavo šių dviejų Gruzijos piliečių tolimesnį neteisėtą gabenimą iš Lietuvos Respublikos teritorijos į kitas Europos Sąjungos šalis. 2012 m. birželio 10 d. anksti ryte, prieš tai sutaręs su I. P., kuris nesuprato savo atliekamų veiksmų neteisėtumo, atvyko prie (duomenys neskelbtini) namo Vilniuje, kuriame buvo slepiami Gruzijos piliečiai M. D. ir R. S. Čia, už sutartą atlygį nurodė I. P., pastarojo automobiliu „Honda Civic“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuvežti nurodytus du Gruzijos piliečius į Estijos Respubliką. Tą pačią dieną I. P. šiuos asmenis vežant sutartu maršrutu, pravažiavus Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Latvijos Respublikos teritorijoje, jie buvo sulaikyti Latvijos Respublikos pareigūnų;

tęsdamas nusikalstamą veiką I. B. mobiliojo ryšio telefonu iš Baltarusijos Respublikos piliečio R. Z. (pravarde „A.“) gavęs kitą pranešimą, žinodamas, kad trys Gruzijos piliečiai sutartu laiku, t. y. 2012 m. birželio 12 d. apie 17.30 val. neteisėtai pereis Lietuvos Respublikos valstybės sieną, esančią (duomenys neskelbtini) apylinkėse, prie valstybės sieną žyminčio ženklo Nr. (duomenys neskelbtini), iš savanaudiškų paskatų, už nenustatyto dydžio atlygį, organizavo neteisėtą nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių užsieniečių – trijų Gruzijos piliečių: L. P. (L. P.), gim. (duomenys neskelbtini), R. T. (R. T.), gim. (duomenys neskelbtini), ir L.V. (L. V.), gim. (duomenys neskelbtini), gabenimą nuo Lietuvos Respublikos valstybės sienos. I.B. 2012 m. birželio 12 d. kreipėsi su prašymu į kaimynę A. Š., kuri nesuprato savo atliekamų veiksmų neteisėtumo, kad pastaroji savo vairuojamu automobiliu „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuvežtų jį į (duomenys neskelbtini) apylinkes. Čia I. B. apie 23.10 val. pasitiko neteisėtai valstybės sieną perėjusius tris Gruzijos piliečius L. P., R. T. ir L. V. ir tos pačios dienos vakarą apgyvenimui užsieniečius atvežė į Vilnių ir ketino slėpti (duomenys neskelbtini), kurį jis iš anksto buvo išnuomavęs, tačiau Vilniaus m. (duomenys neskelbtini), prie prekybos centro (duomenys neskelbtini) buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų.

Apeliantas prisipažįsta padaręs nusikaltimą, numatytą BK 292 straipsnio 2 dalyje, teigia, kad jis buvo nusikaltimo vykdytojas, o ne organizatorius. Jis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė teisingus parodymus, ne kartą siūlė savo pagalbą, norėdamas padėti atskleisti nusikaltimus ir sulaikyti jų organizatorių A., tačiau nuo jo pagalbos buvo atsisakoma, o A. ir toliau tęsė nusikalstamas veikas ir apie tai žinojo pasienio pareigūnai, tačiau jokių priemonių sulaikyti A. jie nesiėmė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistasis I. B. ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo I. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl skundo argumento, susijusio su teisės į gynybą pažeidimu

Apeliantas nuteistasis I. B. skunde teigia, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą. Tokį teiginį apeliantas grindžia aplinkybe, kad jam nebuvo įteiktas skundžiamo teismo nuosprendžio vertimas į rusų kalbą, dėl ko jis, nesuprasdamas lietuvių kalbos, negalėjo paneigti nuosprendyje išdėstytų apygardos teismo motyvų.

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad skundžiamo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 10 d. nuosprendžio vertimas į nuteistajam I. B. suprantamą kalbą (rusų kalbą) buvo įteiktas 2013 m. birželio 4 d. (6 t., 1 b. l.), t. y. pasibaigus 20 dienų terminui teismo nuosprendžiui apeliacine tvarka apskųsti. Tačiau ši aplinkybė nesutrukdė nuteistajam I. B. laiku paduoti tinkamai surašytą apeliacinį skundą, t. y. nesuvaržė jo teisės apskųsti nuosprendį apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis I. B. paaiškino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio vertimą į rusų kalbą gavo praėjus trims dienoms po to, kai parašė apeliacinį skundą, jis apeliacinės instancijos teismo posėdžiui pasiruošė ir prašė jo apeliacinį skundą nagrinėti. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas ir jo gynėjas išdėstė nesutikimo su skundžiamu teismo nuosprendžiu motyvus ir argumentus, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo teisė į gynybą pažeista nebuvo.

Dėl BK 292 straipsnio 3 dalies taikymo ir paskirtos bausmės

I. B. nuteistas pagal BK 292 straipsnio 3 dalį, už tai, kad iš savanaudiškų paskatų organizavo neteisėtą nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių ir neteisėtai valstybės sieną perėjusių užsieniečių gabenimą Lietuvos Respublikos teritorijoje ir slėpimą bei neteisėtą tokių asmenų gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną.

Apeliantas nuteistasis I. B. ginčija savo, kaip organizatoriaus, vaidmenį įvykdant neteisėtą žmonių gabenimą per valstybės sieną dėl savanaudiškų paskatų, teigia, kad jis buvo šios nusikalstamos veikos vykdytoju, o ne organizatoriumi, prašo skundžiamą teismo nuosprendį pakeisti: perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 292 straipsnio 3 dalies į BK 292 straipsnio 2 dalį ir atitinkamai sumažinti bausmę.

