Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės L. K. ir atsakovo J. K. apeliacinius skundus dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. K. ieškinį atsakovui J. K. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės ir santuokos nutraukimo pasekmių bei pagal atsakovo J. K. priešieškinį ieškovei L. K. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir santuokos nutraukimo pasekmių, išvadą duodanti institucija - Trakų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovės L. K. ir atsakovo J. K. apeliacinių skundų ribose. Išnagrinėjusi bylą ir apeliacinių skundų argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas apskųstajam teismo sprendimui iš dalies pakeisti, dalyje – grąžinti nagrinėti iš naujo.

CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Pagal CK 3.61 straipsnio 2 dalį teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, jog byloje nustatytos faktinės aplinkybės: sutuoktinių nesupratimas, nepagarba vienas kitam, sutuoktinių pareigų pažeidimai sąlygojo nuolatinius konfliktus šeimoje ir sudarė pakankamą bei pagrįstą pagrindą konstatuoti abiejų sutuoktinių kaltę ir santuokos iširimą dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004-10-27 nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-580/2004, taip pat 2004-05-26 nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-331/2004 (bylų kategorija 69.3) ir kt. suformavo vieningą praktiką aiškinant ir taikant materialinės teisės normas santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės bylose. Šiose nutartyse pažymėta, kad CK 3.60 straipsnis nustato sąlygas, kurioms esant santuoka gali būti nutraukiama dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės. CK 3.60 straipsnio 2 dalyje kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės. Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme numatytos pareigos. Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jei jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas.

Prašydama nutraukti santuoką dėl atsakovo kaltės, ieškovė nurodė, kad jis neteikė išlaikymo vaikams, ignoravo šeimą, nedalyvavo auklėjant vaikus, nesirūpino jais, naudojo psichologinį ir fizinį smurtą. Atsakovas tvirtino ir įrodinėjo, jog ieškovė šeimoje elgėsi netinkamai, provokavo nuolatinius ginčus dėl pinigų, naudojo smurtą. Šalys pripažino, kad gyvena atskirai, taip pat pripažino, jog tarpusavyje nuolat konfliktavo dėl įvairių priežasčių. Iš bylos duomenų ir nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad pagrindiniai abiejų šalių įrodymai, pagrindžiantys jų nurodytas aplinkybes, yra pačių šalių paaiškinimai, rašytiniai įrodymai (policijos medžiaga), taip pat liudytojos J. K. parodymai. Nors apeliantė ir neigia, tačiau atsakovo paaiškinimai dėl ieškovės netinkamo elgesio šeimoje nėra paneigti, jų sąžiningumu ar pagrįstumu abejoti nėra pagrindo, o šalių paaiškinimai yra viena iš CPK 177 straipsnyje 2 dalyje numatytų įrodinėjimo priemonių ir yra leistini (CPK 180 str.). Be to iš policijos pateiktų duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas dėl atsakovo prieš ieškovę panaudoto smurto nebuvo pradėtas (b.l. 16, 29-30, t.2). Ieškovė pripažino, jog su atsakovu susitaikė ir privataus kaltinimo tvarka nesikreipė. Taip pat ieškovė pripažino, kad pati prieš atsakovą yra naudojusi smurtą (b.l. 66-68, t.1). Liudytoja apklausta šalių pilnametė dukra J. K. nurodė, kad vasarą „ tėvas paleido kumščius“, „sužalojo pirštą, krūtinę“, tačiau ji taip pat parodė, jog „tėvas atveža P. iš pensionato ir nuveža, ateina kiekvieną rytą nuplauti brolį“, anksčiau „tėvas duodavo pinigų korepetitoriui“, „prieš tėvams išsiskiriant, tėvai kartu pirkdavo maistą“ ir pan. (b.l. 103, t.2). Apeliacinės instancijos teismui pateikta policijos medžiaga (b.l. 172-191, t.1) ir 2011-05-03 policijos medžiaga patvirtina abiejų šalių nurodytas aplinkybes, jog abu sutuoktiniai kreipėsi į policiją dėl vienas kito netinkamo elgesio. Todėl, įvertinus visus byloje esančius įrodymus objektyviai (CK 1.5 str., CPK 185 str.), teisėjų kolegijos nuomone, ieškovės reikalavimas nutraukti santuoką tik dėl atsakovo kaltės būtų neteisingas, kadangi abu sutuoktiniai iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinių pareigas ir dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas. Šie faktai pripažintini įrodytais pakankama byloje esančių įrodymų visuma ir negali būti paneigti vien ieškovės neigimu apeliaciniame skunde arba vien tik liudytoja apklaustos šalių pilnametės dukros J. K. prieštaringais parodymais.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimas laikomas pagrįstu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.). Šie įrodymų vertinimo principai atitinka ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintam reikalavimui, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Be to, nors šeimos teisinių santykių specifika ir šeimos teisės normomis ginamos vertybės lemia šeimos bylų nagrinėjimo civilinio proceso ypatumus, numatytus CPK XIX skyriuje, tačiau šalims išlieka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 str.). Šioje byloje nėra pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėjęs teismas, nustatydamas abipusę sutuoktinių kaltę dėl santuokos iširimo, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Atsižvelgiant į teismo nustatytas aplinkybes, o taip pat į tai, kad šalys kartu negyvena, jų santykiai konfliktiški, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas nesiėmė pakankamų priemonių santuokai išsaugoti, leidžia teigti, jog lojalumo, savitarpio pagarbos ir kitų pareigų nevykdymas buvo iš abiejų sutuoktinių pusės, todėl santuoka pagrįstai ir teisėtai nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 str. 2 d.).

