Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Ž. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 25 d. nuosprendžio, kuriuo V. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 253 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 3 (trejiems) mėnesiams.

Laisvės atėmimo bausmė skirta atlikti pataisos namuose.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje - iki nuosprendžio įsiteisėjimo pakeistos į suėmimą.

Bausmės pradžia nustatyta nuo nuteistojo V. Ž. sulaikymo momento, į bausmės laiką įskaitas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. vasario 21 d.

V. Ž. dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d., išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

R. S., G. J. ir R. J. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Ž. nuteistas už tai, kad 2014 m. sausio 1d. apie 14 val. 30 min (duomenys neskelbtini), G. J. namuose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia rankomis smaugė R. S., po to sudavė du smūgius kumščiu į veido sritį nukentėjusiajai R. S., tuo padarydamas jai kraujosruvą dešinėje smakro pusėje, muštinę žaizdą ir pogleivinę kraujosruvą dešinio žando vidiniame paviršiuje, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą, tuo nukentėjusiajai R. S. sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai ją sužalojo.

Be to, V. Ž. nuteistas už tai, kad neteisėtai, neturėdamas leidimo, 2014 m. sausio 1 d. apie 14 val. 30 min. (duomenys neskelbtini), G. J. namuose nešiojo 38 Special kalibro, ikiteisminio tyrimo metu tikslai nenustatyto modelio revolverį ir du 38 Special kalibro šaudmenis.

V. Ž. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 2 dalį dėl to, kad grasino padegti ir padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką, o būtent: 2014 m. sausio 1d. apie 14val. 30 min. (duomenys neskelbtini), G. J. namuose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, žodžiais grasindamas nužudyti ir padegti R. S., R. J. ir G. J., šaudamas du kartus iš 38 Special kalibro, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto modelio, revolverio vieną kartą į sieną ir vieną kartą į spintą, po to, smaugdamas nukentėjusiąją R. S. ir suduodamas jai du kartus kumščiu į veidą, tuo sudarė nukentėjusiesiems R. S., R. J. ir G. J. pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimai nužudyti gali būti įvykdyti.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. Ž. prašo Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 25 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – jį pagal BK 253 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taip pat prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį skirtą bausmę - laisvės atėmimą 6 (šešiems) mėnesiams pakeisti į švelnesnę bausmės rūšį, kuri nebūtų susijusi su realiu laisvės atėmimu.

Taip pat prašo iki bylos išnagrinėjimo apeliacinėje instancijoje Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 25 d. nuosprendžio paskelbimo dieną V. Ž. skirtą kardomąją priemonę -suėmimą - panaikinti ir palikti jam iki teismo sprendimo paskirtas kardomąsias priemones -rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje.

Skunde nurodo, kad priimtas jo atžvilgiu nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes jis neįvykdė BK 253 str. 1 d. numatyto nusikaltimo. Tvirtina, kad teismas nepašalino byloje esančių prieštaravimų, kadangi neapklausė visų nukentėjusiųjų bei jų parodymus vertino nuteistojo nenaudai.

Teigia, jog bylos medžiaga patvirtina, kad šiuo atveju apylinkės teismas vos keletą kartų formaliai pabandė surasti nukentėjusiuosius - R. S. ir G. J., t. y. tiesiog klausdamas jų artimųjų, kur pastarieji yra, bet neužsiklausęs jokių kitų įstaigų, institucijų, galinčių pateikti svarbių apie šių nukentėjusiųjų buvimą vietą aplinkybių, t.y. net neišnaudojęs visų galimų priemonių vieninteliems bylos nukentėjusiesiems surasti, kuriems net nebuvo tinkamai pranešta apie bylos nagrinėjimą, pagarsino jų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, ir, jais vadovaudamasis kaip įrodymais, grindė V. Ž. kaltę. Pažymi, kad BPK 276 straipsnio, reglamentuojančio kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duotų parodymų perskaitymą, 1 dalies 1 punktas aiškiai ir vienareikšmiškai numato, kada kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje perskaitomi balsu, tačiau nagrinėjamu atveju duomenų, kad nukentėjusieji būtų mirę, kaip ir duomenų, kad nukentėjusieji posėdyje negalėjo dalyvauti dėl svarbių priežasčių, byloje nėra. Apelianto nuomone, apylinkės teismas, perskaitydamas anksčiau nurodytų nukentėjusiųjų parodymus, nors tam BPK 276 straipsnyje numatytų sąlygų ir nebuvo, pažeidė ne tik šią procesinę teisės normą, bet ir nukentėjusiųjų bei nuteistojo V. Ž. teises į teisingą ir teisėtą bylos nagrinėjimą, bei, padarymas anksčiau nurodytus pažeidimus, teismo pareigą - nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes. Nuteistasis sprendžia, kad minėtos aplinkybės buvo vienos iš priežasčių, lėmusių neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.

