Panevėžio apygardos teismo nutartis

2020-05-12 · Civilinė byla Nr. e2A-211-589/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-01-03Panevėžio apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-05-12Panevėžio apygardos teismas
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-05-12
Bylos Nr.
e2A-211-589/2020
Teisminio proceso Nr.
2-37-3-01396-2018-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Rita Dambrauskaitė
Atsakovas
S. P.
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Sostinė kreditai“
Civilinė byla Nr. e2A-211-589/2020Teisminio proceso Nr. 2-37-3-01396-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 3.3.1.20
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gegužės 12 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Dambrauskaitė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės S. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2019 m. spalio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. eA2-7055-857/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sostinė kreditai“ ieškinį atsakovei S. P. dėl skolos, palūkanų, netesybų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Sostinė kreditai“ (toliau – ir ieškovė) prašė priteisti iš atsakovės S. P. (toliau – ir atsakovė) 2 411,55 Eur skolą, 44,96 procentus sutartinių palūkanų nuo 1 975,25 Eur kredito sumos nuo 2018 m. gruodžio 6 d. iki visiško prievolės įvykdymo, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymoteisti bei 54 Eur žyminį mokestį.

Žemesnės instancijos teismas

2. Panevėžio apylinkės teismas 2019 m. sausio 3 d. sprendimu už akių civlinėje byloje Nr. e2-737-1059/2019 ieškovės ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovės 1 975,25 Eur negrąžinto kredito, 231,76 Eur palūkanas, 4,54 Eur delspinigius, 44,96 procentų dydžio metines palūkanas nuo 1 975,25 Eur negrąžinto kredito sumos, skaičiuojant nuo ieškinio pateikimo teismui dienos (2018 m. gruodžio 6 d.) iki visiško kredito grąžinimo ieškovei dienos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2018 m. gruodžio 10 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 49,68 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės naudai. Likusioje dalyje ieškinio netenkino.

Šalies argumentai

3. Atsakovė, remdamasi 2019 m. balandžio 30 d. Lietuvos banko priežiūros tarnybos sprendimu, pateikė Panevėžio apylinkės teismui prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-737-1059/2019, kurį Panevėžio apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 16 d. nutartimi tenkino.

4. Atnaujinus procesą civilinėje byloje, ieškovė nurodė, kad sutinka su Lietuvos banko priežiūros tarnybos sprendimu ir neprašo (mažina ieškinio reikalavimą) civilinėje byloje Nr. e2-737-1059/2019 priteistų 231,76 Eur palūkanų, 4,34 Eur delspinigių, 44,96 procento dydžio metinių palūkanų nuo 1 975,25 Eur negrąžinto kredito sumos, skaičiuojant nuo ieškinio pareiškimo teismui dienos iki visiško kredito grąžinimo ieškovui dienos, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Paaiškino, jog iš priteistos 1 975,25 Eur sumos išskaičiavus antstolės išieškotą 250,88 Eur sumą, negrąžinto kredito suma sudaro 1 708,03 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2019 m. spalio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priteisė iš atsakovės S. P. ieškovės UAB „Sostinė kreditai“ naudai 1 708,03 Eur negrąžinto kredito ir 38 Eur bylinėjimosi išlaidų, grąžino ieškovei 16 Eur sumokėto žyminio mokesčio dalį.

6. Teismas nustatė, jog šalys 2017 m. lapkričio 2 d sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 45712, pagal kurią atsakovei buvo suteiktas 2 090 Eur dydžio vartojimo kreditas, jau turimų skolinių įsipareigojimų refinansavimui (888,89 Eur akcinei bendrovei (toliau – ir AB) Swedbank, 506,84 Eur AB Luminor, 694 Eur UAB BnP Finance, 0,27 Eur likutis išmokėtas paskolos gavėjai), nustatant 44,96 procento metinę palūkanų normą.

7. Nurodė, jog įstatymas numato, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.38 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.205 straipsnį, sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ar įvykdymo termino praleidimą. Paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka (CK 6.873 straipsnio 1 dalis).