Atsižvelgiant į tai, jog paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kurioje konstatuota abiejų sutuoktinių kaltė dėl santuokos iširimo, nėra pagrindo priteisti ieškovei 8000 Lt neturtinės žalos atlyginimui, nes CK 3.70 straipsnio 2 dalis nustato, kad tik tuo atveju, kai santuoka nutraukiama dėl vieno sutuoktinio kaltės, kitas sutuoktinis turi teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Dėl to šioje dalyje ieškovės apeliacinis skundas netenkinamas.

Atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad teismas pažeidė CK 3.192 straipsnį, reglamentuojantį nepilnamečių vaikų išlaikymą, nes priteisė išlaikymą jau pilnamečiu tapusiam sūnui P. K.. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta, kaip nepagrstus, kadangi CK 3.194 straipsnio 3 dalis nustato, jog išlaikymą teismas priteisia, kol vaikas sulaukia pilnametystės, išskyrus atvejus, kai vaikas yra nedarbingas dėl invalidumo, kuris jam nepilnamečiui nustatytas. Bylos duomenys, tame skaičiuje pateikti apeliacinės instancijos teismui, neginčijamai tvirtina, kad šalių sūnus P. K., gimęs (duomenys neskelbtini), yra nedarbingas dėl invalidumo, kuris jam nustatytas dar esant nepilnamečiam. Be to, atsižvelgiant į tai, jog P. K., nors jis ir yra sulaukęs pilnametystės ir nėra teismo sprendimu pripažintas neveiksniu, nustatytas sunkus neįgalumo laipsnis, jam reikalinga nuolatinė slauga bei priežiūra, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė tokio visiškai neįgalaus šalių bendro vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą ir jo gyvenamąją vietą nustatė su motina, neišskiriant brolio ir seserų. Tai, kad P. K. iki pilnametystės ir šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini) pensionate, atsakovas reguliariai lanko sūnų, pasiima penktadieniais jį namo, pirmadieniais parveža atgal į pensionatą, kad jam iki pilnametystės buvo mokama valstybės išmokos, neatleidžia atsakovo nuo pareigos išlaikyti savo neįgalų pilnametį vaiką (CK 3.194 str.), kadangi negalią turintis asmuo (P. K. nustatytas 95 procentų nedarbingumas) reikalauja ir papildomų lėšų jo išlaikymui.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas neteikė išlaikymo šalių nepilnamečiams vaikams, nes, apelianto teigimu, bylos duomenys tvirtina priešingai, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, jog J. K., gim. (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2008-10-15 (ieškinio pareiškimo teisme dienos) iki (duomenys neskelbtini) (vaiko pilnametystės) atsakovas įsiskolino 4500 Lt išlaikymo. Teisėjų kolegija pritaria apeliantui, jog nagrinėjamoje byloje ieškovė neturėjo teisės reikšti ieškinio dėl 4500 Lt išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, kadangi J. K. yra pilnametė, turi civilinį procesinį veiksnumą ir pati gali ginti savo pažeistas teises, pareikšdama ieškinį atsakovui. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog ieškovė vykdė pareigą už atsakovą išlaikyti J. K. iki jos pilnametystės iš savo asmeninio turto, todėl atsakovas yra ieškovės skolininkas, o ji - jo kreditorė, nepagrįstai tokį reikalavimą tenkino, nes ieškovė nagrinėjamoje byloje neįrodė (CPK 178 str.), kad ji vykdė pareigą už atsakovą išlaikyti šalių vaiką J. K. iki jos pilnametystės iš savo asmeninio turto. Pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktus bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama pajamos, gautos iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos, ir pajamos, gautos iš vieno sutuoktinio veiklos, taip pat pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės veiklos. Bylos duomenys tvirtina, kad iki teismo sprendimo priėmimo du metus šalys negyvena šeimyninio gyvenimo, neveda bendro ūkio, tačiau iki tol šalys gyveno kartu, tvarkė bendrą ūkį. Tokiu būdu atsakovas teikė vaikams išlaikymą tiek tiesiogiai, tiek prisidėdamas prie bendro šeimos ūkio, priešinga išvada byloje nebuvo įrodyta. Dėl to teismo sprendimas dalyje dėl 4500 Lt įsiskolinimo priteisimo iš atsakovo ieškovei negali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu, todėl naikintinas dėl netinkamo teisės normų taikymo (CPK 330 str.).

