- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-05-15
- Bylos Nr.
- I-905-643/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03492-2018-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Margarita Stambrauskaitė
- Pareiškėjas
- J. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. P. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), kurį vėliau patikslino (b. l. 50), prašydamas: priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VST), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad tiksliai neatsimena kada buvo konvojuojamas, tačiau VST jį konvojavo nežmoniškomis sąlygomis. Kiekvieną kartą toje pačioje automobilio kameroje buvo konvojuojama 10–14 žmonių, kurios plotas 4 kv. m, todėl nebuvo laisvos vietos pajudėti, be to, joje nebuvo saugos diržų ir atlošų. Pareiškėjas kartu su kitais asmenimis turėjo sėdėti ant lentos, kurios jam neužteko vietos, todėl turėjo stovėti. Automobilyje nebuvo įrengtos šildymo ir ventiliacijos sistemos, todėl buvo karšta arba šalta, be to pareiškėjui trūko oro.
Pareiškėjo teigimu, jis visada buvo konvojuojamas nežmoniškomis sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį. Teigia, kad konvojavimas nurodytomis sąlygomis jam sukėlė didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo jo sveikatą, todėl prašo jam atlyginti neturtinę žalą.
Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantis VST su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 16–24).
Nurodo, kad pareiškėjas abstrakčiai ir deklaratyviai apibūdina ginčo aplinkybes, kurios neatitinka VST vykdyto pareiškėjo konvojavimo objektyvių faktinių aplinkybių. Mano, kad pareiškėjo skundas grindžiamas subjektyvių įsitikinimu bei prielaidomis.
Pažymi, kad VST, vadovaudamasi teisės aktų reikalavimais, asmens duomenų pagrindu nekaupia bei nesistemina (nesudarinėja duomenų registrų) informacijos apie asmenų konvojavimo įvykius. Teisės aktai nenustato VST pareigos ar teisės rinkti ir (ar) kaupti informaciją, susijusią ar susietą su konkrečių asmenų konvojavimu. VST neturi skaitmenizuotų asmenų konvojavimo duomenų bazių (registrų), asmens konvojavimo įvykio faktas dokumentuojamas rašytiniu būdu, konvojuojamųjų apskaitos žurnaluose.
Paaiškina, kad konvojavimas yra tik ginkluotas asmenų lydėjimas ir pristatymas į paskirties punktus, užtikrinant apsaugą, vykdant kompetentingų įstaigų priimtą sprendimą dėl asmens pristatymo į paskirties punktą, konvojavimo įvykis yra apibrėžtas laike ir erdvėje. Konvojavimas nėra sulaikymo, įkalinimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymas.
Atsakovės atstovo nuomone, toks pareiškėjo reikalavimų pateikimas, abstrakčiai bei deklaratyviai apibūdinant svarbias ginčo aplinkybes, nurodant reikalavimų pagrindą, nevykdant įstatymų nustatytos pareigos detalizuoti skundžiamų sąlygų, vertintinas kaip galimas piktnaudžiavimas proceso šalies teisėmis, pažeidžiant proceso šalių lygybę proceso metu, nes VST neturi lygių galimybių prieštarauti pareiškėjo abstraktiems teiginiams ir lygiaverčiai pariteto pagrindais dalyvauti rungimosi procese, tinkamai oponuoti ir pilnavertiškai įvykdyti teismo įpareigojimą.
Nurodo, kad VST planinių konvojų metu naudojami specialieji automobiliai atitinka teisės aktų reikalavimus, konvojavimui skirtiems specialiesiems automobiliams išduoti jų eksploatacijai reikalingi dokumentai, kurie liudija apie minėtų automobilių tinkamumą žmonių pervežimui ir jų atitikimą saugumo bei kitiems techniniams reikalavimams. Pareiškėjo konvojavimo metu naudotos transporto priemonės buvo tinkamos konvojavimui ir konvojuojamųjų pervežimams vykdyti, įrengtos tinkamos ventiliacijos sistemos, konvojuojamiesiems pagal higienos ir saugumo reikalavimus techniškai įrengtos individualios sėdimos vietos su atlošais (kėdės). Nenustatyta, kad specialios paskirties automobilių kamerose, skirtose konvojuojamiesiems pervežti, esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenis. Prieš pradedant konvojavimą, konvojus privalomai patikrina specialiojo automobilio būklę, jo tinkamumą konvojavimui atlikti.
Pažymi, kad pareiškėjo pateiktas specialiųjų automobilių kėbulo kamerų, skirtų konvojuojamiesiems pervežti, apibūdinimas neatitinka VST naudojamų specialiųjų automobilių kamerų, skirtų konvojuojamiesiems pervežti. VST konvojuoja konvojuojamuosius transporto priemonėmis - specialiaisiais automobiliais, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti yra pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus techniškai įrengtos kameros. Visuose specialios paskirties automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, yra įrengti atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai.
