Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimutės Jokubauskaitės ir Eglės Kiaurakytės,

nuotoliniu vaizdo konferencijos būdu dalyvaujant pareiškėjui K. G. ir jo atstovui advokatui Ryčiui Satkauskui, atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovė Živilei Kačiulienei,

2026 m. balandžio 21 d. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. G. skundą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas K. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su patikslintu skundu (toliau – ir skundas) į teismą prašydamas panaikinti atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovė, Tarnyba) 2026 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. 26S56138 (toliau – ir Sprendimas).

Paaiškino, jog 2026 m. kovo 7 d. Tarnybos Kalvarijų sienos perėjimo punkte priėmė Sprendimą, kuriuo įpareigojo pareiškėją per 7 dienas nuo Sprendimo priėmimo dienos išvykti į užsienio valstybę – Rusijos Federaciją. Sprendime nurodoma, kad pareiškėjas neturi leidimo laikinai gyventi ar vizos, todėl yra pagrindas įpareigoti jį išvykti į užsienio valstybę. Sprendime nurodoma, kad jis priimtas remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 125 straipsnio 1 dalies 7 punkto ir 127 straipsnio 1, 3¹ ir 6 dalių nuostatomis.

Pareiškėjo teigimu Sprendimas yra nemotyvuotas, priimtas nenustačius visų reikšmingų faktinių aplinkybių, pažeidžiant pareiškėjo teisę dalyvauti administracinėje procedūroje ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtinus įstatymo viršenybės bei objektyvumo principus, todėl yra pagrindas pripažinti jį neteisėtu ir panaikinti.

Pabrėžė, jog pareiškėjas laikinai gyvena Latvijos Respublikoje, 2025 m. lapkričio 14 d. Latvijos Respublikos pilietybės ir migracijos biuro (toliau – ir Latvijos migracijos biuras) Ogrės padalinyje jis pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi (toliau – ir leidimas) Latvijos Respublikoje. Minėtas prašymas skundo pateikimo metu nagrinėjamas, galutinis sprendimas nėra priimtas.

Nurodė, kad Latvijos migracijos biuras buvo priėmęs sprendimą Nr. 2607/2025, kuriuo nusprendė pratęsti pareiškėjo 2025 m. lapkričio 25 d. prašymo išduoti leidimą nagrinėjimo terminą iki 2026 m. kovo 13 d. Minėtame sprendime yra aiškiai nurodyta, jog pareiškėjas turi teisę gyventi Latvijoje iki 2026 m. kovo 13 d. Akivaizdu, jog šios aplinkybės patvirtino, kad pareiškėjas teisėtai yra Latvijoje, todėl vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 „Dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas)“ (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) nuostatomis jam yra leidžiama vykti per kitų valstybių narių teritorijas tranzitu.

Tikslindamas skundo pagrindą pareiškėjas nurodė, kad 2026 m. vasario 23 d. Latvijos Respublikos pilietybės ir migracijos reikalų valdybos Ogre departamentui pareiškėjas pateikė naują prašymą išduoti leidimą gyventi (Europos Sąjungos mėlynąją kortelę) Latvijos Respublikoje, ryšium su akcinės bendrovės (toliau – AS) „Clewel Travel“, reg. Nr. (duomenys neskelbtini) įgalioto asmens kvietimu Nr. PAS23-285205, patvirtintu Valdybos Ogre departamento 2026 m. vasario 19 d. dėl įdarbinimo komercijos direktoriaus pareigose. Pareiškėjas taip pat paprašė nutraukti ankstesnio prašymo nagrinėjimą.