Apeliantas daro išvada, kad pirmosios instancijos teismas tyrė bei analizavo iš esmės tik V. Ž. kaltinančius įrodymus, tame tarpe ir tuos, kurie gauti pažeidžiant BPK 276 straipsnio reikalavimus, patvirtinančius, kad nuteistasis turėjo šaunamąjį ginklą ir du šaudmenis, nors tokių teismo išvadų pagrindžiančių ir įstatymo nustatyta tvarka gautų duomenų, išskyrus numanymą ir samprotavimą, byloje nėra. Nurodo, kad apylinkės teismas, atsietai bei nepagrįstai vertindamas įrodymus, ignoravo faktines aplinkybes, suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, ir pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai iš esmės įtakojo teismo išvadą dėl V. Ž. kaltės klausimo, kas ir lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo, numatyto BK 253 straipsnio 1 dalyje, pritaikymą.

Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad jis pripažįsta, jog įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir šios jam inkriminuotos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos neginčija, tačiau kategoriškai neigia, jog jis neteisėtai, neturėdamas leidimo nešiojo 38 Special kalibro, ikiteisminio tyrimo metu tikslai nenustatyto modelio revolverį ir du 38 Special kalibro šaudmenis, t. y. tai, kad jis įvykdė ir BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Nurodo, kad teismas pripažino jį kaltu dėl vieno iš BK 253 str. 1 d. dispozicijoje numatytų alternatyvių veiksmų – ginklo ir šaudmenų nešiojimo. Pažymi, jog iš teismų praktikos žinoma, kad neteisėtas šaunamojo ginklo, šaudmenų nešiojimas, tai jų turėjimas su savimi, o šiuo atveju pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, o būtent tai, kad iškart po pranešimo apie šaunamojo ginklo panaudojimą apžiūrint Romualdo ir G. J. namus buvo rastos dviejų šūvių žymės, jog bendrajam pagalbos centrui pranešdama apie įvykį R. S. nurodė, kad žmogus, atėjęs iš fermos, jų namuose iššovė du kartus, du šūvius girdėjo ir matė nukentėjusysis R. J. ir liudytojas J. B., rodo, kad 2014 m. sausio 1 d. Romualdo ir G. J. namuose galimai buvo iššauti du šūviai, tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad beformis metalo gabalėlis, paimtas įvykio apžiūros metu, kuris yra pilkos spalvos metalo, 14 mm ilgio, maksimalus jo skersmuo 13 mm, minimalus skersmuo 9,1 mm, buvo iššautas būtent nuteistojo V. Ž., kadangi vieninteliai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausti įvykio liudytojai - J. B. ir R. J., nurodė, kad jie negali pasakyti, ar teismo salėje sėdintis žmogus yra tas pats asmuo, kuris šaudė.

Nuteistojo nuomone, tokių aplinkybių egzistavimo nepagrindžia ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalistinių tyrimų biuro specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad beformis metalo gabalėlis, paimtas 2014 m. sausio 1 d. įvykio vietos apžiūros metu (duomenys neskelbtini), G. J. namuose, yra pramoninės gamybos kulka, .38 Special kalibro šovinio sudėtinė dalis, ir specialisto padaryta tikėtina išvada, kad tirti pateikta kulka galėjo būti iššauta iš 38 Special kalibro revolverio, kadangi byloje ne tik, kad nėra jokių duomenų, kad šaudęs būtų būtent nuteistasis V. Ž., bet ir duomenų, kad būtų buvę iššauta iš šaunamojo ginklo, kaip tai reglamentuoja BK 253 straipsnis. Tai reiškia, apelianto tvirtinimu, kad apylinkės teismas, darydamas išvadą, kad nuteistasis nešiojo 38 Special kalibro, ikiteisminio tyrimo metu tikslai nenustatyto modelio revolverį ir du 38 Special kalibro šaudmenis, tai darė remdamasis ikiteisminio tyrimo metu duotais nukentėjusiųjų parodymais, nors teismo posėdžio metu apklausti liudytojai tai paneigė, ir prielaidomis - tikėtina Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalistinių tyrimų biuro specialisto išvada, tačiau visiškai neįvertino to, kad šūviai galėjo būti padaryti ir prie šaunamųjų ginklų nepriskiriamais ginklais - pneumatinio ginklu, templiniu, startiniu įtaisu, statybiniu pistoletu, ir kitais panašiais daiktais, skirtais ūkiniam, pramoniniam ar techniniam naudojimui, kas nėra laikoma BK 253 straipsnyje numatyto nusikaltimo dalyku.

