- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-13
- Bylos Nr.
- e2A-1034-372/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-47-3-00220-2015-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Simonaitienė
- Ieškovas
- UAB „Arisanda“
- Atsakovas
- M. E.
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Arisanda“ apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-474-971/2015 pagal ieškovo UAB ,,Arisanda“ ieškinį atsakovui M. E. dėl su darbo teisiniais santykiais susijusių išmokų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB ,,Arisanda“ kreipėsi į Telšių rajono apylinkės teismą ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo M. E. 818,04 Eur (2824,51 Lt) skolos, 23,05 Eur (79,59 Lt) palūkanų, 108,61 Eur (375 Lt) bylinėjimosi išlaidų, patirtų darbo byloje Nr. APS-113-22843/2014, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir visas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad UAB „Arisanda“ direktoriaus 2014-09-09 įsakymu Nr. K-54 atsakovas atleistas iš darbo ieškovo įmonėje pagal DK 136 str. 3 d. 2 p., t. y. dėl darbuotojo kaltės – darbuotojui šiurkščiai pažeidus darbo drausmę – neatvykus į darbą be pateisinamos priežasties visą darbo dieną. Atsakovui M. E., jo kaip darbuotojų funkcijų vykdymui, UAB „Arisanda“, kaip darbdavys, 2014 metais atliko atitinkamus avansinius mokėjimus, kurių atsakovas nėra grąžinęs bei už juos nėra atsiskaitęs. 2014-02-24 UAB „Arisanda“ mokėjimo nurodymu Nr. 3 atsakovui kaip avansinis mokėjimas išmokėta 1064,07 Lt suma (iš viso išmokėta 2000 Lt), 2014-03-24 mokėjimo nurodymu Nr. 140324-2-4 išmokėta 10,44 Lt suma, 2014-04-01 mokėjimo nurodymu Nr. 4 kaip avansinis mokėjimas išmokėta dar 1000 Lt piniginė suma. Atsakovas šių sumų nėra grąžinęs ir įmonei liko skolingas 600,82 Eur (2074,51 Lt) sumą. Be to, UAB „Arisanda“ patyrė 217,22 Eur (750 Lt) darbuotojo mokymo bei kvalifikacijos kėlimo išlaidų. Atsakovas net ir pasibaigus darbo teisiniams santykiams su darbdaviu neatsiskaitė ir liko skolingas ieškovui iš viso 818,04 Eur (2824,51 Lt) sumą. Iš atsakovo už prievolės įvykdymo termino praleidimą priteistinos įstatyme nustatytos 5 procentų dydžio palūkanos už laikotarpį nuo 2014-05-02 iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2015-02-05, kurios sudaro 23,05 Eur (79,59 Lt). Ieškovas taip pat prašo priteisti 108,61 Eur (375 Lt) bylinėjimosi išlaidų, patirtų darbo byloje Nr. APS-113-22843/2014, kadangi minėta byla Darbo ginčų komisijoje nebuvo išnagrinėta tik dėl atsakovo sąmoningai atliktų veiksmų, o būtent atsakovas 2015-01-02 (paskutinę ieškinio pateikimo teismui termino dieną) pateikė ieškinį teismui dėl darbo ginčo, tačiau apie tai neinformavo nei Darbo ginčų komisijos, nei tuo labiau UAB „Arisanda“. Ieškovas papildė pareikšto ieškinio pagrindą, nurodydamas ir tai, jog atsakovas, pasibaigus darbo teisiniams santykiams, negrąžino ieškovui aukščiau nurodytų kaip avansinis mokėjimas išmokėtų piniginių sumų, t. y. atsakovas neįvykdė savo pareigos grąžinti iš ieškovo gautas atitinkamas pinigines sumas, kurias ieškovas prašo priteisti iš atsakovo bei prašo pareikštą ieškinį tenkinti ir CK 6.237 str. 1 d., 2 d. nurodytu teisiniu pagrindu
Atsiliepimas
A. M. E. atsiliepimu su ieškovo pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas specialiai tenkindamas savo ambicijas ir siekdamas keršto už tai, kad atsakovas pareikalavęs darbo užmokesčio išėjo iš darbo ir dar kreipėsi į darbo ginčų komisiją (byla Nr. APS-113-21089/2014) dėl neišmokėtų sumų – sugalvojo būdą suvedinėti niekuo nepagrįstas sąskaitas su buvusiu darbuotoju. Atsakovas reikalaujamas priteisti sumas visada laikė ir laiko gautu darbo užmokesčiu, o ne kažkokiais tariamais avansais, už kuriuos reikia atsiskaityti, o neatsiskaičius, grąžinti darbdaviui. Atsakovas nesutinka su ieškovo reikalavimu priteisti ir 217,22 Eur (750 Lt) darbuotojo mokymo bei kvalifikacijos kėlimo išlaidų. Nurodė, kad šalių sudarytoje darbo sutartyje nekonkretizuota, kokiais pagrindais nutraukus darbo sutartį, darbuotojas privalės atlyginti ginčijamas išlaidas. Darbo sutarties sąlygos, numatančios galimybę reikalauti iš atsakovo ginčijamų išlaidų, yra prieštaringos. Atsakovas pagal darbo sutartį buvo priimtas dirbti suvirintoju. Jeigu darbdavys nusprendė, kad darbuotojui nepakanka profesinių įgūdžių arba instruktavimo metu suteiktų žinių, kad jis galėtų saugiai dirbti ir nebūtų pakenkta jo sveikatai, darbdavys privalėjo organizuoti darbuotojo mokymą darbo vietoje. Šiuo atveju taip ir buvo: UAB „Inspecta“ atstovas atvažiavo į darbovietę, kur išdavė kvalifikacijos kėlimo pažymėjimą. Įpareigojimas darbdaviui savo lėšomis apmokyti darbuotojus susijęs su darbdavio įpareigojimu sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas, bet ne išmokyti tam tikros profesijos ar specialybės. Dėl šios priežasties tokios išlaidos iš darbuotojo negali būti išreikalautos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Telšių rajono apylinkės teismas 2015 m. birželio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo UAB „Arisanda“ 400 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovui M. E..