2026 m. kovo 5 d. raštu Latvijos institucija paprašė o pareiškėjas tą pačią dieną pateikė papildomus dokumentus. 2025 m. kovo 5 d. rašte Latvijos Respublikos pilietybės ir migracijos reikalų biuro Ogrės padalinys nurodo, kad sprendimas dėl prašymo bus priimtas iki 2026 m. kovo 12 d., o pareiškėjas iki to laiko turi teisę gyventi Latvijos Respublikoje. 2026 m. kovo 6 d. Latvijos Respublikos institucijos nutraukė pareiškėjo ankstesnio prašymo nagrinėjimą ir toliau nagrinėjo 2025 m. vasario 23 d. prašymą išduoti leidimą gyventi (Europos Sąjungos mėlynąją kortelę) Latvijos Respublikoje. Tai patvirtina 2026 m. kovo 10 d. gautas Latvijos Respublikos pilietybės ir migracijos reikalų valdybos Ogre departamento raštas, kuriame nurodoma, kad yra pratęsiamas prašymo nagrinėjimo terminas terminas iki 2026 m. gegužės 11 d. Rašte taip pat pažymima, kad Imigracijos įstatymo 33 straipsnio septintoje dalyje nustatyta, kad jei užsienietis pateikė Tarnybai dokumentus leidimui gyventi gauti, jis turi teisę gyventi Latvijos Respublikoje iki sprendimo išduoti leidimą gyventi arba atsisakymo jį išduoti įsigaliojimo dienos arba, jei sprendimas išduoti leidimą gyventi buvo priimtas, iki dokumento, patvirtinančio teisę gyventi, gavimo dienos.

Pareiškėjas turi teisę gyventi Latvijos Respublikoje šiuo teisiniu pagrindu tol, kol nagrinėjamas jo prašymas išduoti leidimą gyventi. Šią teisę pareiškėjas turėjo ir ginčijamo sprendimo priėmimo dieną. Nors atsakovas atsiliepime nurodo, kad Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 5 dalies a punkto taikymas nagrinėjamu atveju nėra pagrįstas, nes ši nuostata taikoma tada, kai trečiosios šalies pilietis turi galiojantį kitos valstybės narės išduotą leidimą gyventi arba galiojančią ilgalaikę vizą ir vyksta tranzitu į tą valstybę narę, tokia teisės akto interpretacija nepagrįsta. Pareiškėjas, kuriam Lenkijos pareigūnai pagrįstai neleido patekti į šios valstybės narės teritoriją ir nurodė grįžti į Latvijos Respubliką, per Lietuvos Respublikos teritoriją tranzitu vyko į Latvijos Respubliką, kurioje turėjo teisę gyventi pagal aukščiau nurodytas Latvijos Respublikos teisės normas.

Teigiama, kad pareiškėjas šią informaciją pateikė pareigūnams apklausos metu. Atsakovas su atsiliepimu pateikė apklausos transkripciją, kurią pareiškėjas ginčija. Pareiškėjui apklausos metu nebuvo teikiamas vertimas. Pareiškėjas tą nurodė ant jam įteikto ginčijamo sprendimo. Pareiškėjas pažymi, kad sprendime nurodytas asmuo A. R., pasirašęs, kaip vertėjas vertimo nevykdė, priešingai, jie dėvėjo uniformą ir pasirašė paprašytas kolegos. Minėtas asmuo nekalbėjo nei rusų kalba, nei kita pareiškėjui suprantama kalba. Pareiškėjas laisvai kalba anglų ir prancūzų kalbomis.

Akcentuoja, jog kiekvienas asmuo turi teisę į gerą administravimą, kuris reiškia, jog institucijos reikalus privalo tvarkyti nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomą trumpesnį laiką. Nagrinėjamu atveju atsakovės darbuotojai nebendradarbiavo su pareiškėju, ignoravo teiktus paaiškinimus ir pažeidė jo teisę būti išklausytam, apklausos metu nebuvo teikiamas vertimas, o pareigūnas, pasirašęs kaip vertėjas, faktiškai vertimo nevykdė, nekalbėjo nei rusų, nei kita pareiškėjui suprantama kalba. Pareiškėjas laisvai kalba rusų, anglų ir prancūzų kalbomis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) jurisprudencijoje išaiškinta, kad iš bendrųjų gero administravimo principo įtvirtinamų imperatyvų taip pat kyla viešojo administravimo subjekto pareiga apklausti pareiškėją ir pareiškėjo teisė būti išklausytam prieš priimant viešojo administravimo subjektui sprendimą. Gero administravimo principas taip pat apima asmens teisę būti informuotam apie nustatytas faktines aplinkybes.

