Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Procesinių sprendimų kategorijos: 20.1; 20.2.1.1; 20.2.1.2; 20.2.3.2; 55.1.3

2018 m. gruodžio 3 d.

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. T. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad S. T. buvo laikomas Kauno TI nuo 2016 m. vasario 22 d. iki 2017 m. vasario 2 d. ( b. l. 42).

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu, patirtą dėl laikymo tardymo izoliatoriuje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus aktus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pareiškėjas kaip pagrindinį argumentą dėl neturtinės žalos atsiradimo nurodė tai, kad Kauno TI buvo laikomas kamerose, kuriose teko mažesnis plotas, negu numatyta teisės aktuose.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Duomenis apie kameras, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus Kauno TI pateikė Pažymoje Nr. 11-3356 „Apie S. T. laikymo Kauno tardymo izoliatoriuje sąlygas“ ir Pažymoje Nr. 8-680 „Apie kamerų plotus (b. l. 42-45, 46-47). Remiantis šiuose dokumentuose pateiktais duomenimis, sprendžiama, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į kameras Nr. 210, Nr. 214, Nr. 352, Nr. 337, Nr. 348 ir jose būdavo su 2-9 asmenimis (b. l. 42-45). Pažymos Nr. 8-680 „Apie kamerų plotus“ duomenimis, kameros Nr. 210 plotas – 15,71 kv. m; kameros Nr. 214 plotas – 14,91 kv. m, kameros Nr. 352 plotas – 31,92 kv. m; kameros Nr. 337 plotas – 15,87 kv. m; kameros Nr. 348 plotas – 15,63 kv. m; kameros Nr. 210 plotas – 15,71 kv. m; kameros Nr. 214 plotas – 14,91 kv. m (b. l. 46-47). Teismas nenustatė pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, jie kitais objektyviais įrodymais nepaneigti, todėl teismas, spręsdamas apie pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, jais vadovaujasi.

Išanalizavus aukščiau nurodytus Kauno TI pateiktus duomenis, daroma išvada, kad teisės aktų reikalavimas, nustatantis, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, buvo pažeistas nuo 2016 m. balandžio 5 d. iki 2016 m. balandžio 11 d..

Pareiškėjas teigė, kad ir taip mažą kamerų plotą dar labiau mažino jose esantys apstatymo baldai ir kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, turi būti neįskaitomas sanitarinio mazgo užimamas plotas.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nenumatyta, kad į šio įsakymo 1.3 punkte nurodytą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), vadovaudamasis EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimu byloje M. prieš Kroatiją, kuriame buvo išaiškinta minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologija, yra ne kartą nurodęs, jog nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, užimtą baldais ir kitais įrenginiais. LVAT savo praktikoje yra nurodęs, kad baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje, ir įvertinęs, kad gyvenamųjų patalpų apstatymas baldais galėjo apsunkinti pareiškėjo galimybę netrukdomai judėti jose (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1731/2014, 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-839-552/2018 ir kt.).

Be to, pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad kamerose sanitariniai mazgai nevisiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, juose neveikė ištraukiamoji ventiliacija, todėl girdėdavo nemalonius garsus ir sklisdavo nemalonūs kvapai.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau - Eksploatavimo taisyklės) 14.5 punktą, tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.

Išanalizavus pareiškėjo skundo teiginius, sprendžiama, kad S. T. neginčija aplinkybės, jog sanitariniai mazgai kamerose yra atitverti sienelėmis. Šią aplinkybę patvirtina ir Kauno TI pateikta fotomedžiaga (b. l. 31). Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad nustatytas sanitarinių mazgų įrengimas Kauno TI kamerose atitinka Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus, galiojantis teisinis reglamentavimas nereikalauja sanitarinius mazgus visiškai izoliuoti nuo gyvenamosios patalpos. Pagal LVAT formuojamą praktiką, sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto vizualiai aukštesne nei 1,5 metro sienele užtikrina pakankamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr. pvz., 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2467-525/2017, 2017 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2323-602/2017). Be to, teismas, atsižvelgęs į byloje pateiktą fotomedžiagą, iš kurios matyti, kad kamerų sanitariniuose mazguose įrengti klozetai turi dangčius, bei nenustačius duomenų apie netiekiamą vandenį į sanitarinius mazgus, pareiškėjo teiginius dėl sklindančio nemalonaus kvapo atmeta kaip nepagrįstus.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą siejo ir su tuo, kamerų nebuvo galima išvėdinti per langus, o įrengta mechaninė ventiliacija kėlė didelį triukšmą, dėl kurio buvo sunku užmigti.

