Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

Ieškovė Lietuvos Respublika, atstovaujama valstybės įmonės ,,Turto bankas“ (toliau – ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti, kad butas su rūsiu 23,46 m2, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat negyvenamoji patalpa - ūkinės patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), yra valstybės - Lietuvos Respublikos – nuosavybė.

Ieškovė ieškinyje nurodė, kad gavo Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos 2024 m. rugsėjo 9 d. pranešimą dėl buto Nr. 3 su rūsiu 23,46 kv. m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kurio nuosavybės teisės iki šiol įregistruotos Vilkaviškio rajono Rausvės žemės ūkio įmonės, reg. d. 1992 m. rugsėjo 28 d. vardu. Ieškovas rinko duomenis ir dokumentus dėl šio buto iš Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos, Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Keturvalakių seniūnijos, Kauno regioninio valstybės archyvo Marijampolės filialo. Nekilnojamojo turto registro duomenimis kito buto Nr. 4 šiame name nuosavybės teisės pirmą kartą įregistruotos pirkimo - pardavimo sutarties pagal 1991 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą Nr. I-1374 pagrindu, o dėl šio buto Nr. 3 privatizavimo dokumentai negauti. Keturvalakių seniūnija nurodė, kad šiame bute deklaruotas ir faktiškai gyvena J. S., anksčiau gyveno jo tėvai kartu su 6 vaikais. Susisiekti su šiuo asmeniu nurodytu telefonu nepavyko, ieškovo siųstas raštas J. S. grįžo neatsiimtas pašte per siuntos saugojimo terminą. Ieškovas nurodo, kad teikiamas ieškinys, o ne pareiškimas dėl juridinio fakto nustatymo, nes ginčo turtas registruotos Vilkaviškio rajono Rausvės žemės ūkio įmonės vardu. Patikrinus duomenis VĮ Registrų centro Juridinių asmenų viešojoje paieškoje nustatyta, kad įmonė išregistruota. Pažymėtina, kad JAR - e nurodoma „bendrovė“, o NTR išraše „įmonė“, tačiau tikėtina, kad NTR išraše yra rašymo netikslumas, nėra dviejų skirtingų subjektų, nes viešoje paieškoje tokio juridinio asmens kaip Vilkaviškio rajono Rausvės žemės ūkio įmonė apskritai nenurodoma, taigi, ginčo turto savininku yra išregistruota Vilkaviškio rajono Rausvės žemės ūkio bendrovė. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu padarytų pakeitimų, buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma - valstybės nuosavybė. Savivaldybių nuosavybės, kaip savarankiškos viešosios nuosavybės formos, nenumatė ir 1990 m. vasario 12 d. Nuosavybės pagrindų įstatymas. Šio įstatymo 18 straipsnis nustatė, kad valstybės nuosavybės teisę įgyvendina tiek respublikinės, tiek ir vietinės valdžios institucijos (tuometiniai vykdomieji komitetai). Tačiau 1990 m. vasario 12 d. Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad savivaldybės nuosavybės teisė atsiranda perduodant savivaldybei įstatymo nustatyta tvarka valstybinės nuosavybės objektus. Pirmieji įstatymai, sureguliavę dalies valstybės turto perdavimo savivaldybėms tvarką, buvo 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ ir 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo“. Šių įstatymų vykdymo tvarką detalizavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 20 d. nutarimas Nr. 1251 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“. Lietuvos Respublikos 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“, 3 straipsnyje nurodytas turtas, įskaitant neprivatizuotus savivaldybių butų fondo butus (3 str. 3 d. 1 p.), buvo perduodami pagal perdavimo - priėmimo aktus, pasirašytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų asmenų, savivaldybės nuosavybėn. Taip pat minėti teisės norminiai aktai nurodė, kad Miestų ir rajonų merai ar jų įgalioti asmenys perduotą savivaldybių nuosavybėn valstybės turtą turi teisiškai įregistruoti konkrečios savivaldybės vardu, 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymo Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo nustatyta tvarka. Ieškovo įsitikinimu butas Nr. 3 su rūsiu 23,46 m2, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat negyvenamoji patalpa - ūkinės patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), iki šio momento išsaugojo valstybės nuosavybės statusą. Be to, pagal Lietuvos Respublikos butų kodekso 5 straipsnį į butų fondą įeina gyvenamieji namai, priklausantys valstybiniams - kolūkiniams ir kitokiems valstybiniams - kooperatiniams susivienijimams, įmonėms ir organizacijoms, sutinkamai su TSR Sąjungos ir sąjunginių respublikų butų įstatymų pagrindais tiems namams taikomos visuomeniniam butų fondui nustatytos taisyklės; pagal 1964 m. Civilinio kodekso 97, 98 straipsnius valstybė buvo vienintelė viso valstybinio turto (įskaitant valstybės įmonių turtą, pagrindinį miestų butų fondą) savininkė. Tik atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Šiuo atveju nėra duomenų apie buto su rūsiu bei ūkinių patalpų privatizavimą teisės aktų nustatyta tvarka, todėl darytina išvada, kad jie liko valstybės nuosavybe. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000 „Vilniaus m. Valdyba vs. Vilniaus knygų draugija ir kt.“ konstatavo, kad visi viešosios nuosavybės teisės objektai priklauso valstybei, jeigu nėra įrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybei. Taigi, pagal tuo metu galiojusias teisės normas ir teismų praktiką, laikytina, jog galioja prezumpcija, pagal kurią visi viešosios nuosavybės teisės objektai priklauso valstybei, jeigu nėra įrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn (LAT 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis Nr. 3K-3- 856/2000; LAT 2008 m. kovo 14 d. nutartis Nr. 3K-7-3 8/2008). Apibendrinant pažymėtina, jog šiuo atveju butas su rūsiu ir ūkinės patalpos buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektas ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, todėl jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise. Paminėtina ir tai, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau - Įstatymas) 19 straipsnio 2 dalimi, valstybės nekilnojamasis turtas, išskyrus Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo, Vyriausybės, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo rūmus, laikantis šiame įstatyme nustatytų principų, gali būti valdomas centralizuotai - tai yra valstybės nekilnojamojo turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo veiklas perduodant vykdyti vienam subjektui. Valstybės įmonių patikėjimo teise valdomas valstybės nekilnojamasis turtas gali būti perduodamas centralizuotai valdyti, jeigu jis nenaudojamas valstybės įmonės veiklai vykdyti arba yra pripažintas nereikalingu arba netinkamu (negalimu) naudoti. Vadovaujantis Įstatymo 19 str. 3 d., valstybės nekilnojamojo turto centralizuotą valdymą įgyvendina centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas (nuo 2014 m. spalio 1 d. centralizuotai valdomo valstybės turto valdytoju yra valstybės įmonė Turto bankas). Dėl šios priežasties buto įregistravimas valstybės nuosavybe leis valstybės įmonei Turto bankas įgyvendinti teisės aktuose nustatytas centralizuoto turto valdytojo teises ir pareigas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 4.47 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti nuosavybės teisės įgijimo pagrindai. Ieškovas nurodo, jog turėtų būti taikomas CK 4.47 straipsnio 1 dalies 12 punktas - kitais įstatymo nurodytais pagrindais (Įstatymo 19 straipsnio 2 dalis, 1964 m. Civilinio kodekso 97, 98 str.). Ieškovo vertinimu taikyti bešeimininkio turto institutą šiuo atveju pagrindo nėra, nes, pirma, tokio pobūdžio byla taip pat nagrinėjama ypatingosios teisenos tvarka, antra, ginčo turtas niekada nebuvo bešeimininkis, t. y. buvo sukurtas kaip viešosios nuosavybės objektas ir toks išliko iki ieškinio pateikimo dienos. Pažymėtina, kad ieškovas į VĮ ,,Registrų centras“ nesikreipė dėl nuosavybės teisės įregistravimo, kadangi VĮ ,,Registrų centras“ nevykdo funkcijos konstatuoti vieno ar kito juridinio fakto buvimą, t. y., savo veiksmais nesukuria šalims teisių ar pareigų, o tik išviešina teismų sprendimuose ar sandoriuose konstatuotas fizinių ir juridinių asmenų nuosavybės teises.