- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2016-10-14
- Bylos Nr.
- 1A-575-453/2016
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Svajūnas Knizleris, Aloyzas Kruopys (pran.), Linas Šiukšta
- Nuteistasis
- V. I.
- Advokatai
- Vytautas Valašinas
- Kategorijos
- 1.1.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Aloyzo Kruopio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. I. gynėjo advokato Vytauto Valašino apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. birželio 16 d. nuosprendžio, kuriuo:
-Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 260 straipsnio 3 dalį dešimties metų laisvės atėmimo bausme;
-Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 199 straipsnio 2 dalį ketverių metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. I. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. I. nuteistas už tai, kad jis nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko iki 2014 m. lapkričio 8 d. apie 3.47 val. name, esančiame (duomenys neskelbtini), automobilio „Opel Astra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) slenksčiuose įrengtose slėptuvėse laikė labai didelį kiekį – 41,427 kg narkotinių medžiagų – kanapių dervos, kurias minėtu automobiliu, vairuojamu V. P. , kuris dėl šios veikos nėra kaltas, pasikėsino kontrabandos būdu gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, tačiau veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes 2014 m. lapkričio 8 d. 3.50 val. degalinės, esančios Panevėžio mieste, Parko g. 7A, teritorijoje buvo sustabdytas policijos pareigūnų, kurie kratos metu šią narkotinę medžiagą rado ir paėmė.
Šalies argumentai
Nuteistojo V. I. gynėjas advokatas Vytautas Valašinas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. birželio 16 d. nuosprendžio dalį ir V. I. už Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą paskirti mažesnes bausmes.
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistojo gynėjas nurodo, jog nuteistasis savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo pripažino. Nurodytą aplinkybę pirmosios instancijos teismas pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tačiau skundžiamame nuosprendyje teismas pasisakydamas dėl bausmės skyrimo nurodė, jog nėra nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių. Apeliantas pažymi, jog tokia teismo išvada nuosprendyje niekuo nemotyvuota.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, jog nesutinka su teismo išvada, kad nėra sąlygų ir aplinkybių leidžiančių V. I. taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. Apeliantas aptardamas Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio paskirtį nurodo, jog skiriant bausmę V. I. turėjo būti atsižvelgta į tai, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nuoširdžiai dėl to gailėjosi ir savo parodymais ir elgesiu ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką. Be to, dėl V. I. padarytų nusikaltimų žala niekam nebuvo padaryta. Taip pat teismas neįvertino ir to, kad V. I. kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis. Jam tik buvo pavesta išgabenti narkotines medžiagas iš Lietuvos Respublikos ir pristatyti jas į sutartą vietą Baltarusijos Respublikoje. V. I. neprisidėjo prie narkotinių medžiagų įsigijimo, laikymo, jis tik pasikėsino jas gabenti. Jam neteisingai inkriminuotas narkotinių medžiagų laikymas, nes jo valia buvo nukreipta ne į tai, kad laikyti, saugoti, skirstyti ir/ar realizuoti laikomas jo automobilyje narkotines medžiagas, bet tik jas gabenti. V. I. narkotinėmis medžiagomis disponavo trumpą laiką - nuo tada, kai kitas asmuo į automobilyje įrengtas slėptuves pridėjo narkotinių medžiagų ir 2016 m. lapkričio 7 d. vakare pastatė automobilį prie V. I. gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), iki kitos dienos 3.50 val., kai jį degalinėje sulaikė policijos pareigūnai. Jokių duomenų, kad pats V. I. slėpė, saugojo narkotines medžiagas, byloje nėra. Todėl jo atsakomybė faktiškai atsiranda ne dėl narkotinių medžiagų laikymo, bet dėl pasikėsinimo jas gabenti. Dėl šių aplinkybių V. I. vaidmuo darant nusikaltimą buvo antraeilis ir jis nutrūko pasikėsinant daryti nusikaltimą. Taigi šiuo atveju yra pagrindas pripažinti, kad yra aplinkybės, numatytos Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalyje ir šios dalies 3 ir 4 punktuose. Apeliantas taip pat pažymi ir tai, jog kita svarbi aplinkybė skiriant bausmę nuteistajam yra tai, kad V. I. serga sunkiomis lėtinėmis ligomis, jo sveikata yra labai bloga. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog prie apeliacinio skundo pateikti medicininiai dokumentai patvirtina, kad V. I. sveikata yra labai bloga ir, kad jis serga širdies nepakankamumu - širdies angina, lėtiniu bronchitu, plaučių embolija, stemplės išvarža, jam diagnozuota skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opa, kasos uždegimas, tulžies akmenligė, yra cista viename iš inkstų, buvo paskirtos planinės operacijos storojoje žarnoje, tulžyje. Be to, V. I. ryžosi gauti pajamų darydamas nusikaltimus, tik dėl to, kad jis būdamas senyvo amžiaus ir silpnos sveikatos negalėjo susirasti tinkamo darbo. Nurodyta aplinkybė neatleidžia V. I. nuo baudžiamosios atsakomybės, bet ji yra svarbi nustatant jam skiriamos bausmės dydį.
Apeliantas aptardamas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas teigia, jog šiuo atveju V. I. sunkiai sergančiam lėtinėmis, ilgo ir pastovaus gydymo reikalaujančiomis ligomis, paskirta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta, atsižvelgiant į jo padarytus nusikaltimus. Toks ilgas laisvės atėmimo bausmės atlikimas gali turėti ir realiai turės itin neigiamas pasekmes nuteistojo sveikatai. Tai patvirtina ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkas tarnybos Areštinės ir konvojavimo skyriaus darbuotojų pateikti dokumentai, kad po V. I. suėmimo 2016 m. birželio 16 d. teismo salėje jis buvo išgabentas į VšĮ Respublikinę Panevėžio ligoninę kur jam buvo suteikta skubi pagalba dėl atsivėrusių skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opų. Dėl nurodytų aplinkybių bei vadovaujantis teisingumo principu V. I. gali būti taikomos Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, paskiriant jam švelnesnes bausmes nei jos yra numatytos Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 2 dalies ir 260 straipsnio 3 dalies sankcijose.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. I. gynėjo advokato Vytauto Valašino apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas iš dalies ginčija nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų apimtį, nesutinka su nuteistajam paskirtomis bausmėmis, prieštarauja teismo sprendimui netaikyti nuteistajam V. I. Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatų.
Kaip matyti apeliacinio skundo motyvuojamoje dalyje gynėjas gana abstrakčiai nurodo, kad V. I. neteisingai inkriminuotas narkotinių medžiagų laikymas, nes jo tikslas buvo tik jas išgabenti iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde gynėjas pateikdamas abejones dėl Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimo nuteistojo veiksmuose, neprašo nuteistojo išteisinti dėl tokio kaltinimo, o tik prašo pakeisti nuosprendžio dalį dėl V. I. paskirtų bausmių. Vertindama šiuos apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis V. I. iš esmės viso proceso metu teigė, kad prisipažįsta padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas numatytas tiek Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje, tiek Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje. Taip pat jis detaliai papasakojo, kada ir kas jam atvežė narkotines medžiagas ir kiek laiko bei kokioje vietoje jis jas laikė, tai yra, kad jas laikė savo namo garaže pastatytame automobilyje. Be to, parodė ir tai, kad jis pats pabaigė automobilio ruošimo bei dažymo darbus, kad automobilyje laikomos narkotinės medžiagos nebūtų matomos. Skundžiamame nuosprendyje išdėstytos ir motyvuotos teismo išvados tiek dėl nuteistojo kaltės tyčia laikius labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, taip pat tiek tyčia pasikėsinus narkotines medžiagas kontrabanda išvežti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, su kuriomis sutinka teisėjų kolegija nagrinėjanti baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Tai, kad narkotinės medžiagos buvo laikomos trumpą laiko tarpą turi reikšmės nusikalstamos veikos pavojingumui ir skirtinos bausmės dydžiui, tačiau baudžiamosios nuteistojo atsakomybės nešalina. Ši jo veika kvalifikuota tinkamai kaip Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikaltimas.
