Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-04-23 · Administracinė byla Nr. A-602-1228-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2011-08-31Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-04-23Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-04-23
Bylos Nr.
A-602-1228-12
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00474-2011-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gagys (pirm.), Romanas Klišauskas, Veslava Ruskan (pran.)
Pareiškėjas
J. K.
Atsakovas
Alytaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Trečiasis asmuo
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos
Kategorijos
  • 8.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 8.13pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 8.1.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A602-1228/2012 Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00474-2011-3Procesinio sprendimo kategorija 8.1; 8.13; 8.1.6 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. balandžio 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,dalyvaujant atsakovo atstovei O. B.,trečiojo suinteresuoto asmens atstovei J. S.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Alytaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos dėl sprendimo, turto arešto akto panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti: 1) 2011 m. balandžio 26 d. Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą išieškoti 18612,90 Lt pagal užsienio valstybės prašymą Nr. N71-3; 2) 2011 m. balandžio 26 d. Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Alytaus AVMI; atsakovas) turto arešto aktą Nr. 15-28-1994.

Skunde nurodė, kad Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 29 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administracijų (kompetentingų institucijų) prašymai dėl pagalbos išieškant mokestines nepriemokas nagrinėjami ir vykdomi Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nustatyta tvarka. Taip pat nurodė, kad šis Įstatymas buvo priimtas įgyvendinant 1976 m. kovo 15 d. Tarybos direktyvą 76/308/EEB dėl savitarpio pagalbos patenkinant pretenzijas dėl tam tikrų rinkliavų, muitų, mokesčių ir kitų priemonių, (papildyta 1979 m. gruodžio 6 d. Tarybos direktyva 79/107/EEB, 1992 m. vasario 25 d. Tarybos direktyva 92/12/EEB, 1992 m. gruodžio 14 d. Tarybos direktyva 92/108/EEB ir 2001 m. birželio 15 d. Tarybos direktyva 2001/44/EB) ir 2002 m. gruodžio 9 d. Komisijos direktyvą 2002/94/EB, nustatančią išsamias taisykles, taikomas įgyvendinant kai kurias Tarybos direktyvos 76/308/EEB dėl savitarpio pagalbos patenkinant pretenzijas dėl tam tikrų rinkliavų, muitų, mokesčių ir kitų priemonių nuostatas. Pažymėjo, kad Įstatymo 2 straipsnyje apibrėžta jo taikymo sritis. Pabrėžė, kad iš priimto sprendimo nėra aišku, kokiu pagrindu į Alytaus AVMI kreipėsi Vokietijos Federacinės Respublikos institucija. Teigė, jog jam buvo ne tik apribota teisė žinoti, kokiu pagrindu susidariusi sprendime nurodyta suma, bet ir ribojama teisė į teisminę gynybą, nes jam nebuvo įteikti Vokietijos Federacinės Respublikos Postdamo centrinės muitinės Federalinės muitų išieškojimo vykdymo tarnybos prašymas Nr. DE_LT_34/ll_2011-0416/E/001_2011/04/18_f_RR ir Vokietijos Federacinės Respublikos Postdamo centrinės muitinės 2011 m. kovo 30 d. pranešimas dėl įsiskolinimo Nr. RK-000-053671-03-2010-3700. Nurodė, kad Įstatymo 10 straipsnyje numatyti reikalavimai užsienio kompetentingos institucijos prašymo turiniui – t. y. (1) prašymas suteikti pagalbą dėl pinigų sumų išieškojimo turi būti pateikiamas kartu su pareiškėjo valstybėje išduotu ir išieškojimo vykdymą pareiškėjo valstybėje leidžiančiu dokumentu arba jo patvirtinta kopija; (2) prašymas gali būti pateikiamas tik, kai (a) reikalavimas ir (arba) vykdomasis dokumentas nėra užginčyti pareiškėjo valstybėje, (b) buvo išnaudotos visos pareiškėjo valstybės teisės aktų nustatytos išieškojimo procedūros bei priemonės, tačiau pinigų suma nebuvo išieškota arba buvo išieškota ne visa pinigų suma. Pabrėžė, kad jam kyla pagrįstų abejonių dėl užsienio valstybės teikto prašymo atitikimo anksčiau minėtiems Įstatymo reikalavimams. Taip pat pažymėjo, kad aiškindami šio Įstatymo taikymą, teismai konstatuoja, jog išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, pagal Europos Sąjungos valstybės narės prašymą, pagrindas pradėti išieškojimo procedūrą kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje yra prašančiosios šalies kompetentingos institucijos sprendimas, kuriuo leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje. Tęsė, kad toks sprendimas pripažįstamas – t. y. sutinkama, jog jis yra galiojantis Lietuvos Respublikoje, taip pat kad pastaroji Įstatymo norma reiškia, jog kompetentinga Lietuvos institucija nebevertina kompetentingos valstybės, Europos Sąjungos narės, institucijos pateikto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo ir, nesant teisės aktais numatytų išimčių, jį vykdo. Teigė, kad teismai pažymi, jog vien šio sprendimo imtis išieškojimo veiksmams pagal nacionalinius teisės aktus nepakanka, nes yra būtinas dar vienas sprendimas – Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos sprendimas, tolygus sprendimams dėl tiesioginių asmenų įsiskolinimų išieškojimo. Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatos reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą. Tikino, sprendimo turinys neatitinka VAĮ keliamų reikalavimų – nėra pateikti užsienio valstybės dokumentai, nenurodyta už kokius pažeidimus ir kokiu laikotarpiu užsienio valstybėje susidarė išieškoma suma – todėl yra pagrindas jį panaikinti. Taip pat nurodė, kad pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatas išieškojimo užtikrinimo priemones Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija taiko tik esant pagrįstam pareiškėjo reikalavimui, todėl turto areštas kaip išieškojimo užtikrinimo priemonė gali būti taikoma tik tada, kai to motyvuotai prašo užsienio institucija. Pabrėžė, kad turto arešto akte nėra pateikta jokių duomenų, jog toks prašymas buvo gautas ir jo pagrindu buvo nustatyta turto arešto būtinybė, todėl sprendimas areštuoti turtą buvo priimtas mokesčių administratoriui veikiant ultra vires. Pažymėjo, kad tokios pozicijos laikosi LVAT 2011 m. sausio 31 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-556-100/2011, o taip pat minėtas teismas yra ne kartą nurodęs, jog veikimas viršijant kompetencijos ribas (ultra vires) yra pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą pripažinti neteisėtu, nes viešojo administravimo subjektas turi tik tuos įgalinimus, kurie jam yra konkrečiai suteikti, plečiamas kompetencijos ribų aiškinimas yra negalimas (2005 m. rugsėjo 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. Al4-1166/2005).