Pažymi, kad byloje nėra net nustatytas asmuo, kuris šaudė, nėra nustatytas nusikalstamos veikos dalykas – šaunamasis ginklas. Nurodo, kad nuteistasis buvo sulaikytas praėjus labai trumpam laiko tarpui po jam inkriminuotų nusikaltimų įvykdymo, nepaisant to, joks šaunamasis ginklas rastas nebuvo, pėdsakai (parako dalelės) nuo nuteistojo rankų imti nebuvo, taigi nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu daiktas, iš kurio galbūt buvo iššauti du šūviai, ir kad tuos šūvius būtų paleidęs nuteistasis –nenustatyti. Nuteistajam neaišku, kodėl apylinkės teismas daiktą, iš kurio galbūt buvo iššauti du šūviai, pripažino šaunamuoju ginklu, tai, kad rasta šaudmens dalis buvo iššauta nuteistojo bei, kad ši šaudmens dalis tikrai yra iš šaunamojo ginklo, o ne iš kokio kito daikto (pvz. daikto ir įrenginio, kurių konstrukcija ar įranga nėra skirta naudoti juos kaip ginklus, bet jie gali būti naudojami kaip ginklai; ginklo, kurio sviedinio kinetinė energija yra iki 2,5 J, ir 1.1.).

Nurodo, kad jam ginčijamu kaltinimu inkriminuotas tik šaunamojo ginklo nešiojimas, o ne šaudymas, kas galėjo lemti pvz. turto sugadinimą, pasikėsinimą nužudyti ir t. t., iš ko seka, kad nuteistajam neinkriminavus šaudymo, taigi jo ir nenustačius, pirmoji aplinkybė, t. y., kad buvo nešiojamas ginklas, taip ir lieka neįrodyta, nes aplinkybė, kad buvo šaudoma, pati savaime neįrodo ginklo nešiojimo.

Nuteistojo nuomone, byloje esantys duomenys nuteistojo kaltės neįrodo, o byloje nesant daugiau jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų V. Ž. inkriminuotą kaltinimą, remiantis in dubio pro reo principu, visos abejonės turi būti vertinamos nuteistojo naudai.

Apeliantas taip pat mano, kad jam paskirta bausmė pagal LR BK 140 str. turi būti švelninama, nes teismas nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę švelninančios aplinkybės, t.y. to, kad jis pripažino kaltę ir gailisi. Tvirtina, kad byloje esanti medžiaga rodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisiamojo posėdžio metu nuteistasis prisipažino dėl R. S. suduotų smūgių ir jai padaryto nežymaus kūno sužalojimo, t.y. teisme savanoriškai pripažino vienos iš jam inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviąsias aplinkybes, - pripažino sudavęs smūgius nukentėjusiajai, sukėlęs jai nežymų sveikatos sutrikdymą, o žalos neatlygino todėl, kad nukentėjusieji į teisminį bylos nagrinėjimą iškviesti nebuvo, Pastebi, kad įstatymas nereikalauja, jog asmuo pripažintų kaltę visa kaltinimo apimtimi, nes jis turi teisę į gynybą, turi teisę gintis nuo kaltinimo vadovaudamasis savo faktinių inkriminuoto nusikaltimo aplinkybių suvokimu. Atsižvelgdamas į tai, nuteistasis nurodo, kad jis visiškai pripažino savo kaltę bei gailisi nusikaltęs, todėl ši aplinkybė turi būti pripažinta kaip jo atsakomybę lengvinanti. Taip pat prašo atsižvelgti į tai, kad jis dirba, turi šeimą, vaiką, padarė nesunkų nusikaltimą ir skirtą 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę sušvelninti skiriant bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos metu buvo gautas E. Ž., piniginio užstato už nuteistąjį V. Ž., davėjo prašymas grąžinti byloje įmokėtą užstatą.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo V. Ž. skundas atmestinas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamas teismo sprendimas patikrinamas tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neperžengiant skundo ribų. Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis ginčija savo kaltę dėl LR BK 253 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo, taip pat mano, kad nepagristai nepripažinta skundžiamu nuosprendžiu jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė dėl LR BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo, tvirtina, kad jam paskirta per griežta bausmė.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamojoje byloje esančią medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas V. Ž. nusikalstamą veiką kvalifikuodamas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį šioje dalyje pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį bei paskyrė už nusikalstamų veikų padarymą teisingas bausmes.