Teismas nurodė, kad ieškovas teigia, kad 2014-02-24, 2014-03-24 ir 2014-04-01 atsakovui buvo išmokėti avansiniai mokėjimai atitinkamai 1064,07 Lt, 10,44 Lt ir 1000 Lt sumoms, tačiau tiek iš UAB „Arisanda“ banko sąskaitos išrašo, tiek iš atsakovo pateikto banko sąskaitos išrašo matyti, kad minėtomis dienomis ieškovo atsakovui atliktų bankinių mokėjimų paskirtyje nurodoma, kad tai „Atlyginimo išmokėjimas darbuotojams“. Ieškovo atstovas teigia, kad galimai buvo padaryta klaida, nurodant mokėjimo paskirtį, tačiau teismas pažymėjo, kad tai nebuvo vienkartinis atvejis, atlikti net trys pavedimai, kurių pagrindu ieškovas prašo priteisti avansinius mokėjimus, nors mokėjimo paskirtyje nurodyta, kad tai „Atlyginimo išmokėjimas darbuotojams“. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2014-09-08 avanso apyskaitoje nėra atskaitingo asmens, šiuo atveju atsakovo, parašo, nors buhalterės parašas šiame dokumente yra. Teismas nustatė, kad atsakovas nebuvo paskirtas atskaitingu asmeniu už perkamas prekes, ieškovas taip pat nepateikė jokių įrodymų – mokėjimo už prekes (ir/ar paslaugas) dokumentų, patvirtinančių, kad atsakovas kada nors būtų pirkęs kokias tai prekes ar paslaugas. Atsižvelgdamas į tai, kad bankiniuose pavedimuose, atliktuose 2014-02-24, 2014-03-24 ir 2014-04-01, mokėjimo paskirtis nurodyta kaip atlyginimo išmokėjimas darbuotojams, teismas darė išvadą, kad minėtos atsakovui pervestos sumos buvo darbo užmokestis, todėl konstatavo, kad nėra pagrindo šios sumos priteisti iš atsakovo.
Teismas nurodė, kad DK 95 str. 5 d. nustatyta, jog darbo sutartyje gali būti sulygta: jeigu sutartis nutraukiama dėl darbuotojo kaltės arba darbuotojo pareiškimu be svarbios priežasties, tai darbuotojas įsipareigoja atlyginti darbdaviui jo turėtas išlaidas per paskutinius vienerius darbo metus darbuotojo mokymui, kvalifikacijos kėlimui, stažuotėms. Kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatyta ir kita kompensavimo tvarka bei terminai. Iš byloje pateikto suvirintojo kvalifikacijos tikrinimo pažymėjimo, 2013-11-05 PVM sąskaitos-faktūros teismas nustatė, kad ieškovo UAB „Arisanda“ užsakymu UAB „Inspecta“ atliko darbuotojų – suvirintojų kvalifikacijos patikrinimą ir patvirtinimą (darbuotojų sertifikavimas), todėl konstatavo, kad tai negali būti prilyginama darbuotojo mokymui ir kvalifikacijos kėlimui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB ,,Arisanda“ prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti. Priteisti iš atsakovo visas ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismui buvo pateiktos dvi M. E. sąskaitų aktyvumo ataskaitos, t. y. sąskaitų aktyvumo ataskaita už laikotarpį nuo 2013 m. birželio 1 d. iki 2014 m. vasario 28 d. ir sąskaitų aktyvumo ataskaita už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 8 d. Tačiau akcentuotina tai, kad šios į bylą pateiktos sąskaitų aktyvumo ataskaitos detalizuoja visiškai skirtingus piniginius srautus. Tą patvirtina ir UAB „Arisanda“ 2015 m. liepos 23 d. buhalterinė pažyma, kurioje detaliai nurodyta, kas yra apskaitoma balansinėse sąskaitose „448631005“ ir „243524” (ataskaitose nurodyta dokumentų viršuje – „IR Sąskaita Intervale”). M. E. sąskaitų aktyvumo ataskaitoje už laikotarpį nuo 2013 m. birželio 1 d. iki 2014 m. vasario 28 d. (balansinė sąskaita „448631005“), apskaityti atsakovui mokėtini komandiruotpinigių srautai. Iš minėtos sąskaitų aktyvumo ataskaitos matyti, kad su atsakovu 2014 m. vasario 28 dienai už komandiruotes yra atsiskaityta visiškai. Tuo tarpu, M. E. sąskaitų aktyvumo ataskaitoje už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 8 d. (balansinė sąskaita „243524”), apskaityti atsakovui išmokėti avansiniai mokėjimai, skirti prekėms ir paslaugoms įsigyti (kitos gautinos sumos). Iš minėtos sąskaitų aktyvumo ataskaitos matyti, kad atsakovui nuo 2014 m. vasario 24 d. buvo mokami avansiniai mokėjimai prekėms ir paslaugoms pirkti, tačiau mokėjimai nebuvo panaudoti ir atsakovas liko skolingas ieškovui 600,82 Eur (2074,51 Lt) sumą. Šią aplinkybę patvirtina ir apelianto kartu su apeliaciniu skundu pateikiama M. E. sąskaitų aktyvumo ataskaita už laikotarpį nuo 2013 m. birželio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 8 d. (balansinė sąskaita „243524”), kurioje apskaitomi atsakovui mokėti avansiniai mokėjimai bei iš kurios matyti, kad minėtu visu laikotarpiu atsakovui buvo išmokėti avansiniai mokėjimai. Minėtą pridedamą įrodymą apeliantas prašo apeliacinės instancijos teismo priimti ir juo vadovautis nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 str.).