8. Sprendė, kad atsakovė minėtų įstatymo reikalavimų bei sutarties sąlygų nesilaikė ir laiku sutartinių įsipareigojimų nevykdė, į ieškovės siųstą pretenziją nereagavo, todėl iš atsakovės ieškovės naudai priteistina skola pagal sutartį, kurią sudaro 1 708,03 Eur (iš 1 975,25 Eur sumos atimant antstolės 250,88 Eur išieškotą sumą ir atsakovės įmokėtą ieškovei 16,34 Eur sumą). Ieškovė nuo kitų reikalavimų atsisakė ir teismas šį atsisakymą priėmė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

8. Atsakovė S. P. apeliaciniu skundu prašo peržiūrėti teismo sprendimą ir perskaičiuoti ieškovės naudai priteistą sumą, priteisiant 943,26 Eur sumą.

9. Nurodo, jog ieškovė klaidina teismą, teigdama, kad atsakovė pagal sutartį palūkanas mokėjo laiku ir tinkamai. Teismui pateiktuose prieduose aiškiai matyti, jog atsakovė buvo gavusi dvi pretenzijas, tris raginimus ir visus mėnesius mokėjimai buvo vėluojami dėl itin sunkios finansinės situacijos. Teismas neįvertino atsakovės teiktų įrodymų: Lietuvos banko priežiūros tarnybos sprendimo, jos teiktų pavedimo kopijų, banko išrašų. Teismas neatsižvėlgė į Lietuvos banko priežiūros tarnybos sprendimą ir remiantis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – ir VKĮ) 8 straipsnio 7 dalies nuostata, neperskaičiavo mokėtinos sumos.

10. Pažymi, jog iki teismo sprendimo sumokėtą sumą kreditorius skaičiuoja kaip palūkanas, o ji – kaip pagrindinės skolos grąžinimą. Atsižvelgiant į Lietuvos Banko priežiūros tarnybos sprendimą, palūkanų mokėti ji neturėjo, kreditorius turėjo jų atsisakyti. Kaip nurodė ir pati ieškovė, iki 2018 m. rugsėjo 4 d. ji sumokėjo 768,63 Eur palūkanų sumą, dėl to teismas, atsižvelgiant į Lietuvos Banko priežiūros tarnybos sprendimą, turėjo minėtą sumą priskirti paskolos daliai atlyginti, o ne palūkanoms sumokėti.

11. Akcentuoja, jog kadangi ji ieškovei iš viso sumokėjo 896,74 Eur sumą, antstolei – 370 Eur, iš kurių 250 Eur pervesta ieškovei, visa ieškovei grąžinta paskolos dalis yra 1 146,74 Eur, todėl likusi grąžintina suma yra 943,26 Eur (2 090 Eur – 1 146,74 Eur).

Atsiliepimas

12. Ieškovė UAB „Sostinė kreditai“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.

13. Nurodo, jog sutiko su 2019 m. birželio 29 d. Lietuvos banko priežiūros tarnybos sprendimu ir remdamasis juo bei VKĮ 8 straipsnio 7 dalies nuostata, neprašė iš apeliantės palūkanų ir delspinigių sumokėjimo už laikotarpį, kuriuo buvo vėluojama grąžinti kreditą, t. y. neprašė priteisti Panevėžio apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-737-1059/2019 priteistų 231,76 Eur palūkanų, 4,34 Eur delspinigių, 44,96 procentų dydžio metinių palūkanų nuo 1 975,25 Eur negrąžinto kredito sumos, skaičiuojant nuo ieškinio pareiškimo teismui dienos (2018 m. gruodžio 6 d.) iki visiško kredito grąžinimo ieškovui dienos, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. gruodžio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, tačiau prašė priteisti likusią negražintą kredito dalį.

14. Paaiškina, kad 1 708,03 Eur likusi nepadengta kredito suma (kurią ieškovė ir prašė priteisti iš apeliantės) susidaro iš Panevėžio apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-737-1059/2019 priteistos 1 975,25 Eur negrąžintos kredito sumos išskaičiavus antstolės I. B. išieškotą 250,88 Eur sumą, apeliantės nuo 2017 m. gruodžio 3 d. iki 2018 m. rugsėjo 2 d. įmokėtus delspinigius (iš viso 8,36 Eur), 2,98 Eur kompensacines palūkanas, taip pat apeliantės po 2018 m. gruodžio 6 d. ieškovės kreipimosi į teismą sumokėtus 5 Eur.

