- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-12-07
- Bylos Nr.
- eI-6979-643/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01582-2016-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Margarita Stambrauskaitė
- Pareiškėjas
- D. P.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
- Kategorijos
- 1.8.1.3Turto areštas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. P. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos (tretysis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl turto arešto akto panaikinimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – Inspekcija) 2016 m. kovo 7 d. turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-546 arba sumažinti turto arešto mastą, paliekant turto areštą 5-am turto arešto akte nurodytam nekilnojamojo turto objektui.
Nurodė, jog kadangi dokumentas, kuriuo remiantis nustatyta mokestinė nepriemoka, t. y. Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. vasario 17 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (44.1) FR0682-93, 2016 m. kovo 14 d. buvo apskųstas Inspekcijai, todėl mokestinė nepriemoka nėra įsigaliojusi, dėl jos vyksta ginčas ir Inspekcija viršija savo įgaliojimus, suvaržydama pareiškėjo teisę disponuoti jam priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Darė išvadą, jog šiai dienai neegzistuoja jokia mokestinė prievolė, kurios pareiškėjas nebūtų įvykdęs, todėl turto areštas yra neteisėtas ir negalėjo būti taikomas jo atžvilgiu.
Pareiškėjas, vadovaudamasis 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 (toliau – ir MAĮ) 101 straipsnio 4 dalimi, pažymėjo, kad iki šiol nėra priimtas joks įsigaliojęs sprendimas, kuriuo būtų konstatuota aplinkybė, jog pareiškėjas pažeidė mokesčių įstatymus. Dėl antrosios minėto straipsnio 4 dalyje nurodytos sąlygos atkreipė dėmesį į tai, kad mokestinis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu pradėtas 2013 m. gruodžio 10 d. ir pareiškėjas nuo šios datos, t. y. 27 mėnesius, nesiėmė jokių priemonių, kurios nurodytos turto arešto akte (nepardavė, nepaslėpė ar kitokiu būdu jo (turto) neteko, priešingai, visą tą laiką gerino turimą nekilnojamą turtą, atliko jo statybos ir remonto darbus). Pabrėžė, jog pirmasis patikrinimo aktas surašytas ir galimai nesumokėti mokesčiai apskaičiuoti dar 2015 m. balandžio 16 d. (patikrinimo aktas Nr. FR0680-242). Teigė, kad per visą patikrinimo laikotarpį pareiškėjas tvarkingai mokėjo visus mokesčius, mokestinio patikrinimo metu geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, pateikė visus jo prašomus dokumentus ir duomenis, nemėgino parduoti jokio turto mokestinio patikrinimo metu, pareiškėjo elgesys niekuomet nekėlė įtarimų, kad yra pavojus, jog turtas gali būti paslėptas, parduotas ar jo kitaip netekta. Todėl, pareiškėjo vertinimu, turto areštas neatitinka MAĮ 101 straipsnyje nustatytų sąlygų ir yra neteisėtas.
Nurodė, jog mokesčių administratoriaus apskaičiuotos pareiškėjo nesumokėtos mokesčių sumos labai skiriasi ir po kiekvienų pareiškėjo pateiktų pastabų sumažėja: 2015 m. balandžio 16 d. patikrinimo akte Nr. FR0680-242 buvo apskaičiuota 70 348,42 Eur mokėtinų mokesčių suma, 2015 m. lapkričio 25 d. patikrinimo akte Nr. FR0680-812 – 46 852,70 Eur, 2016 m. vasario 17 d. sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (44.1) FR0682-93 – 45 097,02 Eur mokėtinų mokesčių suma. Todėl darė išvadą, kad, nesibaigus mokestiniam ginčui, turto areštas yra perteklinis ir neteisėtas.
Pareiškėjas nesutiko su mokesčių administratoriaus pozicija areštuojamo turto rinkos vertes nustatyti, remiantis VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašais. Pažymėjo, kad mokestinis ginčas tarp pareiškėjo ir mokesčių administratoriaus kilo dėl to, kad, mokesčių administratoriaus vertinimu, pareiškėjas neturėjo pakankamai lėšų savo nekilnojamo turto, o būtent pastatų – gyvenamojo namo, svirno ir klėties, esančių (duomenys neskelbtini), remontui ir statybai. Nurodė, kad mokesčių administratorius nurodytam turtui įvertinti pasamdė vertintoją IĮ „Eksperts“, kuris pateikė turto vertinimo ataskaitą Nr. 14/10-096, pagal kurią šių trijų pastatų atkūrimo kaštai galimai galėjo būti 312 789,62 Eur. Vadovaujantis minėta turto vertintojo ataskaita, pareiškėjui buvo apskaičiuoti galimai nesumokėti mokesčiai, tuo pačiu pagrindu buvo surašytas ir skundžiamas turto arešto aktas. Tačiau turto arešto akte mokesčių administratorius nurodė VĮ Registrų centro vertes, kurios nuo mokesčių administratoriaus užsakymu atlikto vertinimo skiriasi daugiau nei 36 kartus, kas, pareiškėjo nuomone, įrodo, kad mokesčių administratorius turto arešto akte nurodė nesąžiningas turto vertes.