2. Ieškovo į bylą pateikti buhalterinės apskaitos dokumentai, susiję su atsakovui išmokėtomis piniginėmis sumomis, nėra prieštaraujantys vienas kitam, tačiau atvirkščiai, jie yra nuoseklūs ir patvirtinantys tą aplinkybę, jog atsakovui prašomos priteisti piniginės sumos buvo išmokėtos, jos tinkamai apskaitytos ir nebuvo ieškovui grąžintos. Priešingų duomenų bei įrodymų viso bylos teisminio nagrinėjimo metu atsakovas taip ir nepateikė (CPK 178 str.). Taigi, atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta aukščiau, pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime suformuluota išvada, jog ieškovo pateikti buhalterinės apskaitos dokumentai yra prieštaringi, apeliacinės instancijos teismo turėtų būti panaikinta kaip nepagrįsta ir neteisėta.
3. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat kvestionavo ieškovo pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus, o konkrečiai 2014 m. rugsėjo 8 d. UAB „Arisanda“ sudarytą M. E. avanso apyskaitą, nurodydamas, kad joje nėra atskaitingo asmens, t. y. atsakovo parašo, tuo tarpu, buhalterinės apskaitos dokumentai privalo atitikti įstatymo jiems nustatytus reikalavimus. Ieškovas atkreipia apeliacinės instancijos teismo dėmesį į tai, kad minėtas dokumentas - M. E. avanso apyskaita buvo sudaryta 2014 m. rugsėjo 8 d. už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 8 d. Dokumento sudarymo dieną, t. y. 2014 m. rugsėjo 8 d., atsakovas nedirbo ieškovo įmonėje dėl pravaikštos – už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą atsakovas iš ieškovo įmonės buvo atleistas 2014 m. rugsėjo 9 d. Atsakovas dėl pravaikštos ieškovo įmonėje nedirbo jau nuo pat 2014 m. rugpjūčio 20 d. Minėtos aplinkybės yra konstatuotos teismų procesiniais sprendimais, o būtent Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 29 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. e2-202-339/2015, bei Šiaulių apygardos teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-786-357/2015. Taigi, atsakovui dokumento sudarymo metu nebedirbant ieškovo įmonėje dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, t. y., pravaikštos ir ieškovui neturint jokio kontakto su darbuotoju (kuris fiziškai nėjo į darbą ir nekontaktavo su darbdaviu), nebuvo ir jokios fizinės galimybės (nors bandyta tą padaryti – darbuotojo buvo ieškoma) gauti atsakovo, kaip atsakingo asmens, parašą.
4. Vien ta aplinkybė, jog byloje nėra pateikta duomenų apie tai, kad atsakovas pirko tam tikras prekes ar paslaugas bei tai, jog jis buvo paskirtas atskaitingu asmeniu, nėra pakankamas pagrindas padaryti išvadą, jog atsakovui avansiniai mokėjimai nebuvo sumokėti, o tuo labiau padaryti išvadą, kad jis pinigines lėšas ieškovui yra grąžinęs.
