Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A -306- 227/ 2015

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Margaritos Dzelzienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Verslo plėtros sprendimai" apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4170-828/2014 pagal ieškovo BUAB „Verslo plėtros sprendimai" ieškinį dėl žalos atlyginimo atsakovams S. D., A. R..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nustatė, kad 2013-10-11 iškelta bankroto byla UAB „Verslo plėtros sprendimai" , kurios vadove iki bankroto bylos iškėlimo buvo atsakovė (b.l. 13-14). 2011-03-18 iš įmonės sąskaitos atsakovui per banką pervesta 10 000 Lt (b.l. 15). Įmonės buhalterinėje apskaitoje nėra jokių duomenų apie jos santykius su atsakovu. Teismas, įvertinęs atsakovų paaiškinimus, liudytojos A. K. parodymus, darė išvadą esant įrodytą, kad atsakovas įmonei perdavė 10.000 Lt. Pažymėjo, kad nors šių procesų dalyvių parodymai dėl pinigų perdavimo pagrindo skiriasi, tačiau jie sutampa, atitinka vieni kitus dėl paties pinigų perdavimo fakto, t.y. aplinkybės, jog atsakovas 2010 metais iki gruodžio mėnesio perdavė 10.000 Lt įmonei „Verslo plėtros sprendimai". Nors atsakovas A. R. nepatvirtino atsakovės paaiškinimo apie tai, kad įmonę ir atsakovą siejo paslaugų teikimo sutartiniai santykiai, tačiau jų abiejų paaiškinimai (atsakovės - apie tai, jog, siekiant užtikrinti avanso, gauto pagal paslaugų teikimo sutartį, grąžinimą, buvo sudaryta paskolos sutartis; atsakovo -jog jis paskolino įmonei pinigines lėšas, dėl ko iš pradžių buvo išrašomi paskolos rašteliai, vėliau sudaryta ir paskolos sutartis), iš dalies ir liudytojos parodymai, teismo vertinimu buvo pakankami konstatuoti, kad šalys (įmonė ir atsakovas) pinigų įmonei perdavimą siekė įforminti ir paskola. Įvertino, kad byloje yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų (bankiniai pavedimai liudytojai, atsakovui (b.l. 7, 15), sandorio sudarymą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės (paskolos raštelius, sutartį atsakovas teigia grąžinęs atsakovei, kaip tai ir numatyta įstatyme (CK 6.65 str. 2 d.), be to, atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius (įmonė (verslininkas) ir fizinis asmuo), sandorio prigimtį bei kitas svarbias aplinkybes, pripažino, kad draudimas panaudoti liudytojų parodymus nagrinėjamu atveju prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Darė išvadą, kad atsakovų, liudytojos parodymai yra pakankami paskolos teisiniams santykiams tarp įmonės ir atsakovo konstatuoti, nors ir nesant rašytinės paskolos sutarties (CK 1.93 str. 2, 6 d. 1, 2, 4 p.). Pripažino, kad paskolą perdavus įmonei perjos vadovą, pinigų perdavimas sukėlė atitinkamas teises ir pareigas ieškovui (CK 2.133 str. 1 d.), nors į įmonės apskaitą, kaip nustatyta byloje, gauti pinigai nebuvo įtraukti. Tokiu būdu įmonei atsirado pareiga grąžinti gautą paskolą (CK 2.133 str. 1 d., 6.873 str.), kas ir padaryta 2011-03-18 bankiniu pavedimu. Sprendė, kad 10.000 Lt piniginių lėšų iš ieškovo atsakovas gavo teisėtai ir pagrįstai, ir taikyti jo atžvilgiu civilinę atsakomybę įmonės naudai (CK 6.245 str.), ar priteisti nurodytas lėšas kaip nepagrįstai gautą turtą (CK 6.237 str.) pagrindo nėra. Kadangi gaunant paskolą 2010 m. gruodžio mėn. piniginių lėšų (10.000 Lt) įmonės vadovas įmonei neperdavė, t.y. neužtikrino, kad jos būtų įtrauktos į įmonės buhalterinę apskaitą, pagrįstos dokumentais, įmonės kasoje šių lėšų nerasta, jos bankroto administratoriui neperduotos, pripažino, kad atsakovė kaip įmonės vadovė neveikė įmonės atžvilgiu sąžiningai ir protingai, netinkamai atliko savo pareigas, dėl ko įmonė patyrė žalą (negavo paskolos lėšų, kurių sumą vėliau pervedė kaip paskolos grąžinimą) ir yra pagrindas taikyti atsakovės atžvilgiu civilinę atsakomybę (CK 2.87 str. 1, 4, 7 d., 6.245-6.249 str., 6.263 str., ABĮ 37 str. 7 d., Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 str. 2 d., 12 str. 1, 2, 4 d., 21 str.) bei ieškovo naudai priteisti 10.000 Lt žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (CK 6.37, 6.210 str.). Ieškinį patenkinus vieno iš atsakovų atžvilgiu, iš jo priteisiamos bylinėjimosi išlaidos valstybei: 300 Lt žyminis mokestis, 19,50 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidos (CPK 93, 96 str.), taip pat ieškovo turėtos 221 Lt išlaidos už antstolio paslaugas bei pagrįstomis teismo pripažintos 2000 Lt išlaidos advokato teisinei pagalbai (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 2 d.). Atsakovo, kurio atžvilgiu ieškinys atmestas, turėtos bylinėjimosi išlaidos (1 500 Lt advokato teisinės pagalbos) priteistos iš ieškovo (CPK 93 str. 1 d.).

Apeliacinis skundas netenkintinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimo skundžiama dalis, kuria atmestas ieškovo reikalavimas atsakovo A. R. atžvilgiu, paliktina nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 2 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str. patikrinimas (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad atsakovė S. D., kaip bendrovės vadovė, gavusi iš atsakovo per kelis kartus 10.000 Lt, jų neįnešė į bendrovės sąskaitą ir buhalteriškai neapskaitė , todėl, grąžindama atsakovui jo duotus pinigus iš bendrovės sąskaitos, padarė bendrovei žalą, kurią turi atlyginti. Atsakovas A. R. neatliko jokių veiksmų, įtakojusių pinigų pervedimą iš bendrovės sąskaitos į jo sąskaitą. Šiuos pinigus jis gavo teisėtai ir pagrįstai. Todėl sutinktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo jo atžvilgiu taikyti civilinę atsakomybę ir gautus pinigus traktuoti kaip nepagrįstą praturtėjimą bendrovės sąskaita. Apelianto teiginys, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas tokią išvadą-netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir taikė materialinės teisės normas nepagrįstas.

Civiliniame procese galioja laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis pats nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Teismas turi įvertinti įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis).

Ieškovas ieškinį atsakovui A. R. grindė tuo, kad į jo sąskaitą be jokio pagrindo iš bendrovės sąskaitos buvo pervesta 10.000 Lt. Teisme sprendžiant ieškovo pareikštą reikalavimą bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia abiejų proceso šalių pateikti tiek faktinio, tiek teisinio pobūdžio argumentai. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, kad pagal įmonės apskaitos dokumentus nebuvo rasta jokių duomenų, patvirtinančių, kokiu pagrindu atsakovui pervesta 10.000 Lt suma, neigė, kad tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis. Atsakovas A. R. savo, atsakovės S. D. paaiškinimais, liudytojos A. K. parodymais įrodinėjo, kad jis buvo paskolinęs ieškovui 10.000 Lt, teigė, kad rašytiniai įrodymai nėra išlikę, kadangi jo turimi paskolos rašteliai buvo perduoti ieškovo buvusiai vadovei - atsakovei S. D. surašius paskolos sutartį, kuri grąžinta S. D. praėjus kelioms dienoms po to, kai bendrovė su juo atsiskaitė. Įrodinėjo pateiktais savo banko sąskaitos išrašais, iš kurių matyti, kad A. R. iš bankomato išsigrynino 2010-03-16 - 2000 Lt; 2010-11-23 - 3000 Lt; 2010-11-24 - 2000 Lt; o 2010-12-09 pervedė A. K. 3.500 Lt į jos bankinę sąskaitą. Negalima sutikti su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas paskolos sutarties sudarymą tarp atsakovo A. R. ir ieškovo, išėjo už bylos nagrinėjimo ribų, kadangi A. R., gindamasis nuo jam pareikšto ieškinio nepagrįstai praturtėjus, teigė ir įrodinėjo pagrįstą ,bei teisėtą pinigų iš bendrovės gavimą, t.y. bendrovės atsiskaitymu su juo pagal paskolos sutartį.

Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas - tai savarankiška prievolės rūšis, šie santykiai reglamentuojami CK šeštosios knygos II dalies „Kitais pagrindais atsirandančios prievolės" XX skyriaus normų. Siame skyriuje įtvirtintos turto išreikalavimo taisyklės taikomos tada, kai konstatuojami specialūs prievolės grąžinti turtą atsiradimo pagrindai: turtas gautas be teisinio pagrindo (CK 6.237 str. 1 d.), pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 str. 2 d.), asmuo be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėja (CK 6.242 str. 1 d.). Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta. Šioje normoje nustatyta bendroji taisyklė, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo įgijo turtą, privalo jį grąžinti asmeniui, kuriam šis turtas priklauso, išskyrus atvejus, nustatytus CK 6.241 straipsnyje. Turto įgijimas be teisinio pagrindo reiškia, kad jo įgijimo negalima paaiškinti nei konkrečiu teisės aktu, nei sandoriu.

Nagrinėjamu atveju byloje buvo reikalinga nustatyti, ar UAB „Verslo plėtros sprendimai" ir A. R. siejo teisiniai santykiai ir ar bendrovė turėjo pagrįstą pagrindą atsakovui pervesti 10.000 Lt. Kadangi paskolos sutartis yra realinė, t.y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str.), todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius (šiuo atveju atsakovas A. R.), gindamasis nuo pareikšto ieškinio, turėjo pareigą įrodyti, jog paskolą ieškovui suteikė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008) ir ją pagrįstai iš bendrovės atgavo ir dėl to ieškovas neturi teisės išsireikalauti 2011-03-18 pavedimu iš UAB „Verslo plėtros sprendimai" į jo banko sąskaitą pervestos 10.000 Lt sumos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad Civilinio kodekso 6.871 straipsnio nuostatos numatė, jog fizinių asmenų paskolų sutartys turi būti rašytinės formos, jei paskolos dydis viršija 2 000 Lt. Jeigu paskolos sutartis turėjo būti rašytinė, ginčyti paskolos sutarties remiantis liudytojų parodymais negalima, išskyrus atvejus, numatytus CK 1.93 str., taip pat kai paskolos sutartis buvo sudaryta apgaule, prievarta ar realiai grasinant arba dėl paskolos gavėjo atstovo piktavališko susitarimo su paskolos davėju, arba dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių. Įrodžius, kad pinigai iš tikrųjų nebuvo perduoti paskolos gavėjui, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 str. 3 d.). Pagal CK 1.93 straipsnio 2 dalį įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Minėto straipsnio 6 dalyje numatyta, jog 2 dalies nuostatų teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai: 1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

Apelianto teiginys, jog Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad draudimas panaudoti liudytojų parodymus nagrinėjamu atveju prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, nepagrįstas, nes byloje yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų (bankiniai pavedimai liudytojai, atsakovui (b.l. 7, 15). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sandorio sudarymą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės, nes atsakovo A. R. teiginį, kad paskolos raštelius jis grąžino bendrovės vadovei pasirašius paskolos sutartį, o savąją paskolos sutartį jis taip pat grąžino praėjus keletai dienų po to, kai bendrovė pilnai su juo atsiskaitė, nes prašymą grąžinti paskolos sutartį S. D. motyvavo tuo, kad savojo neišsaugojo, o buhalterijoje šis dokumentas , pagrindžiantis 10.000 Lt pagrįstą išmokėjimą, turi būti apskaitytas, pripažino kita sutarties šalis -bendrovę tuo metu atstovavusi šios bylos atsakovė S. D.. Priešingai apeliantui, tokiu paskolos sutarties grąžinimu po to, kai skolininkė (bendrovė) su juo pilnai atsiskaitė, kreditorius- atsakovas iš esmės tinkamai įvykdė CK 6.65 straipsnio 2 dalies nuostatas. Tai, kad skolininkas turi skolos dokumentą, tokiais atvejais reiškia preziumuojant, jog prievolė įvykdyta. Priešingu atveju, atsakovas paskolos sutartimi ar paskolos rašteliai galėtų įrodinėti teisę atgauti paskolintą sumą. Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į šalių tarpusavio santykius (įmonė (verslininkas) ir fizinis asmuo), sandorio prigimtį bei kitas svarbias aplinkybes. Svarbi aplinkybė šioje situacijoje yra ta, jog bendrovės vadovė S. D., aiškindama A. R. būtinybę turėti Paskolos sutartį tam, kad galėtų pateisinti jam išmokėtų bendrovės pinigų pagrįstumą, privalėjo Paskolos sutartį apskaityti bendrovėje, tačiau to nepadarė ir pripažino, kad ji bendrovei paskolintų pinigų neįnešė į bendrovės sąskaitą. Be to, ji pripažino, kad visų dokumentų neperdavė administratoriui , už ką Panevėžio apygardos teismo 2014 m. vasario 10 d. nutartimi UAB „Verslo plėtros sprendimai" bankroto byloje Nr.B2-274-278/2014 buvo nubausta pinigine bauda (b.1.70). Teisėjų kolegija įvertina, kad atsakovas A. R. yra fizinis asmuo ir jam nekeliami tokie aukšti reikalavimai kaip verslininkui elgtis atidžiai ir rūpestingai, tame tarpe aiškintis, ar sutartis įtraukta į bendrovės apskaitą, kadangi, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, už buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal įstatymų reikalavimus buvo atsakinga įmonės vadovė - atsakovė S. D., neneigusi pinigų gavimo verslui fakto. Negalima sutikti su apeliantu, kad atsakovas neturėjo pagrindo grąžinti S. D. paskolos sutarties, kadangi vadovaujantis CK 6.65 str. 2 d. pakvitavimui prilygsta įrašas apie prievolės įvykdymą grąžinamame skolos dokumente. Įvertinus tai, kad A. R. nėra verslininkas, jam atgavus paskolintą pinigų sumą nebuvo tikslo išsaugoti paskolos sutarties egzempliorių, todėl nėra pagrindo netikėti, kad šis egzempliorius buvo perduotas S. D.. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgus į aukščiau nurodytas aplinkybes, turėjo pagrindą vertinti atsakovų paaiškinimus ir liudytojos parodymus bei daryti išvadą, jog minėti įrodymai patvirtina paskolos sudarymo faktą. Todėl atmestinas apelianto teiginys, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas vadovaudamasis CK 6.65 str. 2 d. nuostatomis.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovų, liudytojos paaiškinimai atitinka vieni kitus dėl paties pinigų perdavimo fakto, t.y. aplinkybės, jog atsakovas 2010 metų gruodžio mėnesiui buvo perdavęs 10.000 Lt įmonei „Verslo plėtros sprendimai". Nors apeliantas nurodo, kad į bylą pateikti atsakovo banko sąskaitos išrašai, iš kurių matyti, kad A. R. iš bankomato išsigrynino 2010-03-16 -2000 Lt; 2010-11-23 - 3000 Lt; 2010-11-24 - 2000 Lt; o 2010-12-09 pervedė A. K. 3.500 Lt į banko sąskaitą negali būti pagrindu pripažinti, kad minėtos piniginės lėšos buvo perduotos UAB „Verslo plėtros sprendimai", ir tai tik gali patvirtinti aplinkybes, kad atsakovas išgrynino pinigus bankomate ir dalį lėšų pervedė A. K., su tokiu teiginiu apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Įvertinus tai, kad pinigų išgryninimo bei jų pervedimo laikas sutampa su atsakovų nurodytomis aplinkybėmis dėl paskolos suteikimo bendrovei, liudytojos A. K. parodymus dėl to, kad jai pervesta 3.500 Lt suma buvo perduota S. D., labiau tikėtina, kad įmonei atsakovas perdavė 10.000 Lt per jos vadovę. Teisėjų kolegijos nuomone, vien ta aplinkybė, kad 3.500 Lt suma buvo pervesta ne tiesiogiai UAB „Verslo plėtros sprendimai", o su įmonės veikla nesusijusiai A. K., nesudaro pagrindo spręsti, kad 3.500 Lt suma ieškovui nebuvo paskolinta.

Apeliantas nesutinka su teismo išvada ir dėl to, kad, jo teigimu, teismas nemotyvavo tarp atsakovų paaiškinimų egzistuojančių esminių neatitikimų apie tariamo pinigų davimo /gavimo pagrindą, jų nepašalino, neįvertino įrodymų viseto, nors prieštaravimai byloje buvo esminiai ir akivaizdūs. Apeliantas teigia, kad atsakovų paaiškinimai, liudytojos A. K. parodymai apie tai, jog atsakovas perdavė 10 000 Lt UAB „Verslo plėtros sprendimai", taip pat dėl pinigų perdavimo pagrindo skiriasi, yra prieštaringi, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovų, liudytojos parodymai yra pakankami paskolos teisiniams santykiams tarp įmonės ir atsakovo konstatuoti. Su šiais teiginiais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

Sutiktina su apeliantu, kad atsakovo A. R. atstovas teismo posėdžio metu į užklausimą nurodė, kad apie paslaugų teikimo sutartį jis sužinojo tik teismo posėdžio metu. Tačiau jau pirmame atsiliepime į ieškinį atsakovė S. D. nurodė, kad buvo tartasi dėl paraiškos užpildymo siekiant gauti Europinę paramą, dalinių mokėjimų juos įforminant rašteliais, kurie vėliau A. R. reikalavimu pakeisti Paskolos sutartimi (b.1.78). Duomenų, kad atsakovas A. R. šią aplinkybę būtų neigęs, nėra, teismo posėdyje jis nedalyvavo.

Sutiktina ir su to, kad liudytojos A. K. parodymais jos vyras 2010-12-10 perdavė atsakovei S. D. vienu kartu 10.000 Lt, kuriuos jai A. R. perdavė 2010-12-09 (3.500 Lt pavedimu, kitą dalį atvežė į namus grynais), kad S. D. ir A. R. nebuvo pažįstami ir nebuvo susitikę, o apie paskolos raštelių pasirašymą jai nėra žinoma. Iš to sektų, kad šie liudytojos parodymai prieštarauja atsakovų teiginiams apie pinigų skolinimą dalimis, jų pažintis. Tačiau teismo posėdžio metu atsakovė S. D. patvirtino, kad 10.000 Lt buvo paskolinta bendrovei ir šią skolą bendrovė gražino A. R.. Paaiškino, kad buvo ir daugiau skolų ir kad iš A. R. asmeniškai pasiskolino 9.800 Lt, kurie nesusiję su bendrovės veikla ir su šia byla. Atsakovo A. R. atstovas patvirtino nurodęs, kad A. R. asmeniškai atsakovei paskolintais pinigais buvo sumokėtas lizingas už a/m. Tuo iš esmės paneigiamas pirmiau nurodytas neatitikimas (prieštaravimas) tarp atsakovų paaiškinimų ir liudytojos parodymų. Pažymėtina , kad esant nurodytoms aplinkybėms labiau tikėtina, jog liudytojai nebuvo žinoma, kokios konkrečios sumos bei kieno (įmonės ar S. D.) naudai yra skolinamos, todėl lieka nepaneigta aplinkybė, kad tik dalis A. R. A. K. perduotų pinigų buvo skirta įmonės veiklai vykdyti. Be to, vertinant liudytojos parodymus svarbi aplinkybė buvo jos tą dieną buvusi būsena- išvyko gimdyti.

Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog, byloje įrodytas paskolos sandorio sudarymas (CPK 178 str.), todėl nėra pagrindo išvadai, kad atsakovas K. R. 10.000 Lt sumą iš ieškovo 2011-03-18 pavedimu gavo neteisėtai ir ją turėtų grąžinti ieškovui kaip nepagrįstai įgytą turtą, kadangi pervesdamas 10000 Lt sumą ieškovas įvykdė pareigą grąžinti įmonei suteiktą paskolą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas sprendimas teisėtas ir pagrįstas. Aplinkybių, leidžiančių daryti priešingą išvadą, nei padaryta skundžiamu sprendimu, nenustatyta (CPK 185 str.,263 str. 1 d). Todėl skundas atmestinas (CPK 326 str.l d. 1 p).

Netenkinus apeliacinio skundo iš ieškovo priteistinos atsakovo turėtos išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str.). Atsakovas pateikė prašymą priteisti patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir įrodymus, patvirtinančius turėtų išlaidų dydį- 200 €. Priteisiant jas vadovaujamasi CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nustatančiomis, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Pripažintina, kad atsakovo turėtos išlaidos apeliacinės instancijos teisme advokato pagalbai apmokėti yra protingos ir neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro

įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio" nustatytų dydžių. Todėl jos priteistinos atsakovo naudai iš ieškovo administravimui skirtų lėšų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

NUTARIA:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo B UAB „Verslo plėtros sprendimai", į. k. 300709378, 200 € bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų atsakovui A. R., a.k. (duomenys neskelbtini) išmokant jas iš ieškovo administravimui skirtų lėšų.