Kauno apygardos teismo nutartis

2012-09-04 · Civilinė byla Nr. 2S-1759-390/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-09-04
Bylos Nr.
2S-1759-390/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Algimantas Kukalis
Ieškovas
T. K.
Atsakovas
R. G.
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-1759-390/2012
Pirmosios instancijos teismo teisėja Irena Poderienė
Procesinio sprendimo kategorija: 110.1; 122.3 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. rugsėjo 4 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algimantas Kukalis, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės T. K. atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2114-375/2012 pagal ieškovės T. K. ieškinį atsakovui R. G. dėl išlaikymo priteisimo ir pagal atsakovo priešieškinį dėl bendravimo tvarkos nustatymo.

Teismas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

ieškovė pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir įpareigoti atsakovą įregistruoti VĮ „Registrų centras“ nuosavybės teises į ½ sodo namelio ir ½ dalį garažo, esančių adresu (duomenys neskelbtini) per 3 darbo dienas nuo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, įsiteisėjimo dienos. Nurodė, kad vienu iš patikslinto ieškinio reikalavimų ieškovė prašo priteisti iš atsakovo išlaikymo įsiskolinimą jų dukrai K. K. turtu t.y. ½ dalimi sodo namelio ir ½ dalimi garažo, esančių (duomenys neskelbtini). Teismo sprendimo pagrindu atsakovas yra šio turto savininkas, tačiau jis iki šios dienos šio nekilnojamojo turto nėra įregistravęs VĮ „Registrų centras“. 2011 09 15 nutartimi teismas jau taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo atsakovo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą ne didesnei kaip 30400 Lt sumai. Tačiau realiai antstolis šios nutarties įvykdyti negali, nes minėtas turtas neužregistruotas VĮ „Registrų centras“. Atsakovas piktnaudžiauja savo teisėmis ir tikslingai neįregistruoja nekilnojamojo turto.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. birželio 4 d. nutartimi ieškovės prašymą atmetė. Teismas nurodė, kad ginčuose, kylančiuose iš šeimos teisinių santykių, paprastai yra taikomos CK 3.65 str. įtvirtintos laikinosios apsaugos priemonės, o šioje teisės normoje nėra numatyta ieškovės prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė įpareigoti atsakovą įregistruoti nekilnojamąjį turtą savo vardu. Teismo vertinimu, ieškovės pašoma laikinoji apsaugos priemonė yra perteklinė ir tuo pačiu visiškai nepagrįstai sudaranti pagrindą didėti bylinėjimosi išlaidoms (advokatės išlaidoms už prašymo surašymą, užmokestis antstoliui nutartį pateikus vykdymui). Nurodė, kad ieškovė, pateikusi 2011 09 15 priimtą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių antstoliui, privalėjo vykdyti CPK 640 str. 1, 2 p. įtvirtintas pareigas bendradarbiauti su antstoliu vykdymo proceso matu, aktyviai domėtis vykdymo eiga. Nagrinėjamu atveju ji privalėjo informuoti antstolę , jog atsakovas Kauno apygardos teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-383-264/2009 pagrindu įgijo nekilnojamąjį turtą, į kurį ji ir pretenduoja šioje byloje reiškiamu vienu iš ieškinio reikalavimų ir kurio bendraturte ji pati yra. Tai, kad šis turtas iki šiol nėra registruotas atsakovo vardu jokiu būdu nepanaikina jo nuosavybės teisių, nes nuosavybės atsiranda ne registracijos, o įstatymo reglamentuotais pagrindais (CK 4.47 str.). Teismas atkreipė dėmesį, jog ir pati ieškovė nėra atlikusi jai priklausančios nekilnojamojo turto dalies teisinės registracijos.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai.

Atskiruoju skundu ieškovė T. K. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012-06-04 nutartį ir ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

CPK nenumato imperatyvaus laikinųjų apsaugos priemonių sąrašo, o teismas turi savo nuožiūra spręsti, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas. Kadangi atsakovas piktybiškai vengia įregistruoti nekilnojamąjį turtą, laikytina, jog yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones bei tokiu būdu apginti tiek ieškovės, tiek nepilnametės dukters pažeistas teises bei teisėtus interesus. Tokiu būdu atsakovas galimai siekia išvengti būsimo teismo sprendimo vykdymo, kadangi antstolis negali vykdyti nutarties, kuria yra areštuotas atsakovo turtas.

Teismo išvada, kad ieškovė nebendradarbiavo su antstole pateikta vadovaujantis tik prielaidomis. Teigia, jog ieškovė aktyviai bendradarbiavo su antstole.

Prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės negalima laikyti pertekline, kadangi priešingai – patenkinus prašymą būtų užtikrintas teismo sprendimo vykdymas.

Teismas nepagrįstai nurodė, kad tai, jog turtas iki šiol neregistruotas atsakovo vardu nepanaikina jo nuosavybės teisų. Vienas iš nekilnojamojo turto įregistravimo pagrindų yra teismo sprendimas (LR nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 str. 2 p.). Atsakovas būtent teismo sprendimo pagrindu tapo ½ dalies sodo namelio bei ½ dalies garažo savininku, todėl reikalavimas įpareigoti atsakovą įregistruoti jam priklausančio nekilnojamojo turto dalį yra pagrįstas bei teisėtas, kadangi pareikštas vadovaujantis LR teisės aktų normomis.

Sandorių registravimo tikslas – teisingai ir išsamiai atspindėti esamą teisinę padėtį ir garantuoti, kad tai, kas įrašyta registre, yra tikra ir teisinga. Registravimu siekiama apsaugoti teises tų, kurie jas įgijo, ir užtikrinti informacijos patikimumą bei prieinamumą visuomenei. Registravimu ginamas sąžiningas įgijėjas, įgyjantis teises pagal registro duomenis.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovės atskirąjį skundą atsakovas prašo atskirąjį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:

Motyvuojamoji dalis

Klausimas sprendžiamas teismo nutarties vykdymo procese, todėl teismas pagrįstai šio prašymo netenkino. CK normos nenumato privalomo nekilnojamojo turto registravimo, todėl toks ieškovės reikalavimas yra nepagrįstas.

Tokios laikinosios apsaugos priemonės nei CPK 145 straipsnis nei CK 3.65 straipsnis nenumato, todėl teismas pagrįstai ieškovės reikalavimą atmetė.

Teismo sprendimas yra vienas iš nekilnojamojo turto įregistravimo pagrindų, tačiau ir pati ieškovė nesikreipė dėl teismo sprendimo įregistravimo. Apeliantės teiginiai dėl CK 4.262 straipsnio taikymo bei sąžiningo įgijėjo turto apsaugos yra teisingi, tačiau nesusiję su ieškovės reikalavimu priverstine tvarka atsakovą įregistruoti savo turtą.

Pažymi, kad byloje esanti centrinio pašto Kauno filialo pažyma bei atsakovo pateikti šios įstaigos kvitai patvirtina, kad ieškovė daug kartų neatsiėmė perlaidų, kuriomis atsakovas savo dukrai siųsdavo išlaikymą, todėl teiginiai dėl dukters interesų gynimo neatitinka pačios atsakovės veiksmų.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Atskirasis skundas atmestinas.

Civilinio proceso įstatymas numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 144 str. 1 d.). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, jog nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 144 straipsnio normos pagrindu pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesus bei jų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, tai yra, ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymo užtikrinimui būtina imtis proceso normų numatytų priemonių. Pažymėtina, jog konkrečios rūšies ir masto (apimties) laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik pareikštų reikalavimų ribose ir tik siekiant užtikrinti vykdymą teismo sprendimo, priimtino būtent pagal pareikštus ieškinio reikalavimus, todėl laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti materialinio reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimu negali būti taikoma kaip pažeidžianti ekonomiškumo principą (CPK 145 str. 2 d.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės T. K. ieškinį atsakovui R. G. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo. Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštuoti atsakovui R. G. priklausantys nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai 30 400 lt sumai. Neužtenkant (ar nesant) šio turto likusiai ieškinio sumai užtikrinti, areštuotos atsakovui priklausančios piniginės lėšos ir turtinės teisės. Ieškovė pareiškė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones - ir įpareigoti atsakovą įregistruoti VĮ „Registrų centras“ nuosavybės teises į ½ sodo namelio ir ½ dalį garažo, esančių adresu (duomenys neskelbtini). Tiek prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tiek atskirasis skundas iš esmės grindžiamas ta aplinkybe, kad atsakovui vengiant įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą kyla grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, t.y. antstolė negali įvykdyti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutarties, o atsakovas turi galimybę išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo sutikti su šiais argumentais. Visų pirma, teisės aktai nenumato privalomo nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą registravimo. Pats nuosavybės teisų įregistravimo faktas nesukuria, nepakeičia ir nepanaikina, t.y nemodifikuoja turtinių teisių ar jų apimties. Teisių į nekilnojamąjį daiktą įregistravimas nekilnojamojo turto registre atlieka tik išviešinimo funkciją. Apeliantė teisingai nurodo, kad teismo sprendimas (nutartis) yra teisių į nekilnojamąjį daiktą įregistravimo pagrindas. Tai reiškia, kad teismo sprendimas yra pagrindas Nekilnojamojo turto registrui įregistruoti nuosavybės teises. Tačiau, kaip jau minėta, nuosavybės teisų atsiradimo pagrindas, šiuo atveju, yra teismo sprendimas, o ne pats nuosavybės teisių įregistravimas. Todėl pats nuosavybės teisių įregistravimas – išviešinimas negali užtikrinti teismo sprendimo įvykdymo. Teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti šioje byloje jau yra taikytos laikinosios apsaugos priemonės – turto areštas, ir šios laikinosios apsaugos priemonės yra pakankamos būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Apeliantės nurodomi argumentai dėl sąžiningų asmenų interesų apsaugos bei viešųjų registrų duomenų teisingumo prezumpcijos neanalizuotini, kadangi neturi jokios teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo išsprendimui. Nepagrįstas apeliantės argumentas, kad netaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas turi galimybę turtą perleisti tretiesiems asmenims, kadangi nekilnojamasis turtas yra areštuotas. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovui R. G. nuosavybės teisės į ½ dalį sodo namelio ir ½ dalį garažo buvo pripažintos teismų sprendimais civilinėje byloje Nr. 2-383-264/2009 ir 2A-66/2011. Minėtose bylose apeliantė buvo atsakove. Taigi, apeliantė manydama, kad pats nuosavybės teisių neįregistravimo faktas pažeidžia jos teises, turi tiek teisę tiek galimybę nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateikti minėtus teismų procesinius sprendimus nuosavybės teisų įregistravimui.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas nutartį tinkamai taikė procesinės ir materialinės teisės normas, tenkinti atskirąjį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 4 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies, 1 punktu, teismas,

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 4 d. nutarties nekeisti.

Teisėjas Algimantas Kukalis