Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Vilija Valantienė Civilinė byla Nr. 2A-455-440/2013

Teisėja Edita Kavaliauskienė Teisminio proceso Nr. 2-07-3-01687-2011-8

2013 m. rugsėjo 11 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Darvydas“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-170-797/2013 pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui UAB „Darvydas“, tretiesiems asmenims B. R. A. ir K. Š. dėl žalos subrogacijos tvarka priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. sausio 29 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino visiškai, priteisė iš atsakovo UAB „Darvydas“ 25195,00 Lt sumą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1455,80 Lt bylinėjimosi išlaidų bei 706,50 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą. Teismas sprendė, kad ieškovo pareikštam subrogaciniam reikalavimui senaties termino pradžia laikytina diena, skaičiuotina nuo faktinio atlygio mokėjimo dienos (CMR konvencijos 39 straipsnio 4 punktas). Teismas nustatė, kad ieškovas draudimo išmoką mokėjo dviem etapais – pirmąją 20195,00 Lt draudimo sumą išmokėjo 2010 m. sausio 14 d., antrąją ir galutinę – 2010 m. balandžio 7 d., todėl reikalavimo teisę UAB DK „PZU Lietuva“ įgijo tik sumokėjusi visą draudimo išmoką ir tuo pagrindu senaties terminas nelaikytinas praleistu. Priimdamas sprendimą teismas rėmėsi įsiteisėjusiu Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1093-772/2011 nustatytomis aplinkybėmis, jog vežėjo J. K. įmonė „Banga“ atstovai neatliko jokių netinkamų veiksmų, susijusių su krovinio pakrovimu ir pervežimu, o atsakomybė už gaisro sukėlimą teko UAB „Darvydas“, kuris buvo faktinis automobilio, kuriame kilo gaisras, savininkas, be to ir krovinio siuntėjas bei gavėjas. Teismas padarė išvadą, kad Liuksemburgo pilietis B. R. A. pardavęs automobilį „VW Touran“ atsakovui (1 t. 119 b.l.), buvo tik pirkimo – pardavimo sandorio šalis (pardavėjas), o ne krovinio siuntėjas, kuriam priklausė disponavimo kroviniu teisė. Teismas pažymėjo, kad nors automobilio pirkimo – pardavimo sutartyje automobilio „VW Touran“ pirkėju įvardintas vežėjo J. K. įmonės „Banga“ darbuotojas (vairuotojas) K. Š., tačiau įsiteisėjusiu teismo sprendimu prijungtoje civilinėje byloje Nr. 2-1093-772/2011 ir pačio K. Š. paaiškinimais nustatyta, jog automobilis priklausė atsakovui, todėl teismas atsakovo argumentus dėl krovinio siuntėju pripažinimo B. R. A. laikė nepagrįstais ir neįrodytais. Pirmos instancijos teismas, remdamasis įsiteisėjusiu teismo sprendimu, sprendė, kad pats atsakovas, kaip siuntėjas, elgėsi aplaidžiai ir netinkamai, nors kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, todėl pareikštą ieškinį laikė pagrįstu ir tenkintinu.

2013 m. vasario 11 d. papildomu sprendimu Šiaulių apylinkės teismas papildė 2013 m. sausio 29 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-170-797/2013 ir priteisė iš atsakovo UAB „Darvydas“ ieškovui UAB DK „PZU Lietuva“ 2783,00 Lt bylinėjimosi išlaidų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

4. Apelianto nuomone, nepagrįstai patenkinus ieškinį, nepagrįstu laikytinas ir bylinėjimosi išlaidų priteisimas skundžiamais sprendimais.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis (toliau - LR CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovo ieškinys dėl žalos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašė teismo priteisti iš atsakovo UAB „Darvydas“ 25195,00 Lt nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas, ieškinį iš esmės motyvuodamas tuo, kad atsakovas, būdamas krovinio siuntėju atsako už nuostolius, padarytus asmenims, įrengimams ar kroviniams, taip pat už išlaidas, atsiradusias dėl netinkamos krovinio pakuotės. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį tenkino, konstatavęs, jog dėl atsakovo kaltės atsirado žala ir ieškovas pagrįstai reikalavo ją atlyginti subrogacijos tvarka. Atsakovas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutiko, apeliaciniame skunde nurodydamas, jog teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog dalis ieškovo išmokėtos draudimo išmokos buvo išmokėta nepagrįstai, be to teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantas buvo automobilio, kuriame kilo gaisras, ne tik gavėjas, bet ir siuntėjas CMR konvencijos prasme.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo.

