- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-06
- Bylos Nr.
- 2-2051/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Egidijus Žironas, Algirdas Gailiūnas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Keigra“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Gailiūno ir Egidijaus Žirono
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Keigra“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 26 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-5809-577/2011 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Altavis“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Keigra“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje nagrinėjami klausimai, susiję su sandorių pripažinimu negaliojančiais CK 6.66 str. pagrindu (actio Pauliana).
Motyvuojamoji dalis
Pagal atskirąjį skundą nagrinėjama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 8 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Altavis“. Ši nutartis įsiteisėjo 2010 m. gegužės 6 d.
BUAB „Altavis“ 2011 m. gegužės 18 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Keigra“ ir prašė pripažinti negaliojančiais 2009 m. lapkričio 19 d. ir 2009 m. gruodžio 16 d. tarpusavio vienarūšių piniginių reikalavimų įskaitymus, taikyti restituciją bei priteisti iš UAB „Keigra“ 228 125,29 Lt ir 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad bankroto administratoriui perėmus ieškovo dokumentus jam tapo žinoma apie tokias ieškovo ir UAB „Keigra“ sudarytas sutartis (toliau – ginčijami sandoriai): 1) 2009 m. lapkričio 19 d. ieškovo ir atsakovo pasirašytą reikalavimo teisės perleidimo sutartį Nr. 20091119, pagal kurią atsakovas perėmė reikalavimo teisę į UAB „Kauno Hronas“ 120 949,31 Lt sumai ir įsipareigojo ieškovui sumokėti 127 949,31 Lt. Šioje sutartyje šalys patvirtino, kad turi 127 949,31 Lt dydžio vienarūšius reikalavimus, ir susitarė, kad atlieka tarpusavio vienarūšių piniginių reikalavimų įskaitymą 127 949,31 Lt; 2) 2009 m. gruodžio 16 d. ieškovo ir atsakovo pasirašytą reikalavimo teisės perleidimo sutartį Nr. 20091216, pagal kurią atsakovas perėmė reikalavimo teisę į UAB „Kauno Hronas“ 87 109,55 Lt sumai ir įsipareigojo ieškovui sumokėti 100 175,98 Lt. Sutartyje šalys patvirtino, kad turi 100 175,98 Lt dydžio vienarūšius reikalavimus, ir susitarė, kad atlieka tarpusavio vienarūšių piniginių reikalavimų įskaitymą 100 175,98 Lt. Ieškovas šių sandorių sudaryti neprivalėjo, taip pat jais buvo pažeistos ieškovo kreditorių teisės, nes 228 125,29 Lt sumažėjo ieškovo turtas ir kartu padidėjo jo nemokumas, o kreditoriams sumažėjo galimybė gauti savo reikalavimų patenkinimą iš ieškovo turto. Be to, atsakovas buvo nesąžiningas, nes sudarant šiuos sandorius negalėjo nesužinoti apie ieškovo nemokumą bei apie tai, kad, sudarius ginčijamus sandorius, bus pažeisti kitų kreditorių interesai. Todėl yra visos sąlygos actio Pauliana instituto taikymui.
Ieškinyje pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti atsakovo UAB „Keigra“ nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, banko sąskaitose esančias lėšas, taip pat kitas lėšas, esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, įkeisti, perleisti kitiems asmenims ar kitaip apsunkinti ir tokiu būdu užtikrinti 228 125,29 Lt ieškovo ieškinio reikalavimų sumą. Nurodė, kad ieškinio suma itin didelė, nėra jokių duomenų apie atsakovo turtą ir jo turimas lėšas, prievolės įvykdymas nėra užtikrintas jokiais prievolių užtikrinimo būdais. Todėl yra pagrindo teigti, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui palankaus sprendimo atveju jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 26 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir nutarė areštuoti atsakovui UAB „Keigra“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą neviršijant 228 125,29 Lt sumos, uždraudžiant jį parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims, o nesant turto ar esant jo nepakankamai, areštuoti trūkstamai sumai lėšas, priklausančias atsakovui UAB „Keigra“ ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant jomis disponuoti. Nurodė, kad, atsižvelgiant į ieškovo nurodytas aplinkybes bei į tai, kad nagrinėjamu atveju ieškinio suma yra didelė, t.y. 228 125,29 Lt, gali padidėti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizika.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 26 d. nutartį ir ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:
Ieškovas teismo prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones vieninteliu pagrindu – dėl neva didelės ieškinio sumos. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, taip pat rėmėsi šiuo vieninteliu pagrindu ir nesirėmė jokiais objektyviais faktiniais duomenimis, neanalizavo šioje civilinėje byloje žinomų faktinių aplinkybių, neatsižvelgė į tai, ar šioje byloje prezumpcija, kad teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, kai ieškinio suma yra didelė, apskritai galėtų būti taikoma. Tiek ieškovas, tiek teismas rėmėsi tik deklaratyviais teiginiais apie tariamą būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, nors vien tariamai didelė ieškinio suma negali būti tinkamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.Vilniaus apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nesilaikė teismų praktikoje susiformavusių reikalavimų dėl proporcingumo principo taikymo, nukrypo nuo ieškovo ir atsakovo teisių ir interesų pusiausvyros principo ir tokiu būdu pažeidė šalių lygiateisiškumo principą.
Ieškovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
CPK 144 str. 1 d. numatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje asmenų ir kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Teismas skundžiamoje nutartyje tinkamai realizavo jam CPK numatytą teisę ir ieškovo prašymu pritaikė atsakovo turto areštą.Skundžiama nutartis neprieštarauja formuojamai teismų praktikai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Lietuvos apeliacinis teismas civilinėse bylose Nr. 2-5/2006, Nr. 2-269/2006, Nr. 2-743/2006 yra pasisakęs, kad teismų praktikoje viena iš aplinkybių, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, laikoma tai, kad yra kilęs turtinis ginčas dėl didelės sumos priteisimo. Dėl to gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas teismo sprendimo įvykdymas. Kitų įrodymų šiai prezumpcijai patvirtinti nereikalaujama.Atsakovas atskirajame skunde remiasi deklaratyviais teiginiais ir teisės normų bei teismų praktikos citavimu, tačiau neįrodo, kad buvo nepagrįstai suvaržytos atsakovo teisės, pažeistas proporcingumo ar šalių lygiateisiškumo principas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas, dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010).
Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus turtinius reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008;2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009). Prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-920/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-447/2009). Atsakovas atsiliepime į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir (ar) atskirajame skunde gali paneigti šią prezumpciją, pateikdamas duomenis, įrodančius jo gerą turtinę padėtį (CPK 12, 178 str.). Tai gali būti duomenys iš viešų registrų, kredito įstaigų duomenys apie turimas lėšas, duomenys apie gaunamas pajamas, įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai ir pan.
Taigi proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t .y., kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Įrodinėjimo naštą civiliniame procese turi proceso šalys, o ne teismas. Atsakovas, siekdamas įrodyti, kad ieškovo pareikštas reikalavimas nėra dėl didelės pinigų sumos priteisimo ir nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kartu su atskiruoju skundu turi pateikti teismui jo gerą turtinę padėtį patvirtinančius įrodymus.
Nagrinėjamu atveju ieškovas – bankrutuojanti įmonė pareiškė reikalavimus atsakovui – kitai įmonei dėl tarp šalių sudarytų vienarūšių piniginių reikalavimų įskaitymo sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo – 228 125,29 Lt priteisimo iš atsakovo. Ieškovas ieškinį grindė tuo, kad šalys nepagrįstai sudarė ieškovui nenaudingus tarpusavio vienarūšių piniginių reikalavimų įskaitymo sandorius (pagal 2009 m. lapkričio 19 d. sutartį atliktas įskaitymas 127 949,31 Lt sumai, o pagal 2009 m. gruodžio 16 d. sutartį atliktas įskaitymas 87 109,55 Lt sumai) tuo metu, kai ieškovo turtinė padėtis buvo labai sunki. Ieškovas nurodo, kad tokių sandorių sudarymu buvo pažeistos ieškovo kitų kreditorių teisės. Grįsdamas ieškinyje išdėstytus argumentus, ieškovas pateikė teismui ginčijamas sutartis, taip pat duomenis apie tai, jog pirmosios instancijos teismas 2010 m. kovo 8 d. ieškovui iškėlė bankroto bylą. Kolegijos nuomone, ieškinyje išdėstytų argumentų bei juos pagrindžiančių įrodymų preliminarus vertinimas leidžia manyti, kad ieškovui palankus sprendimas byloje pagal paduotą actio Pauliana gali būti priimtas.
Reikalavimas dėl 228 125,29 Lt priteisimo iš įmonės yra laikomas reikalavimu dėl didelės sumos priteisimo. Didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Atsakovas turi teisę paneigti reikalavimo didelės sumos prezumpciją, pateikdamas duomenis apie savo gerą turtinę padėtį. Tačiau atsakovas atskirąjį skundą iš esmės grindė tik deklaratyvaus pobūdžio abstrakčiais teiginiais apie tai, jog ieškovas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o teismas nutartį, kuria tenkino šį prašymą, grindė tik ieškinio didelės sumos prezumpcijos argumentu. Tačiau kartu su atskiruoju skundu atsakovas nepateikė teismui duomenų apie turimą turtą, jo sudėtį, rinkos vertę, kreditorines ir debitorines skolas, nepateikė finansinės atskaitomybės dokumentų, t. y. neįrodė, kad nėra teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės pagal pareikštą ieškinį dėl didelės sumos priteisimo (CPK 12, 178 str.). Apelianto atskirojo skundo argumentai dėl lygiateisiškumo ir proporcingumo principų pažeidimo taip pat nepagrįsti konkrečiais argumentais.
Kolegijos nuomone, ieškovui pareiškus reikalavimą dėl didelės sumos priteisimo iš atsakovo ir ieškinyje išdėsčius pareikštą reikalavimą pagrindžiančius argumentus bei pateikus įrodymus, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą šių reikalavimų įvykdymo užtikrinimui kaip laikinąją apsaugos priemonę taikyti atsakovo turto areštą. Atsakovui atskirajame skunde nepateikus duomenų apie gerą turtinę padėtį, t. y. nepaneigus prezumpcijos, jog didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, keisti ar naikinti teisėtos ir pagrįstos nutarties atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl žemesnės instancijos teismo nutartis palikintina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 26 d. nutartį palikti nepakeistą.