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo patikslintą skundą prašė šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad Alytaus AVMI, 2011 m. balandžio 22 d. gavusi Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2011 m. balandžio 21 d. raštą Nr.(25.9-09)-Rl-2124, atliko pareiškėjo turto paiešką, surinko kitą informaciją apie pareiškėjo socialinę padėtį. Nustatė, kad pareiškėjas turi įsiskolinimų ir kitiems kreditoriams, išieškojimą iš jo turto jau vykdo antstolės J. J. kontora, todėl yra pagrįsta rizika, kad neareštavus turto, pareiškėjas turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti. Manė, jog dėl anksčiau išvardintų priežasčių, gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Nurodė, kad vadovaujantis Įstatymo 7 straipsniu, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pareiškėjo prašyme nurodytas pinigų sumas išieško pagal tokias pat jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas procedūras, taikomas tiesioginiams asmenų įsiskolinimams išieškoti. Pažymėjo, kad pagal MAĮ 29 straipsnio 3 dalį, prašymuose nurodytos sumos, už kurių išieškojimą pagal Įstatymo nuostatas atsakingas mokesčių administratorius, išieškomos kaip mokestinė nepriemoka MAĮ nustatyta tvarka. Nurodė, kad vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 15 punktu, mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas turi teisę taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus, o MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kaip vienas iš užtikrinimo būdų, yra nurodytas turto areštas. Taip pat pažymėjo, kad pagal MAĮ 101 straipsnio 3 dalį mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčių mokėtojas mokesčių įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų. Atkreipė dėmesį į tai, kad Alytaus AVMI 2011 m. balandžio 26 d. sprendimo forma Nr. FRl 068 yra patvirtinta VMI viršininko 2009 m. liepos 28 d. įsakymu Nr. VA-53. Pabrėžė, kad ginčijamame sprendime yra nurodyta, kokių įstatymų pagrindu ir kokiais dokumentais vadovaujantis buvo priimtas minėtas sprendimas, taip pat nurodyta, kad siekiant pareiškėją supažindinti su byla, jis kviečiamas atvykti į Alytaus AVMI. Akcentavo, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė susipažinti su visa bylos medžiaga bei gauti visų dokumentų kopijas, tačiau jis nevykdė MAĮ 40 straipsnyje nustatytų mokesčių mokėtojo pareigų, nesidomėjo vykdomos bylos eiga.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Teismas nurodė, jog Įstatymo normose yra įtvirtinta principinė taisyklė, kad Europos Sąjungos valstybių kompetentingų institucijų pateikti prašymai dėl sumų išieškojimo yra vykdomi Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų pagal tokias pat jų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas procedūras, kurios yra taikomos tiesioginiams asmenų įsiskolinimams išieškoti. Pažymėjo, jog administracinėje byloje esantys duomenys duoda pagrindą išvadai, kad Alytaus AVMI pranešė pareiškėjui apie priimtą Alytaus AVMI viršininko 2011 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. N71-3 išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą ir 2011 m. balandžio 26 d. turto arešto aktą, išsiųsdama jam minėtų dokumentų kopijas. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad sprendime nurodyta, jog siekiant mokesčių mokėtoją (šiuo atveju pareiškėją) supažindinti su byla, prašoma atvykti į Alytaus AVMI 2011 m. gegužės 5 d., 9 val. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas paaiškino, jog priimtame sprendime pareiškėjo buvo prašoma atvykti į Alytaus AVMI, tačiau pareiškėjas nebuvo atvykęs, neskambino, jokių pageidavimų nereiškė, neprašė susipažinimui iš Vokietijos Federacinės Respublikos gautų dokumentų. Nurodė, jog Įstatyme nėra numatyta imperatyvi pareiga atsakovui – mokesčių mokėtojui įteikti Europos Sąjungos valstybės Lietuvos Respublikos kompetentingai institucijai siunčiamų dokumentų kopijas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas atmetė pareiškėjo argumentą, jog jam buvo apribota teisė žinoti, kokiu pagrindu atsirado ginčijamame sprendime nurodyta suma, bei ribojama jo teisė į teisminę gynybą, nes pareiškėjas nepasinaudojo teise susipažinti su byla, esančia Alytaus AVMI.