Dėl CMR konvencijos taikymo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors byloje ginčo dėl to, kad tarp šalių atsiradusiems santykiams taikytinos CMR konvencijos nuostatos, nekyla, tačiau kolegija, siekdama tinkamai įvertinti bylai reikšmingas aplinkybes, mato pagrindą plačiau pasisakyti šiuo aspektu.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2009 m. gegužės 4 d. J. K. individuali įmonė „Banga“ ir UAB „Darvydas“ sudarė paslaugų teikimo sutartį, kuria J. K. individuali įmonė įsipareigojo teikti paslaugas, o UAB „Darvydas“ įsipareigojo už suteiktas paslaugas sumokėti sutartyje nustatyta tvarka (1 t. 8 b.l.). 2009 m. lapkričio 9 d. krovinio pervežimo užsakymu Nr. 11/09 užsakovas UAB „Darvydas“ ir vežėjas J. K. įmonė „Banga“ susitarė dėl keturių transporto priemonių - „VW Touran“, „Rover 45“, „VW Golf“, „Nissan Almera Tino“ pervežimo iš Belgijos Karalystės, Liuksemburgo į Lietuvos Respubliką (1 t. 7 b.l. c.b. 2-1093-772/2011). Krovinio vežimo sutarties sudarymą šalys patvirtino tarptautinio krovinių transportavimo važtaraščiu Nr. 4LA0417354 (toliau – CMR važtaraštis) (1 t. 144 b.l.). Taigi iš byloje esančių duomenų matyti, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai kyla iš tarptautinio krovinio vežimo sutarties (krovinys buvo vežamas kelių transporto priemone (autovežiu), vežama už užmokestį (3388,00 Lt), krovinio išsiuntimo ir gavimo vietos yra skirtingose valstybėse (Belgija ir Lietuva), Belgijos ir Lietuvos valstybės yra CMR konvencijos narės). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl senaties termino taikymo, dėl atsakovo atsakomybės už prarastą krovinį, pagrįstai vadovavosi ir taikė CMR konvencijos nuostatas bei pažymi, kad kai krovinio vežimas turi tarptautinių elementų (vežama iš vienos valstybės į kitą), taikytinos materialinės teisės klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į tai, kad tarptautinių sutarčių normos turi prioritetą nacionalinės teisės atžvilgiu jų konkurencijos atveju (LR CK 1.13 straipsnis).

Dėl senaties termino taikymo.

Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad reikalavimo teisė perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo ir už žalą atsakingo asmens santykius (LR CK 6.1015 straipsnio 2 dalis), tačiau sprendžia, kad nagrinėdamas klausimą dėl senaties termino pradžios, pirmos instancijos teismas CMR konvencijos 39 straipsnio nuostatas taikė netinkamai.

Pažymėtina, kad CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punktas nustato, kad senaties terminas prasideda: a) krovinio dalinio praradimo, sugadinimo ar pristatymo termino viršijimo atvejais – nuo krovinio pristatymo dienos; b) visiškai praradus krovinį, senaties terminas pradedamas skaičiuoti trisdešimtąją dieną praėjus sutartam pristatymo terminui, o jeigu dėl pristatymo termino nebuvo susitarta, tai šešiasdešimtąją dieną po to, kai vežėjas priėmė krovinį: c) visais kitais atvejais – praėjus trims mėnesiams po vežimo sutarties pasirašymo.