15. Papildomai pažymi, jog apeliantė su ieškove sutartį pasirašė laisva valia (CK 6.156 straipsnio 1 dalis), todėl ir turi priimti neigiamus sutarties neįvykdymo padarinius. Apeliantė sutarties sudarymo metu buvo patyrusi pinigų skolinimosi rinkos dalyvė, tai nebuvo jos pirma kredito sutartis (viso sudaryta 12 vartojimo kredito sutarčių), taigi vartojimo kredito sutarties sąlygos apeliantei turėjo būti pažįstamos. Apeliantė, žinodama savo finansinę padėtį ir jau turimus skolinius įsipareigojimus, pati turėjo įvertinti galimybes atsiskaityti už naujai prisiimtus įsipareigojimus. Be to, minėtus naujai prisiimtus įsipareigojimus apeliantė kurį laiką vykdė ir iš dalies yra įvykdžiusi, kas patvirtina, kad sutarties sudarymo metu apeliantė buvo finansiškai pajėgi vykdyti įsipareigojimus.

16. Pabrėžia, kad remdamasi 2019 m. birželio 29 d. Lietuvos banko priežiūros tarnybos sprendimu bei VKĮ 8 straipsnio 7 d. nuostata atsisakė reikalavimo teisės į palūkanas nuo momento, kai įvyko pavėluotų įmokų mokėjimo atvejis. Pavėluotų įmokų mokėjimo atvejis įvyko apeliantei nustojus mokėti įmokas ir neatlikus 11-tos įmokos, t. y. nuo 2018 m. spalio 2 d. Apeliantė įmokas mokėti nustojo staiga ir, kaip vėliau paaiškėjo, šis momentas sutapo su apeliantės darbo santykių nutraukimu įmonėje mažojoje bendrijoje „Deineda“, o iki tol visi mokėjimai buvo atliekami tinkamai. Tad sutarties vykdymo momentu apeliantė buvo pajėgi vykdyti turimus įsipareigojimus ir juos vykdė, nemokumas atsirado nutraukus darbinius santykius. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, mano, jog sutarties pažeidimui įtakos turėjo pačios apeliantės veiksmai, bet ne ieškovės galimas tinkamas VKĮ 8 straipsnio 7 dalies neįvertinimas.

17. Atkreipia dėmesį į tai, kad skolininkų tam tikri nežymus nukrypimai nuo mokėjimo grafiko yra toleruojami (tokiu atveju yra siunčiami priminimai). Iš apeliantės mokėjimo grafiko matyti, kad skiltyje „Skola“ skolos likutis nuo 2017 m. gruodžio 2 d. iki 2018 m. rugsėjo 2 d. lygus 0 Eur, tad šiuo atveju pavėluotų įmokų mokėjimo atvejo nėra – įmokos buvo mokamos tinkamai (Apeliantė pilnai padengdavo esamo mėnesio įmoką iki sekančio mėnesio įmokos – skola nesusidarydavo). Tuo tarpu tam tikri nežymūs nukrypimai nuo mokėjimo grafiko tiek pagal susiklosčiusią praktiką, tiek pačios ieškovės įsitikinimą neturi sudaryti pagrindo teigti, jog sutartis buvo esmingai pažeidžiama, ir juo labiau, neturi sudaryti pagrindo nubraukti visas apeliantės sumokėtas sutartines palūkanas, kadangi priešingu atveju apeliantei būtų sudarytos piktnaudžiavimo sąlygos, t. y. apeliantė galėtų sąmoningai kelias dienas vėluoti sumokėti palūkanas tam, kad vėliau reikštų nepagrįstus reikalavimus dėl jų „nubraukimo“ VKĮ 8 straipsnio 7 dalies pagrindu. Ieškovė pateikė ieškinį teismui dėl susidariusio 65 dienų vėlavimo, kada įmokos nebuvo atliktos 2018 metų spalio ir lapkričio mėnesiais, tačiau iki minėto laikotarpio visi mokėjimai buvo savalaikiai. Ieškovės nuomone, nebūtų pagrįsta ir teisinga nubraukti sutartines palūkanas, kurias apeliantė yra tinkamai ir laiku sumokėjusi, t. y. iš viso 765,65 Eur. Apeliantės nurodoma VKĮ 8 straipsnio 7 dalies nuostata negali būti pagrindu visiškai atleisti apeliantę nuo savanoriškai prisiimtos prievolės vykdymo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.

19. Byloje kilo ginčas dėl priteistos skolos dydžio ir jos skaičiavimo pagrįstumo, t.y. ar šiuo atveju sumokėto sumos turėjo būti skaičiuojamos kaip palūkanos, ar užskaitomos kaip pagrindinės skolos grąžinimas.

20. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Ieškovė prašo prijungti prie bylos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išrašą apie atsakovės gautas pajamas. Ieškovė pateikė šį įrodymą kartu su apeliaciniu skundu, kadangi pirmosios instancijos teismui teikti šio įrodymo nebuvo pagrindo, nes atsakovė neginčijo pirmosios instancijos teismo išvadų dėl palūkanų mokėjimo tinkamumo. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas nenustatė objektyvaus pagrindo išimties taikymui, todėl naujai pateiktą įrodymą atsisako prijungti prie bylos ir jo nevertina

21. Pagal Civilinio kodekso ( toliau – ir CK) 6.886 straipsnio 1 dalyje pateiktą vartojimo kredito sutarties sampratą, vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad su vartojimo kreditu susijusius santykius reglamentuoja šis kodeksas ir kiti įstatymai. Vartojimo kreditų teikimo sąlygas ir informavimo apie šias sąlygas reikalavimus reglamentuoja Vartojimo kredito įstatymas.

22. Kaip nustatyta bylos nagrinėjimo metu 2017 m. lapkričio 2 d. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, kuria atsakovei buvo suteiktas 2090,00 Eur kreditas, atsakovės turimų įsipareigojimų refinansavimui ( 888,89 Eur AB Swedbank, 506,84 Eur AB Luminor bank, 694 Eur UAB Bnp Finance), nustatant metinę palūkanų normą 44,96 procento.

23. Tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovei buvo suteikta paskola ir atsakovė turėjo pareigą vykdyti savo įsipareigojimus dėl skolos grąžinimo. Todėl šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl atsakovės įsipareigojimų pagal sudarytą vartojimo kredito sutartį dėl kredito grąžinimo.

24. Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti iš jos palūkanas. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė netinkamai vertino jos mokumą, neatsižvelgė į Lietuvos banko sprendimą ir neperskaičiavo mokėtinos sumos.

25. Vartojimo kredito įstatymo ( vartojimo kredito atsakovei išdavimo metu galiojusi redakcija) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito gavėjas, vadovaudamasis atsakingo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą, remdamasis iš vartojimo kredito gavėjo gauta pakankama informacija ir prireikus mokumui vertinti naudojamoje duomenų bazėje atlikęs patikrinimą. Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta vartojimo kredito davėjo pareiga atnaujinti turimą finansinę informaciją apie vartojimo kredito gavėją ir iš naujo įvertinti jo mokumą prieš kiekvieną svarbesnį bendros vartojimo kredito sumos padidinimą, jeigu po vartojimo kredito sutarties sudarymo jos šalys susitaria pakeisti bendrą vartojimo kredito sumą.

26. Pagal Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 4 dalį ir 22 straipsnį vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo taisyklės rengiamos vadovaujantis vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo principais, kuriuos nustato šio įstatymo 22 straipsnyje nurodyta priežiūros institucija.

27. Priežiūros institucijos funkcijas pagal Vartojimo kredito įstatymą vykdo Lietuvos bankas. Vartojimo kredito sutarties sudarymo ir jos keitimų metu galiojo Lietuvos banko valdybos 2013 m. kovo 19 d. Nr. 03-62 nutarimu patvirtinti Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatai ( nuostatų redakcija galiojusi nuo 2017 m. sausio 26 d.).

28. Byloje nustatyta, kad atsakovė kreipėsi į Lietuvos banko priežiūros tarnybą. Lietuvos banko priežiūros tarnyba 2019 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. S 2019/(21.12-2101)-12-2352 konstatavo, kad bendrovė (UAB „Sostinės kreditai“) netinkamai vertino atsakovės gaunamas tvarias pajamas ( neatsižvelgė į vieno mėnesio laikotarpį kai atsakovė neturėjo darbo santykių), netinkamai vertino jos gaunamas pajamas, neatsižvelgė į tai, kad atsakovės finansinių įsipareigojimų refinansavimo mėnesio įmoka pagal visus finansinius įsipareigojimus padidėjo 42,13 euro, netinkamai apskaičiavo finansinių įsipareigojimų ir pajamų santykį. Lietuvos banko priežiūros tarnyba sprendė, jog bendrovė pažeidė Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir nuostatų 7.2, 7.5, 17.2 papunkčių ir 22 punkto reikalavimus.

29. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos banko priežiūros tarnybą nustatė, kad šiuo atveju kredito davėjas (UAB „Sostinės kreditai“) pažeidė Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, tokiu atveju jei nustatomas faktas, jog vartojimo kredito davėjas neįvykdė Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos dėl vartojimo kredito gavėjo kreditingumo įvertinimo, kredito davėjui turi būti taikomos Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos teisinės pasekmės. Nuo 2016 m. vasario 1d. galiojančios redakcijos Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, jog, be netesybų ir mokesčių pavėluotų įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikymo, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, vartojimo kredito gavėjui papildomai netaikomos ir palūkanos ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

30. Byloje nustatyta, kad ieškovė netinkamai vertino atsakovės mokumą, todėl šiuo nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog atsakovė neturėjo pareigos mokėti palūkanų, o atsakovės sumokėtos įmokos turėjo būti skaičiuojamos kaip skolos grąžinimas, o ne palūkanos. Ieškovė savo poziciją grindžia tuo, kad tarp šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis. Vartojimo kredito sutartis buvo sudaryta laisva šalių valia, todėl atsakovė turi prisiimti neigiamus sutarties neįvykdymo padarinius ir nebūtų pagrįsta ir teisinga nubraukti sutartines palūkanas, kurias atsakovė yra tinkamai ir laiku sumokėjusi. Pažymėtina, kad pareiga vertinti kredito gavėjo mokumą yra kredito davėjo pareiga. Be to, šioje situacijoje atsakovė yra vartotojas. Pagal CK 6.2284 straipsnio 4 dalį individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlygas buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui. Byloje nėra pateikta duomenų, jog vartojimo kredito sąlygos buvo aptartos individualiai ir galėtų būti vertinamos kaip abiejų sutarties šalių aptartos sąlygos. Tarp šalių buvo sudaryta standartinė vartojimo kredito sutartis. Be to, kaip matyti iš byloje esančių duomenų atsakovė nevykdė tinkamai savo įsipareigojimų mokėti įmokas nustatytu laiku. Atsakovei buvo priminimai dėl skolos mokėjimo 2018-08-26, 2018-08-23 bei 2018-11-06, kas leidžia daryti išvadą, jog atsakovė nemokėjo įmokų nustatytais terminais.

31. Kadangi kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiškai kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo. Aiškinant priešingai, būtų sudaroma vartojimo kredito davėjams galimybė apeiti Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą ribojimą. Tokiu atveju nebūtų pasiekti tiek Vartojimo kredito įstatymo, tiek Direktyvos 2008/48/EB, kuri buvo įgyvendinta minėtu įstatymu, tikslai vartotojų teisių apsaugos prasme ((Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

32. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovė yra sumokėjusi ieškovei 896,74 Eur (891,74 Eur iki ieškinio pareiškimo ir 5 Eur pareiškus ieškinį), antstolė yra išieškojusi iš atsakovės ieškovės naudai 250,00 Eur skolos ir palūkanų. Viso atsakovė yra sumokėjusi 1146,74 Eur. Atsakovei buvo suteiktas 2090,00 Eur dydžio vartojimo kreditas. Negrąžinto kredito likutis yra 943,26 Eur.

33. Apibendrinant tai kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias atsakovės pareigą mokėti palūkanas pagal vartojimo kredito sutartį, kai buvo nustatytas Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pažeidimas bei neatsižvelgė į priežiūros institucijos sprendimą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas tenkintinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, iš atsakovės ieškovės naudai priteisiant 943,26 Eur skolos ( CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 330 straipsnis).

34. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo sprendimo pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantamas kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

35. Pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitus, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis), valstybės naudai priteisiamos išlaidos apvalinamos (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnio 10 punktas, 66 straipsnio 4 dalis). Iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 21,20 Eur žyminio mokesčio. Atsakovė įrodymų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme nepateikė. Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, pirmosios instancijos teisme nebuvo, nes procesiniai dokumentai šalims buvo siunčiami per EPP sistemą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 dalimi, teismas

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2019 m. spalio 22 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Priteisti iš atsakovės S. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 943,26 Eur ( devynis šimtus keturiasdešimt tris eurus 26 centus) negrąžinto kredito, 21,20 Eur ( dvidešimt vieną eurą 20 centų) žyminio mokesčio ieškovei UAB „Sostinės kreditai“, įmonės kodas 302513887, naudai.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Rita Dambrauskaitė