Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Mockevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. liepos 9 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. R. ieškinį atsakovui A. L. dėl išlaikymo dydžio nepilnamečiams vaikams pakeitimo, byloje dalyvaujant trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje, V. L., išvadą teikiančiai institucijai Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Skųsdamas Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. liepos 9 d. sprendimą, apeliantas (atsakovas) A. L. prašo teismo sprendimą panaikinti ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, priimti papildomus įrodymus, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl trims vaikams teiktinas skirtingas išlaikymas. Tvirtinama, kad apelianto turtinė padėtis pablogėjo, o vaikų poreikiai nepakito. Apelianto vertinimu, ieškovės turtinė padėtis yra žymiai geresnė.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Apelianto (atsakovo) A. L. apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, o pagal CPK 306 straipsnio 3 dalį kartu su apeliaciniu skundu turi būti pateikti motyvai, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Nors apeliantas prašė priimti naujus (papildomus) įrodymus, tačiau, teismo vertinimu, nepakankamai pagrindė būtinybę minėtus įrodymus pateikti Šiaulių apygardos teismui. Be to, apeliantas nepaneigė aplinkybių, kad turėjo galimybę šiuos įrodymus pateikti pirmosios instancijos teismui. Esant šioms aplinkybėms, teismas nevertina apelianto pateiktų naujų įrodymų.

Dėl teismo sprendimu nepilnamečiams vaikams priteisto išlaikymo dydžio pakeitimo

Tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus iki jų pilnametystės yra konstitucinė pareiga (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str. 6 d.). Konstitucinė tėvų pareiga reiškia nepilnamečių vaikų konstitucinę teisę gauti iš tėvų šį išlaikymą.

Tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus iki jų pilnametystės yra nustatyta ir įstatymuose. CK 3.156 straipsnio 2 dalyje ir 3.192 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Vykdydami šią prievolę, tėvai užtikrina savo nepilnamečių vaikų teisę į tinkamam vystymuisi būtinas gyvenimo sąlygas, kurias sudaro vaiko poreikių maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui patenkinimas.

Tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 str. 1 d.). Tai reiškia, kad jie abu turi lygias pareigas išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, nepriklausomai nuo to, gyvena su jais kartu ar skyrium.

Išlaikymo dydis priklauso nuo vaiko poreikių ir tėvų galimybių šiuos poreikius patenkinti. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir turi užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Taigi pagal šią įstatymo normą, kurioje nustatyta ir tėvų galimybių pusiausvyra, išlaikymo dydis yra nukreiptas į būtinų sąlygų vaikui sudarymą.

Formuodamas teismų praktiką šios kategorijos bylose, kasacinis teismas laikosi nuostatos, kad tėvo bei motinos turtinė padėtis nėra viską nulemianti nustatant išlaikymo dydį, nes išlaikymas privalo užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas; todėl sprendžiant išlaikymo dydžio nustatymo klausimą turi būti atsižvelgiama į vieną pagrindinių šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų, nurodytų CK 3.3 straipsnio 1 dalyje, – prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, reiškiantį, kad teismas, priimdamas sprendimą, visų pirma turi tai įvertinti vaiko teisių ir interesų atžvilgiu, t. y. prioritetiškai į juos atsižvelgti, užtikrinti jų apsaugą; visos abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2004; kt.).

Apeliacinio skundo turinys patvirtina, kad skundžiamo sprendimo neteisėtumą apeliantas grindžia dvejopo pobūdžio aplinkybėmis: teigia, kad jo turtinė padėtis pablogėjo ir nurodo, jog vaikų poreikiai nepakito.

Priešingai, nei skunde teigia apeliantas, byloje nustatyta, kad nepilnamečių vaikų poreikiai padidėjo, be to, vaikai dėl sveikatos problemų turi specialių poreikių, ir prie vaikų išlaikymo ieškovė prisideda žymiai daugiau, nei apeliantas.

Teismas pažymi, kad vien aplinkybė, jog 2013-06-30 pasibaigė terminuota darbo sutartis, sudaryta su apeliantu, nepatvirtina aplinkybių, jog ši sutartis nebuvo pratęsta. Iš bylos medžiagos matyti, kad darbo sutartis su apeliantu kasmet pratęsiama nuo 2008 m. (72–79 b. l.). Apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad apeliantas papildomai užsiima individualia veikla. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad dėl jo darbingumo lygio gerokai sumažėjo jo nuolatinės pajamos. Nors apeliantas teigia, kad jo turtinė padėtis yra sunki ir jam nepakanka lėšų būtiniausiems poreikiams patenkinti, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog apeliantas naudojosi mokama teisine pagalba apeliaciniam skundui paruošti (170, 171 b. l.), taip pat neprašė atleisti jo nuo žyminio mokesčio dalies už apeliacinio skundo mokėjimo ar atidėti šį mokestį iki teismo spendimo priėmimo (CPK 83 str. 3 d., 84 str.) (159 b. l.). Apeliacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad aplinkybė, jog asmuo nesikreipė dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, sudarė atstovavimo sutartį dėl bylos vedimo, leidžia manyti, kad jo turtinė padėtis nėra itin sunki (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2352/2011).

Teismo vertinimu, apeliantas neturi pagrindo remtis trečiojo vaiko išlaikymo prievole kaip pagrindu nekeisti kitiems dviem nepilnamečiams vaikams priteistą išlaikymą, kadangi prievolė apeliantui išlaikyti trečią (vyresnį) savo vaiką egzistavo jau santuokos su ieškove nutraukimo metu, o ne atsirado po to, kai buvo priteistas išlaikymas kitiems dviem jo vaikams (5–6, 66 b. l.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, pakeisdamas kasmėnesinio išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydį, atkreipė dėmesį į tai, jog ieškovės ir atsakovo nepilnamečiai vaikai turi sveikatos problemų, ir apeliantas nepateikė rašytinių duomenų apie jo trečiojo vaiko sveikatos būklę.

Teismo vertinimu, natūralu, kad augant vaikams jų poreikiai kinta. Teismas nesutinka su apelianto skundo teiginiais, kad vaikų poreikiai laisvalaikiui ar poilsiui nepriskirtini vaikų vystymosi poreikiams, kadangi vaikų išlaikymo tiesioginis tikslas – maksimaliai patenkinti vaikų poreikius ir interesus, ir vaikų poreikių turinį ir apimtį sudaro ne tik poreikiai maistui, aprangai, būstui, bet ir, be kita ko, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (Vaiko teisių konvencijos 31 straipsnis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 16 straipsnis).

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

CPK 95 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du savarankiški atsakomybės taikymo pagrindai: 1) nesąžiningas nepagrįsto ieškinio pareiškimas, 2) sąmoningas veikimas prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą.

Pagal 95 straipsnio 2 dalį teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki dvidešimt tūkstančių litų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.

Ieškovės D. R. tvirtinimu, apeliantas pateikdamas teismui apeliacinį skundą piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, todėl prašo skirti atsakovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nepakanka duomenų nuspręsti, kad apeliantas byloje siekė ne apginti savo teises, o sukelti nepatogumus, trukdžius, rūpesčius.

Esant šioms aplinkybėms, prašymas skirti atsakovui baudą atmestinas.

Remiantis tuo, kad išdėstyta, skundas, įvertinant jo esmę, yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.