Teismas taip pat rėmėsi VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, jog pareiškėjui buvo paskelbta apie mokestinę nepriemoką Vokietijos Federacinės Respublikos biudžetui, jos struktūrą ir išieškojimą – t. y. Alytaus AVMI sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis – Vokietijos Federacinės Respublikos Potsdamo centrinės muitinės Federalinės muitų išieškojimo vykdymo tarnybos 2011 m. balandžio 19 d. gautas prašymas imtis išieškojimo priemonių Nr. DE_LT_34/11_2011-0416/E/001_2011/04/18_f_RR, 2011 m. kovo 30 d. pranešimas dėl įsiskolinimo Nr. RK-0000-053671-03-2010-3700, nurodymas sprendime, jog norėdamas susipažinti su byla, pareiškėjas turi atvykti į minėtą inspekciją. Akcentavo, jog atsakovas neturėjo pareigos pateikti jam užsienio valstybės dokumentų, o pareiškėjas nepasinaudojo savo teise atvykus į Alytaus AVMI susipažinti su byla, todėl ir šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepakankamas skundui patenkinti. Atkreipė pareiškėjo dėmesį ir į tai, kad nebuvo pažeisti Įstatymo 10 straipsnyje numatyti reikalavimai, kurie keliami užsienio kompetentingos institucijos prašymo turiniui. Akcentavo, jog, kaip matyti iš Vokietijos Federacinės Respublikos Potsdamo centrinės muitinės Federalinės muitų išieškojimo vykdymo tarnybos prašymo imtis išieškojimo priemonių Nr. DE_LT_34/11_2011-0416/E/001_2011/04/18_f_RR, kompetentingai Lietuvos Respublikos institucijai prašymas buvo pateiktas kartu su pareiškėjo valstybėje išduotu vykdomuoju dokumentu dėl pretenzijos (2008 m. gegužės 26 d. Tarybos direktyvos 2008/55/EB (toliau – ir Direktyva 2008/55/EB) dėl tarpusavio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su tam tikromis rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis priemonėmis 7 str. 1 d.), prašymas buvo pateiktas tik tuomet, kai pretenzija nebuvo užginčyta teisės aktų nustatyta tvarka (Direktyvos 2008/55/EB 7 str. 2 d. a p., 12 str. 2 d.), bei institucijos pareiškėjo valstybėje narėje buvo taikomos tinkamos pretenzijos patenkinimo procedūros, tačiau pretenzija bus apmokėta tik iš dalies (Direktyvos 2008/55/EB 7 str. 2 d. b p.). Nurodė, jog pagal Direktyvos 2008/55/EB 7 straipsnio 1 dalį dokumentas, leidžiantis pretenzijos vykdymą, yra tiesiogiai pripažįstamas ir automatiškai laikomas valstybės narės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, pretenzijos vykdymą leidžiančiu dokumentu. Valstybės narės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, teismai iš principo neturi teisės nagrinėti, ar pretenzijos vykdymą leidžiantis dokumentas yra vykdytinas (Europos Teisingumo Teismo 2010 m. sausio 14 d. sprendimas byloje M. K. prieš Celn? ??ad T?bor, C-233/08, 36 p., 44 p.). Taip pat MAĮ 34 straipsnis nustato, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas savo funkcijas ir įgyvendindamas jam šio įstatymo suteiktas teises, atliekamus veiksmus įformina sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius. Konstatavo, jog skundžiamo atsakovo sprendimo turinys atitinka formą, patvirtintą VMI viršininko 2009 m. liepos 28 d. įsakymu Nr. VA-53. Todėl naikinti skundžiamą atsakovo sprendimą dėl formos ar turinio trūkumų nėra pagrindo. Padarė išvadą, kad vietos mokesčių administratorius – t. y. Alytaus AVMI 2011 m. balandžio 26 d. priėmė sprendimą, remdamasis Vokietijos Federacinės Respublikos Potsdamo centrinės muitinės Federalinės muitų išieškojimo vykdymo tarnybos pranešimu apie įsiskolinimą, nuspręsdama išieškoti į valstybės biudžetą iš pareiškėjo 18612,90 Lt, todėl konstatuotina, kad ginčo atveju atsakovas tik patvirtino pareiškėjo mokestinių įsipareigojimų vykdymą pagal atitinkamą Vokietijos Federacinės Respublikos dokumentą – t. y. priėmė baigiamąjį dokumentą, užtikrinantį pareiškėjo mokestinių įsipareigojimų tinkamą vykdymą.

