Utenos apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) Užsieniečių registracijos centro atstovei Janinai Brovko,

teismo posėdyje išnagrinėjo VSAT Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl Eritrėjos piliete prisistačiusios R. S., gimusios (duomenys neskelbtini), ILTU (duomenys neskelbtini), sulaikymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

VSAT Užsieniečių registracijos centras prašo sulaikyti Eritrėjos piliete prisistačiusią R. S. VSAT iki 2025-12-03, bet ne ilgiau nei bus priimtas ir įvykdytas sprendimas dėl jos teisinės padėties.

Teikime ir teismo posėdžio metu teikimą pateikusio VSAT Užsieniečių registracijos centro atstovė nurodė, kad užsienietė Europos Sąjungoje ir Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, ji neturi asmens tapatybę patvirtinančio dokumento.

Teismo posėdžio metu Eritrėjos piliete prisistačiusi R. S. paaiškino, kad į Lietuvą atvyko prieš dvi savaites, nori prieglobsčio Lietuvoje.

Motyvuojamoji dalis

Teikimas tenkintinas iš dalies.

VSAT Vilniaus pasienio rinktinės pareigūnai Kauno mieste patikrinimui sustabdė automobiliu vykusį Estijos Respublikos pilietį, su kuriuo vyko dar 16 tamsaus gymio asmenys, neturintys jokių tapatybę, pilietybę bei teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinančių dokumentų. Viena iš užsieniečių prisistatė Eritrėjos valstybės piliete R. S., gimusia (duomenys neskelbtini).

Teismo posėdžio metu užsienietė nurodė norinti prieglobsčio Lietuvoje.

Užsienietė neturi asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinančių dokumentų, jos tapatybė nėra patvirtinta. Lietuvos Respublikoje užsienietė neturi gyvenamosios vietos ir teisėto pragyvenimo šaltinio, šeiminių, socialinių ir ekonominių ryšių, lėšų pragyvenimui, su Lietuva jos nesieja jokie ryšiai. Kadangi pageidavimą prieglobsčio Lietuvoje išreiškė tik teismo posėdžio metu, nėra išaiškinti motyvai, kuriais grindžiamas jos prašymas suteikti prieglobstį.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, manytina, jog sprendimo dėl užsieniečio teisinės padėties priėmimas ir įvykdymas gali būti užtikrinti tik apribojus užsienietei judėjimo laisvę, nes priešingu atveju užsienietė gali neteisėtai išvykti iš Lietuvos į kitas Europos Sąjungos valstybes nares, tuo sutrukdydama priimti ir įvykdyti sprendimus dėl jos teisinės padėties, o tai yra pagrindas sulaikymui (Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 113 straipsnio 4 dalies 1, 2, 3 punktai, 5 dalies 1, 2, 3, 4, 12 punktai).

Tačiau pažymėtina, kad sulaikymo pagrindų nustatymas savaime nereiškia, kad asmeniui turi būti taikoma griežčiausia priemonė, numatyta įstatyme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021-08-12 nutarties administracinėje byloje Nr. A-3688-968/2021 26 punktas; 2024-02-22 nutarties administracinėje byloje Nr. A-1315-662/2024 20 punktas). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, kad asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas leistinas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999-02-05 nutarimas). Tai reiškia, kad asmens sulaikymas yra ultima ratio (lot. kraštutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais.

Byloje nėra duomenų, leidžiančių vertinti, kad užsienietė nebendradarbiauja su kompetentingų institucijų darbuotojais, kad ji kelia grėsmę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, be to, yra dar labai jauno amžiaus. Dėl to darytina išvada, kad įstatymo tikslai gali būti pasiekti taikant mažiau nei sulaikymas asmens judėjimo laisvę varžančią priemonę, t. y. alternatyvią sulaikymui priemonę, nustatytą Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte – apgyvendinimą laikino apgyvendinimo vietoje nustatant pareigą neišvykti iš laikino apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be laikino apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo. Teismo vertinimu, dar mažiau užsienietės laisvę varžančiomis priemonėmis, įstatymų tikslų pasiekti negalima, kadangi yra didelė tikimybė, jog netaikant judėjimo laisvės apribojimų, užsienietė, pasinaudojusi laisvu asmenų judėjimu Šengeno erdvėje, išvyks iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis, taip pažeisdama tiek Lietuvos Respublikos, tiek kitų valstybių migracijos ir kitus įstatymus, ir sutrukdydama priimti ir įvykdyti galutinį sprendimą dėl jos teisinės padėties Lietuvos Respublikoje. Manytina, kad alternatyvios sulaikymui priemonės taikymas, nustatant judėjimo laisvės ribojimus, šiuo atveju yra proporcinga priemonė siekiamiems tikslams.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 113 straipsnio 4 dalies 1, 2, 3 punktais, 5 dalies 1, 2, 3, 4, 12 punktais, 116 straipsnio 3, 4 dalimis, 117 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Teikimą tenkinti iš dalies.

Skirti Eritrėjos piliete prisistatančiai R. S., gimusiai (duomenys neskelbtini), ILTU (duomenys neskelbtini), alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą laikino apgyvendinimo vietoje, nustatant pareigą neišvykti iš laikino apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be laikino apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo, iki 2025-12-03, bet ne ilgiau kol bus priimtas ir įvykdytas sprendimas dėl jos teisinės padėties Lietuvos Respublikoje.

Sprendimas įsigalioja nuo jo paskelbimo dienos, bet per vieną mėnesį nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Valstybės sienos apsaugos tarnybą.