Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo M. R. (M. R.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 26 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo civilinėje byloje Nr. e2-1898-603/2017 pagal ieškovo M. R. ieškinį atsakovei A. R. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo V. R. (V. R.),

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Kreditorius M. R. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriame prašė išduoti teismo įsakymą dėl 39 897,42 Eur skolos, 7 921,11 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininkės A. R. kreditoriaus M. R. naudai. Taip pat jo reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-04-30 priėmė teismo įsakymą, kuriuo kreditoriaus reikalavimus patenkino. Teismas 2015-04-30 nutartimi taip pat patenkino ir kreditoriaus M. R. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininkei A. R. ir kreditoriaus reikalavimų užtikrinimui areštavo skolininkei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir / ar kilnojamąjį turtą 47 818,53 Eur sumai, uždrausdamas jį parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims; nesant turto ar esant jo nepakankamai, trūkstamai sumai areštavo pinigines lėšas, priklausančias skolininkei ir esančias pas skolininkę ar trečiuosius asmenis, neviršijant 47 818,53 Eur reikalavimo sumos, uždrausdamas jomis disponuoti, tačiau leisdamas mokėti privalomuosius mokesčius į valstybės (savivaldybės) bei socialinio draudimo biudžetus, taip pat atsiskaityti su kreditoriumi pagal šioje byloje pareikštą kreditoriaus turtinį reikalavimą,Skolininkė A. R. pateikė prieštaravimus dėl priimto teismo įsakymo, kurie Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-05-15 nutartimi buvo priimti, o civilinė byla perduota nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Vilniaus apygardos teismas 2015-07-02 nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-30 įsakymą panaikino ir priėmė ieškovo ieškinį, kuriame ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 39 897,42 Eur skolą, 7 921,11 Eur palūkanas už laikotarpį nuo 2007-10-18 iki 2015-02-04, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė A. R. 2015-08-04 pateikė prašymą panaikinti Vilniaus apylinkės teismo 2015-04-30 nutartimi pritaikytas jai laikinąsias apsaugos priemones; teismui atsisakius atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo patenkinti, prašė sumažinti laikinosiomis apsaugos priemonėmis nustatytą apribojimų mastą, panaikinant areštą atsakovės piniginėms lėšoms, esančioms pas atsakovę ar trečiuosius asmenis.Vilniaus apygardos teismas 2015-09-07 nutartimi atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ar pakeitimo atmetė.Atsakovė A. R. 2016-08-22 pateikė prašymą, kuriame prašė sumažinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-30 nutartimi atsakovės atžvilgiu paskirtų laikinųjų apsaugos priemonių (turto arešto) mastą, panaikinant turto areštą atsakovės piniginėms lėšoms (įskaitant darbo užmokestį), esančioms pas atsakovę ir trečiuosius asmenis.Vilniaus apygardos teismas 2016-09-06 nutartimi šį atsakovės A. R. prašymą patenkino iš dalies ir nustatė atsakovei A. R. darbo užmokesčio ir jam prilygintų pajamų sumą, kuria jai leidžiama disponuoti kiekvieną mėnesį, neviršijant nustatytos vienos minimalios mėnesinės algos (toliau – ir MMA) dydžio.Atsakovė A. R. 2016-09-13 pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016-09-06 nutarties, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016-09-06 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės: sumažinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-30 nutartimi atsakovės A. R. atžvilgiu paskirtų laikinųjų apsaugos priemonių (turto arešto) mastą, panaikinant turto areštą atsakovės A. R. gaunamoms per mėnesį 1 029 Eur piniginėms lėšoms, t. y. jos darbo užmokesčiui, kas mėnesį gaunamam iš darbdavio UAB ,,Krone Scanbalt”, ir turtinėms teisėms į ateityje atsakovės kas mėnesį gautiną 1 029 Eur dydžio darbo užmokestį; nustatyti atsakovei A. R. leidžiamą disponuoti darbo užmokesčio ir jam prilygintų pajamų sumą kiekvieną mėnesį, neviršijant šios 1 029 Eur sumos. Nurodė, kad skundžiama teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, nes nesudaro sąlygų, būtinų tinkamai užtikrinti pačios atsakovės A. R. ir jos nepilnamečių vaikų poreikius.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėja konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo prielaidų