Pareiškėjas teismui pateikė pareiškėjo užsakytą nepriklausomo vertintojo UAB korporacijos „Matininkai“ 2015 m. gegužės 20 d. nekilnojamo turto vertinimo ataskaitą Nr. 40A0-1505-0064, kuri mokestinio patikrinimo metu buvo pateikta ir mokesčių administratoriui. Pagal šią vertinimo ataskaitą, vertinimas atliktas naudojant turto rinkos vertės metodą, vadovaujantis rinkos ir ekonomikos logika bei kriterijais, pagrįstais rinkos ir ekonomikos sąlygų stebėjimų ir tyrimų rezultatais. Ataskaitoje nurodyta pareiškėjui priklausančių pastatų: gyvenamojo namo, svirno ir klėties, esančių (duomenys neskelbtini), rinkos vertė – 114 000 Eur. Darė išvadą, jog pagal nepriklausomo turto vertintojo ataskaitą vien trijų pareiškėjui priklausančių pastatų rinkos vertė yra 114 000 Eur, nors pagal mokesčių administratoriaus turto arešto aktą visi 12-a pareiškėjui priklausantys nekilnojamo turto objektai yra verti tik 48 931 Eur.
Pažymėjo, kad pareiškėjas turi pakankamai turto, užtikrinančio, kad pradėjus galimą mokestinės nepriemokos išieškojimą, pareiškėjas turės galimybę padengti skolą ir atsiskaityti su biudžetu, todėl priverstinės užtikrinimo priemonės yra nereikalingos ir perteklinės. Pareiškėjas yra dirbantis asmuo, be to, vykdo veiklą pagal verslo liudijimą (iš veiklos pagal verslo liudijimą 2012 m. deklaruotos pajamos sudarė 41 416 Eur (143 000 Lt), 2013 m. – 44 022 Eur (152 000 Lt), 2014 m. – 43 307 Eur (149 530 Lt).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundą, prašė jį tenkinti skunde išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą dėl Inspekcijos 2016 m. kovo 7 d. turto arešto akto Nr. (23.31-08)-319-546 panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2016 m. vasario 17 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (44.1) FR682-93 nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 67 732,15 Eur sumą. Būtent šios sumos sumokėjimo užtikrinimui ir buvo surašytas ginčijamas turto arešto aktas. Nors pareiškėjas pasinaudojo MAĮ numatyta teise apskųsti mokesčių administratoriaus sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo ir pradėti mokestinį ginčą, tačiau, vadovaujantis MAĮ 110 straipsnio 1 dalimi, tai nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemonę – turto areštą, todėl naikinti turto arešto akto nėra pagrindo.
Dėl realaus pavojaus, kad pareiškėjas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčių ir su juo susijusių sumų, nurodė, jog, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-944-04, 2011 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-249/2011, rizika, kad pareiškėjas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitaip jo netekti, pasireiškė tuo, kad patikrinimo metu nustatyti pažeidimai, susiję su mokesčių vengimu, patikrinimo metu priskaičiuota suma nėra mažareikšmė.
Pareiškėjo argumentai, kad ateityje nesumokėtų mokesčių sumos gali sumažėti arba bus visiškai užginčytos ir panaikintos, atsakovės vertinimu, nepaneigia mokesčių administratoriaus teisės areštuoti mokesčių mokėtojo turtą mokestinio ginčo metu, todėl naikinti turto arešto akto nėra pagrindo. Pažymėjo, kad jei mokestinio ginčo metu patikrinimo metu apskaičiuotos mokesčių sumos būtų sumažintos ar panaikintos, t. y. pasikeistų aplinkybės, kurioms esant buvo priimtas turto arešto aktas, pats mokesčių administratorius pakeistų arba panaikintų šioje administracinėje byloje skundžiamą turto arešto aktą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad mokesčių administratorius, surašydamas turto arešto aktą, turėjo vadovautis jam žinomomis turto vertinimo ataskaitomis, tačiau atsakovė pažymėjo, jog pareiškėjo mokestinį patikrinimą atliko Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, kuriai ir buvo žinoma apie pareiškėjo nurodytas turto vertinimo ataskaitas, o šioje administracinėje byloje skundžiamą turto arešto aktą surašė Inspekcija. Turto arešto aktas surašytas 2016 m. kovo 7 d., o pareiškėjo skundą dėl Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ir patį skundžiamą sprendimą Inspekcija gavo tik 2016 m. kovo 21 d., todėl ginčijamo turto arešto akto surašymo metu nebuvo žinoma apie pareiškėjo nurodytas turto vertinimo ataskaitas.
Pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai, jog jis gauna pajamas iš vykdomos pagal verslo liudijimą veiklos, neįrodo, jog jis tikrai galės sumokėti skolą ir atsiskaityti su biudžetu. Vien tai, kad pareiškėjas deklaruoja gavęs pajamų iš vykdomos pagal verslo liudijimą veiklos, nereiškia, jog jis visą šią sumą galėtų skirti mokestinei nepriemokai sumokėti, nes metinės pajamų mokesčio deklaracijos GPM308 V priede yra deklaruojamos tik pajamos iš veiklos pagal verslo liudijimus, tačiau nėra duomenų, kokios išlaidos buvo patirtos šioms pajamoms uždirbti. Neturint duomenų apie pareiškėjo patirtas išlaidas, negalima teigti, jog visos pareiškėjo gautos ir deklaruotos pajamos yra jo turimas turtas. Pareiškėjo vardu yra registruotas nekilnojamasis turtas, tačiau pagal Nekilnojamojo turto registre nurodytas vidutines rinkos vertes šio turto gali nepakakti mokestinei nepriemokai išieškoti bei su turto areštu bei išieškojimu susijusioms išlaidoms padengti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas
Administracinės bylos medžiaga nustatyta, jog Inspekcija 2016 m. kovo 7 d. turto arešto aktu Nr. (23.31-08)-319-546, vadovaudamasi MAĮ 33 straipsnio 15 punktu, 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 101 straipsnio 3 dalimi (Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai priėmus 2016 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. (44.1) FR0682-93 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksu, areštavo pareiškėjui priklausančių 12-a nekilnojamojo turto objektų. Arešto mastas – 67 742,10 Eur, viso areštuoto turto vertė – 48 931 Eur.
Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl mokesčių administratoriaus sprendimo areštuoti pareiškėjui priklausantį nekilnojamąjį turtą teisėtumo ir pagrįstumo.
Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas. Mokesčių mokėtojo turto areštas yra vienas iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų, numatytų MAĮ 5 skyriaus IV skirsnyje. Pagal MAĮ 101 straipsnio 1 dalį (originali įstatymo redakcija) turto areštas – šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas, siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. MAĮ 101 straipsnio 3 dalyje (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1897 redakcija) nustatyta, kad turto areštas yra galimas jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui iš naujo apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Mokestinio ginčo metu priėmus sprendimą panaikinti mokesčių administratoriaus sprendimą ir pavesti mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą, turto areštas lieka galioti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas MAĮ 101 straipsnio 3 dalį, savo jurisprudencijoje (pavyzdžiui, 2016 m. balandžio 7 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A-395-438/2016, Nr. A-401-438/2016) yra pažymėjęs, kad šioje teisės normoje iš esmės yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant gali atsirasti mokesčių administratoriaus teisė taikyti šioje teisės normoje numatytą poveikio priemonę: 1) kai yra priimamas sprendimas dėl papildomų mokesčių apskaičiavimo ir 2) kai yra pagrįsta rizika (pavojus), kad dėl atitinkamų mokesčio mokėtojų veiksmų ar kitų veiksnių poveikio gali būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusių sumų. Iš MAĮ 101 straipsnio 3 dalies taip pat matyti, kad joje yra pateiktas neužbaigtas sąrašas galimų mokesčio mokėtojo veiksmų ar kitų veiksnių, dėl kurių galėtų būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šiuo atveju yra pateiktas tik pavyzdinis sąrašas tokių atvejų – „mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti“. Todėl, aiškinant antrąją sąlygą – kad gali atsirasti pavojus (pagrįsta rizika), jog bus sunku ar neįmanoma išieškoti mokestinės nepriemokos, reikia atsižvelgti į visus mokesčio mokėtojo veiksmus bei kitus veiksnius, kurie buvo padaryti (įvyko) praeityje iki priimant sprendimą dėl papildomų mokesčių apskaičiavimo, bei į tuos, kurie yra daromi (vyksta) ir šiuo metu. Be to, šiai sąlygai konstatuoti pakanka nustatyti tik tikėtino pobūdžio aplinkybes, kurios sudarytų prielaidas išvadai dėl galimo pavojaus, kad „gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.“