Šalies argumentai
5. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad „Sodros“ duomenys bei ieškovo pateikta pažyma apie atsakovo darbo užmokestį, ieškovo reikalavimo pagrįstumo neįrodo. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovas į bylą pateikė 2014 m. sausio 8 d. UAB „Arisanda” pažymą apie M. E. priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas. Iš minėtos pažymos matyti, kad atsakovui už darbą 2014 m. sausio mėnesį priskaityta 1584,86 Lt suma, o jam atskaičius mokėtinus mokesčius 2014 m. vasario 17 d. sumokėta 1282,18 Lt suma, už darbą 2014 m. vasario mėnesį priskaityta 1179 Lt, o 2014 m. kovo 14 d. išmokėta 989,56 Lt suma, už darbą 2014 m. gegužės mėnesį priskaityta 1502,07 Lt suma, o 2014 m. birželio 13 d. išmokėta 1222,49 Lt suma, už darbą 2014 m. birželio mėnesį priskaityta 2 592,79 Lt suma, o 2014 m. liepos 15 d. išmokėta 2008,90 Lt suma, už darbą 2014 m. liepos mėnesį priskaityta 2460 Lt suma, o 2014 m. rugpjūčio 13 d. išmokėta 1913,16 Lt suma. Analogiškos piniginės sumos kaip darbuotojo darbo užmokestis ir kitos išmokėtos išmokos yra užfiksuotos ir byloje esančiose „Sodros“ pažymose, o būtent 2015 m. gegužės 4 d. VSDFV Mažeikių skyriaus pažymoje Nr. (4.18) I-10197 ir Telšių rajono apylinkės teismui 2015 m. balandžio 8 d. pažymoje apie asmens įmokas „Sodrai“ 2013 m. balandžio 1 d. – 2014 m. rugsėjo 30 d. laikotarpį. Apeliantas nurodo, jog atsakovas nuo 2014 m. vasario 24 d. iki 2014 m. kovo 14 d. ir nuo 2014 m. kovo 17 d. iki 2014 m. balandžio 11 d. (avansinių mokėjimų laikotarpiu) buvo nemokamose atostogose (nedraudiminis laikotarpis) (tą patvirtina VSDFV Mažeikių skyriaus 2015 m. balandžio 14 d. pažyma Nr. (7.41) Si-5410). Tačiau pabrėžtina tai, jog jis nebuvo atleistas ir jo darbo teisiniai santykiai su darbdaviu nenutrūko, o atvirkščiai, tęsėsi toliau iki 2014 m. rugsėjo 9 d. Apeliantas pastebi, jog yra daugiau nei akivaizdu, jog darbuotojui darbo užmokestis už buvimą nemokamose atostogose nėra mokamas.
Atsiliepimas
6. Atsakovas vienareikšmiškai nurodė, jog jam darbo užmokestis bei kitos išmokos už išdirbtą mėnesį buvo mokamos paskiau einančio mėnesio viduryje. Taigi, dar ir dėl šios paties atsakovo patvirtintos aplinkybės yra akivaizdu, jog avansiniai mokėjimai nebuvo atsakovui mokėti kaip darbo užmokestis, kadangi avansiniai mokėjimai buvo mokėti 2014 m. vasario 24 d., 2014 m. kovo 24 d. ir 2014 m. balandžio 1 d. (t. y. ne mėnesio viduryje). Be to, yra daugiau nei akivaizdu, jog pavyzdžiui tokio dydžio piniginė suma - 10,44 Lt (2014 m. kovo 24 d. avansinis mokėjimas), kaip darbo užmokestis, nėra mokama.
7. Apeliantas sutinka su ta aplinkybe, jog visų bankiniais pavedimais atliktų avansinių mokėjimų paskirtyse nurodytas „Atlyginimo išmokėjimas darbuotojams“. Tačiau taip įvyko tik todėl, jog buvo padaryta žmogiškoji klaida, atliekant atitinkamus mokėjimus nepakeičiant mokėjimo paskirties. Minėti avansiniai mokėjimai buvo pirmi tokio pobūdžio mokėjimai atlikti atsakovui, iki tol tokio pobūdžio mokėjimų jam nebuvo daroma – būtent todėl mokėjimų paskirtyse ir yra įsivėlusi klaida. Pažymi, kad tokio finansinio pobūdžio teisiniuose santykiuose vyrauja turinio viršenybės prieš formą principas (Mokesčių administravimo įstatymo 10 str.), t. y. šiuo atveju turėtų būti vertinama bei viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, bet ne formaliai jos išraiškai.
8. DK 95 str. 5 d. nustatyta galimybė šalims sulygti, kad tuo atveju, kai sutartis nutraukiama dėl darbuotojo kaltės arba darbuotojo pareiškimu be svarbios priežasties, tai darbuotojas įsipareigoja atlyginti darbdaviui jo turėtas išlaidas per paskutinius vienerius darbo metus darbuotojo mokymui, kvalifikacijos kėlimui, stažuotėms, nurodant, kad kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatyta ir kita kompensavimo tvarka bei terminai. Apeliantas pažymi, kad jis bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu savo reikalavimams pagrįsti pateikė tokius dokumentus: 2013 m. spalio 25 d. UAB „Inspecta“ išduotą suvirintojo kvalifikacijos tikrinimo pažymėjimą Nr. 1407-01, 2013 m. lapkričio 5 d. UAB „Inspecta” PVM sąskaitą – faktūrą Nr. 002518, UAB „Arisanda“ sąskaitos išrašus, patvirtinančius 2013 m. gruodžio 2 d. atliktą mokėjimą UAB Inspecta” bei 2014 m. rugsėjo 9 d. UAB „Arisanda“ pažymą dėl kvalifikacijos kėlimui išleistų lėšų. Visi šie byloje pateikti dokumentai patvirtina aplinkybę, jog darbdavys patyrė atitinkamų išlaidų atsakovo mokymui.