VST pabrėžia, kad teisės aktai nereglamentuoja specialiųjų automobilių kamerų, skirtų pervežti konvojuojamuosius, ploto standartų (normatyvų); vienam konvojuojamam asmeniui tenkančio minimalaus ploto. Specialiojo automobilio, skirto konvojuojamųjų pervežimui, kėbulo kamerose nėra atliekamas suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymas - konvojuojamieji trumpalaikiai lydimi iš priėmimo punkto į perdavimo punktą, užtikrinant ginkluotą apsaugą. Pažymi, kad sėdimos vietos bei kameros specialiuosiuose automobiliuose techniškai įrengtos pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus, VST konvojuoja asmenis tik specialiaisiais automobiliais, kuriuose konvojuojamiesiems įrengtos individualios sėdimos vietos su atlošais (kėdės).
Atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjas nepagrindė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, o prašoma atlyginti 10 000 Eur neturtinė žala prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams. Nepagrįstais kaltinimais pareiškėjas pozicionuoja save kaip nukentėjusįjį, o jo reikalavimas atlyginti tariamai patirtą neturtinę žalą traktuotinas kaip galimai nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų VST konvojavimo sąlygų.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017, 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017, 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr. pvz., LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2206-1062/2018).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.
LVAT yra ne kartą konstatavęs, kad asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės akto normas (žr. pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, jog tiksliai neatsimena kada buvo konvojuojamas, tačiau VST visada jį konvojavo nežmoniškomis sąlygomis.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė: kada (kokio konvojavimo įvykio metu) ir kokius galimai patyrė neteisėtus veiksmus (neveikimą) savo atžvilgiu, kada buvo konvojuojamas VST pareigūnų. Pareiškėjas skunde pateikė abstrakčius teiginius dėl konvojavimo bei konvojavimo sąlygų, nurodė galimus nepatogumus, pagrįsdamas juos subjektyvia nuomone. Pareiškėjas skunde nenurodė detalizuotų konvojavimo įvykių aplinkybių.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas neindividualizavo skundžiamų konvojavimo įvykių aplinkybių, savo teiginiams pagrįsti nepateikė jokių duomenų, 2019 m. kovo 4 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės (b. l. 40–41) ir įpareigojo pareiškėją pateikti papildomus paaiškinimus, kuriuose turi būti nurodomas konkretus laikotarpis (bent metai ir mėnuo) už kurį pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą; kalinimo ar pataisos įstaigos, iš kurių ar į kurias, pareiškėjas buvo konvojuojamas.
2019 m. kovo 18 d. pareiškėjas pateikė skundo papildymą, tačiau ir jame nurodė, kad nežino metų kada buvo konvojuojamas, tačiau mano, kad tai ir nėra taip svarbu (b. l. 50).
Pažymėtina, jog pareiškėjas skunde nurodo, kad kreipėsi į VST su prašymu suteikti informaciją, kokiomis dienomis ir kokiomis transporto priemonėmis jis buvo konvojuojamas. Prideda šio prašymo kopiją (b. l. 3), tačiau jame nėra jokio registracijos numerio, iš kurio būtų galima spręsti, kad adresatą pasiekė šis prašymas. Tuo tarpu atsakovės atstovas į bylą pateikė VST Štabo bendrojo skyriaus vedėjos E. P. 2018 m. spalio 30 d. tarnybinį pranešimą „Dėl gautų dokumentų“, kuriame nurodoma, kad VST 2018 m. iš J. P. prašymų ir skundų nėra gauta ir registruota (b. l. 25). Pareiškėjas skunde nurodo, kad prideda prašymo VST vadui pagerinti konvojavimo sąlygas kopiją, tačiau iš tiesų jo nepridėjo (b. l. 5).
Atsakovės atstovas paaiškino, kad asmens duomenų pagrindu nekaupia bei nesistemina (nesudarinėja duomenų registrų) informacijos apie asmenų konvojavimo įvykius. Teisės aktai nenustato VST pareigos ar teisės rinkti ir (ar) kaupti informaciją, susijusią ar susietą su konkrečių asmenų konvojavimu. VST neturi skaitmenizuotų asmenų konvojavimo duomenų bazių (registrų), asmens konvojavimo įvykio faktas dokumentuojamas rašytiniu būdu, konvojuojamųjų apskaitos žurnaluose.
Atsižvelgdamas į tai, kas anksčiau išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo pareigą nurodyti kada būtent buvo atlikti neteisėti veiksmai jo atžvilgiu, iš kurių jis kildina neturtinės žalos atsiradimą, tačiau to nepadarė.
Atsižvelgdamas į sprendime nustatytas faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skunde išdėstyti subjektyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais objektyviais, įrodomąją galią turinčiais duomenimis teiginiai pripažintini nepagrįstais. Pareiškėjo argumentai, iš kurių kildinamas neturtinės žalos padarymo faktas, yra abstraktūs bei deklaratyvūs ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams.
Atsižvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių visumą, neperžengdamas bylos nagrinėjimo ribų, teismas daro išvadą, kad atsakovės atstovė nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisių nepažeidė. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų ar neveikimo – negali kilti civilinė atsakomybė.
Apibendrindamas tai kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo J. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.