Teigia, jog VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatuose yra įtvirtinta, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą. LVAT yra nurodęs, jog ši teisės norma yra siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus.

Pareiškėjas nurodo, jog Sprendimas yra nepagrįstas, kadangi atsakovė priimdama Sprendimą neįvertino visumos byloje nustatytų aplinkybių, o VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatos įpareigoja viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones tinkamai motyvuoti. Tai sudaro pagrindą Sprendimą pripažinti nepagrįstu bei nemotyvuotu ir jį panaikinti.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas K. G. ir jo atstovas advokatas Rytis Satkauskas nurodė, kad palaiko skundo reikalavimą, prašė skundą tenkinti jame pateiktų argumentų pagrindu.

Atsakovė atsiliepimu į pareiškėjo skundą nurodė, kad nesutinka su skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atkreipia dėmesį, jog iš pareiškėjo teismui pateiktų dokumentų matyti, kad jo 2025 m. lapkričio 14 d. Latvijos migracijos biurui pateikto prašymo dėl leidimo išdavimo nagrinėjimas buvo nutrauktas 2026 m. kovo 6 d. Ši aplinkybė paaiškina, kodėl Sprendimo priėmimo metu iš Latvijos Respublikos institucijų buvo gautas atsakymas, jog pareiškėjui leidimas nebuvo suteiktas. Akivaizdu, kad priimdama Sprendimą Tarnyba rėmėsi tuo metu oficialiai gautais, nuosekliais ir tarpusavyje neprieštaraujančiais duomenimis.

Sutinka, kad pareiškėjo pateiktame 2026 m. kovo 10 d. Latvijos migracijos biuro sprendime Nr. 257/2026 nurodyta, jog prašymo išduoti leidimą nagrinėjimas pratęstas iki 2026 m. gegužės 11 d. ir asmuo, pateikęs dokumentus leidimui gyventi gauti, turi teisę gyventi Latvijos Respublikoje iki sprendimo dėl leidimo gyventi išdavimo arba atsisakymo jį išduoti įsigaliojimo dienos. Tačiau atkreipė dėmesį, jog šis sprendimas savaime nepatvirtina, kad Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas turėjo galiojantį leidimą gyventi Latvijoje, galiojančią vizą ar kitą dokumentą, suteikiantį teisę teisėtai vykti per Lietuvos teritoriją ar joje būti. Šis dokumentas tik patvirtina aplinkybę, kad Latvijoje yra nagrinėjamas pareiškėjo prašymo išduoti leidimą pagrįstumas ir yra pratęstas jo nagrinėjimo terminas.

Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 5 dalies A punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas taikomas tada, kai trečiosios šalies pilietis turi galiojantį kitos valstybės narės išduotą leidimą gyventi arba galiojančią ilgalaikę vizą ir vyksta tranzitu į tą valstybę narę. Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas Tarnybos pareigūnams nepateikė galiojančio leidimo gyventi ar ilgalaikės vizos. Vien aplinkybė, jog Latvijoje yra nagrinėjamas pareiškėjo prašymas dėl leidimo išdavimo, nesukūrė pareiškėjui teisės vykti per Lietuvos Respublikos teritoriją neturint Šengeno sienų kodekse nurodytų dokumentų.