Dėl V. Ž. nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį.

BK 253 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta baudžiamoji atsakomybė už šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų gaminimą, įgijimą, laikymą, nešiojimą, gabenimą ar realizavimą neturint tam leidimo. Taigi, šis nusikaltimas gali būti padarytas viena ar keliomis alternatyviomis veikomis – gaminimu, įgijimu, laikymu, nešiojimu, gabenimu ar realizavimu. Pažymėtina, jog bet kurios iš šių veikų padarymas gali būti pagrindas kilti baudžiamajai atsakomybei ir teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už vienos ar kelių šio straipsnio dispozicijoje nurodomų veikų padarymą, privalo nustatyti kiekvienos iš jų padarymo faktą ir jį pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies, V. Ž. buvo pripažintas kaltu už tai, kad jis neteisėtai, neturėdamas leidimo2014-01-01 apie 14.30 val. (duomenys neskelbtini), G. J. namuose nešiojo 38 Special kalibro, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto modelio revolverį ir du 38 Special kalibro šaudmenis.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą konstatuoja, jog baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visuma patvirtina V. Ž. nešiojus 38 Special kalibro, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto modelio revolverį ir du 38 Special kalibro šaudmenis neturint tam leidimo. Nors nuteistasis V. Ž. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu neigė nešiojęs nenustatyto modelio revolverį bei du šaudmenis, tačiau jo kaltę dėl neteisėto revolverio ir šaudmenų nešiojimo patvirtina nukentėjusiųjų, liudytojo parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas, daiktų apžiūros protokolas, specialisto išvada ir paaiškinimas.

Ir nors nuteistasis skunde tvirtina, kad dėl šios nusikalstamos veikos teismas jo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį nepašalinęs įrodymų prieštaravimo, nes teisme nebuvo apklausti nukentėjusieji R. S. ir G. J., o buvo vadovautasis jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau kolegija, su tuo nesutinka.

Iš bylos duomenų matyti, kad apylinkės teismas neturėjo galimybės apklausti nukentėjusiųjų R. S. ir G. J. teisme, nes šiems nukentėjusiesiems įteikti teismo šaukimų nepavyko, atvesdinti į teismo posėdį pareigūnams taip pat nepavyko, jų artimieji negalėjo nurodyti, kur jie gyvena. Apeliantas taip pat neteisus, kad teismas nedėjo pastangų per institucijas nustatyti šių nukentėjusiųjų buvimo vietą, kadangi bylos duomenys patvirtina, jog buvo gauta informacija apie jų deklaruotas gyvenamąsias vietas, tačiau nurodytose vietose nukentėjusieji negyveno (2 t., 156, 161, 180, 183, 201 b. l.). Kita vertus, nukentėjusiųjų R. S. ir G. J. ikiteisminio tyrimo metu duotus ir teisminio nagrinėjimo metu pagarsintus parodymus patvirtino ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu duoti nukentėjusiojo R. J. ir liudytojo J. B. parodymai, rašytinė bylos medžiaga, todėl teigti, jog R. S. ir G. J. neapklausus bylos teisminio nagrinėjimo metu liko nepašalinti byloje esančių įrodymų prieštaravimai bei pažeisto nuteistojo teisės, nėra jokio pagrindo.