V. I. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 199 straipsnio 2 dalį ir pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalį. Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo trejų iki dešimties metų, o Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo dešimties iki penkiolikos metų. Laikydamasis šių sankcijų ribų pirmosios instancijos teismas paskyrė bausmes V. I. .
Priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnyje numatytos sąlygos nenustatytos. Pagal Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 1 dalį teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad V. I. savo noru neatvyko ir nepranešė teisėsaugos institucijoms apie padarytas nusikalstamas veikas. Pagal Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalį teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra bent viena iš 1–6 punktuose numatytų aplinkybių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo (ar netaikymo) klausimą, visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-740/2006, 2K-424/2007, 2K-449/2007, 2K-123/2008, 2K-7-287/2009, 2K-650/2012 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi ir tai buvo pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Daugiau V. I. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Priešingai apelianto teiginiams, taip pat nėra pagrindo pripažinti esant Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytai sąlygai – kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, kadangi V. I. nėra inkriminuota, kad jis nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupe. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, V. I. paskirti švelnesnes, negu įstatymo numatytos bausmes, taikant Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnį nėra galimybės, nes nenustatytos visos būtinos šio įstatymo taikymo sąlygos.
Tačiau, kaip ne kartą pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, atsisakymas taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnį nepašalina galimybės, esant Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytoms sąlygoms, kaltinamajam/nuteistajam paskirti švelnesnę bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-264/2005). Iš apygardos teismo nuosprendžio matyti, kad skiriant bausmes V. I. , buvo atsižvelgta į tai, kad jis padarė du tyčinius nusikaltimus, kurių vienas priskiriamas sunkių, kitas - labai sunkių nusikaltimų kategorijai bei, kad Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Taip pat atsižvelgta į tai, kad nors V. I. padarytos nusikalstamos veikos ir yra pavojingos, realios žalos jos nepadarė. Skirdamas bausmę nuteistajam, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į nuteistojo V. I. asmenybę apibūdinančius bylos duomenis: anksčiau neteistas (t. 6, b. l. 5), baustas administracine tvarka (t. 6, b.l. 7-9), solidaus amžiaus (t. 6, b.l. 2-4), nedirba (t. 6, b.l. 10), registruotas darbo biržoje (t. 6, b.l. 9), turi sveikatos problemų. Taip pat priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde apygardos teismas ne tik nustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (dėl nusikalstamų veikų savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi), bet ir parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį bei nustatydamas jos dydį atsižvelgė į nustatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Taip pat pirmosios instancijos teismas įvertino sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas V. I. už Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskyrė dešimties metų laisvės atėmimo bausmę, o už Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskyrė ketverių metų laisvės atėmimo bausmę.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-420/2006). Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje bausmės švelninimo pagrindas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalyje, siejamas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos ir veiką padariusio asmens pavojingumą, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys Nr. 2K-420/2006, 2K-7-371/2011, 2K-382/2012, 2K-430/2012, 2K-421/2013, 2K-150/2014, 2K-P-89/2014, 2K-186-942/2015 ir kt.).
Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, skiriant bausmę V. I. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalį išvardintas aplinkybes, tačiau vis tik nuteistajam nustatant skiriamos bausmės dydį už Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, būtina atkreipti ypatingą dėmesį į nuteistojo sunkią sveikatos būklę. Iš prie apeliacinio skundo pateiktų V. I. medicininių dokumentų matyti, jog jam diagnozuotos dvylikapirštės žarnos opa, gastroenteritas ir kolitas, kraujo tūrio sumažėjimas, plaučių embolija, krūtinės angina, hipertenzinė širdies liga su širdies nepakankamumu (staziniu) (t. 7, b.l. 6-11). Taip pat vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą svarbų vaidmenį vaidina kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo. Šioje byloje nustatyta, kad nuteistasis V. I. nusikalstamos veikos padarymo metu nedirbo (t. 6, b.l. 10), anksčiau neteistas (t. 6, b. l. 5). Nenustatyta, jog po aptariamos veikos jis būtų padaręs naujų nusikalstamų veikų. Be to, nėra pateikta duomenų, kad V. I. būtų disponavęs narkotinėmis medžiagomis ir kitais, šioje byloje neinkriminuotais atvejais. Narkotinėmis medžiagomis jis disponavo labai trumpą laiko tarpą. Dėl to galima daryti išvadą, kad nagrinėjamas nusikaltimas nebuvo dėsninga jo ankstesnio gyvenimo pasekmė, o nustatytas atvejis tiesiog buvo daugiau atsitiktinio pobūdžio. Taip pat būtina atkreipti dėmesį ir į V. I. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. V. I. padaryta nusikalstama veika kitiems asmenims neigiamų pasekmių nesukėlė, šiomis psichotropinėmis medžiagomis realiai nebuvo disponuojama, kadangi V. I. neteisėta veika buvo teisėsaugos kontroliuojama ir laiku užkirsta. Atsižvelgiant į aukščiau išvardintas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo būdą, kilusius padarinius ir kitas aplinkybes yra mažesnis negu rūšinis nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytus nusikaltimus sankcijoje. O tai yra viena iš sąlygų išvadai dėl paskirtos bausmės neatitikimo teisingumo principui, padaryti.
Teisėjų kolegija, įvertinusi V. I. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, jo asmenybę ir kitas anksčiau aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, taip pat papildomai įvertinusi nuteistojo sunkią sveikatos būklę, kuri akivaizdžiai buvo matoma nuteistajam dalyvaujant teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme, konstatuoja, kad sankcijoje numatyta ir nuteistajam už Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirta minimali dešimties metų laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu nėra teisinga, vertinant Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, nes yra aiškiai neproporcinga, neadekvati padarytai baudžiamojo įstatymo uždraustai veikai, neatitinka nuteistojo asmenybės ir dėl to prieštarauja teisingumo principui. Todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas ir nuteistajam V. I. taikant Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį paskiriama mažesnė laisvės atėmimo bausmė (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 2 punktas). Tuo nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas. Šiuo atveju skirti nuteistajam kitos rūšies bausmę nėra pagrindo, kadangi išdėstytos aplinkybės neduoda pagrindo skirti kitos rūšies bausmę.
Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde taip pat prašė paskirti nuteistajam švelnesnę bausmę ir už Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į aukščiau nurodytas aplinkybes, nusikalstamos veikos pavojingumą, nuteistojo asmenybę daro išvadą, jog V. I. pagal Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė, nėra aiškiai per griežta, todėl kolegija pagal šį nurodytą BK straipsnį nuteistajam V. I. palieka pirmosios instancijos paskirtą bausmę.
V. I. už Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskirta nauja bausmė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu subendrinama apėmimo būdu su Panevėžio apygardos teismo 2016 m. birželio 16 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį paskirta bausme. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 50 straipsnio 3 dalimi V. I. laisvės atėmimo bausmę parenkama atlikti pataisos namuose.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,
nusprendžia:
Panevėžio apygardos teismo 2016 m. birželio 16 d. nuosprendį pakeisti.
V. I. pripažintam kaltu ir nuteistam pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalį vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalimi paskirti šešerių metų laisvės atėmimo bausmę.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, V. I. pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtą bausmę subendrinti apėmimo būdu su Panevėžio apygardos teismo 2016 m. birželio 16 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį paskirta bausme ir paskirti V. I. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą šešeriems metams. Laisvės atėmimo bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.
Kitą Panevėžio apygardos teismo 2016 m. birželio 16 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.