Teismas taip pat nurodė, jog Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pagrįstu pareiškėjo reikalavimu Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija taiko išieškojimo užtikrinimo priemonę, garantuojančią išieškojimo įvykdymą. Išieškojimą užtikrinančių priemonių taikymo tvarką, mastą ir kitus su išieškojimo užtikrinimu susijusius klausimus nustato Lietuvos Respublikos teisės aktai. MAĮ 33 straipsnio 15 punktas suteikia mokesčių administratoriui teisę, atliekant jam pavestas funkcijas, taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus. Turto areštas – vienas iš tokių būdų (MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Jo taikymą reglamentuoja MAĮ 101 straipsnis, kuriame pateiktas turto arešto apibrėžimas, kiek, kokio turto ir kokiomis sąlygomis areštuojama. Įstatyme nustatyta, kad turto areštu šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. Mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų arba jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų (MAĮ 101 str. 1 d.). Pažymėjo, jog byloje nustatyta, kad mokesčių administratorius, areštuodamas pareiškėjui priklausantį turtą, tinkamai vadovavosi šia nuostata ir konkrečiai ta nuostatos dalimi, kuri nurodo, kad turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčio mokėtojas įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų (MAĮ 101 str. 3 d.).

III.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 76 – 80), kuriuo prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Apeliaciniame skunde iš esmės išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir patikslintame skunde pirmosios instancijos teismui. Taip pat papildomai akcentuoja, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas pats neatvyko pas mokesčių administratorių, o įstatymas nenumato pareigos mokesčių administratoriui įteikti dokumentus mokesčių mokėtojui. Pažymi, jog mokesčių administratorius yra viešojo administravimo subjektas, todėl jo veiksmams keliami griežti reikalavimai, o MAĮ ir VAĮ imperatyviai įtvirtinta, kad mokesčių administratorius turi priimti mokėtojui suprantamus sprendimus, MAĮ 164 straipsnyje numatyti dokumentų įteikimo būdai – mokesčių administratoriui nėra numatyta jokio draudimo dokumentų kopijas išsiųsti mokesčių mokėtojui ir taip tinkamai (neformaliai) atlikti savo informavimo pareigą. Priduria, jog dar vienas esminis motyvas, dėl kurio tiek mokesčių administratoriaus sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką, tiek teismo sprendimas turi būti panaikintas – tai netinkamai nurodytas skolos dydis ir skolininkas (asmuo, iš kurio išieškoma užsienio valstybės prašoma suma).

Pažymi, jog, kaip jam tapo žinoma iš teismui pateiktų atsakovo dokumentų (VMI 2011 m. balandžio 21 d. rašto Nr. (25.9-09)-Rl-2124), pareiškėjas yra solidariai atsakingas su P. Z., tačiau atsakovas, ignoruodamas šią aplinkybę, priėmė sprendimą dėl visos mokestinės nepriemokos išieškojimo išimtinai tik iš pareiškėjo. Be to, pareiškėjui po teismo sprendimo priėmimo dienos tapo žinoma, jog kitas teritorinis mokesčių administratorius identišką sprendimą dėl visos sumos išieškojimo priėmė ir iš P. Z.. Pabrėžia, jog gavosi situacija, kad vietoje užsienio institucijos prašomos išieškoti ir tiesiogiai pervesti į užsienio valstybės institucijos sąskaitą sumos (18612,90 Lt) bus išieškota ir pervesta dviguba suma, o asmenys, kurie buvo solidarūs skolininkai, tapo pagrindiniais skolininkais. Dėl to, jog teritoriniai mokesčių administratoriai nevykdė tarpusavio bendradarbiavimo ir keitimosi informacija pareigos buvo ne tik neproporcingai suvaržytos asmenų teisės, bet ir pakeista atsakomybės rūšis – iš solidariosios į pagrindinio skolininko. Mano, jog toks elgesys nesuderinamas nei su gero viešojo administravimo principu, nei su konstituciniu teisėtų lūkesčių principu ir yra savarankiškas pagrindas panaikinti tiek teismo, tiek mokesčių administratoriaus sprendimus.

Nurodo ir tai, jog iš teismui pateiktų atsakovo dokumentų aiškiai matyti, kad užsienio valstybė neprašė taikyti atsargumo priemonių, todėl atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo jas taikyti. Teismas sprendime nurodė, kad mokesčių administratorius dėl arešto taikymo sprendžia savarankiškai pagal MAĮ nuostatas. Konkrečiu atveju, toks teisinis vertinimas yra netinkamas. Įstatymas, kuris šiuo atveju yra specialusis teisės aktas, imperatyviai numato, kad areštas pagal nacionalinius teisės aktus taikomas tik esant motyvuotam užsienio valstybės prašymui. Ginčo atveju jokio prašymo išvis nebuvo, todėl priimtas sprendimas dėl turto arešto taikymo yra priimtas veikiant ultra vires ir turi būti panaikintas.