Nukentėjusysis R. J. teismui parodė, kad įvykio metu įvykio vietoje į jo namus atėjo nepažįstamas jam vyriškis, kuris virtuvėje kalbėjosi su tuo metu jo namuose gyvenusiu sūnumi G. ir jo drauge R., jų pokalbio metu virtuvėje pasigirdo šūvio garsas, kaip buvo iššautas šūvis virtuvėje jis nematė, tik girdėjo šūvio garsą, nes tuo metu buvo savo kambaryje ir šnekučiavosi su J. B., po kurio laiko nepažįstamasis užėjo ir į jo kambarį, šnekėjo, tačiau nei nužudymu, nei kitokiu susidorojimu jam negrasino, po to iš iš dešinės pusės, tiksliai negali pasakyti iš kokio rūbo kišenės, nepažįstamas jam vyriškis išsitraukė ginklą ir vieną kartą iššovė, garsas buvo stiprus, iššautas šaudmuo pralėkė jam tiesiog virš viršugalvio ir atsitrenkė į spintos duris, iššauto šovinio dalį policijos pareigūnai rado įstrigusią į spintoje kabojusius jo rūbus, J. B. išsigando ir išėjo namo, į jo kambarį buvo atėjusi ir R., kai ji ėmė priekaištauti nepažįstamam vyriškiui dėl jo elgesio, pastarasis puolė prie R., ėmė ją smaugti, R. kojomis jį atstūmė, tuomet pripuolęs prie jos vyriškis sudavė R. porą kartų į veidą, vyriškis po kurio laiko išėjo iš jo namų, jis labai išsigando dėl iššauto šūvio (2 t., 222-223 b. l.). Apklausiamas liudytoju J. B. teisme nurodė beveik analogiškai, parodydamas, kad įvykio metu jis su draugu R. sėdėjo kitame kambaryje vienas prieš kitą, kalbėjo, į kambarį įėjo nepažįstamas asmuo, rankoje jis turėjo kažkokį juodą daiktą, panašų į pistoletą, pliaukštelėjo, šovė kažkur į spintą ir išėjo į kitą kambarį pas R. ir G., ten konfliktavo, supratęs, kad kažkas ne taip, išėjo namo (2 t., 204 b. l.).

Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų R. S. ir G. J. parodymų matyti, kad į R. ir G. J. namus, esančius (duomenys neskelbtini), 2014 m. sausio 1 d. apie 14 val. 30 min atėjo V. Ž., jis iš ginklo, panašaus į revolverį, šovė į virtuvės sieną, po to nuėjo į R. J. kambarį, kur buvo ir kaimynas J. B., iš R. J. kambario taip pat pasigirdo šūvis, jis buvo akivaizdžiai neblaivus, kalbėjo nerišliai, po antrojo šūvio vyriškis išėjo į lauką ir maždaug už 10-15 min. grįžo vėl, kilo konfliktas R. S., V. Ž. puolė prie R. S., pradėjo smaugti, jai du kartus kumščiu trenkė į veidą - vieną kartą į kairės pusės smilkinį ir vieną kartą į dešinę smakro pusę (1 t., 52-53, 54, 63-64, 65, 66 b. l.).

Iš telefoninių pranešimų informacijos matyti, kad 2014 m. sausio 1 d. 14 val. 33 min. bendrojo pagalbos centro telefonu R. S. pranešė, kad galimai neblaivus vyriškis, atėjęs į jos namus su šautuvu, du kartus šovė, grasino jai ir ją sumušė (1 t., 5-12 b. l.).

Įvykio vietos apžiūros protokole ir fotonuotraukose užfiksuota, jog patalpoje, kurioje stovi krosnis, t. y. virtuvėje, 2 metrų aukštyje sienoje virš spintelės matosi maždaug 8-10 mm skersmens apvali skylė, kurią apžiūrint iš kito kambario, matosi paplyšę sienos tapetai, medžio skeveldros atsikišusios į išorę; kambaryje, kuriame stovi trijų dalių spinta ir dvi lovos, spintos vidurinės dalies duryse maždaug 1,16 metrų aukštyje matosi 8-10 mm skylė, atidarius spintos duris, ties skyle viename iš spintoje sukabintų paltų rankovėje ties pečiu yra skylė, iš kurios ištraukiamas metalo beformis gabalėlis, kuris apžiūrėtas ir nufotografuotas (1 t., 16-17, 18-20 b. l.). Specialisto išvadoje (25-28 b. l. 1 t.) nurodyta, kad beformis metalo gabalėlis, paimtas 2014 m. sausio 1 d. įvykio vietos apžiūros metu G. J. namuose, yra pramoninės gamybos kulka, 38 Special kalibro šovinio sudėtinė dalis, tirti pateikta kulka galėjo būti iššauta iš .38 Special kalibro revolverio (1 t., 25-28 b.l.). Specialistas paaiškinime nurodė, kad pagal LR Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatas vienašūviai trumpieji šaunamieji ginklai, šaudantys centrinio įskilimo šoviniais, yra priskiriami prie B kategorijos šaunamųjų ginklų, todėl .38 Special šoviniais šaudantis revolveris yra priskiriamas prie B kategorijos šaunamųjų ginklų (1 t. 29 b. l.). Iš Šiaulių apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro Licencijavimo poskyrio pateiktos informacijos matyti, kad V. Ž. neturi leidimo laikyti (nešioti) šaunamuosius ginklus (1 t., 102 b. l.).