Pagal CMR konvencijos 39 straipsnio 4 dalį, konvencijos 32 straipsnio nuostatos taip pat taikomos ieškiniams, kuriuos vežėjai pateikia vieni kitiems, tačiau senaties terminas prasideda arba nuo tos dienos, kai buvo paskelbtas galutinis teismo sprendimas, kuriuo nustatoma būtina sumokėti kompensacinė suma, kaip nurodyta šioje konvencijoje, arba jeigu tokio sprendimo nėra – nuo faktinio atlygio mokėjimo dienos.

Atkreiptinas dėmesys, kad CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkto nuostata aiškintina sistemiškai su 39 straipsnio 4 dalimi tik tam tikru atveju – kai ieškinius vežėjai pateikia vieni kitiems. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad CMR konvencijos 39 straipsnis išdėstytas VI skyriuje, kuris vadinasi „Nuostatos, susijusios su vežimais, kuriuos pakeliui vykdo keli vežėjai“, tuo tarpu 32 straipsnis yra V skyriaus dalis. Šio skyriaus pavadinimas „Pretenzijos ir ieškiniai“ teikia pagrindą išvadai, kad jame reglamentuojami visų vežimo sutarties šalių teisės į gynybą pagal šią konvenciją įgyvendinimo būdai ir tvarka.

Nagrinėjamu atveju, ieškinys dėl nuostolių atlyginimo yra pareikštas ne vieno vežėjo kitam vežėjui, tačiau vežėjo teisę reikalauti žalos atlyginimo subrogacijos tvarka perėmusios draudimo kompanijos krovinio siuntėjui (1 t. 1-2 b.l.). Išdėstytos įstatymo nuostatos bei bylos faktinių aplinkybių analizė suponuoja išvadą, kad senaties termino pradžia ieškovo reikalavimui pareikšti turi būti nustatinėjama vadovaujantis CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalimi bei 1 dalies c) punktu. Šią išvadą pagrindžia CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalies loginė ir lingvistinė analizė, kuri suteikia pagrindo išvadai, kad a) ir b) punktai taikomi tada, kai ginčas susijęs su krovinio dalinio ar visiško praradimo, sugadinimo, pristatymo termino viršijimo atvejais, o minėto straipsnio c) punktas taikomas visais kitais, į a) ir b) punktų reguliavimo sritį nepatenkančiais, atvejais.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. rugpjūčio mėn. 8 d. teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) normas, apžvalgoje Nr. A2-14 (Teismų praktika, 2001 m. Nr.15), taip pat pažymėjo, kad visais kitais atvejais, išskyrus tuos, kurie aptarti CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkto a ir b papunkčiuose, ieškininės senaties terminas pradedamas skaičiuoti praėjus trims mėnesiams nuo vežimo sutarties pasirašymo (32 straipsnio 1 punkto c papunktis). Tuo atveju, jei rašytinė vežimo sutartis nebuvo surašyta, šis trijų mėnesių terminas skaičiuotinas nuo važtaraščio išdavimo. Ieškininės senaties termino eiga pradedama skaičiuoti sekančią dieną po kalendorinės įvykio datos (diena, kuria prasideda senaties terminas, į jį neįskaitoma).

Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CMR konvencijos 39 straipsnio nuostatas bei nepagrįstai senaties termino pradžią ieškovo reikalavimui laikė galutinę draudimo išmokų mokėjimo dieną. Remiantis išdėstytu reglamentavimu bei tuo, kad bylos duomenimis rašytinė vežimo sutartis tarp vežėjo J. K. įmonės „Banga“ ir užsakovo UAB „Darvydas“ buvo sudaryta 2009 m. lapkričio 9 d. (1 t. 7 b.l., civ.b. Nr. 2-1093-772/2011), nustatytina, kad senaties termino pradžia laikytina diena praėjus trims mėnesiams po vežimo sutarties sudarymo, t.y. 2010 m. vasario 9 d.

Kaip jau minėta, ieškovas atsikirsdamas į atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl ieškinio senaties termino taikymo nurodo, kad jo nuomone ginčo atveju turėtų būti taikoma CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią tyčinių veiksmų atveju arba kaltinimo, kuris pagal teismo, nagrinėjančio šį atvejį, taikomus įstatymus prilygsta tyčiniams veiksmams, atveju – senaties terminas yra treji metai.