Atsiliepimas

Atsakovas Alytaus AVMI atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 85 – 86) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime iš esmės pakartoja argumentus, jau nurodytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, jog nesutinka su pareiškėjo teiginiais dėl VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų pažeidimų. Šiuo aspektu pažymi, jog Alytaus AVMI 2011 m. balandžio 26 d. sprendimas ne tik visiškai atitinka išvardintus reikalavimus, bet ir nustatytais terminais pateiktas pareiškėjui, kaip numatyta šio straipsnio 4 dalyje. Taip pat atsikerta, jog pagal 2008 m. gegužės 26 d. Tarybos direktyvos 2008/55/EB dėl tarpusavio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su tam tikromis rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis priemonėmis (toliau – ir Direktyva) nuostatas į Lietuvą patenka užsienio valstybių prašymai išieškoti mokestines skolas iš bendraskolių. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos (VMI), vadovaujantis Direktyva bei jos įgyvendinimą nustatančiais teisės aktais, turi tenkinti tokius prašymus ir nevertinti asmenų (skolininkų), iš kurių išieškomos minėtuose prašymuose nurodytos mokestinės skolos, statuso. Tai reiškia, kad Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos nevertina, ar neįvykdytos mokestinės prievolės yra asmeninės, ar yra skolininkų daugetas. Tiek Vokietijos Federacinės Respublikos Potsdamo centrinės muitinės prašyme imtis išieškojimo priemonių Nr. DE_LT_34/11 2011-0416/E/001_201 l/04/18_f_RR, tiek Vokietijos Federacinės Respublikos Potsdamo centrinės muitinės 2011 m. kovo 30 d. pranešime dėl įsiskolinimo Nr. RK-0000-053671-03-2010-3700 iš J. K. nurodyta išieškotina suma yra 5390,67 EUR, kas sudaro 18612,90 Lt. Todėl pagal Alytaus AVMI 2011 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. 71-3 išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą iš J. K. išieškoma suma yra 18612,90 Lt.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VMI atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 101 – 102) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl skundžiamo sprendimo turinio atitikties VAĮ nuostatoms, tinkamai įvertino šio sprendimo priėmimo faktinius ir teisinius pagrindus bei tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas. Taip pat pažymi, jog Įstatymas nustato, kad Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija prašymuose dėl pinigų sumų išieškojimo nurodytas pinigų sumas išieško pagal tokias pat jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas procedūras, taikomas tiesioginiams asmenų įsiskolinimams išieškoti. Akcentuoja, jog MAĮ suteikia teisę mokesčių administratoriui, atliekančiam jam pavestas funkcijas, taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus, tarp jų ir turto areštą, kurio apibrėžimas, taikymo sąlygos ir tvarka nustatyti MAĮ 101 straipsnyje. Mano, kad mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę – turto areštą, Alytaus AVMI taikė pagrįstai ir teisėtai, laikydamasi MAĮ nuostatų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje nustatyta, kad 2011 m. balandžio 19 d. Vokietijos Federacinės Respublikos Potsdamo centrinės muitinės Federalinės muitų išieškojimo vykdymo tarnyba pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (toliau – ir VMI) prašymą imtis išieškojimo priemonių iš Lietuvos Respublikos piliečio J. K. (adresas: (duomenys neskelbtini) dėl skolininko 16340.96 LTL (4732.67 EUR) akcizo už tabako gaminius ir 2271.94 LTL (658 EUR) akcizo palūkanų skolos. Prašyme imtis išieškojimo priemonių pažymėta, kad dėl šios skolos su J. K. yra solidariai atsakingas P. Z. (adresas: (duomenys neskelbtini).

2011 m. kovo 30 d. Potsdamo centrinė muitinė siuntė pareiškėjui pranešimą apie įsiskolinimą. Pranešimo nuorašas pateiktas VMI.

2011 m. balandžio 21 d. VMI persiuntė vykdyti Alytaus AVMI dokumentus dėl mokestinės prievolės išieškojimo iš J. K..

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka VMI atstovė paaiškino, kad VMI persiuntė vykdyti Panevėžio AVMI dokumentus dėl mokestinės prievolės išieškojimo iš P. Z..

2011 m. balandžio 26 d. Alytaus AVMI, vadovaudamasi MAĮ 34 straipsniu ir Įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi bei remdamasi Vokietijos Federacinės Respublikos Potsdamo centrinės muitinės Federalinės muitų išieškojimo vykdymo tarnybos prašymu imtis išieškojimo priemonių (bylos Nr. RK-0000-053671-03-2010-3700), priėmė Sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą, kuriuo nusprendė MAĮ nustatyta tvarka išieškoti iš mokesčių mokėtojo J. K. 18612.9 LTL. Sprendime yra pažymėta, jog pareiškėjas turėtų atvykti į Alytaus AVMI 2011 m. gegužės 5 d., tuomet galės susipažinti su bylos dokumentais.

2011 m. balandžio 26 d. Alytaus AVMI, vadovaudamasi MAĮ 29 straipsniu, 33 straipsnio 15 punktu, 34 straipsniu, 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 101 straipsniu bei remdamasi Vokietijos Federacinės Respublikos Potsdamo centrinės muitinės Federalinės muitų išieškojimo vykdymo tarnybos prašymu imtis išieškojimo priemonių (bylos Nr. RK-0000-053671-03-2010-3700) priėmė Turto arešto aktą, kuriuo areštavo J. K. priklausantį turtą, kurio vertė 19650 LTL, turto areštu aktu apribota disponavimo teisė į du pareiškėjui priklausančius automobilius ir vieną motociklą.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl Alytaus AVMI sprendimų, kuriais buvo vykdomas Europos Sąjungos valstybės prašymas išieškoti muito mokestį ir su juo susijusias sumas.