Toks apelianto prašymas atmetamas.

Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Nusikalstamos veikos bendrininkai yra vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas (BK 24 straipsnio 2 dalis). Vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti (BK 24 straipsnio 3 dalis). Organizatorius yra asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs (BK 24 straipsnio 4 dalis).

Baudžiamosios teisės teorijoje neteisėto užsieniečio gabenimo per Lietuvos valstybės sieną, neteisėtai valstybės sieną perėjusio užsieniečio gabenimo ar slėpimo Lietuvos Respublikos teritorijoje organizavimas yra tokių veiksmų planų sudarymas, vedlių, pagalbininkų ieškojimas, verbavimas, taip pat vadovavimas tokiems veiksmams.

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, remdamasis nuteistųjų I. B., D. Č. ir R. J., išteisintojo I. P., Gruzijos piliečių M. D. ir R. S. parodymais, Operatyvinių veiksmų atlikimo protokolų duomenis bei kitais rašytiniais bylos įrodymais, kurių apeliantas neginčija, nustatė, kad I.B. organizavo neteisėtą nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių ir neteisėtai valstybės sieną perėjusių užsieniečių gabenimą Lietuvos Respublikos teritorijoje ir slėpimą bei neteisėtą tokių asmenų gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną tokiais veiksmais: I. B. bendravo su Baltarusijos Respublikoje esančiu asmeniu „A.“, iš kurio gaudavo informaciją apie sieną pereisiančius asmenis ir toliau, pasitelkęs asmenis (suradęs vairuotojus D. Č., R. J., I. P.), kurių vieni žinojo ir suprato, kad užsiims nelegalia veikla, o kiti ne, organizavo nelegaliai į Lietuvos Respubliką patekusių asmenų gabenimą Lietuvos Respublikos teritorijoje bei jų apgyvendinimą Vilniaus mieste (pats surasdavo butus pagal reklamą ir susitardavo dėl jų nuomos), išvežimą į kitas valstybes (Latviją, Estiją), bei tiesiogiai koordinavo pasitelktų nusikalstamai veikai daryti asmenų (vairuotojų) veiksmus, gaudamas už tai nenustatyto dydžio atlygį. Visi paminėti veiksmai rodo, kad I. B. parengė neteisėtą žmonių gabenimo ir slėpimo Lietuvos Respublikos teritorijoje bei šių žmonių neteisėto gabenimo per valstybės sieną į kitas valstybes planą, pasirinko asmenis parengtam planui įgyvendinti ir koordinavo pastarųjų veiksmus, t. y. I. B. parengė nusikalstamą veiką, numatytą BK 292 straipsnyje, ar jai vadovavo. Tokie apelianto veiksmai atitinka BK 24 straipsnio 4 dalyje numatytą organizatoriaus vaidmenį. Apelianto skunde akcentuojama aplinkybė, kad prie užsieniečių gabenimo prisidėjo ir kitas asmuo, Baltarusijos Respublikoje gyvenantis asmuo pravarde A., teismo išvadų dėl I. B. veikimo kaip organizatoriaus nekeičia. Pagal teismų praktiką nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje neturinčių užsienių neteisėto gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną organizavimas nebūtinai turi apimti visą užsieniečių gabenimo iš vienos šalies į kitą organizavimą, tai gali būti ir atskirų šios nusikalstamos veikos etapų organizavimas (kasacinė nutartis 2K–332/2012). Aptariamoje byloje nustatyta, kad I. B. kaip organizatorius veikė Lietuvos Respublikos teritorijoje, todėl jo nusikalstama veika atitinka BK 292 straipsnio 3 dalies sudėtį.

Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptariamoje byloje pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetą, padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistojo I. B. kaltės ir vaidmens nusikaltimo padaryme ir teisingai jo nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal 292 straipsnio 3 dalį. Kvalifikuoti nuteistojo I. B. nusikalstamą veiką pagal BK 292 straipsnio 2 dalį nėra teisinio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam I. B. bausmę už nusikaltimo, numatyto BK 292 straipsnio 3 dalyje, padarymą, BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus nepažeidė.

Apelianto padarytas nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), veikta tyčia. Pirmosios instancijos teismas pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir į ją atsižvelgė skirdamas bausmę. Skiriant bausmę atsižvelgta ir į nustatytą nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikaltimą padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Įvertinta ir apeliantą charakterizuojanti medžiaga, iš kurios matyti, kad jis anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, nedirba. Apygardos teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes, nuteistajam I. B. už jo padarytą BK 292 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą, už kurį baudžiamasis įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę nuo ketverių iki dešimties metų, paskyrė minimalią sankcijoje numatytą bausmę - laisvės atėmimą 4 metams. Apeliantas skunde naujų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam I. B. paskirta teisinga bausmė.

Dėl kitų skundo argumentų

Apeliaciniame skunde nurodyti apelianto teiginiai dėl jo noro padėti atskleisti nusikaltimus ir sulaikyti jų organizatorių bei dėl pasienio pareigūnų neveikimo, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nuteistojo I. B. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 292 straipsnio 3 dalyje. Teismas nagrinėja bylas pagal konkretiems asmenims pareikštus konkrečius kaltinimus ir vertina toje byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes ir išsprendžia asmens kaltumo klausimą, kas ir buvo padaryta aptariamoje byloje.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti nuteistojo I. B. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo I. B. (I. B.) apeliacinį skundą atmesti.