9. Ieškovas su atsakovu 2012 m. rugpjūčio 7 d. Nr. 343 sudarytos darbo sutarties 10 punktu laisva valia susitarė, jog „išeinant iš darbo darbuotojas privalo grąžinti jam išduotus darbo įrankius, iš atlyginimo atskaitoma už kvalifikacijos kėlimui išleistas lėšas“. Taip pat minėtos sutarties 7 punktu buvo susitarta, jog „darbdavys savo lėšomis siunčia darbuotoją kvalifikacijos kėlimui“. Akivaizdu, jog minėtomis, laisvų derybų būdu sulygtomis darbo sutarties sąlygomis, buvo susitarta, jog darbdavys savo lėšomis apmoka išlaidas, susijusias su darbuotojo mokymu bei kvalifikacijos kėlimu, tačiau tuo atveju, jeigu darbo sutartis bus nutraukta dėl darbuotojo kaltės arba jo pareiškimu be svarbios priežasties (kaip ir buvo šiuo atveju), darbuotojas atlygins tokias išlaidas, tačiau tokių išlaidų atlyginimas apribotas vienerių metų terminu (DK 95 str. 5 d.).
10. UAB „Arisanda“ direktoriaus 2008 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. 22-DS patvirtintų darbo tvarkos taisyklių 101.5 punktas numato, kad darbuotojai, kurie nutraukia darbo sutartis savo noru (pareiškimu) be svarbios priežasties, turi atlyginti įmonės išlaidas per paskutinius vienerius darbo metus, skirtas darbuotojo mokymui, kvalifikacijos kėlimui, stažuotei ir kt. Taigi, minėtas darbo tvarkos taisyklių punktas įpareigoja darbuotoją, su kuriuo darbo teisiniai santykiai nutrūksta be svarbios priežasties (šiuo atveju dėl šiukštaus darbo drausmės pažeidimo) atlyginti įmonės išlaidas per paskutinius vienerius darbo metus, skirtas darbuotojo mokymui, kvalifikacijos kėlimui, stažuotei. Su minėtomis darbo tvarkos taisyklėmis atsakovas buvo supažindintas, šiam pasirašant registracijos žurnale. Tą patvirtina kartu su procesiniu dokumentu pateikiama registracijos žurnalo kopija, iš kurios matyti, jog atsakovas M. E. yra pasirašytinai (eilės. Nr. 256) supažindintas su darbo tvarkos taisyklėmis bei juose nustatytais reikalavimais kiekvienam UAB „Arisanda” darbuotojui. Taigi, tokios sąlygos dėl mokymui skirtų išlaidų atlyginimui buvo sulygtos ne tik tarp šalių pasirašytoje darbo sutartyje, bet ir nustatytos ieškovo įmonėje galiojančiose darbo tvarkos taisyklėse, su kuriomis atsakovas buvo pasirašytinai supažindintas bei tokia tvarka jam neabejotinai buvo žinoma. Minėtų dokumentų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, todėl pridedamus įrodymus apeliantas prašo apeliacinės instancijos teismo priimti ir juo vadovautis nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 str.).
11. Darbuotojas po darbdavio organizuotų mokymų, tapo paklausiu specialistu darbo rinkoje. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, jog atsakovas suvirintoju papildomai nuo 2014 m. liepos 11 d. dirbo UAB „R2K grupė“ bei nuo 2014 m. birželio 23 d. iki 2014 m. lapkričio 7 d. UAB „Arjo“. Tokios aplinkybės yra nustatytos Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 29 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. e2-202-339/2015, bei Šiaulių apygardos teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-786-357/2015. Tokia teismų procesiniais dokumentais nustatyta aplinkybė dar kartą patvirtina, jog atsakovas po darbdavio organizuotų mokymų atlikimo tapo paklausiu specialistu darbo rinkoje, kadangi be darbo ieškovo įmonėje, jis tuo pačiu metu (jau po mokymų atlikimo) įsidarbino ir dirbo dar dviejose darbovietėse.
12. Pirmosios instancijos teismas tam tikrus įrodymus, o būtent į bylą pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus bei ieškovo pateiktą pažymą apie atsakovui priskaičiuotas ir išmokėtas su darbo teisiniais santykiais susijusias pinigines sumas bei „Sodros“ duomenis kvestionavo bei atmetė visiškai nepagrįstai ir nemotyvuotai, kadangi būtent tik minėti įrodymai parodo ir patvirtina atliktus avansinius mokėjimus ir darbuotojo iš darbo teisinių santykių gautas pinigines sumas. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas CPK XIII skyriuje, t. y. nepagrįstai atmetė ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus, vadovaudamasis išimtinai tik atsakovo paaiškinimais bei pateikta subjektyvia faktų interpretacija, jų nevertino visų faktinių bylos aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų kontekste, neteisingai sprendė atsakovui sumokėtų avansinių mokėjimų priteisimo klausimą, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovo ieškinys tenkintinas visiškai (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas M. E. prašo Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš ieškovo visas atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
1. Ieškovas byloje neįrodė ir neįrodinėjo, kad darbuotojui išmokėtos sumos buvo dėl sąskaitybos klaidų ar dėl darbuotojo veiksmų. CPK 178 str. nurodo, kad teisme ginčo šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Kasacinis teismas tokio pobūdžio bylose yra pasisakęs, kad įmonės administracija, kreipdamasi į teismą dėl nepagrįstai išmokėto darbo užmokesčio susigrąžinimo, privalo įrodyti, kad tai atsitiko dėl sąskaitybos klaidų arba dėl buvusio darbuotojo nesąžiningų veiksmų. DK 224 str. 2 d. 1 punktas neleidžia išieškoti iš darbuotojo jam permokėto darbo užmokesčio, jeigu tai atsitiko netinkamai taikant įstatymą, išskyrus padarytas skaičiavimo klaidas. Šios teisės normos tikslas yra apsaugoti darbuotojo, kaip ekonomiškai silpnesnės darbo santykių šalies, interesus, jei darbdavys imtų savavaliauti.