Ginčo santykių atsiradimo metu – ginčijamų administracinių sprendimų priėmimo metu, ginčo santykius reglamentavo 2003 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymas Nr. IX-1781 (toliau – ir Įstatymas), kuris galiojo iki 2011 gruodžio 31d. Ginčo santykius taip pat reglamentavo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos viršininko 2009 m. liepos 28 d. įsakymas Nr. VA-53 Dėl sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką užsienio valstybėje FR1067 formos, sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką užsienio valstybėje FR1068 formos, sprendimo pripažinti netekusiu galios išieškoti mokestinę nepriemoką užsienio valstybėje FR1088 formos ir sprendimo pakeisti sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką užsienio valstybėje FR1089 formos užpildymo taisyklių patvirtinimo (toliau – ir Taisyklės), kuris galiojo iki 2012 m. sausio 6 d.

Įstatymas yra skirtas užtikrinti Europos Sąjungos teisės aktų įgyvendinimą: 1) 1976 m. kovo 15 d. Tarybos direktyvą 76/308/EEB dėl savitarpio pagalbos patenkinant pretenzijas dėl tam tikrų rinkliavų, muitų, mokesčių ir kitų priemonių (papildyta 1979 m. gruodžio 6 d. Tarybos direktyva 79/1071/EEB, 1992 m. vasario 25 d. Tarybos direktyva 92/12/EEB, 1992 m. gruodžio 14 d. Tarybos direktyva 92/108/EEB ir 2001 m. birželio 15 d. Tarybos direktyva 2001/44/EB); 2) 2002 m. gruodžio 9 d. Komisijos direktyvą 2002/94/EB, nustatančią išsamias taisykles, taikomas įgyvendinant kai kurias Tarybos direktyvos 76/308/EEB dėl savitarpio pagalbos patenkinant pretenzijas dėl tam tikrų rinkliavų, muitų, mokesčių ir kitų priemonių nuostatas. Tarybos direktyva 76/308/EEB su vėlesniais pakeitimais buvo kodifikuota 2008 m. gegužės 26 d. priimant Tarybos direktyvą 2008/55/EB dėl tarpusavio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su tam tikromis rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis priemonėmis.

Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendimas, kuriuo leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje, pripažįstamas Lietuvos Respublikoje. Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad be sprendimo, kuriuo leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje, turi būti priimtas Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos sprendimas, tolygus sprendimams dėl tiesioginių asmenų įsiskolinimų išieškojimo.

Pagal Įstatymo 11 straipsnį bei gavusi Vokietijos Federacinės Respublikos Potsdamo centrinės muitinės Federalinės muitų išieškojimo vykdymo tarnybos prašymą imtis išieškojimo priemonių, Alytaus AVMI turėjo tiek teisinį, tiek faktinį pagrindą priimti Sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą.

Įstatymo bei minėtų Europos Sąjungos teisės aktų, kuriuos įgyvendinant yra priimtas ir taikomas Įstatymas, turinys patvirtina, kad vykdant užsienio valstybės prašymą dėl skolos išieškojimo užsienio valstybės sprendimas dėl skolos, susijusios su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis pripažįstamas Lietuvos Respublikoje, todėl nėra iš naujo nagrinėjamas dokumento dėl skolos išieškojimo teisėtumas ir pagrįstumas. Minėti teisės aktai nustato tam tikrus formalius reikalavimus, kuriuos turi atitikti pateikti dokumentai bei specialias sąlygas, kurias turi atitikti pateiktas prašymas - užsienio valstybės patvirtinimas, kad egzistuoja teisės aktuose nustatytos sąlygos, kurioms esant galima kreiptis dėl dokumento vykdymo (Įstatymo 10 straipsnis). Prašymą vykdanti institucija turi teisę tikrinti tik minėtų aplinkybių buvimą ir gali atsisakyti vykdyti prašymą, jeigu toks vykdymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintai viešajai tvarkai. Tokia Įstatymo bei minėtų Europos Sąjungos teisės aktų, kuriuos įgyvendinant yra priimtas Įstatymas normų taikymo praktika yra suformuota Europos Teisingumo Teismo byloje M. K. prieš Celni urad Tabor, C-233/08, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje bylose Nr. A14-398/07, A16-787/2007, A556-15/2010, A146-4/2011, A882-12/2010. Mokesčių administratorius, vykdydamas užsienio valstybės prašymą, turi teisę tikrinti tik minėtų teisės aktuose nustatytų aplinkybių buvimą bei priimti sprendimą dėl užsienio valstybės sprendimo pripažinimo pagal atitinkamą sritį reglamentuojančius teisės aktus – pagal MAĮ nuostatas. Mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą, turi laikytis bendrų procedūrų, reglamentuojančių sprendimų dėl mokestinių prievolių vykdymo bei specialių Įstatyme nustatytų reikalavimų, pvz. privalo laikytis pareigos informuoti skolininką apie priimamus sprendimus (Įstatymo 13 straipsnis).

Pirmosios instancijos teismas atsakė į pareiškėjo skundo argumentus dėl galimybės vykdyti užsienio valstybės prašymą, konstatavo, kad pareiškėjo teisės nėra pažeistos, todėl Alytaus AVMI sprendimai yra teisėti. Teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, iš esmės teisingai išsprendė bylą, teisingai taikė Įstatymo bei minėtų Europos Sąjungos teisės aktų, kuriuos įgyvendinant yra priimtas Įstatymas, nuostatas, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad užsienio valstybės prašymas išieškoti muito mokestį turi būti vykdomas Lietuvos Respublikoje, nes nėra nustatytos minėtos teisės aktuose nustatytos aplinkybės, kurioms esant galima atsisakyti vykdyti tokį sprendimą.