Eksploatavimo taisyklių 14.10 punktas nustato, kad tardymo izoliatorių kamerose turi būti įrengtas natūralus arba mechaninis vėdinimas. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma HN 134:2015) numatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (16 ir 17 punktai.). Kauno TI į bylą pateikta fotomedžiaga leidžia spręsti, kad kamerose yra įrengti atidaromi langai (b. l. 31), o skunde pats pareiškėjas nurodė, kad kamerose įrengta mechaninė ventiliacija veikė.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad nenustatyta, jog ginčo laikotarpiu kamerų vėdinimo įrengimas būtų neatitikęs teisės normų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad triukšmo šaltinių valdytojai privalo laikytis nustatytų triukšmo ribinių dydžių ir užtikrinti, kad naudojamų įrenginių, inžinerinių statinių ir sistemų, vykdomos ūkinės veiklos ir jos lemiamo triukšmo lygis neviršytų vietovei, kurioje naudojami triukšmo šaltiniai, nustatytų triukšmo ribinių dydžių. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad dėl galimai kamerose įrengtos mechaninės ventiliacijos keliamo triukšmo būtų kreipęsis į atitinkamas institucijas, kurios būtų operatyviai reagavusios į tokį kreipimąsi. Byloje pateiktais duomenimis, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, tikrindamas gaunamus kitų Kauno TI laikomų asmenų skundus, nuolat vykdė įvairių higienos normų, tarp jų - ir reglamentuojančių triukšmo lygį, laikymosi operatyvinę kontrolę. Byloje nepateikta Nacionalinio visuomenės sveikatos centro parengtų patikrinimo aktų dėl kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, ventiliacijos keliamo triukšmo įvertinimo.

Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiškėjo teiginiai dėl ventiliacijos keliamo triukšmo lygio neatitikties teisės aktuose nustatytiems reikalavimams atmetami kaip nepagrįsti bylos duomenimis.

Pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą sukėlė ir tai, kad kamerose trūko inventoriaus –

mažai spintelių, nėra šaldytuvų, todėl negalėjo laikyti greitai gendančių maisto produktų atsargų.

Eksploatavimo taisyklės nustato, kokie apstatymo baldai ir kitas inventorius turi būti tardymo izoliatoriaus kameroje (14.6- 14.9 punktai). Iš esmės analogiškai tardymo izoliatorių kamerų aprūpinimą baldais ir kitu inventoriumi reglamentuoja Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (2010 m. kovo 3 d. - 2017 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija).

Atsakovės atstovas nurodė, kad visos Kauno TI kamerose yra prie grindų pritvirtintos metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), įrengtos spintelės arba sieninės lentynos, spintelės arba lentynos maisto produktams laikyti, viršutinių drabužių pakabos (b. l. 29). Minėtoms aplinkybėms patvirtinti Kauno TI pateikė fotomedžiagą (b. l. 31).

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, daroma išvada, jog Kauno TI kamerų aprūpinimas baldais ir kitu inventoriumi iš esmės atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus. Eksploatavimo taisyklėse bei Aprūpinimo normose, reglamentuojančiose kamerų įrengimą, reikalavimas įrengti kameroje šaldytuvą nenustatytas. Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiškėjo argumentai dėl inventoriaus, įskaitant ir šaldytuvą, trūkumo kamerose atmetami kaip nepagrįsti.

Be to, pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą jam sukėlė tai, jog kamerose dieną trūko natūralios šviesos, kadangi kamerų langai tamsinti, dirbtinis apšvietimas buvo per silpnas, o naktį deganti naktinė lempa stipriai švietė.

Pagal Eksploatavimo taisyklių 14.3 punktą, kamerose privalo būti įrengtas tiek dieninis, tiek ir naktinis apšvietimas. Higienos normos HN 134:2015 14 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o reikalavimų naktiniam ir natūraliam apšvietimui nenustatyta.

Kauno TI duomenų apie kamerose Nr. 210, Nr. 214, Nr. 248, Nr. 348 ir Nr. 352 buvusią natūralią ir dirbtinę apšvietą nepateikė. Pareiškėjas paaiškinimų, kad jis dėl netinkamos kamerų apšvietos būtų kreipęsis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, nepateikė. Minėta, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras nuolat vykdo operatyvinę kontrolę, tikrindamas iš Kauno TI laikomų asmenų gautus skundus. Atsakovės atstovas pateikė šios institucijos 2016 m. birželio 7 d. patikrinimo aktą Nr. PA.2-479(17.4.1.2.12), kuriame užfiksuoti 2016 m. gegužės 27 d. atlikto patikrinimo rezultatai (b. l. 37). Šio akto duomenimis, buvo patikrinta kameros Nr. 337 apšvieta ir nustatyta, kad ji atitinka nustatytus reikalavimus. Kauno TI parengtos 2018 m. rugpjūčio 3 d. pažymos Nr. 11-3356 duomenimis, pareiškėjas 2016 m. gegužės 27 d. buvo laikomas kameroje Nr. 337 (b. l. 43).