Nuteistojo V. Ž. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu pateikta versija, jog įvykio metu jis buvo G. J. namuose, tačiau ginklo su savimi neturėjo ir juo nešaudė, yra visiškai paneigta byloje surinktais ir teisme išnagrinėtais įrodymais. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surastas šaunamasis ginklas, iš kurio įvykio metu įvykio vietoje buvo šaudyta, taip pat tai, kad nuo nuteistojo rankų nebuvo nuimti parako dalelių pėdsakai, nuteistajam nebuvo inkriminuotas šaudymas, t.y. šaunamojo ginklo panaudojimas, savaime nepaneigia to, kad nuteistasis neteisėtai G. J. namuose nešiojo 38 Special kalibro, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto modelio revolverį ir du 38 Special kalibro šaudmenis. O ir pats nuteistasis neneigia, kad įvykio metu buvo G. J. namuose, konfliktavo su R. S. bei nežymiai ją sužalojo, todėl anksčiau nurodytų duomenų visetas, atsižvelgiant į tai, kad nenustatyta, jog nukentėjusieji ir liudytojas būtų turėję pagrindą nekaltai apkalbėti nuteistąjį, o ir nuteistasis nepateikė jokių duomenų, kurie leistų daryti bent menkiausias prielaidas, kad nukentėjusieji yra suinteresuoti jam pakenkti, daro neįtikinamais nuteistojo teiginius, jog jis G. J. namuose jokio ginklo neturėjo ir jo nenaudojo ir tai vertintina kaip pasirinkta nuteistojo gynybinė taktika, todėl kolegija sprendžia, kad V. Ž. pagrįstai pripažintas kaltu pagal LR BK 253 str. 1 d.

Dėl V. Ž. paskirtų bausmių

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nuteistojo veiksmus, visus įrodymus išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai ir teisingai paskyrė bausmę nuteistajam. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe dėl ginklo ir šaudmenų neteisėjo nešiojimo pripažinta tai, kad jis jais disponavo apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui ((BK 60 str. 1 d. 9 p.). Teismas atsižvelgė į tai, kad V. Ž. padarė vieną nesunkų ir apysunkį nusikaltimus esant neišnykusiam teistumui už anksčiau padarytas nusikalstamas veikas. Esant nusikaltimų recidyvui teismas V. Ž. paskyrė sankcijose numatytas griežtesnės rūšies bausmes – terminuotus laisvės atėmimus, kurių dydžius nustatė mažesnius už sankcijose numatytus laisvės atėmimo bausmės vidurkius.

BK 54 str. 1 d. nustatyti bendrieji bausmių skyrimo pagrindai. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikosi šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

BK 253 str. 1 d. sankcija numato dvi bausmės rūšis: areštą ir laisvės atėmimą iki penkerių metų. Pirmosios instancijos teismas paskyrė V. Ž. trejų metų laisvės atėmimo bausmę. Tokį savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad V. Ž. padaryto nusikaltimo, numatyto BK 253 straipsnio 1 dalyje, padidintas pavojingumo laipsnis, kuris kartu parodo ir jį padariusio kaltininko pavojingumą. Byloje nustatytos faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad V. Ž. neteisėtai nešiojamu ginklu G. J. namuose, kuriuose buvo žmonių, du kartus iššovė, tai jis padarė be jokios priežasties, elgdamasis chuliganiškai. Todėl šiuo atveju sutiktina su apylinkės teismo išvada, jog tai rodo didesnį V. Ž. pavojingumą, nes jo veiksmai buvo nukreipti į žmonių saugumą, kurių sveikatai ir gyvybei kilo realus pavojus dėl neteisėto šaunamojo ginklo nešiojimo.