2. CK nustato daugiau atvejų, kai iš darbuotojo gali būti išreikalautas jam be pagrindo išmokėtas darbo užmokestis. CK 6.241 str. 1 d. 4 p. nurodyta, kad darbo užmokestis negali būti išreikalaujamas kaip be pagrindo įgytas darbo užmokestis ir jam prilyginamos išmokos, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidų. Iš šios teisės normos darytina išvada, kad, kai darbuotojas, pavyzdžiui, sukčiaudamas pateikia suklastotus darbų, kurių faktiškai jis neatliko, dokumentus ir šiuo pagrindu jam apskaičiuojamas ir nepagrįstai išmokamas darbo užmokestis, šis gali būti išieškotas iš nesąžiningo darbuotojo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-1355/2002, 2000 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-1276/2000). Byloje nenustatyta nei darbuotojo nesąžiningumo veiksmų, nei sąskaitybos klaidų. Atsižvelgiant į tai nėra pagrindo laikyti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ar neteisėtas.
3. Ieškovas byloje neįrodė darbuotojo kvalifikacijos kėlimo fakto. Nesant kvalifikacijos kėlimo fakto, nėra pagrindo reikalauti, kad darbuotojas atlygintų darbdavio išlaidas. Ieškovas kaip kvalifikacijos kėlimą nurodo tik tai, kad darbuotojui buvo suformuota užduotis suvirinti metalo gaminius. Mano, kad tai nelaikytina kvalifikacijos kėlimu ir šiuo klausimu pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Byloje nustatyta, kad ieškovas UAB „Arisanda“ (darbdavys) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo M. E. (buvusio darbuotojo) 600,82 Eur (2074,51 Lt) dydžio avansines išmokas DK 224 str. 2 d. 1 p. ir CK 6.237 str. nustatytais pagrindais. Teigia, kad atsakovui darbo UAB „Arisanda“ laikotarpiu buvo mokami avansiniai mokėjimai, skirti darbo funkcijų vykdymui, prekių pirkimui, ir atsakovas, pasibaigus darbo teisiniams santykiams, nėra grąžinęs ieškovo išmokėtų avansų. Atsakovas nurodo, kad ieškovo reikalaujamus priteisti avansinius mokėjimus visada laikė ir laiko gautu darbo užmokesčiu. Ieškovas reikalavimą priteisti avansinius mokėjimus iš atsakovo grindžia avanso apyskaitomis, sąskaitų aktyvumo ataskaitomis, sąskaitų išrašais, tačiau ieškovas byloje nėra pateikęs įrodymų, kokioms konkrečiai prekėms ir paslaugoms, bei kokiu pagrindu atsakovui buvo mokami ieškovo 2014-09-08 Avanso apyskaitoje ir 2014-11-24 Sąskaitų aktyvumo ataskaitoje nurodytos sumos. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad byloje nėra įrodymų, apie tai, kad atsakovas M. E. būtų buvęs paskirtas atskaitingu asmeniu už perkamas prekes. Iš byloje esančios tarp ieškovo ir atsakovo 2012-08-07 sudarytos darbo sutarties matyti, kad atsakovas į UAB „Arisanda“ priimtas dirbti suvirintoju nuo 2012-08-08. Ieškovas UAB „Arisanda“ įsipareigojo atsakovui M. E. mokėti atlyginimą pagal išdirbį nemažiau valstybės numatyto minimalaus darbo užmokesčio, vieną kartą per mėnesį, adresu Žemaitės g. 31A, Telšiuose, arba į banko kortelę. Taip pat darbdavys įsipareigojo mokėti kompensaciją už darbą lauko sąlygomis (Darbo sutarties 3 p.). Darbo sutarties 9 p. sutarta, kad atsakovui mokama kompensacija už darbą kelionėje, lauko sąlygomis arba kilnojamojo pobūdžio. Darbo sutartyje nėra aptarta, kad atsakovui būtų pavestos darbinės funkcijos – pirkti kokias tai prekes ar paslaugas. Iš byloje esančios santechniko – suvirintojo pareiginės instrukcijos Nr. 4 matyti, kad į suvirintojo pareigas tokios funkcijos, kaip prekių ir paslaugų pirkimas, neįeina. Kad tokios funkcijos atsakovui nebuvo pavestos yra nurodoma ir paties ieškovo 2015-04-23 Pranešime Nr. 001. Be to, iš byloje pateikto paties ieškovo UAB „Arisanda“ sąskaitos išrašo už laikotarpį nuo 2014-01-01 iki 2014-08-15 matyti, kad šiuo laikotarpiu atsakovui ieškovas mokėjo tik atlyginimą, jokių duomenų apie kitos paskirties mokėjimus ieškovas nepateikė. Šios nustatytos aplinkybės patvirtina atsakovo M. E. argumentus, kad tiek 2014-02-24 gavęs 1064,07 Lt (iš viso tą dieną atsakovui ieškovas yra pervedęs 2000 Lt), tiek 2014-03-24 gavęs 10,44 Lt, tiek 2014-04-01 gavęs 1000 Lt, jis pagrįstai manė ir tikėjosi, kad jam darbdavys išmokėjo darbo užmokestį. Juolab, kad iš atsakovo sąskaitos išrašo matyti, kad ieškovas UAB „Arisanda“, pervesdamas į atsakovo sąskaitą nurodytas sumas, mokėjimo paskirtyje – paaiškinimuose yra nurodęs, kad šios sumos atsakovui pervestos kaip „Atlyginimo išmokėjimas darbuotojams“.