Mokesčių administratorius, vykdydamas Europos Sąjungos valstybės prašymą išieškoti muito mokestį, privalėjo vadovautis ir vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymo normomis, kurios nustato privalomas procedūras mokesčių srityje.

Alytaus AVMI, priimdamas Sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą, įgyvendino savo kompetenciją, nustatytą MAĮ 34 straipsnio 8 punkte – priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas. MAĮ 106 straipsnio 1 dalyje yra nustatyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdai. MAĮ 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies nuostatos taip pat taikomos, kai mokesčių administratorius įstatymų arba tarptautinių sutarčių nustatytais atvejais atlieka išieškojimą kitos valstybės naudai.

Nepagrįsti yra apelianto argumentai, jog ginčijamas sprendimas yra neteisėtas dėl to, kad prašyme imtis išieškojimo priemonių be pareiškėjo buvo nurodytas ir kitas asmuo – solidarinis skolininkas, kuris nėra nurodytas ginčijamame sprendime. Šis apelianto argumentas yra susijęs su adminsitracinio sprendimo vykdymu. Tiek teismo, tiek administracinių sprendimų vykdymas, gali būti susijęs ne vien su ginčo bylos šalimis, bet ir su kitų asmenų teisėmis, pvz. su bendraskolių teisėmis, su trečiųjų asmenų, pas kuriuos yra skolininko turtas, teisėmis, su bendraturčių teisėmis ir pan.

MAĮ nustato mokesčių mokėtojo sąvoką (2 straipsnio 16 dalis), nustato mokesčių mokėtojų teises ir pareigas (antrasis skirsnis), tačiau nereglamentuoja klausimų dėl bendrininkavimo teisinių santykių, t. y. nereglamentuoja atvejų, kuomet administracinėje procedūroje vienos šalis pusėje dalyvauja keli asmenys. Minėtų klausimų dėl procesinio bendrininkavimo nereglamentuoja ir Įstatymas. Dėl to teismas vadovaujasi privatinės teisės normomis, iš kurių keliamas klausimas dėl procesinio bendrininkavimo – solidarinės atsakomybės klausimas, bei teisės normomis, reglamentuojančiomis procesinio bendrininkavimo klausimus vykdymo procese.

Pagal MAĮ 106 straipsnio nuostatas tik vienas mokesčių administratoriaus taikomas mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdas, būtent – priimtas sprendimas, yra vykdomas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Būtent, MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto; šį sprendimą vykdo antstoliai Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Pagal Taisyklių 10 punkto nuostatas vienas FR1068 formos (kuri patvirtinta sprendimui išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą priimti) egzempliorius su AVMI darbuotojų parašais lieka AVMI ir įstatymų nustatyta tvarka yra perduodamas saugoti, kitas AVMI viršininko ar jo įgalioto asmens pasirašytas FR1068 formos egzempliorius yra išsiunčiamas paštu mokesčių mokėtojui, trečias šios formos egzempliorius yra įteikiamas antstoliui tuo atveju, jeigu mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos nepavyko išieškoti iš banko sąskaitų MAĮ nustatyta tvarka.

Pagal MAĮ 106 straipsnio nuostatas nėra tiesiogiai įtvirtinta, kad Sprendimas išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą yra Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka vykdytinas dokumentas, pagal Taisykles nurodoma, kad šis sprendimas gali būti vykdomasis dokumentas. Pagal Civilinio proceso kodekso 587 straipsnio 9 punktą vykdomieji dokumentai yra kiti institucijų ir pareigūnų sprendimai, kurių vykdymą civilinio proceso tvarka nustato įstatymai.

Civilinio proceso kodekso 647 straipsnio, reglamentuojančio kelių vykdomųjų raštų išdavimą pagal vieną sprendimą, 2 dalyje nustatyta, kad remdamasis nuosprendžiu ar sprendimu išieškoti iš solidarių atsakovų, teismas išduoda tiek vykdomųjų raštų, kiek yra solidarių atsakovų. Civilinio proceso kodekso 647 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kiekviename vykdomajame rašte dėl solidarios atsakomybės turi būti nurodyta bendra išieškojimo suma, išvardyti visi atsakovai ir nurodyta, kad jų atsakomybė yra solidari.

Pagal Civilinio proceso kodekso 647 straipsnio nuostatas, ginčijamame sprendime kaip dokumente, kuris gali būti pateiktas vykdyti antstoliui kaip vykdomasis dokumentas, turėjo būti nurodyta bendra išieškojimo suma, išvardyti visi mokestinės prievolės neįvykdę asmenys, t. y. turėjo būti nurodytas ne tik pareiškėjas, bet ir solidarinis skolininkas bei nurodyta, kad jų atsakomybė yra solidari. Teismas daro išvadą, kad šio reikalavimo nesilaikymas nedaro administracinio sprendimo negaliojančiu.