Tarp byloje dalyvaujančių asmenų ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakankamumo (turto arešto masto) bei teismo nustatytos pinigų sumos, kuria atsakovė gali disponuoti be apribojimų, būtinumo, jos atitikimo proporcingumo ir abiejų šalių interesų derinimo taisyklei, atsižvelgiant į poreikį realiai užtikrinti apeliantui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Šį procesinį klausimą apeliacinės instancijos teismas išsprendžia atsižvelgdamas į atskirojo skundo bei atsikirtimų į jį argumentus. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas laikinąsias apsaugos priemones taiko nustatęs, kad pateiktas ieškinys gali būti vertinamas kaip tikėtinai pagrįstas ir egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Nesant bent vienos iš šių būtinųjų sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas apskritai nėra galimas. CPK 148 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas pagal dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstą prašymą gali pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita. Kadangi pažeista ar ginčijama subjektinė teisė realiai apginama tik tada, jeigu įgyvendinamas teismo procesinis sprendimas, kuriuo patenkinami reikalavimai, todėl ir spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo klausimą teismas taip pat turi įvertinti, ar, pakeitus laikinąsias apsaugos priemones, teismo sprendimo įvykdymas nepasunkės arba taps nebeįvykdomu, ar laikinosios apsaugos priemonės po jų pakeitimo išliks efektyvios ir atitiks jų taikymu siekiamus tikslus. Teismų praktikoje pasisakyta, kad laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimui prilyginami ir atvejai, kai sumažinamas taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas, t. y. nekeičiant pačios pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės rūšies yra panaikinami tik tam tikri atsakovui nustatyti suvaržymai (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-09-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1692/2014).Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo institutas atlieka tiek ieškovo, tiek atsakovo teisių apsaugos funkciją: jei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra efektyvios ar pakankamos būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, ieškovas gali prašyti jas pakeisti kitomis, ir priešingai, jei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ar mastas yra pernelyg varžantys atsakovo interesus, atsakovas gali pateikti prašymą taikyti kitas jo siūlomas laikinąsias apsaugos priemones arba sumažinti jų mastą. Nagrinėjamu atveju atskirajame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai išnagrinėjo laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo klausimą pakartotinai, kai šis klausimas jau buvo teismo išspręstas anksčiau. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto atskirojo skundo argumentais nesutinka. Viena vertus, jokios civilinio proceso nuostatos neriboja tokių prašymų pateikimo ar jų skaičiaus, priešingai, sudaro galimybę teismui atsižvelgti į įvykusius po jų pritaikymo (arba netaikymo) pokyčius ar vienos iš ginčo šalių interesus pernelyg varžantį tokių priemonių pobūdį (mastą) (nutarties 18 punkto argumentai) ir iš naujo inicijuoti jų taikymo, didinimo ar mažinimo, masto bei rūšies keitimo, pakeitimo kitomis užtikrinimo priemonėmis (įmoka į teismo specialiąją sąskaitą ar laidavimu), panaikinimo klausimų sprendimą (CPK 148 str., 149 str.). Kita vertus, teismo nutartis, priimta šiuo procesiniu klausimu, priešingai nei savo skunde tvirtina apeliantas, neturi nei res judicata (teismo galutinai išspręsta byla), nei prejudicinės ar kitokio pobūdžio išankstinės galios. Šios priemonės pasižymi specialiomis jų taikymo sąlygomis ir laikinumu, t. y. taikomos tik tuomet, jeigu kyla poreikis išsaugoti atsakovo faktinę turtinę padėtį iki ginčo išsprendimo iš esmės nepakitusią, kas leistų ieškovui, priėmus jam palankų sprendimą, tikėtis, jog sprendimas bus realiai įvykdytas; jos galioja tik iki tol, kol turinės padėties pasikeitimo rizika egzistuoja, arba iki teismo sprendimo, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės, priėmimo ir įsiteisėjimo (ieškinio netenkinant), arba iki jo įvykdymo (ieškinio tenkinimo atveju). Be to, laikinosios apsaugos priemonės yra tik procesinis instrumentas, padedantis geriau užtikrinti kai kurių materialiųjų teisių gynybą, bet jos nėra materialiojo teisinio pobūdžio gynybos priemonės ir jomis ginčas nėra išsprendžiamas iš esmės. Taigi neabejotinai jos gali būti modifikuojamos vėlesnėmis teismų priimtomis nutartimis, kuriomis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimai yra išsprendžiami kitaip. Tokią galimybė CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu atveju yra įtvirtinta ir pirmosios instancijos teismui. Aptartos aplinkybės paneigia atskirojo skundo argumentus, susijusius su pakartotiniu to paties klausimo išsprendimu.