Ieškovė apeliaciniame skunde sutinka su teismo sprendimu dėl išlaikymo dydžio vaikams nustatymo, tačiau mano, kad turi būti priteista viena konkreti suma, t.y. 53000 Lt, už visą laikotarpį nuo ieškinio teismui padavimo iki vaikų pilnametystės, kadangi, jos įsitikinimu, atsakovas vengs kas mėnesį mokėti priteistą išlaikymą, o priteistą konkrečią sumą ieškovė galėtų išieškoti iš atsakovo turimos asmeninės nuosavybės. Teisėjų kolegija tokius apeliantės argumentus atmeta ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvada neprieštarauja CK nuostatoms bei atitinka aukščiau nurodytus principus, taikomus priteisiant išlaikymą nepilnamečiams vaikams, ypatingai CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principą ir CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Teismas, nustatydamas šalių neįgalaus pilnamečio sūnaus P. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir nepilnametės dukters K. K., gim. (duomenys neskelbtini), poreikius, atsižvelgė į tai, jog išlaikymas periodinėmis išmokomis geriau atitinka vaikų interesus, bendruosius bei specialiuosius individualius poreikius, leidžia tėvui vykdyti savo pareigą be žymios žalos jo paties turtiniams interesams, labiau apsaugo vaikams skirto išlaikymo sumą nuo jos panaudojimo ne pagal paskirtį. Be to atsakovas, paneigdamas ieškovės argumentus, bylos nagrinėjimo eigoje vaikams išlaikymą teikė, turi pastovų darbą ir pajamas, duomenų, kad atsakovo individualiai įmonei būtų iškelta bankroto byla arba kad įmonė veiktų nuostolingai, byloje nėra. Pažymėtina, kad CK 3.201 straipsnis numato galimybę keisti išlaikymo formą ir dydį iš esmės pasikeitus šalių turtinei padėčiai. Tuo tarpu netinkamai panaudojus vienkartinę išlaikymo sumą, vaikai liktų be tėvo išlaikymo, tuo tarpu, atsakovui nemokant išlaikymo kasmėnesinėmis periodinėmis išmokomis, išlaikymo būdas galėtų būti pakeistas įstatymo nustatyta tvarka.