Įvertinus nustatytas aplinkybes, daroma išvada, jog pareiškėjo teiginiai apie netinkamą dirbtinį apšvietimą atmetami kaip neįrodyti byloje nustatytais duomenimis.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog neturtinę žalą sukėlė kameroje Nr. 348 neveikęs pareigūnų iškvietimo mygtukas.

Eksploatavimo taisyklių 14.4 punkte numatyta, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamojoje kameroje turi būti įrengtas aliarminis iškvietimas.

Kauno TI atsiliepime nenurodė argumentų ir nepateikė įrodymų, galinčių paneigti aukščiau nurodytą aplinkybę. Teismas vertina, kad pareiškėjo skundo teiginiai apie kameroje Nr. 348 neveikusį pareigūnų iškvietimo mygtuką yra itin abstraktūs: pareiškėjas nenurodė konkrečių aplinkybių apie tai, kada, kaip ir koks konkretus pavojus jam buvo kilęs, kai jis galimai negalėjo pasinaudoti aliarminio iškvietimo mygtuku. Teismo vertinimu, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, yra būtina konkrečiomis aplinkybėmis apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų sukeltus žalingus padarinius CK 6.250 straipsnio prasme.

Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiškėjo argumentai dėl negalėjimo kameroje Nr. 348 pasinaudoti iškvietimo mygtuku sukeltos neturtinės žalos atmetami kaip deklaratyvūs ir neįrodyti.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą siejo su tuo, kad kamerose nebuvo atliekama dezinfekcija, joje būdavo buitinių kenkėjų, taip pat, kad Kauno TI nesudarytos sąlygos nemokamai išsiskalbti ir išsidžiovinti asmeninius viršutinius ir apatinius drabužius.

Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; turi būti atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, jų buvimo pėdsakus, – naikinimas teisės akto nustatyta tvarka, o 40 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais.

Teismas, priimdamas nagrinėti pareiškėjo skundą, 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi įpareigojo atsakovės atstovą, nesutinkant su skundu, išsamiai išdėstyti atsikirtimus į visus pareiškėjo argumentus, pagrindžiant juos įrodymais (b. l. 25). Pagal įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, proceso šalys ir kiti proceso dalyviai pateikia įrodymus jų nurodytoms aplinkybėms patvirtinti, teismas savo iniciatyva gali išreikalauti reikiamus įrodymus tik prireikus (ABTĮ 56 straipsnio 4 dalis).

Kauno TI, savo veikloje vykdantis Higienos normos HN 134:2015 20 ir 40 punktų reikalavimus, siekdamas paneigti pareiškėjo argumentus dėl šių reikalavimų nesilaikymo, turėjo procesinę pareigą atsiliepime pateikti išsamius paaiškinimus apie nurodytų teisės normų reikalavimų vykdymą bei pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Atsakovės atstovas duomenų, paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl galimybės skalbtis ir džiovinti asmeninius drabužius nebuvimo bei kenkėjų veisimąsi kamerose nepateikė.

Pagal LVAT formuojamą praktiką analogiško pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017). Kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr. LVAT 2005 m kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007).

Teismas sprendžia, kad Kauno TI turi pareigą užtikrinti suimtųjų laikymo sąlygas reglamentuojančių teisės aktų laikymąsi, todėl, kaip Lietuvos valstybės atstovas, privalėjo užtikrinti duomenų apie tai pateikimą teismui, nagrinėjančiam ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Kauno TI nepateikus duomenų ir tinkamų įrodymų (patikrinimų aktų ir kt.), galinčių paneigti pareiškėjo nurodytas aplinkybes apie neužtikrintą kenkėjų kontrolę ir jų naikinimą bei nesudarytas sąlygas skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, konstatuojama, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu būnant Kauno TI buvo pažeisti Higienos normos HN 134:2015 20 ir 40 punktai.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia piniginių lėšų suma gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Nagrinėjamoje byloje teismas vertina tai, kad kalinimas perpildytose kamerose bei nustatytų higienos normų pažeidimas ginčo laikotarpiu sukėlė pareiškėjui papildomą diskomfortą ir neigiamus psichologinius išgyvenimus. Kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam 6 688 Eur neturtinei žalai atlyginti. Byloje nebuvo pateikta duomenų, kad dėl laikymo Kauno TI pareiškėjui būtų pablogėjusi fizinė ar psichinė sveikata. Pareiškėjas duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Kauno TI pareigūnai ir kiti darbuotojai būtų tyčia siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teisminėje praktikoje laikomasi aiškinimo, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, sprendžiant dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, atsižvelgiama, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į nustatytą kameros ploto normą buvo pažeista tik 6 paras, bylos duomenimis, trūko 0,06 kv. m. ploto, o higienos normų pažeidimai nebuvo intensyvūs.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisės normų pažeidimų mastą, jų trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į EŽTT ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.) bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad 100 Eur suma yra adekvati S. T. patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti S. T. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai, atsiradusiai 2016 m. vasario 22 d. – 2017 m. vasario 2 d. laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje, atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.