Nustatydamas laisvės atėmimo bausmių dydį nuteistajam, pirmosios instancijos teismas įvertino ir atsižvelgė į tai, kad dėl LR BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos nuteistasis kaltę pripažino tik iš dalies, nukentėjusiosios neatsiprašė, LR BK 253 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo visai nepripažino, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis nusikaltimus padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Ir nors nuteistasis apeliaciniame skunde tvirtina, kad jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe dėl nežymaus R. S. sužalojimo turėjo būti pripažinta tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), tačiau su tokia apeliacinio skundo pozicija nesutiktina. Teismai nepripažįsta BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės tais atvejais, kai kaltininkas, aiškindamas apie įvykį, neigia esmines įvykio aplinkybes, kritiškai nevertina savo elgesio arba nors ir pripažįsta esmines įvykio aplinkybes, bet tik verčiamas surinktų įrodymų. Nors nagrinėjamu atveju matyti, kad kaltininkas neneigė naudojęs įvykio metu smurtą R. S. atžvilgiu, tačiau Lietuvos Respublikos BK 59 str. nuostatų pripažinimo egzistavimui yra taikomi daug griežtesni kriterijai. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog V. Ž., nors su savo kalte sutiko iš dalies, tačiau visiškai nesigailėjo dėl naudoto smurto prieš moterį, teisminio nagrinėjimo metu atsisakė duoti parodymus ir nenurodė, kad gailisi, o tik sutiko, kad turi būti nuteistas už tai, ką padarė (2 t., 224-225 b. l.), todėl šiuo atveju apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad nuteistasis nuoširdžiai gailisi dėl LR BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo, kelia abejones. Kolegija sprendžia, jog žemesnės instancijos teismas pagrįstai V. Ž. atsakomybę lengvinančia aplinkybe nelaikė jo prisipažinimo dėl BK 140 str. numatyto nusikaltimo padarymo. Ape­lia­ciniame skun­de nuro­dy­tos nuteistojo šeiminės aplinkybės taip pat nesudaro pagrindo bausmę švel­ninti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ir V. Ž. paskirtos bausmės teisingumu, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl per griežtos bausmės atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl kardomųjų priemonių V. Ž.

Iš bylos medžiagos matyti, jog ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu V. Ž. buvo paskirtos šios kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, bei 10 000 Lt užstatas, kuris buvo sumokėtas į LR Generalinės prokuratūros sąskaitą (1 t., 179, 181, 183, 184 b. l.). Apylinkės teismas, skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje išsprendė kardomųjų priemonių - rašytinio pasižadėjimo neišvykti ir įpareigojimo periodiškai registruotis policijos įstaigoje klausimą pakeisdamas jas iki nuosprendžio įsiteisėjimo į suėmimą, tačiau dėl kardomosios priemonės – užstato – nieko nepasisakė.

BPK 307 str. 1 d. 6 p. numatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomas sprendimas dėl kardomosios priemonės, o BPK 139 str. 1 d. yra numatyta, kad kardomoji priemonė panaikinama, kai ji tampa nebereikalinga, arba pakeičiama griežtesne ar švelnesne, kai to reikalauja bylos aplinkybės, o 3 d. numatyta, kad kardomosios priemonės baigiamos taikyti, kai pradedamas bausmės vykdymas. Teisėjų kolegija nenustatė byloje duomenų, kad V. Ž. būtų pažeidęs paskirtas jam švelnesnes kardomąsias priemones, todėl piniginis užstatas grąžinamas užstato davėjui (BPK 133 str. 6 d.).

Atsižvelgiant į tai, kolegija sprendžia, jog priimant V. Ž. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį apylinkės teismas privalėjo išspręsti ir kardomosios priemonės – užstato klausimą, tačiau to nepadarė, todėl apylinkės teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 25 d. nuosprendį dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų kardomųjų priemonių taikymo dalyje pakeisti nurodant, kad kardomąją priemonę - piniginį užstatą – 10 000 Lt (2896,20 EUR), esantį LR Generalinės prokuratūros depozitinėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti užstato davėjui - E. Ž., a.k. (duomenys neskelbtini) kuri mokėjo užstatą už V. Ž., gim. (duomenys neskelbtini).

Likusioje dalyje teismo nuosprendį palikti nepakeistą.