Dėl teisės būti išklausytam

Atskirajame skunde taip pat apeliuojama į apelianto teisės būti išklausytam, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, pažeidimą. Tokie skundo argumentai visiškai nepagrįsti. Teismas apie gautą prašymą vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita (atitinkamai, apie prašymą sumažinti turto arešto mastą) privalo pranešti dalyvaujantiems byloje asmenis ar kitiems suinteresuotiems asmenims, kurie dėl tokio prašymo turi teisę pareikšti prieštaravimus (CPK 148 str. 1 d.). Kaip matyti iš bylos duomenų, pirmosios instancijos teismas šią pareigą įgyvendino ir informavo kitus dalyvaujančius byloje asmenis apie atsakovės A. R. 2016-08-22 pateiktą prašymą sumažinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-30 nutartimi jai nustatyto turto arešto mastą, be to, apelianto ir jo pusėje veikiančio trečiojo asmens V. R. nesutikimas su šiuo prašymu įrašytas ir į Vilniaus apygardos teismo 2016-09-06 nutartį, kuria toks atsakovės prašymas buvo patenkintas iš dalies. Atsakovė dėl šios teismo nutarties pateikė atskirąjį skundą. Savo atskirajame skunde apeliantas tvirtina, kad jam nebuvo suteikta teisė pateikti atsiliepimą į šį atsakovės atskirąjį skundą. Tačiau tokia galimybė, teismui CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta tvarka pačiam 2016-10-26 (t. y. skundžiama šioje byloje) nutartimi pasinaikinus atsakovės apskųstą 2016-09-06 nutartį ir priėmus kitokį procesinį sprendimą dėl A. R. prašymo sumažinti turto arešto mastą, įstatymų leidėjo apskritai nėra numatyta. Kaip matyti iš šios teisės normos dispozicijos, teismas, kad sutikdamas su atskiruoju skundu, jeigu jis paduotas ne dėl nutarčių, priimtų CPK 293 straipsnyje numatytais atvejais, rašytinio proceso tvarka per tris darbo dienas nuo atskirojo skundo gavimo pats panaikina skundžiamą nutartį ir šiuo klausimu priimtos nutarties kopiją išsiunčia byloje dalyvaujantiems asmenims. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymas nenustato teismui pareigos tuo atveju, kai teismas sutinka su atskiruoju skundu ir pats pasinaikina skundžiamą nutartį kita nutartimi, pranešti byloje dalyvaujantiems asmenims kitaip, nei išsiunčiant galutinę nutartį, apelianto teisės šiuo aspektu nebuvo apribotos ar pažeistos. Dar daugiau, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad teisė būti išklausytam net ir tokiems proceso dalyviams, kuriems iš anksto nepranešama apie laikinųjų apsaugos priemonių prašymo nagrinėjimą, kai toks pranešimas buvo reikalingas, iš esmės suteikiama vėliau, t. y. jiems kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą su atskiruoju skundu dėl priimtos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, pateikiant su skundu ir atitinkamus įrodymus, kuriais jie siekia pagrįsti savo poziciją (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-11-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1802/2014, 2015-05-14 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-698-186/2015). Nagrinėjamu atveju apeliantas atskirajame skunde taip pat turėjo galimybę pateikti savo argumentus dėl skundžiamos nutarties pagrįstumo, taigi savo teisę išsakyti prieštaravimus dėl atsakovės atžvilgiu taikytų apribojimų masto jis yra realizavęs.