Apeliacinės instancijos teismas laiko pagrįstu šį ieškovo argumentą bei pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju bylos nagrinėjimui yra reikšmingos aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusio teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1093-772/2011. Paminėtina, kad remiantis LR CPK 182 straipsnio 2 dalimi, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Aiškindamas nurodytas proceso teisės normas, kasacinis teismas yra suformulavęs tokias esmines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. rugsėjo mėn. 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2012).

Įsiteisėjusiu sprendimu prie nagrinėjamos bylos prijungtoje civilinėje byloje Nr. 2-1093-772/2011 Šiaulių miesto apylinkės teismas nustatė, kad 2009 m. lapkričio 12 d. Belgijoje, Elverele miestelyje degalinėje stovėjusiame autovežyje „Iveco“ kilusio gaisro židinio zona – pervežamas automobilis „VW Touran“, tikėtina gaisro kilimo priežastis – pervežamos transporto priemonės elektros instaliacijos gedimas (1 t. 70 b.l., 1 t.). Su tokiomis išvadomis sutiko tiek apeliacinės, tiek kasacinės instancijos teismai (1 t. 90 b.l., 1 t. 108 b.l.). Be to, civilinę bylą Nr. 2-1093-772/2011 nagrinėję teismai nustatė ir kitas nagrinėjamai bylai svarbias aplinkybes – atsakomybė dėl UAB „Darvydas“ atsiradusios žalos tenka pačiai UAB „Darvydas“ (1 t. 69 b.l.), netinkami UAB „Darvydas“ veiksmai (aplaidumas) ir iš šių veiksmų kilusios pasekmės, t.y. krovinio praradimas, yra priežastiniame ryšyje (1 t. 70 b.l.), UAB „Darvydas“ skirti lengvieji automobiliai buvo vežami su pajungtais akumuliatoriais, veikiančia jų vidaus įranga ir užsakovas nei pakrovimo metu, nei po to nepareikalavo iš vežėjo ar iš jo vairuotojų atjungti automobilių akumuliatorių nuo srovės, nors būdamas verslininku ir profesionalu šiame versle, turėjo suvokti, kad šiame krovinyje galimi ir elektros instaliacijos pažeidimai, tai yra slapti defektai (1 t. 70 b.l.). Paminėtina, kad pirmos instancijos teismas sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1093-772/2011, ieškovo UAB „Darvydas“ ieškinį atsakovams J. K. įmonei „Banga“, J. K. ir UAB DK „PZU Lietuva“ atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad už krovinio praradimą nėra atsakinga nei J. K. IĮ „Banga“, nei UAB DK „PZU Lietuva“ (1 t. 52-73 b.l.). Apeliacinės ir kasacinės instancijos teismai pirmos instancijos teismo sprendimą paliko galioti nepakeistą (1 t. 87-91 b.l., 1 t. 102-109 b.l.).

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalį, tam tikrų veiksmų prilyginimas tyčiniams konstatuojamas remiantis nacionalinės teisės aktais. LR CK 6.248 straipsnyje, reglamentuojančiame kaltę kaip civilinės atsakomybės sąlygą, kaltės forma nesiejama su tuo, ar asmens veiksmai pasireiškia veikimu ar neveikimu. Lietuvos teisėje pripažįstamas tiek tyčinis veikimas, tiek tyčinis neveikimas (LR CK 6.246 straipsnis). Taigi CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkto nuostata dėl trejų metų ieškinio senaties termino aiškintina kaip taikytina tiek tyčinio neteisėto veikimo, tiek tyčinio neteisėto neveikimo, pripažįstamų tyčiniais neteisėtais veiksmais pagal LR CK 6.245 ir 6.248 straipsnius, atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2009 m. sausio 16 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2009). Atsižvelgiant į Lietuvos teisėje suformuotą civilinės atsakomybės sampratą, pagal teisinę reikšmę tyčinei kaltės formai gali būti prilyginamas didelis neatsargumas. Lietuvos nacionalinėje teisėje tiesiogiai didelis neatsargumas nevertinamas tyčia, bet teisiniai tyčinių veiksmų ir didelio neatsargumo padariniai neretai yra vienodi. Pagal teisės doktriną tyčiai prilygintu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti. Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad tyčiai prilygintu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2007; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo mėn. 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-743/2012). Vertinant, ar apelianto veiksmai nagrinėjamos situacijos kontekste laikytini atitinkančiais sąžiningo ir pareigingo siuntėjo standartą, t.y. ar apeliantas padarė viską, kas įmanoma tam, kad būtų galima išvengti žalos, tačiau įvykių, sąlygojusių žalą, negalėjo išvengti ir pasekmėms užkirsti kelio, atsižvelgtina į įsiteisėjusio teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1093-772/2011 nustatytas faktines bylos aplinkybes bei teismo padarytas išvadas.