Nesutinka su skundo argumentais, jog atsakovė savo veiksmais pažeidė gero viešojo administravimo principą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo sudaryta reali galimybė pateikti paaiškinimus ir įgyvendinti procesines teises. Pareiškėjas anglų kalba pateikė rašytinį paaiškinimą, kuriame nurodė, jog laukia Latvijos migracijos biuro sprendimo dėl leidimo gyventi Latvijoje išdavimo ir kad vyko per Lietuvos teritoriją darbo reikalais. Tarnybos nuomone šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas suprato jo atžvilgiu vykdomo proceso esmę, galėjo išdėstyti savo poziciją, o pagrindiniai argumentai dėl pareiškėjo teisinės padėties Latvijoje ir kelionės tikslo, jai buvo žinomi ir įvertinti Sprendimo priėmimo metu.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kad nesuprato jo atžvilgiu vykdomos procedūros esmės ar kad nebuvo užtikrintas vertimas. Šie argumentai buvo iškelti tik patikslintame skunde, jau susipažinus su atsakovės pateiktais dokumentais. Tai sudaro pagrindą teigti, kad šie argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, orientuoti į Sprendimą pagrindžiančių įrodymų paneigimą. Akcentavo, kad Tarnybos pareigūnams yra nustatyti ir užsienio kalbų mokėjimo reikalavimai. Pasienio rinktinės pasienio užkardos specialisto pareigybei nustatytas ne žemesnio kaip A2 lygio anglų ir rusų kalbų mokėjimo reikalavimas, o pasienio rinktinės pasienio užkardos jaunesniojo specialisto pareigybei nustatytas ne žemesnio kaip A1 lygio anglų ir rusų kalbų mokėjimo reikalavimas.

Atsakovė laikosi pozicijos, kad Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas turi būti vertinamas pagal jo priėmimo metu jos turėtus duomenis ir nustatytas aplinkybes. Pareiškėjo pateikti dokumentai, nepaneigia Sprendime užfiksuoto fakto, kad pareiškėjas Tarnybai nepateikė galiojančių dokumentų, suteikiančių teisę teisėtai būti Lietuvoje ar vykti per jos teritoriją, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismo posėdžio metu Tarnybos atstovė Živilė Kačiulienė nurodė, jog palaiko institucijos poziciją išdėstytą atsiliepime, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2026 m. kovo 7 d. sprendimo Nr. 26S56138, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje teikiamų duomenų nustatyta, kad Tarnybos Varėnos pasienio rinktinės Kalvarijos pasienio užkardos jaunesnioji specialistė 2026 m. kovo 6 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 166-295 nurodė, kad 2026 m. kovo 6 d. 20.30 val. laikiname Lazdijų - Ogrodnikų sienos perėjimo punkte (VSŽ Nr. 066 rajone), POL SA Seinų užkardos pareigūnai sustabdė išvykstantį iš Lietuvos Respublikos automobilį Mercedes-Benz valst. Nr (duomenys neskelbtini), kuriuo vyko (duomenys neskelbtini) pilietis K. G., gim. (duomenys neskelbtini), asmuo pateikė tik Latvijos Respublikos išduotą asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), kuri nesuteikia teisės keliauti ir tai nėra leidimas gyventi. Asmenį perėmė VSAT prie LR VRM Varėnos PR Kalvarijos PU pareigūnai ir šiuo metu vykdo tyrimą, tikslu nustatyti aukščiau įvardinto asmens teisinę padėtį. Tarnybiniu pranešimu kreiptasi į Tarnybos Pagėgių rinktinės Šiaulių pasienio užkardą prašant tarpininkauti nustatant minėto piliečio statusą Latvijos Respublikoje. Ar asmuo turi teisę gyventi Latvijos Respublikoje? Ar turi leidimą gyventi ar vizą? Jeigu turite parašykite asmens paso duomenis, nuotrauką tapatybės nustatymui. Paklausimas prašomas traktuoti kaip skubus.

Tarnybos Pagėgių pasienio rinktinės Šiaulių pasienio užkardos jaunesnioji specialistė 2026 m. kovo 6 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 166-296 „Dėl informacijos pateikimo“ informavo Kalvarijų užkardą, kad Latvijos Respublikoje pareiškėjui buvo išduotas leidimas, galiojęs iki 20256 m. lapkričio 27 d. Pareiškėjas 2025 m. lapkričio 14 d. pateikė prašymą išduoti naują leidimą, tačiau Latvijos migracijos biuras 2026 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. 252/2026 prašymą atmetė ir šiai dienai pareiškėjui joks statusas Latvijoje nėra suteiktas.