Dėl poreikio areštuoti atsakovės gaunamą darbo užmokestį

Ginčydamas 2016-10-26 teismo nutartį, kuria pirmosios instancijos teismas leido atsakovei A. R. disponuoti visu per mėnesį jos gaunamu 1 029 Eur darbo užmokesčiu, apeliantas akcentuoja didelę reikalavimo sumą, kuri tiek atsakovei, tiek ir jam yra pakankamai reikšminga, tvirtindamas, kad leidimas disponuoti tokiomis didelėmis mėnesio pajamomis nėra pagrįstas nei atsakovės ir jos vaikų poreikiais, prie kurių užtikrinimo prisideda ir trečiasis asmuo V. R., nei paskolos mokėjimais bankui, kuriuos vykdo tik trečiasis asmuo, be to, tai eliminuoja galimybę ateityje atsiskaityti su apeliantu pagal teismo sprendimą, pažeidžia ekonomiškumo, šalių lygiateisiškumo, šalių interesų derinimo ir pusiausvyros principus. Atsakovei yra užtektina pinigų suma, kurią ankstesne 2016-09-06 nutartimi jai buvo leista disponuoti. Trečiasis asmuo, pritardamas apelianto pozicijai, savo atsiliepime nurodo ir tokius argumentus, kad atsakovės vardu registruoto turto vertės nepakaktų reikalavimų pagal ieškinį įvykdymui, taigi vienintelė galimybė sukaupti reikiamą sumą ir bent iš dalies užtikrinti sprendimo įvykdymą yra atsakovės darbo užmokesčio areštas. Nurodyti atskirojo skundo ir jį palaikančio atsiliepimo argumentai aiškiai stokoja pagrįstumo. Sutiktina, kad teismai, taikydami laikinąsias apsaugos priemones ar parinkdami jų rūšį, taip pat taikydami konkrečius apribojimus turi vadovautis ir ekonomiškumo bei proporcingumo principais (CPK 145 str. 2 d.). Kartu tai reiškia, kad atsakovės interesai neturi būti varžomi daugiau, nei būtina teisėtam tikslui (ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti) pasiekti. Šiuo konkrečiu atveju iš byloje esančio antstolio D. Kisieliaus 2015-05-14 atsakovės turto aprašo matyti, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso: 1) 18 vnt. UAB „Bukko“ akcijų; 2) butas, esantis Avižų g. 2-8, Vilniuje, ir priklausantis atsakovei A. R. ir trečiajam asmeniui V. R.; 3) žemės sklypas, esantis Versmių g. 103, Vilniuje, kurio savininkai taip pat yra A. R. ir V. R.; 4 ) 50 vnt. UAB „Navitrans“ akcijų (pusė įmonės įstatinio kapitalo), kurio savininku nurodytas V. R.. CPK 675 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad, vykdydamas teismo nutartį areštuoti turtą, antstolis šio Kodekso 677 straipsnyje nustatyta tvarka sudaro areštuojamo turto aprašą, tačiau bet kuriuo atveju negali areštuoti skolininko turto iš esmės daugiau, negu jo reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti (CPK 675 str. 2 d., 677 str. 2 d.). CPK 678 straipsnyje, reglamentuojančiame turto arešto akto turinį, nustatyta, kad turto arešto akte turi būti nurodoma ir kiekvieno areštuojamo daikto ir viso areštuojamo turto vertė, o jei antstolis negali įvertinti turto, akte nurodoma, kad turto vertei nustatyti bus kviečiamas ekspertas (CPK 678 str. 1 d. 5 p.). Nagrinėjamu atveju buvo įrašyta, kad visų aprašytų daiktų vertei nustatyti bus kviečiamas ekspertas, tačiau ši frazė antstolio padėjėjos A. Ž. išbraukta (ištaisyta), įrašant, kad areštuoto turto vertė yra 9 970 Eur. Tačiau, pažymėtina, areštuotas butas, esantis Avižų g. 2-8, Vilniuje, šiame turto apraše įvertintas tik 1 Eur (atitikmuo 3,45 Lt) verte, kas akivaizdžiai yra nepagrįsta. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenimis, vidutinė šio buto rinkos vertė yra 85 438 Eur. Akivaizdžiai neteisingai nurodyta ir kito areštuoto objekto – žemės sklypo, esančio Versmių g. 103, Vilniuje, vertė 8 000 Eur, kaip pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis ji yra 63 137 Eur. Įrodymų, kad turto apraše antstolio nurodyta individuali objektų vertė yra gerokai mažesnė, nei nustatyta masinio vertinimo būdu (ekspertų, turto vertintojų išvadų), kaip buvo nustatyta (identifikuota) vertybinių popierių vertė, nesama. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovei nuosavybės teise priklausančio turto, kuris 2015-04-30 teismo nutartimi buvo areštuotas apelianto reikalavimams užtikrinti, vertė objektyviai net nėra nustatyta, apelianto atskirojo skundo ir jį palaikančio trečiojo asmens atsiliepimo argumentai, kad, esant palankiam apeliantui teismo sprendimui, nebūtų galima nukreipti išieškojimo į jokį kitą atsakovei priklausantį turtą ir dėl to jo interesai neproporcingai būtų pažeisti, lyginant su atsakovės interesu naudotis visą darbo užmokesčio suma pragyvenimui, atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Priešingai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, likusio turto arešto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje (nežinant bylos baigties) ir ypač atsižvelgiant į reikalavimo kilmę (ginčas susijęs su šeimos santykiais ir apelianto deklaruojamais mokėjimais bankui už visos šeimos įgyjamą butą), visiškai pakanka ieškinio reikalavimams užtikrinti, juo labiau kad mokėjimai, kaip tvirtina apeliantas, paskolos forma buvo vykdomi šiam konkrečiam turtui (butui) įsigyti, o šis turtas yra areštuotas. Vadinasi, objektyviai egzistuoja galimybė susigrąžinti, kaip teigia apeliantas, paskolintas lėšas būtent iš šiuo turto vertės, o kitų ribojimų nustatymas atsakovei būti aiškiai neproporcinga priemonė. Konstatavus, kad skundžiama nutartimi areštuoto turto vertės pakanka ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, pripažintina, kad sprendimo neįvykdymo grėsmės nėra ir apelianto teisių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria leista atsakovei disponuoti visa jos gaunama darbo užmokesčio suma, nepažeidžia.