Bylos medžiaga patvirtina, jog mokesčių administratoriui atlikus pareiškėjo mokestinį patikrinimą, jo metu buvo konstatuoti mokestinių įstatymų pažeidimai bei su jais susijusios mokestinės nepriemokos (Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2016 m. vasario 17 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (44.1) FR682-93 nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 67 732,15 Eur mokesčių ir su jais susijusių delspinigių bei baudų sumą). Taigi pirmoji paminėta sąlyga, suteikianti mokesčių administratoriui MAĮ 33 straipsnio 15 punkte įtvirtintą teisę taikyti vieną iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų – turto areštą, yra tenkinta. Tai, kad dėl minėto Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimo pareiškėjas yra inicijavęs mokestinį ginčą ir dar nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo, vadovaujantis MAĮ 110 straipsnio 1 dalimi (originali įstatymo redakcija), kurioje numatyta, kad jei dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtosioms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojo prašymu), tačiau nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio įstatymo 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti, nėra pagrindas netaikyti MAĮ 95 straipsnyje įtvirtintos mokestinės prievolės užtikrinimo priemonės – turto arešto. Todėl nagrinėjamu atveju mokesčių administratoriaus sprendimo, kuriuo pareiškėjui nurodyta sumokėti 67 732,15 Eur mokesčių ir su jais susijusių delspinigių bei baudų sumą, apskundimas nesudarė kliūties taikyti pareiškėjo turto areštą ir nėra pagrindas šią mokestinės prievolės užtikrinimo priemonę naikinti.
Pasisakant dėl antrosios sąlygos taikyti turto areštą, teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjo patikrinimo metu nustatyti pažeidimai yra susiję su mokesčių vengimu (apskaičiuojant mokesčius taikytas MAĮ 70 straipsnis), patikrinimo metu pareiškėjui apskaičiuota 67 732,15 Eur mokesčių ir su jais susijusių delspinigių bei baudų suma nėra mažareikšmė, yra pakankamos pagrįstai manyti, jog yra pagrįsta rizika (pavojus), jog dėl atitinkamų pareiškėjo veiksmų ar kitų veiksnių gali būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti mokesčių ir su juo susijusių sumų. Pažymėtina, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pakankamai didelė mokestinės prievolės suma gali būti laikoma pateisinančia turto arešto taikymą (pavyzdžiui: 2011 m. kovo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-592/2011; 2011 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1497/2011; 2016 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-401-438/2016). Taip pat pabrėžtina, jog, kaip jau buvo minėta, sąlyga, ar egzistuoja realus pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų, išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes, todėl, sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką.
Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis yra dirbantis ir pajamas gaunantis asmuo ir turės galimybę padengti skolą bei atsiskaityti su biudžetu, todėl priverstinės užtikrinimo priemonės yra nereikalingos ir perteklinės, sutiktina su atsakovės pozicija, jog, nesant duomenų apie pareiškėjo patirtas išlaidas, negalima teigti, jog visos pareiškėjo 2012–2014 m. gautos ir deklaruotos pajamos iš veiklos pagal verslo liudijimą yra jo turimas turtas. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas realiai turi sukaupęs 2012–2014 m. laikotarpiu gautas pajamas, kuriomis galėtų padengti mokestinės prievolės sumą. Tai, kad pareiškėjas neturi įsiskolinimų valstybės biudžetui, patikrinimo metu bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, neturi reikšmės sprendžiant dėl turto arešto taikymo.
Nors pareiškėjas skunde teismui teigė, kad, 2013 m. gruodžio 10 d. pradėjus jo atžvilgiu mokestinį tyrimą, jis nuo šios datos net 27 mėnesius nesiėmė jokių priemonių, kurios nurodytos turto arešto akte, t. y. nepardavė, nepaslėpė ar kitokiu būdu turto neteko, tačiau iš teismui pateiktos UAB korporacijos „Matininkai“ 2015 m. gegužės 20 d. nekilnojamo turto vertinimo ataskaitos Nr. 40A0-1505-0064 matyti, jog turto vertinimo tikslas – turto rinkos vertės nustatymas įkeitimo tikslu, vertinimo ataskaitą pateikiant bankui. Taigi pareiškėjas turto vertinimą atliko būtent turėdamas tikslą įkeisti nekilnojamąjį turtą.