Kaip jau minėta, civilinėje byloje Nr. 2-1093-772/2011 nustatyta, kad apelianto veiksmai vertintini kaip aplaidūs bei tiesiogiai turėję įtakos nuostolių tiek pačiam atsakovui, tiek kitai vežimo šaliai, atsiradimui (1 t. 69–70 b.l.), be to apelianto užsakymu vežėjui buvo pateiktos transportuoti autoįvykiuose sugadintos transporto priemonės ir atsakovas UAB „Darvydas“ būdamas verslininku ir profesionalu šiame versle, turėjo suvokti, kad krovinyje galimi slapti defektai, tačiau apeliantas nereikalavo iš vežėjo ar jo darbuotojų imtis papildomų atsargumo priemonių juos gabenant, t.y. elgėsi nerūpestingai.

Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad bylos duomenys patvirtina, kad UAB „Darvydas“ neatliko visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti, todėl apelianto veiksmai (neveikimas) prilyginami tyčiniams veiksmams dėl kurių ieškovas patyrė žalą, tai tokiu atveju taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punktas). Pažymėtina, kad ieškinys šioje byloje pareikštas 2011 m. kovo 9 d., t.y. nuo 2010 m. vasario 9 d. nepraėjus trejiems metams, tai reiškia, kad ieškovas senaties termino nepraleido, o apelianto argumentai, susiję su senaties termino praleidimo pasekmių taikymu, atmestini kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad bylą nagrinėjęs pirmos instancijos teismas netinkamai taikė pirmiau analizuotas teisės normas, tačiau padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl to, kad nėra pagrindo konstatuoti ieškinio senaties termino pasibaigimo iki ieškinio padavimo teismui dienos ir taikyti ieškovui atitinkamas neigiamas pasekmes.

Dėl draudimo išmokos mažinimo išskaitos suma.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog dalis ieškovo išmokėtos draudimo išmokos buvo išmokėta nepagrįstai, kadangi draudikas mokėtiną draudimo išmoką privalėjo mažinti draudimo polise numatyta išskaitos suma. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo atsakovo argumentu ir laiko jį nepagrįstu.

Iš bylos duomenų matyti, kad tarp J. K. įmonės „Banga“ ir ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ sudarytos draudimo sutarties neatsiejamomis dalimis laikytinos draudimo rūšies taisyklės Nr. 049 (toliau – draudimo taisyklės), transporto priemonių draudimo liudijimas Nr. PZULT1076300, draudimo liudijimo priedai, pasirašyti sutarties šalių (1 t. 7 b.l.). Pažymėtina, kad draudimo sutarties šalys, remdamosi sutarčių laisvės principu (LR CK 6.156 straipsnis) gali susitarti dėl bet kokių imperatyvioms įstatymų normoms neprieštaraujančių sutarties sąlygų. Transporto priemonių draudimo liudijimo, kuris yra draudimo sutarties dalis, I dalyje besąlyginės išskaitos dydis draudžiamųjų įvykių (autoavarijos, gamtinių jėgų, nelaimingų įvykių, trečiųjų asmenų tyčinės veikos, vagystės) atveju nustatytas 5000,00 Lt (1 t. 7 b.l.). Iš draudimo taisyklių 1.3 punkto matyti, kad besąlyginė iškaita (franšizė) yra suma, kuria draudžiamojo įvykio atveju draudikas mažina mokėtiną draudimo išmoką (2 t. 46 b. l. civ. b. Nr. 2-1093-772/2011). Pagal draudimo taisyklių 17.1.6. punktą, draudimo išmoka nemažinama išskaitos suma (išskyrus išskaitą numatytą vagystės atveju), jei yra pripažintas įvykio kaltininkas ir draudėjas įgyja į jį atgręžtinio reikalavimo teisę (2 t. 50 b. l. civ. b. Nr. 2-1093-772/2011). Ieškovas remdamasis ekspertų išvadomis (1 t. 30-32 b.l.), prokuratūros pateikta medžiaga (1 t. 167-180 b.l. civ. b. Nr. 2-1093-772/2011), kitais rašytiniais įrodymais (1 t. 142-146 b.l. civ. b. Nr. 2-1093-772/2011) įvykio kaltininku pagrįstai laikė UAB „Darvydas“, todėl teisėjų kolegijos nuomone, esant nurodytoms aplinkybėms, draudimo išmokos mažinti ieškovas neturėjo pagrindo, o apelianto nurodyti argumentai atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