DK 224 str. reglamentuoti išskaitų iš darbo užmokesčio pagrindai ir nurodyta, kad išskaitos iš darbo užmokesčio gali būti daromos tik įstatymų nustatytais atvejais (DK 224 str. 1 d.). DK 224 str. 2 d. 1 p. nurodyta, kad išskaitos iš darbuotojų darbo užmokesčio padengti jų įsiskolinimą įmonei, įstaigai ar organizacijai, kurioje jie dirba, gali būti daromos administracijos nurodymu: grąžinti avansą, kuris buvo duotas, įskaitant jį į darbo užmokestį; grąžinti sumas, permokėtas dėl skaičiavimo klaidų; padengti neišleistą ir laiku negrąžintą avansą, kuris buvo duotas tarnybinės komandiruotės ar perkėlimo į kitą vietovę atveju, taip pat už ūkinius patarnavimus; atlyginti žalą, kurią darbuotojas dėl savo kaltės padarė įmonei. Šiais atvejais administracija turi teisę duoti nurodymą padaryti išskaitą ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kurią baigėsi avanso grąžinimo ar įsiskolinimo padengimo nustatytas terminas, buvo išmokėta suma, permokėta dėl skaičiavimo klaidų, arba paaiškėjo darbuotojo padaryta žala, jei darbuotojo įsiskolinimas neviršija jo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio. DK 224 str. 3 d. nurodyta, kad negalima išdarbuotojo išieškoti permokėto ir neteisingai pritaikius įstatymą apskaičiuoto darbo užmokesčio, išskyrus skaičiavimo klaidos atvejus.
Sistemiškai taikant nurodytas teisės normas nustatytų bylos aplinkybių kontekste, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovas neįrodė, jog prašomas priteisti 1064,07 Lt, 10,44 Lt ir 1000 Lt sumas jis sumokėjo atsakovui ne kaip darbo užmokestį, o kaip sumas, kurios atsakovui buvo skirtos, neva, už pirktas prekes ir paslaugas sumokėti.
Pažymėtina, kad mokėjimo paskirtį „Atlyginimo išmokėjimas darbuotojams“ ieškovas traktuoja, kaip padarytą klaidą. Šios ieškovo išdėstytos aplinkybės yra abejotinos, nes tai nebuvo vienkartinis atvejis, atlikti net trys pavedimai, kurių pagrindu ieškovas prašo priteisti avansinius mokėjimus, nors mokėjimo paskirtyje nurodyta, kad tai „Atlyginimo išmokėjimas darbuotojams“. Ieškovas yra juridinis asmuo, vykdantis ūkinę veiklą (Akcinių bendrovių įstatymo 2 str.). Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurie atspindi įmonei priklausančių piniginių lėšų panaudojimą įmonės reikmėms, turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais ( Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 str. 1 d., 4 d., 17 d., 18 d., 12 str. 1 d.). O tai, kad ir anksčiau atsakovui jokie avansiniai mokėjimai prekėms ir paslaugoms pirkti nebuvo mokami, patvirtina atsakovo sąskaitos išrašas už laikotarpį nuo 2013-01-15 iki 2013-12-10, kur matyti, kad atsakovui ieškovas pervedinėjo sumas, kuriuos išimtinai susijusios tik su atsakovo darbinėmis funkcijomis.
Ieškovas taip pat teigia, kad piniginių sumų išmokėjimą atsakovui kaip avansus prekių įsigijimui, o ne kaip darbo užmokestį, patvirtina Sodros pažymos apie atsakovui priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Sodros pažyma apie Draudžiamąsias pajamas neparodo visų su darbo santykiais susijusių pajamų. Duomenis Sodrai apie darbuotojo draudžiamąsias pajamas pateikia darbdavys (ieškovas), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šie dokumentai ieškovo reikalavimo pagrįstumo neįrodo. Be to, ieškovas reikalavimus dėl avansinių mokėjimų priteisimo pradėjo kelti praėjus trims mėnesiams nuo darbuotojo atleidimo iš darbo, t.y. ieškinį darbo ginčų komisijai pateikė 2014-12-10. Atsakovas apie reikalavimą grąžinti reikalaujamas sumas sužinojo tik darbo ginčų komisijoje nagrinėjant bylą Nr. APS-113-21089/2014, kurioje atsakovas buvo ieškovu, nors atleistas iš darbo atsakovas buvo 2014-09-09. Iki tol darbuotojui nebuvo reikšta jokių pretenzijų, atleidimo metu darbdavio buhalterijoje nebuvo paprašyta grąžinti avansus, neatliktos išskaitos atsiskaitant su darbuotoju jo atleidimo iš darbo dieną.