Įstatyme nustatyta, kad teismas, nutraukdamas santuoką, be kitų privalomai spręstinų klausimų, turi išspręsti ir sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimą, išskyrus atvejus, kai turtas padalytas bendru sutuoktinių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka (CK 3.59 str., 3.62 str. 3 d.). Nagrinėjamoje byloje sutuoktiniai K. bendru susitarimu turto nepasidalijo, todėl šiuo klausimu turėjo priimti sprendimą šalių santuokos nutraukimo bylą nagrinėjęs teismas, kas ir buvo padaryta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu. Turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo klausimus reglamentuoja CK trečiosios knygos III dalies VIII skyriaus normos (CK 3.116-3.129 str.).

Pirmosios instancijos teismas šalių santuokoje įgytą turtą padalijo tokiu būdu: lygiomis dalimis, kiekvienam sutuoktiniui priteisiant turto už 200324,50 Lt: L. K. natūra priteisė ½ dalį gyvenamojo namo (117000 Lt vertės) ir ½ dalį žemės sklypo (43000 Lt vertės), esančių (duomenys neskelbtini), kirpyklos patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) (11742 Lt vertės), automobilį Chrysler Voyager, v/n (duomenys neskelbtini) 1994 m. gamybos (500 Lt vertės), automobilį Mitsubishi Colt, v/n (duomenys neskelbtini) 1997 m. gamybos (5000 Lt vertės), automobilį Reno Megane, v/n (duomenys neskelbtini) 2004 m. gamybos (17000 Lt vertės); J. K. natūra priteisė ½ dalį gyvenamojo namo (117000 Lt vertės) ir ½ dalį žemės sklypo (43000 Lt vertės), esančių (duomenys neskelbtini), pastatą–parduotuvę (8456 Lt vertės) su priklausiniais– sandėliu (55 Lt vertės), sandėliu (381 Lt vertės), katiline (6015 Lt vertės), esančius (duomenys neskelbtini), savos gamybos priekabą, v/n (duomenys neskelbtini), 1996 m. gamybos (1500 Lt vertės), automobilį Chrysler Voyager, v/n (duomenys neskelbtini) 1998 m. gamybos, (7000 Lt vertės), savos gamybos automobilį, v/n (duomenys neskelbtini) 1991 m. gamybos (1000 Lt vertės), automobilių pakėlėją (12000 Lt vertės), automobilių montavimo aparatą (10000 Lt vertės); priteisė iš J. K. 6082,50 Lt piniginę kompensaciją už natūra negautą turtą L. K.; be to teismas žemės sklypus su statiniais, esančius (duomenys neskelbtini), laikė ieškovės asmenine nuosavybe, o dalį žemės sklypo su dalimi gyvenamojo namo, esančius (duomenys neskelbtini) - atsakovo asmenine nuosavybe ir šio turto nedalino. Teismas nurodė, kad aplinkybių, leidžiančių nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo nėra, todėl santuokoje įgytą turtą tarp šalių dalino lygiomis dalimis. Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka ir su teismo sprendimo dalimi, kurioje santuokos metu įgytas turtas, dalijamas lygiomis dalimis. Apeliantė laiko, jog teismas nenukrypdamas jos nurodytų aplinkybių pagrindu nuo lygių dalių principo, dalijant šalių santuokoje įgytą turtą, netinkamai taikė įstatymą. Savo nesutikimą apeliantė grindžia vaikų interesų neužtikrinimo, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų pažeidimu, t.y. ieškovė tvirtina, kad su ja liko gyventi neįgalūs ir sergantys vaikai, kuriems turi būti sudarytos tinkamos sąlygos augti ir vystytis, jiems prižiūrėti. Tuo tarpu tarp ieškovės ir atsakovo yra konfliktinė situacija ir gyvenimas kartu viename name neigiamai veiks vaikų psichiką. Būtent vaikų interesai, jų esama bei būsima sveikatos būklė ir įpareigojo ieškovę prašyti teismo nukrypti nuo lygių dalių principo ir priteisti jai visą gyvenamąjį namą bei žemės sklypą, kirpyklos patalpas, kad ji turėtų kur dirbti ir tinkamai prižiūrėti bei išlaikyti vaikus. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimu turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Parenkant turto padalijimo būdą, nustatant bendro turto dalis kiekvienam iš sutuoktinių ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į svarbias (reikšmingas) aplinkybes: nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę, turtinę padėtį ir pan. (CK 3.123 str., 3.127 str. 3 d.). Įstatyme yra numatytas tik pavyzdinis tokių aplinkybių sąrašas, todėl kiekvienu atveju teismas pats turi tas aplinkybes aiškintis ir vertinti, priteisti konkretų turtą tam sutuoktiniui, kuriam šis reikalingesnis, įvertinti dalijamo turto savybes (pavyzdžiui, dalomumą ir nedalomumą), kad turto padalijimas nepadarytų žalos pačiam dalybų objektui ir pan. (CPK 185 str., CK 1.5 str.). Nagrinėjamu atveju šios aplinkybės pakankamai nėra išaiškintos, neatsižvelgta į šalių blogus tarpusavio santykius, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo negali būti laikoma pagrįsta.

Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka ir su santuokoje įgyto turto padalijimu, kurį pirmosios instancijos teismas sprendimu natūra padalijo, tenkindamas atsakovo priešieškinį. Be abejonės, spręsdamas dėl santuokinio turto padalijimo būdo, teismas turi atsižvelgti į sutuoktinių pageidavimus, o, kai dėl to sutuoktiniai nesutaria, įvertinęs visas svarbias aplinkybes, nurodytas CK 3.123 straipsnio 1 dalyje, 3.127 straipsnio 3 dalyje, ir konstatuotas konkrečios bylos svarbias faktines aplinkybes, pats parinkti santuokinio turto padalijimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-10-18 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-526/2006), prioritetą skirdamas turto padalijimo natūra principui, nes toks padalijimo būdas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises. Teismo parinktas turto padalijimo būdas neabejotinai turėtų išspręsti tarp šalių kilusius ginčus dėl turto, atkurti šalių teisinę taiką bei užkirsti kelią šalių ginčams ateityje. Tai savo nutartyse yra ne kartą akcentavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vieningą teismų praktiką.

Nors nagrinėjamu atveju tarp šalių ir nebuvo ginčo dėl dalijamo turto vertės, tačiau įstatyme (CK 3.119 str.) reikalaujama dalijamą bendrą turtą įvertinti rinkos kainomis, galiojančiomis bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Tai reiškia, kad turėtų būti nustatytos pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną galiojančios dalijamo turto rinkos kainos, nes tik įsiteisėjus teismo sprendimui pasibaigs bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Tai, kad nėra šalių ginčo dėl turto vertės, nepaneigia būtinybės laikytis CK 3.119 straipsnio reikalavimų. Dalijamo turto vertės nustatymas yra viena iš esminių teisingo turto padalijimo garantijų, todėl svarbu, kad, dalijant turtą, būtų nustatyta tikroji jo vertė. CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Tačiau, nagrinėdamas šeimos bylą, teismas savo iniciatyva taip pat turi rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 376 str.). Bylos duomenys tvirtina, jog teismui buvo pateikti VĮ Registrų centro duomenys apie ginčo turto vidutinę rinkos kainą, o taip pat UAB „Tikslo siekis“ turto vertės nustatymo pažyma, kurioje turto vertintojų nurodyta gyvenamojo namo ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini) (b.l. 96, t.2) rinkos vertė. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šalių dalijamo turto vertę, rėmėsi oficialia turto vertintojų pažyma dėl turto (duomenys neskelbtini) vertės, tačiau kitas nekilnojamasis turtas turto vertintojų įvertintas nebuvo. Teismas rėmėsi VĮ Registrų centro duomenimis, kurie negali būti vertinami kaip įrodymas apie tikrąją turto rinkos vertę šalių santuokos pabaigoje, nes reali rinkos vertė yra žymiai didesnė, nei nurodyta VĮ Registrų centro. Pažymėtina, jog iš bylos duomenų apskritai nėra aišku, kas ir kokiu būdu nustatė šalių santuokoje įgytų automobilių ir kitų dalintinų kilnojamųjų daiktų vertę.