Dėl krovinio siuntėjo ir gavėjo CMR konvencijos prasme.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas UAB „Darvydas“ buvo krovinio ne tik gavėjas, bet ir siuntėjas CMR konvencijos prasme bei teigia, kad už nuostolių atlyginimą yra atsakingas „VW Touran“ pardavėjas Liuksemburgo pilietis B. R. A., kuris nagrinėjamu atveju turi būti laikomas krovinio siuntėju. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto motyvais nesutinka, laiko juos nepagrįstais, neparemtais įrodymais bei prieštaraujančiais byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad krovinio vežimo tarptautiniais maršrutais sutartis, sudaryta pagal CMR konvencijos nuostatas, laikytina sutartimi trečiojo asmens naudai (LR CK 6.191 straipsnis), todėl šios sutarties šalys yra krovinio siuntėjas ir vežėjas. Faktinis krovinio siuntėjas, nurodomas CMR važtaraštyje, ir siuntėjas, kaip vežimo sutarties šalis, ne visada gali sutapti. Tai priklauso nuo to, kas su vežėju sudarė krovinio vežimo sutartį įsipareigodamas už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį ir kam vežėjas įsipareigojo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (LR CK 6.808 straipsnio 1 dalis). CMR konvencija nereglamentuoja pervežimo sutarties turinio ir formos, taip pat tik iš dalies reglamentuoja vežimo sutarties sudarymo tvarką, reikalingą siuntėjui ir vežėjui kaip sutarties šalims nustatyti. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi įvertinti ir kvalifikuoti teisinį sutartinį santykį, nustatydamas sutarties turinį ir jos šalis, vadovaudamasis tiek sutarties sudarymui taikytina teise, tiek ir sutarties kvalifikavimui reikšmingomis CMR konvencijos nuostatomis, CMR konvencijos 4, 9 straipsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-28/2013. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gegužės mėn. 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2013).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. rugpjūčio 8 d. teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) normas, apžvalgoje Nr. A2-14 (Teismų praktika, 2001 m. Nr.15) nurodė, kad iškilus klausimui, kokios pasekmės gali kilti dėl tam tikros sąlygos neįrašymo važtaraštyje, reikėtų vadovautis tuo, kad važtaraštis nėra vežimo sutartis, o tik krovinio vežimo sutartį patvirtinantis dokumentas, todėl šalys gali kitais būdais įrodinėti sąlygas, neįtrauktas į važtaraštį.