Apibendrinant teigtina, jog nagrinėjamu atveju turto areštas yra pateisinama priemonė, nes nebuvo pateikta objektyvių faktinių duomenų, kad, pradėjus galimą mokestinės nepriemokos išieškojimą, bus galimybė padengti skolą ir tokia galimybė nesumažės. Minėta, kad pareiškėjui apskaičiuota nemaža mokestinės prievolės suma ir tokios sumos padengimui būtina užtikrinti, kad bus pakankamai turto, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka galėtų būti nukreiptas ieškojimas, jeigu bus pradėtos realios skolos biudžetui išieškojimo procedūros.
MAĮ 101 straipsnio 5 dalyje (originali įstatymo redakcija) nurodyta, kad mokesčių administratorius įkainoja areštuojamą turtą rinkos kainomis. Mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus įkainojimu, turi teisę jį ginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Teisės aktai nereglamentuoja, kaip toks įkainojimas turi būti atliekamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, jog areštuojamas turtas įkainojamas rinkos kainomis (pavyzdžiui: 2011 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-117/2011; 2014 m. vasario 5 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-556-474-14).
Nagrinėjamu atveju atsakovė rėmėsi vidutinėmis rinkos kainomis, nurodytomis Nekilnojamojo turto registre. Tuo tarpu pareiškėjas teigė, kad mokesčių administratorius nepagrįstai ginčo turto arešto aktu areštuojamą turtą įkainojo, remdamasis VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašais, remiantis kuriais pareiškėjui priklausantys 12-a nekilnojamo turto objektų verti 48 931 Eur. Nurodė, jog remiantis mokesčių administratoriaus užsakymu IĮ „Eksperts“ pateikta turto vertinimo ataskaita Nr. 14/10-096, pareiškėjui nuosavybės teise priklausančių 3-ų pastatų (gyvenamojo namo, svirno ir klėties, esančių (duomenys neskelbtini)) atkūrimo kaštai galimai galėjo būti 312 789,62 Eur. Be to, pagal pareiškėjo užsakymu atliktos ir nepriklausomo vertintojo UAB korporacijos „Matininkai“ surašytos 2015 m. gegužės 20 d. nekilnojamo turto vertinimo ataskaitos Nr. 40A0-1505-0064 duomenis, tų pačių 3-ų nekilnojamojo turto objektų rinkos vertė – 114 000 Eur.
Bylos medžiaga nustatyta, jog pareiškėjo minima IĮ „Eksperts“ turto vertinimo ataskaita Nr. 14/10-096 mokesčių administratoriaus buvo gauta 2014 m. lapkričio 12 d., kuria vertinto turto (gyvenamojo namo, svirno ir klėties, esančių (duomenys neskelbtini)) vertės nustatymo data buvo 2011 m. kovo 24 d. Pareiškėjo mokesčių administratoriui pateikta UAB korporacijos „Matininkai“ nekilnojamo turto vertinimo ataskaita Nr. 40A0-1505-0064 surašyta 2015 m. gegužės 20 d., turto vertės nustatymo data – 2015 m. gegužės 6 d. Taigi minėtos turto vertinimo ataskaitos, viena kurių surašyta beveik prieš pusantrų metų, o turtas vertintas prieš 5 m. iki turto arešto, kita surašyta ir turtas vertintas beveik prieš metus iki turto arešto, negali atspindėti konkrečios rinkos kainos būtent turto arešto metu – 2016 m. kovo 7 d. Pareiškėjas, ginčydamas areštuotų 12-os nekilnojamojo turto objektų rinkos vertę, nepateikė neginčytinų įrodymų, kad jų rinkos vertė 2016 m. kovo 7 d. yra daug didesnė, nei nurodyta VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše.
Apibendrinant darytina išvada, jog mokesčių administratorius, įkainodamas areštuojamą turtą, teisėtai ir pagrįstai vadovavosi nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutine šio turto rinkos verte.
Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir faktines bylos aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjo turtas buvo areštuotas, nepažeidžiant MAĮ 101 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad areštuoto turto mastas iš esmės atitiko ir galimos mokestinės nepriemokos mastą, kas atitinka MAĮ 101 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Todėl Inspekcijos 2016 m. kovo 7 d. turto arešto aktas Nr. (23.31-08)-319-546 laikytinas teisėtu ir pagrįstu. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas). Netenkinus reikalavimo panaikinti skundžiamą turto arešto aktą, reikalavimas sumažinti turto arešto mastą negali būti tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui skundą paduodant tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.