Ieškovė apeliaciniu skundu ginčija ir pirmosios instancijos teismo nustatytą santuokoje įgyto turto padalijimo būdą – natūra abiems sutuoktiniams lygiomis dalimis, teigdama, jog teismo posėdžio metu ieškovė sutiko sumokėti atsakovui 80000 Lt kompensaciją, kad jai ir vaikams būtų paskirtas visas gyvenamasis namas, nurodė, kad tokiu atveju atsakovas neliktų be būsto, nes jis turi asmeninėje nuosavybėje dalį paveldėto namo, tačiau teismas šių aplinkybių apskritai nesvarstė. Be to apeliantė teigia, kad teismas neteisingai nurodė, jog namas yra dalus, kadangi namo padalijimui reiktų didelių investicijų, nes jame įrengta vientisa apkūrenimo bei vandentiekio sistema. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria apeliantei, kadangi pirmosios instancijos teismas nurodytų aplinkybių netyrė ir nesiaiškino.

Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat ginčija santuokoje įgyto turto padalijimą, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo santuokinio turto paskirstymu, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, turėdamas duomenis apie atsakovo vardu registruotą individualią įmonę, jos nepadalino. Šios įmonės turtą sudaro buhalterinėje pažymoje išvardinti įrengimai, kurių bendra likutinė vertė yra 1303 Lt. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme individuali įmonė laikytina šalių bendrąja jungtine nuosavybe, konstatuoja, jog ji turėjo būti privalomai įtraukta į bendro sutuoktinių turto balansą ir, priimant teismo sprendimą, turėjo būti išspręstas jos padalijimo klausimas, prieš tai nustačius šios įmonės rinkos vertę.

Apeliantas (atsakovas) skunde taip pat teisingai ir pagrįstai nurodo, kad pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų duomenis 0,400 ha ploto žemės sklypas, 1,5500 ha ploto žemės sklypas, 0,2700 ha ploto žemės sklypas, gyvenamasis namas, svirnas, kiemo rūsys, ūkiniai pastatai, kiemo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), įsigyti šalių santuokos metu pagal tris 2006-03-09 pirkimo-pardavimo sutartis, todėl CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme laikytinas šalių bendrąja jungtine nuosavybe ir turėjo būti privalomai įtrauktas į dalintino bendro turto balansą. Dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (CPK 197 str. 2 d.). Tokiais įrodymais pripažintini Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Dėl to teismas privalėjo įvertinti ginčo turto įsigijimo pagrindus (tris 2006-03-09 pirkimo-pardavimo sutartis) bei ištirti ginčo turto įsigijimo aplinkybes. Ir tik esant aiškiai nuostatai, kad ginčo turtas, įsigytas asmeninėn ieškovės nuosavybėn, būtų pagrindas daryti išvadą, jog jis laikytinas ieškovės asmenine nuosavybe ir dėl to neįtrauktinas į bendro turto balansą, tačiau teismas šių aplinkybių visiškai netyrė, dėl jų nieko nepasisakė ir visiškai nepagrįstai atsisakė jas įvertinti. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo turtas yra asmeninė ieškovės nuosavybė vien tik tuo pagrindu, kad šalys šios aplinkybės neginčijo, pažeidžia CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.

Dėl nurodytų aplinkybių neišaiškinimo ir neįvertinimo byla dalyje dėl šalių santuokoje įgyto turto padalinimo grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.), kadangi kadangi nebuvo atskleista bylos esmė ir neišaiškintos visos bylai reikšmingos aplinkybės.

Atsižvelgiant į tai, jog byla dalyje yra grąžinama nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas nesprendžia ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo – šis klausimas spręstinas galutinai išnagrinėjus bylą, todėl teismo sprendimas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo dalyje naikintinas ir perduotinas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais, teisėjų kolegija

nutaria:

Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimą panaikinti dalyje, kurioje L. K. priteista iš J. K. 4500 Lt įsiskolinimo už J. K. suteiktą išlaikymą, ir šioje dalyje ieškinį atmesti. Panaikinti sprendimo dalį, kurioje tarp L. K. ir J. K. padalintas santuokoje įgytas turtas ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos ir šioje dalyje bylą perduoti nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui. Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.