Iš bylos duomenų matyti, kad krovinio pervežimo užsakymas buvo pasirašytas tarp UAB „Darvydas“ ir J. K. įmonės „Banga“, užsakovu nurodytas UAB „Darvydas“ (1 t. 7 b.l. civ. b. Nr. 2-1093-772/2011). Iš krovinio pervežimo užsakymo taip pat matyti, kad UAB „Darvydas“ už suteiktas paslaugas įsipareigojo vežėjui sumokėti 3388,00 Lt sumą, krovinio apibūdinime vienu iš transportuojamų automobilių nurodytas automobilis „VW Touran“, kuriame dėl paslėptų defektų ir kilo gaisras. Apelianto teiginys, kad UAB „Darvydas“ CMR važtaraštyje nėra nurodytas kaip siuntėjas ir todėl negali būti laikomas krovinio siuntėju CMR konvencijos prasme yra atmestinas, kadangi apelianto kaip krovinio siuntėjo statusą patvirtina kiti byloje esantys įrodymai - pervežimo užsakymas (1 t. 7 b.l. civ. b. Nr. 2-1093-772/2011), paslaugų teikimo sutartis (1 t. 8 b.l.), pačio apelianto parodymai civilinėje byloje Nr. 2-1093-772/2011 (2 t. 100 b.l. civ. b. Nr. 2-1093-772/2011). Paminėtina, kad parodymus teismui UAB „Darvydas“ atstovas A. P. davė prisiekęs garbingai ir sąžiningai sakyti byloje tiesą bei įspėtas už šios priesaikos sulaužymą (2 t. 98 b.l. civ. b. Nr. 2-1093-772/2011). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti, kad UAB „Darvydas“ parodymai duoti nagrinėjant tapačias aplinkybes civilinėje byloje Nr. 2-1093-772/2011 buvo neteisingi bei neatitinkantys tikrovės, todėl pagrįstai jais vadovaujasi ir nagrinėjamu atveju sprendžiant iškilusį ginčą.

Apeliacinės instancijos teismas laiko pagrįstomis pirmos instancijos teismo išvadas bei ieškovo argumentus, jog automobilio disponavimo teisė priklausė apeliantui, kadangi B. R. A. buvo tik VW Touran pardavėjas, su vežėju dėl automobilio pervežimo minėtas asmuo nesitarė, krovinio pervežimo sutarties, nepasirašė, bylos duomenys patvirtina, kad būtent apeliantas atliko šiuos veiksmus. Šias aplinkybes patvirtina 2009 m. lapkričio 11 d. pardavimo sutartis (1 t. 119-120 b.l.) bei kiti byloje esantys įrodymai, todėl apeliacinis teismas neturi pagrindo spręsti, kad UAB „Darvydas“ buvo tik krovinio gavėjas. Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „Darvydas“ buvo ir krovinio siuntėjas ir gavėjas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismui nepagrįstai patenkinus ieškovo ieškinį, nepagrįstu laikytinas ir bylinėjimosi išlaidų priteisimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, posėdžių skaičių, būtinybę vykti į teismo posėdžius, į kitą vietovę nei registruota ieškovo advokato darbo vieta, nėra pagrindo pripažinti ieškovo pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas (1 t. 3, 5-6 b.l., 1 t. 115-116 b.l.), nepagrįstomis.

Ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme (2 t. 121-122 b.l.). Nurodė, kad iš viso jų patyrė 532,40 Lt (2013 m. kovo 25 d. PVM sąskaita - faktūra Nr. 00880, 2013 m. kovo 27 d. mokėjimo pavedimo Nr. 128589 kopija). Teismas, įvertinęs klausimo sudėtingumą, galimas darbo ir laiko sąnaudas paruošiant ieškovo atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, apeliacinio atsiliepimo apimtį bei remdamasis 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ rekomenduojamais civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžiais, daro išvadą, kad prašymas pagrįstas, prašoma suma ieškovui 532,40 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, priteistina.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus ir iš esmės priėmė pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apelianto UAB „Darvydas“ apeliacinis skundas dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimo atmestinas, sprendimas paliktinas nepakeistas.

Bylinėjimosi išlaidos atmetus atsakovo skundą, atsakovui neatlyginamos ir nepriteisiamos ( LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo UAB „Darvydas“, įmonės kodas 302310431, buveinės adresas Dainų g. 34-18, Šiauliai, ieškovui UAB DK „PZU Lietuva“, įmonės kodas 110057869, registracijos adresas Konstitucijos pr. 7, Vilnius 532,40 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims, tretiesiems asmenims.