Dėl mokamos paskolos ir vaikų išlaikymo pareigos reikšmės nagrinėjamam klausimui

Apeliantas atskirajame skunde taip pat nurodo, kad trečiasis asmuo moka atsakovės ir trečiojo asmens nepilnamečiams vaikams išlaikymą, todėl atsakovės argumentai, kad jai vienai tenka pareiga išlaikyti jos ir trečiojo asmens nepilnamečius vaikus, yra nepagrįsti. Kartu su atskiruoju skundu apeliantas teikia šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (kvitus, čekius). Apeliantas taip pat nurodo, kad atsakovės ir trečiojo asmens prisiimtus įsipareigojimus AB „Citadele“ bankui vykdo išimtinai trečiasis asmuo, atsakovė prie šių įmokų mokėjimų neprisideda, todėl kyla pagrįstų abejonių, kad atsakovė patiria 1 029 Eur dydžio išlaidas.Apeliacinės instancijos teismas dėl tokių atskirojo skundo argumentų pažymi, kad šioje byloje nėra sprendžiamas išlaikymo nepilnamečiams vaikams klausimas, taip pat trečiasis asmuo nei šioje, nei atskiroje byloje (informacinės teismų sistemos LITEKO duomenys; CPK 179 str. 3 d.) nėra pareiškęs savarankiškų reikalavimų atsakovei dėl jos pareigos vykdyti atsiskaitymus su banku už šalių bendrai įgytą turtą (butą) ir tokiems reikalavimams užtikrinti jos turtas nėra areštuotas. Todėl nurodyti atskirojo skundo argumentai nepagrįstai išplečia šioje byloje nagrinėjamo procesinio klausimo dėl konkrečių taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių (turto arešto masto) ribas ir į juos neatsižvelgiama.

Dėl teismo pareigos motyvuoti procesinį dokumentą

Taip pat apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad skundžiama nutartis yra nemotyvuota. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantu, kad skundžiamos teismo nutarties argumentai nėra pakankamai išsamūs teismo padarytai išvadai, kodėl būtent tokia apimtimi, kaip nurodyta skundžiamoje nutartyje, turi būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės atsakovei pagrįsti. Tačiau ir nepakankamas nutarties motyvavimas leidžia įsitikinti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių masto pakeitimo būtinybės ir patenkindamas atsakovės atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016-09-06 nutarties, nenustatė grėsmės, jog galimai apelianto naudai priimtas teismo sprendimas bus neįvykdytas netaikant tokių ribojančių priemonių, kaip jos pačios ir nepilnamečių vaikų pragyvenimo šaltinio (darbo užmokesčio) areštas.Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tokią aplinkybę, kad procesinių teisės normų pažeidimas ar netinkamas jų taikymas sudarytų pagrindą panaikinti teismo procesinį sprendimą tik tuomet, jeigu dėl šio pažeidimo būtų neteisingai išspręsta byla ar neteisingai išnagrinėtas kuris nors atskiras klausimas (CPK 329 str. 1 d., 338 str.), tačiau šiuo konkrečiu atveju klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių masto buvo išnagrinėtas teisingai. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje susiklosčiusią faktinę situaciją ir pagrįstai patenkino atsakovės atskirąjį skundą bei pakeitė turto arešto mastą, panaikindamas apribojimus disponuoti konkrečia darbo užmokesčio suma. Aptarti ir kiti atskirojo skundo argumentai kitokio vertinimo nesuponuoja, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.