CK 6.237 str. 1 d. nurodyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. CK 6.237 str. 2 d. nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyta pareiga atsiranda, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau, išskyrus šio kodekso 6.241 straipsnyje numatytus atvejus. CK 6.241 str. 1 d. 4 p. nurodyta, kad darbo užmokestis ir jam prilyginamos išmokos negali būti išreikalaujamas kaip be pagrindo įgytas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidų. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šioje byloje nenustatyta nei darbuotojo nesąžiningumo veiksmų, nei sąskaitybos klaidų.
Ieškovas UAB „Arisanda“, remdamasis tarp jo ir atsakovo sudarytos Darbo sutarties 10 p., prašo priteisti iš atsakovo 217,22 Eur (750 Lt) darbuotojo mokymo bei kvalifikacijos kėlimo išlaidų.
DK 95 str. 5 d. nustatyta, kad darbo sutartyje gali būti sulygta: jeigu sutartis nutraukiama dėl darbuotojo kaltės arba darbuotojo pareiškimu be svarbios priežasties, tai darbuotojas įsipareigoja atlyginti darbdaviui jo turėtas išlaidas per paskutinius vienerius darbo metus darbuotojo mokymui, kvalifikacijos kėlimui, stažuotėms. Kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatyta ir kita kompensavimo tvarka bei terminai.
Nagrinėjamu atveju ieškovas teigia, kad atsakovas dalyvavo mokymuose, buvo pakelta atsakovo, kaip darbuotojo, kvalifikacija. Atsakovas nurodo, kad jokių mokymų nebuvo, tiesiog buvo duota užduotis suvirinti tam tikrus objektus, tačiau jokių naujų žinių ir įgūdžių jis neįgijo.
Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovo UAB „Arisanda“ užsakymu UAB „Inspecta“ atliko darbuotojų – suvirintojų kvalifikacijos patikrinimą pagal standartą EN 287-1. Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu Lietuvos Respublikos įmonės yra įpareigotos laikytis EN standartų ir Europos Sąjungoje galiojančios suvirintojų kvalifikacijos tikrinimo tvarkos (Ūkio ministro 2003-02-03 įsakymas Nr. 4-42 „Dėl suvirintojų kvalifikacijos patvirtinimo ir personalo, atliekančio gamybinius neardomuosius bandymus, sertifikavimo tvarkos“). Šios tvarkos 1.1 p. numato, kad suvirintojų, kurie atlieka rankinį ar iš dalies mechanizuotą lydomąjį plieno suvirinimą ar aplydimo darbus, kvalifikacija turi būti patikrinta pagal standarto EN 287-1 + A1 reikalavimus. Tai reiškia, Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai nustato privalomą suvirintojų kvalifikacijos tikrinimą, atitinkantį ne tik Lietuvos, bet ir Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamu atveju atliktas atsakovo kvalifikacijos patikrinimas negali būti prilyginamas darbuotojo mokymui ir kvalifikacijos kėlimui. Suvirintojo kvalifikacijos tikrinimo pažymėjime nurodyta, jog teorinės žinios nebuvo tikrintos. Ieškovas neįrodė, kad buvo pakelta atsakovo kvalifikacija, iš pateiktų įrodymų matyti, kad buvo tik patvirtina atsakovo jau turima kvalifikacija. Pačiame pažymėjime nurodytas konkretus darbdavys - UAB „Arisanda“, kurios darbuotojas buvo sertifikuotas (pažymėjimo 9 p.), todėl darytina išvada, kad šis pažymėjimas buvo reikalingas pačiam darbdaviui (ieškovui), siekiant patvirtinti, kad jo įmonėje dirba sertifikuoti darbuotojai. Be to, iš byloje esančios PVM sąskaitos faktūros Serija In2 Nr. 002518 matyti, kad ieškovui buvo išrašyta sąskaita už suvirintojo kvalifikacijos patvirtinimą, tačiau ne už kvalifikacijos kėlimą, kas tik dar kartą įrodo, kad buvo tikrinama jau turima atsakovo kvalifikacija. Todėl pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškovo reikalavimas dėl mokymo ir kvalifikacijos kėlimo išlaidų taip pat yra neįrodytas ir nepagrįstas, todėl atmestinas (CPK 178 str.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi, įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002). Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos daro daro išvadą, kad ieškovo motyvai apie tai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, visiškai nepagrįsti. Įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas, atsakovas nepateikė (CPK 178 str.).
Dėl išdėstyto, apeliacinis skundas atmestinas, o Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.
A. M. E. į bylą yra pateikęs įrodymus apie 100 Eur turėtas teisinės pagalbos išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl apeliacinį skundą atmetus, jos atsakovui priteistinos iš ieškovo UAB „Arisanda“ (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo UAB „Arisanda“ (juridinio asmens kodas 180292254) atsakovui M. E. (a. k. (duomenys neskelbtini) 100 Eur (vieną šimtą eurų) teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.