Solidarinės atsakomybės atveju kyla klausimas dėl bendrininkavimo atsiradimo, kuris vertintintinas kaip materialinis bendrininkavimas, kuriam būdinga yra tai, kad yra tik vienas ginčo dalykas, bet ne keli, t. y. ne tiek, kiek yra solidarinių skolininkų. Esant materialiniam teisiniam bendrininkavimui, visi solidariniai skolinikai turi vieną bendrą pareigą – atlikti tam tikrus veiksmus, šią pareigą gali įvykdyti bet kuris iš solidarinių skolininkų. Esant materialiniam teisiniam bendrininkavimui procesinio bendrininkavimo santykiai nebūtinai turi būti privalomo pobūdžio, nes administracinis sprendimas nebūtinai turi būti priimtas tiek pagrindinio skolininko atžvilgiu, t. y. pareiškėjo, tiek kito asmens nurodyto solidarinio skolininko atžvilgiu. Solidarinė atsakomybė, kurią nustato Civilinio kodekso 6.6 straipsnis bei kitos šio kodekso normos, ginčo santykio pobūdis – solidarinė pareiga sumokėti muito mokestį, nesudaro pagrindo daryti išvados, kad pareiškėjo atžvilgiu priimtas administracinis sprendimas daro tiesioginę įtaką solidarinio skolininko teisėms ir pareigoms ir yra neatsiejamai susijęs su solidarinio skolininko teisėmis ir pareigomis, todėl administracinėje procedūroje neturėjo būti ir privalomo bendrininkavimo.

Mokesčio permokos grąžinimo mechanizmą nustato MAĮ nuostatos, vykdytino dokumento vykdymo Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka atveju Civilinio proceso kodekso 647 straipsnio 4 dalyje nustatytas mechanizmas kaip grąžinamos sumos, jeigu išieškota daugiau negu solidariai priteista suma. Dėl to nepagrįsti pareiškėjo argumentai, jog dėl priimto sprendimo bus pernelyg suvaržytos pareiškėjo teisės.

Teismas daro išvadą, kad solidarinio skolininko nenurodymas ginčijamu atveju nedaro administracinio sprendimo negaliojančiu, atsižvelgdamas ir į tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių abejonių dėl sprendimo teisėtumo, būtent nėra abejonių, kad mokesčių administratorius turėjo tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą priimti ginčijamą sprendimą. Administracinio sprendimo panaikinimas formaliu pagrindu, pernelyg užtęstų kitos Europos Sąjungos valstybės nenuginčyto, todėl privalomo sprendimo – sumokėti muito mokestį, vykdymą. Pažymėtina, kad ginčijamu atveju taip pat nėra abejonių, jog pareiškėjo pareiga sumokėti muito mokestį yra sprendimas, kuris gali būti vykdomas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, todėl neturėtų būti sprendžiami klausimai, susiję su šio sprendimo vykdymo galimybe. Minėta, kad šis sprendimas ne visais atvejais bus perduotas vykdyti antstoliui, bet tik tokiu atveju, jeigu pareiškėjas nesumokės šios sumos. Dėl to, ginčijamu atveju nėra pakankamo pagrindo pripažinti negaliojančiu ar panaikinti ir mokesčių administratoriaus priimtą sprendimą – priverstinai išieškoti iš asmens mokestinę nepriemoką.

Mokesčių adminstratorius, priėmęs sprendimą priverstinai išieškoti iš asmens mokestinę nepriemoką, turėjo pagrindą taikyti MAĮ nustatytą mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą – turto areštą (MAĮ 33 straipsnio 15 punktas, 95 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 101 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad mokesčių administratorius, areštuodamas pareiškėjui priklausantį turtą, tinkamai taikė minėtas nuostatas ir turėjo faktinį pagrindą taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimą. Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje įtvirtinta, kad pagrįstu pareiškėjo reikalavimu Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija taiko išieškojimo užtikrinimo priemonę, garantuojančią išieškojimo įvykdymą, nustato galimybę vykdant tarptautinį bendradarbiavimą kreiptis su minėtu atskiru prašymu. Ši nuostata nepaneigia mokesčių administratoriaus teisės ir pareigos imtis visų nacionalinės teisės aktuose nustatytų priemonių, turinčių užtikrinti, kad užsienio valstybės administracinis sprendimas, nustatantis mokestinę prievolę, būtų efektyviai įvykdytas Lietuvos Respublikoje. Dėl nurodytų motyvų, Alytaus AVMI, vykdydama užsienio valstybės prašymą ieškoti mokestinę nepriemoką, turėjo pagrindą taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą, nustatytą MAĮ. Minėtais mokesčių administratoriaus veiksmais buvo siekiama praktiškai įgyvendinti procedūras, įtvirtintas Įstatyme, kurios turi būti įgyvendinamos ne vien priimant formalius sprendimus, kuriais leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje, bet buvo imamasi priemonių, turinčių užtikrinti šių sprendimų išorinį efektyvumą, t.y. buvo imamasi priemonių, turinčių užtikrinti, kad kitos valstybės administraciniai sprendimai būtų realiai įvykdyti. Pritaikytas mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas atitiko pareiškėjo neįvykdytos pareigos pobūdį, jos taikymo mastas atitiko pareiškėjo mokestinės prievolės dydį, todėl nėra pagrindo naikinti sprendimą dėl šių priemonių taikymo.

Remiantis išdėstytais motyvais pareiškėjo apeliacinis skundas yra atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysRomanas KlišauskasVeslava Ruskan