- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-02-19
- Bylos Nr.
- e2S-101-650/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-03684-2024-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alma Jurgelienė
- Atsakovas
- A. S.
- Ieškovas
- I. B.
- Kategorijos
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 4 d. nutarties, kuria išnagrinėtas atsakovo A. S. prašymas dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu civilinėje byloje pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovui A. S. dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. 2024 m. rugsėjo 24 d. teisme gautas atsakovo A. S. atstovo advokato M. P., prašymas, kuriuo prašoma konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju reikalavimas pasinaudoti privalomąja mediacija nebuvo tinkamai įgyvendintas ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 296 straipsnio 1 dalies 1 punktu, palikti ieškinį nenagrinėtą ((duomenys neskelbtini)).
Šalies argumentai
2. I. I. B. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, jog su pareikštu prašymu nesutinka. Paaiškino, jog ieškovė kreipėsi į mediatorę I. S. su prašymu dėl privalomos mediacijos vykdymo. Atsakovui neatsakius į mediatorės I. S. kreipimąsi, mediatorė vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo (toliau – MĮ) 21 straipsnio 5 dalimi, 2024 m. kovo 5 d. išdavė pažymą, kuria patvirtino, kad privalomosios mediacijos procesas įvykdytas (toliau – ir Pažyma). Ieškovė pažymėjo, jog mediatorės pranešimai atsakovui buvo siunčiami ir jo paties 2024 m. vasario 18 d. susirašinėjime nurodytu elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini). Taigi, mediatorė pagrįstai atsakovą informavo apie mediacijos procesą jo paties nurodytu elektroninio pašto adresu. Aplinkybę, jog atsakovas jam siųstų procesinių dokumentų neatsiėmė patvirtino Veronos bendrosios kompetencijos teismas 2024 m. liepos 31 d. priimtame sprendime bei Venecijos apeliacinis teismas 2024 m. rugpjūčio 13 d. nutarime, kuriuo Veronos bendrosios kompetencijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, taip pat pažymėjo, jog „atlikus laisvos formos apklausą atsakovas patvirtino, jog gavo paštu siųstus registruotus laiškus“. Venecijos apeliacinis teismas taip pat nustatė, kad „Atsakovas patvirtino, jog registruotų laiškų neatsiėmė savo valia“. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovas buvo netinkamai informuotas apie privalomosios mediacijos procesą, kadangi atsakovas apie inicijuotą mediacijos procesą žinojo. Ieškovė pažymėjo, jog atsakovas puikiai supranta anglų kalbą ir ją naudoja susirašinėjimuose tiek su ieškove, tiek ir su kitais asmenimis (ieškovės broliu ir ieškovės drauge), o taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad teismas ieškinio priėmimo stadijoje tik patikrina, ar su ieškiniu į teismą besikreipianti šalis pasinaudojo išankstine ginčų sprendimo ne teisme tvarka.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. spalio 4 d. nutartimi atsakovo A. S. prašymo dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu netenkino; perdavė šalių ginčą privalomai spręsti teisminės mediacijos būdu. Pirmosios instancijos teismo motyvai:
3.1. Teismas nustatė, kad vadovaujantis Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi, ieškovė inicijavo mediacijos procesą;
3.2. Įvertinęs bylos duomenys apie atsakovui siųstus laiškus elektroniniu paštu, teismas atmetė atsakovo samprotavimus, kad 2024 m. vasario 19 d. ir 2024 m. vasario 21 d. „laiškų iškarpos“ (el. laiškų kopijos) mediatorės buvo modifikuotos, siekiant nuslėpti faktinę šių el. laiškų neišsiuntimo atsakovui aplinkybę, pažymėjo, kad byloje nėra jokių (ir netiesioginių) įrodymų, pagrindžiančių minėtus atsakovo samprotavimus;
3.3. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad advokato padėjėjo P. K. el. pašto adresai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) teismui nurodyti kaip atsakovo kontaktiniai duomenys, taip pat įvertinęs aplinkybę, kad pats atsakovas ieškovei yra nurodęs visą su mediacija susijusią informaciją atsiųsti jam elektroniniu paštu į jo „patvirtintojo elektroninio pašto adresą arba paprasčiausiai (duomenys neskelbtini)“, sprendė, kad nėra pagrindo teigti, kad atsakovas minėtų el. pašto adresų nenaudoja;
3.4. Aplinkybę, jog atsakovas tiek mediatorės, tiek ir Vilniaus miesto apylinkės teismo jam siųstų procesinių dokumentų sąmoningai neatsiėmė pašte patvirtino Veronos bendrosios kompetencijos teismas 2024 m. liepos 31 d. priimtame sprendime. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamu atveju byloje surinktus įrodymus, kurie patvirtina, jog ikiteisminė mediacijos procedūra buvo tinkamai inicijuota, bei susipažinęs su į bylą ieškovės pateiktais rašytiniais įrodymais apie anglų kalba vykdytą atsakovo susirašinėjimą, sprendė atmesti atsakovo argumentus, jog jis supranta tik buitinę anglų kalbą ir šia kalba bendrauja bei rašo tik su Google vertėjo pagalba;
3.5. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs išdėstytas aplinkybes, sprendė atsakovo prašymo ieškovės ieškinį dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo palikti nenagrinėtu netenkinti, tačiau atsižvelgdamas į aplinkybę, kad reali mediacija tarp šalių neįvyko, siekiant sudaryti galimybę šalims susitarti taikiai, nutarė savo iniciatyva perduoti bylą teisminei mediacijai.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
4. Atskiruoju skundu atsakovas A. S. (toliau – ir apeliantas) prašo priimti šį atskirąjį skundą, bei panaikinti Vilniaus mesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 4 d. nutartį ir iš esmės išspręsti prašymą, t. y. konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju reikalavimas pasinaudoti privalomąja mediacija nebuvo tinkamai įgyvendintas ir remiantis CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktu palikti ieškinį nenagrinėtą. Atskirojo skundo argumentai:
4.1. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimis, nurodo, jog iškėlė klausimą dėl pranešimų įteikimo būdo ir kalbos. Apelianto nuomone pranešimai turėjo būti įteikti registruotais laiškais ir surašyti italų kalba, nes atsakovas anglų kalbą moka buitiniame lygyje ir net su advokatu bendravimą vykdo naudodamasis Google vertėjo pagalba, kaip pat nurodė visus laiškus ir dokumentus rašytus italų kalba, verčią per Google vertėją, ir tada siunčia advokatui ar savo sutuoktinei (tai daro tam, kad advokatas suprastų ką jis rašo, o ne dėl to, kad moka anglų kalbą). Pažymi, kad jis moka anglų kalbą buitiniame lygyje, o visi susirašinėjimai, kuriuos pateikia ieškovė, buvo atlikti per Google vertėją;
4.2. Teismas skundžiamoje nutartyje tik konstatavo, kad yra pateikti elektroniniai laiškai mediatorės siųsti 2024-02-19 ir 2024-02-21, tačiau visai nepasisakė dėl prašymo argumentų, liečiančių šiuos laiškus, o būtent, šie vadinami „elektroniniai laiškai“ negalėjo būti teismo priimti kaip įrodymai ir jų pagrindu daryti išvadą, kad ieškovė neva pasinaudojo privalomąja mediacija. Teismas turėjo vertinti kritiškai, tai, kad laiškai surašyti anglų kalba, nors siunčiami italui, kas yra akivaizdus procesinių dokumentų kalbos taisyklių pažeidimas;
4.3. Teismo atmestame prašyme apeliantas iškėlė abejones dėl byloje esančių įrodymų apie mediacijos inicijavimą, nes byloje, matyt formaliai siekiant bent jau imituoti MĮ 21 straipsnio 3 dalies atitikimą, pateikta mediatorės 2024-03-05 pažyma, kurioje be kita ko nurodyta, kad „Pranešimas dėl mediacijos vykdymo A. S. buvo išsiųstas 2024 m. vasario 19 d. prašyme dėl mediacijos vykdymo nurodytais elektroniniais paštais bei registruotu laišku per AB „Lietuvos paštas“ (failas 1 / puslapis 47), tačiau byloje ne tik nebuvo pateiktas joks įrodymas, kad pranešimas apie privalomosios mediacijos vykdymą apskritai buvo išsiustas registruotu laišku, bet ir, kad jis buvo gautas atsakovo, todėl akivaizdu, kad įrodymų, jog apeliantui buvo tinkamai pranešta apie pradėtą privalomąją mediaciją, byloje nėra, todėl ieškinys negalėjo būti priimtas ir nagrinėjamas;
4.4. Pažymi, kad Italijos Respublikoje vykstančių procesų, kurių metu įsiteisėjusiu Veronos apeliacinio teismo 2024-10-03 sprendimu buvo konstatuota, kad apeliantas nebuvo informuotas apie vykstantį Lietuvoje procesą (priedas Nr. 3, dokumentas verčiamas, gavus vertimą bus pateiktas teismui), t. y. šis faktas jau nustatytas įsiteisėjusiu Europos Sąjungos valstybės teismo sprendimu, todėl negali būti kvestionuojamas, tuo labiau, kad teismas, net ir atmesdamas mūsų prašymą, iš esmės nusprendė „ginčą privalomai spręsti teisminės mediacijos būdu“, t. y. iš esmės konstatavo, kad privalomosios mediacijos nebuvo, tačiau ją vykdyti nutarė procesiškai neteisingai, o ne grąžindama šalis į teisingą procesinę padėtį - privalomą ikiteisminę mediaciją.
Atsiliepimas
2. Atsiliepimu į atsakovo A. S. atskirąjį skundą ieškovė I. B. prašo atmesti atskirąjį skundą kaip nepagrįstą, ir palikti skundžiamą nutartį nepakeistą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
5.1. Ieškovė kategoriškai nesutinka su atsakovo argumentais, kad ieškovė neįvykdė reikalavimo pasinaudoti privalomąja mediacija. Nurodo, kad ieškovė kreipėsi į mediatorę su prašymu dėl privalomos mediacijos vykdymo. Apeliantui neatsakius į mediatorės kreipimąsi, mediatorė vadovaudamasi MĮ 21 straipsnio 5 dalimi 2024-03-05 išdavė pažymą, kuria patvirtino, kad privalomosios mediacijos procesas įvykdytas. Pažymi, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra įrodymų, o ir apeliantas kartu su atskiruoju skundu taip pat nepateikė įrodymų, kad ieškovė, kreipdamasi dėl privalomosios mediacijos, elgėsi nesąžiningai ar siekė išvengti privalomosios mediacijos;
5.2. Ieškovė nesutinka su apelianto argumentais, jog mediatorės elektroniniai laiškai, informuojant apeliantą apie mediacijos procesą, negalėjo būti teismo priimti kaip įrodymai. Nurodo, kad mediatorė pagrįstai apeliantą apie mediacijos procesą informavo elektroniniu paštu. Mediatorė 2024-02-19 elektroniniu laišku kreipėsi į apeliantą dėl mediacijos proceso vykdymo. Mediatorė 2024-02-21 apeliantui išsiuntė papildomą pranešimą, kuriame nurodė, kad laukia apelianto atsakymo dėl mediacijos proceso iki 2024-03-04. Ieškovė, kreipdamasi į mediatorę dėl privalomosios mediacijos, šiuo atveju nurodė apelianto gyvenamosios vietos adresą, el. pašto adresus ir telefono numerį. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad ieškovė nuslėpė duomenis apie apeliantą, dėl ko apeliantas nebuvo ar negalėjo būti tinkamai informuotas apie privalomąją mediaciją;
5.3. Pažymi, kad apeliantas pats nurodė ieškovei, kad ieškovė perduotų mediatorei informaciją, jog su apeliantu būtų susisiekta elektroniniu laišku ir pats nurodė elektroninio pašto adresą, kuriuo mediatorė turėtų su juo susisiekti. Todėl, atsižvelgiant į paties apelianto nurodytą poziciją, mediatorė pagrįstai apeliatą informavo apie mediacijos procesą jo paties nurodytu elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini) ir elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini);
5.4. Paaiškina, kad iš Veronos bendrosios kompetencijos teismo 2024-07-31 priimto sprendimo (toliau - ir Sprendimas), kuriuo buvo nuspręsta nedelsiant, ne vėliau kaip iki 2024-08-15 perduoti nepilnametę A. S. S. motinai (ieškovei). Apeliantas Italijoje vykusio teismo posėdžio metu pats patvirtino, kad registruotas siuntas iš Lietuvos (įskaitant ir mediatorės siųstą pranešimą) gavo ir apie jas žinojo, tačiau jų neatsiėmė;
Žemesnės instancijos teismas
5.5. Pažymi, kad apeliantas 2024-09-28 parašė didelės apimties elektroninį laišką ieškovei būtent anglų kalba. Todėl, atsižvelgiant į pateiktus apelianto susirašinėjimus anglų kalba, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai atmetė apelianto argumentus, jog jis supranta tik buitinę anglų kalbą ir šia kalba bendrauja ir rašo tik su „Google vertėjo“ pagalba.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme
4. Kartu su atskiruoju skundu atsakovas pateikė italų kalba dokumentą, ištrauką iš AB „Lietuvos pašto“ elektroninio puslapio ir medicininę pažymą.
5. Spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo į bylą teismas pažymi, kad bylos proceso eigai optimizuoti įstatymų leidėjo yra nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus dvi išimtis: 1) jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) jeigu tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau (CPK 314 straipsnis). Toks naujų įrodymų priėmimo aukštesnės instancijos teisme ribojimas nustatytas atsižvelgiant į CPK įtvirtintą apeliacijos modelį, kuriam būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir pan. Be to, įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, byloje dalyvaujantys asmenys skatinami veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, t. y. bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis dar pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo.
6. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pateikti įrodymai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamam atskirajam skundui, todėl atsakovo pateiktus įrodymus apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti.
Dėl atskirojo skundo
7. CPK 334 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo CPK numatytais atvejais arba kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Dėl kitų pirmosios instancijos teismo nutarčių atskirieji skundai negali būti paduodami, bet motyvai dėl šių nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą (CPK 334 straipsnio 3 dalis).
8. Nagrinėjamu atveju apeliantas skundžia nutartį, kuria pirmosios instancijos teismas apelianto prašymo dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu netenkino, bei perdavė ginčą privalomai spręsti teisminės mediacijos būdu.
9. Nutarties palikti pareiškimą (ieškinį) nenagrinėtą apskundimo tvarka reglamentuojama CPK 298 straipsnyje. Jame nustatyta, kad dėl teismo nutarties palikti pareiškimą nenagrinėtą gali būti duodamas atskirasis skundas. Lingvistinė minėtos normos analizė leidžia teigti, kad CPK 298 straipsnyje įtvirtinta galimybė apeliacine tvarka skųsti tik tas teismo nutartis, kuriomis pareiškimas paliekamas nenagrinėtas, tačiau tiesiogiai nenustato galimybės skųsti nutartis, kuriomis pirmosios instancijos teismas atsisako ieškinio pareiškimą palikti nenagrinėtą.
10. CPK 233 straipsnyje reglamentuojama, kad teismo nutartys, priimtos pasirengimo nagrinėti teisme metu, atskiraisiais skundais neskundžiamos, išskyrus tas, kurios gali būti skundžiamos pagal šio Kodekso 334 straipsnio 1 dalyje numatytas taisykles. Taigi, nutarties dalis dėl teismo paskirtos teisminės mediacijos, taip pat neskundžiama.
11. Sprendžiant, ar CPK 334 straipsnio 1 dalis suteikia teisę skųsti pirmosios instancijos teismo nutartį turi būti atsižvelgiama į šios teisės normos paskirtį bei tikslus. Proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principai reikalauja, kad bylos nagrinėjimo eiga nebūtų stabdoma ginčais dėl tarpinių teismo procesinių sprendimų, todėl įstatymo leidėjas CPK 334 straipsnyje įtvirtino bendrą taisyklę, pagal kurią tokie procesiniai sprendimai gali būti peržiūrimi tik kartu su teismo baigiamuoju aktu, nebent dėl konkretaus tarpinio procesinio sprendimo pobūdžio ir sukeliamų teisinių pasekmių jį būtų būtina peržiūrėti nedelsiant, arba jei konkretus procesinis sprendimas lemia tai, jog sprendimas dėl ginčo esmės toje konkrečioje byloje apskritai nebegalės būti priimtas (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 14 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-553-823/2018, 13 punktą).
12. Teismų praktikoje nutartis laikoma užkertančia kelią proceso eigai, kai dėl jos priėmimo procesas byloje apskritai negali prasidėti, yra užbaigiamas arba dėl tokios nutarties priėmimo nebegalimas procesas aukštesnės instancijos teisme. Taip pat užkertančia kelią tolesnei proceso eigai gali būti laikoma nutartis, kai jos priėmimas užkerta kelią dalyvauti procese konkrečiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2010; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-816/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1544/2014).
13. Nagrinėjamu atveju apelianto skundžiama teismo nutartimi tolesnis civilinės bylos nagrinėjimas nebuvo užkirstas, apelianto procesinės galimybės gintis nuo jam pareikštų reikalavimų nebuvo ir nėra apribotos. Konstatuotina, jog šiuo konkrečiu atveju teismo nutartis, kuria atmestas prašymas palikti ieškinį nenagrinėtą ir paskirta teismo mediacija neužkerta kelio ir nesudaro kliūčių tolesnei bylos eigai, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė, jog teismo nutartis, kuria netenkintas atsakovo prašymas dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu yra skundžiama atskiruoju skundu per 7 dienas. Kaip minėta, tiek teismo nutartys, kuriomis atsisakoma palikti ieškinį nenagrinėtą, tiek dėl paskirtų teisminių mediacijų nepatenka į atskirai nuo teismo sprendimo skundžiamų nutarčių kategoriją. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atskirąjį skundą dėl minėtos nutarties priėmė 2024 m. gruodžio 9 d. rezoliucija, nors turėjo atsisakyti priimti atsakovo pateiktą atskirąjį skundą.
14. Pagal CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 338 straipsnį, jeigu skundžiama nutartis, kuri pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas, teismas turi atsisakyti priimti atskirąjį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui. Jeigu minėtas trūkumas paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas (CPK 315 straipsnio 4 dalis). Šios nuostatos taikomos ir atskirųjų skundų nagrinėjimui (CPK 338 straipsnis).
15. Taigi, pirmosios instancijos teismas, gavęs atskirąjį skundą, privalo patikrinti ne tik tai, ar skundas atitinka tokiam procesiniam dokumentui keliamus formos ir turinio reikalavimus, ar jis pateiktas per nustatytus terminus, ar jį padavęs asmuo tam turi tokią teisę, bet ir tai, ar jis pateiktas dėl teismo nutarties, kuri gali būti apeliacijos objektu. Tik nustačius visas šias sąlygas yra galimas apeliacinis procesas.
16. Atsižvelgiant į tai, kad nurodytos teismo nutarties apskundimo galimybė įstatyme nenumatyta, o tai reiškia, kad dėl jos panaikinimo paduotas atskirasis skundas negali būti nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme, todėl procesas, pradėtas pagal atsakovo atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 4 d. nutarties panaikinimo, nutrauktinas (CPK 315 straipsnio 5 dalis, 338 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 5 dalimi, 338-339 straipsniu, teismas
nutaria:
nutraukti apeliacinį procesą, pradėtą pagal atsakovo A. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 4 d. nutarties.
Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.