Iš teismui pateikto Tarnybos Varėnos pasienio rinktinės Kalvarijos pasienio užkardos (toliau – ir Kalvarijų užkarda) specialisto 2026 m. kovo 7 d. tarnybinio pranešimo Nr. 13VaR-3957 „Dėl asmens perdavimo“ nustatyta, jog 2026 m. kovo 6 d. pareiškėjas vykdamas automobiliu iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką buvo sustabdytas Lenkijos pareigūnų. Pareiškėjas Lenkijos pareigūnams nepateikė vizos ar leidimo, todėl VSŽ Nr. 066 rajone Lenkijos Respublikos SA Seinų užkardos pareigūnų buvo perduotas Varėnos pasienio rinktinės Kalvarijos pasienio užkardos pareigūnams. Aplinkybių nustatymui buvo pristatytas į Kalvarijos užkardą. Pareiškėjas atsakovės pareigūnams paaiškino, kad gyvena bei dirba Latvijoje, turėjo leidimą laikinai gyventi, kuris galiojo iki 2025 m. lapkričio mėn. ir nors yra pateikęs prašymą išduoti naują leidimą, tačiau jo dar negavo. Latvijos Respublikos pareigūnai per Lietuvos – Lenkijos pasienio, muitinės ir policijos bendradarbiavimo centrą, raštu informavo, kad (duomenys neskelbtini) pilietis K. G. turėjo LLG Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2024-10-21 ir galiojusį iki 2025-11-27. 2025-11-14 pateikė prašymą LGG Latvijos Respublikoje, tačiau 2026 m. kovo 56 d. sprendimu Nr. 252/2026 prašymas buvo atmestas suteikti leidimą gyventi. Šiuo metu asmuo neturi jokio teisinio statuso Latvijos Respublikoje.

Pareiškėjas 2026 m. kovo 6 d. pateikė prašymą leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę – Latvijos Respubliką.

Atsakovė, vadovaudamasi aukščiau minėtomis aplinkybėmis, priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė įpareigoti pareiškėją, per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos, savanoriškai išvykti į užsienio valstybę – Rusiją. Sprendime nurodomi jo priėmimo teisiniai pagrindai – Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punktas ir Įstatymo 127 straipsnio 1, 3¹ bei 6 dalys. Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas – aplinkybė, jog pareiškėjas neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ir yra joje. Teigiama, kad 2026 m. kovo 6 d. 20.40 val. Kalvarijų užkardos veikimo teritorijoje, Lenkijos Respublikos pareigūnai į Lenkiją neįleido ir perdavė Kalvarijų užkardos pareigūnams pareiškėją, kuris vyko automobiliu Mercedes Benz. Pareiškėjo dokumentų kontrolės metu nustatyta, jog jis su savimi turėjo pasą, galiojantį iki 2035 m. rugsėjo 2 d., tačiau neturėjo vizos ar leidimo. Latvijos Respublikos pareigūnai informavo, jog pareiškėjas turėjo leidimą, galiojusį iki 2025 m. lapkričio 27 d. Pareiškėjas 2025 m. lapkričio 14 d. atsakingoms Latvijos institucijoms pateikė prašymą išduoti naują leidimą, tačiau 2026 m. kovo 6 d. sprendimu prašymas buvo atmestas. Pažymima, kad pareiškėjas prašė leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiavo su Tarnyba grąžinimo į užsienio valstybę klausimu.

Remiantis anksčiau minėtu konstatuotina, jog iš esmės ginčas kilo dėl aplinkybės ar Tarnyba pagrįstai įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, Šengeno sienų kodeksas ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB „Dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse“ (toliau – ir Gražinimo direktyva).

Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu.

Remiantis Įstatymo 127 straipsnio 1 dalimi sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar jo vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priima ir jo įvykdymą kontroliuoja institucija, nustačiusi užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba (Įstatymo 127 straipsnio 6 dalis).

Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad numatomam buvimui valstybių narių teritorijoje, kurio bendra trukmė neviršija 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį, kai laikoma, kad kiekviena tokio buvimo diena įeina į 180 dienų laikotarpį, trečiųjų šalių piliečių atvykimo sąlygos yra tokios: a) jie turi turėti galiojantį kelionės dokumentą, su kuriuo jo turėtojui leidžiama kirsti sieną ir kuris galioja bent tris mėnesius po numatomo išvykimo iš valstybių narių teritorijos dienos bei yra išduotas per pastaruosius 10 metų; b) turi galiojančią vizą, jei to reikalaujama pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 539/2001, išskyrus atvejus, kai jie turi galiojantį leidimą gyventi arba galiojančią ilgalaikę vizą; c) jie pagrindžia numatomo buvimo tikslą bei sąlygas ir turi pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jie tikrai būtų įleisti, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; d) nėra asmenys, dėl kurių į SIS yra įtrauktas įspėjimas neįsileisti; e) nelaikomi keliančiais grėsmę nei vienos iš valstybių narių viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams, pirmiausia – dėl jų valstybių narių duomenų bazėse nėra įtrauktas įspėjimas neįsileisti dėl išvardintų priežasčių; f) pateikia biometrinius duomenis.

Trečiųjų šalių piliečiams, kurie atitinka ne visas 1 dalyje nustatytas sąlygas, bet turi leidimą gyventi arba ilgalaikę vizą, leidžiama vykti per kitų valstybių narių teritorijas tranzitu, kad jie galėtų pasiekti leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą išdavusios valstybės narės teritoriją, jeigu jų vardai, pavardės nėra įtraukti į valstybės narės, kurios išorės sienas jie ketina kirsti, nacionalinį neįsileistinų asmenų sąrašą, ir tame sąraše nenurodoma neleisti jiems atvykti ar vykti tranzitu (Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 5 dalies a punktas).

Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punktas teigia, kad užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra Lietuvos Respublikoje be kelionės leidimo ar vizos, jeigu jie būtini.

Pažymėtina, kad teismui yra pateiktas Latvijos migracijos biuro 2025 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr. 2067/2025, kuriame nurodyta, jog 2025 m. lapkričio 14 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas pakeisti leidimą ir buvo nuspręsta pratęsti prašymo nagrinėjimo terminą iki 2026 m. kovo 13 d., išlaikant pareiškėjui teisę gyventi ir dirbti Latvijos Respublikoje.

Taip pat pareiškėjas pateikė Latvijos migracijos biuro Ogrės departamento 2026 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. 275/2026, kuriame teigiama, kad yra gautas pareiškėjo prašymas išduoti leidimą gyventi (ES mėlynąją kortelę) Latvijos Respublikoje. Numatoma prašymo nagrinėjimo terminas – iki 2026 m. gegužės 11 d. Pabrėžiama, kad remiantis Latvijos Respublikos Imigracijos įstatymo 33 straipsnio 7 dalies nuostatomis užsieniečiai, pateikę dokumentus leidimui gauti, turi teisę gyventi Latvijos Respublikoje iki sprendimo išduoti leidimą gyventi arba atsisakymo jį išduoti įsigaliojimo dienos arba, jei sprendimas išduoti leidimą gyventi buvo priimtas, iki dokumento, patvirtinančio teisę gyventi, gavimo dienos.

Atsižvelgiant į anksčiau nurodytą darytina išvada, jog trečiųjų šalių piliečiai, siekiantys patekti į Lietuvos Respublikos teritoriją, be kita ko, privalo turėti galiojančią vizą ar leidimą gyventi ES valstybėje. Bylos rašytinė medžiaga neginčytinai patvirtina, kad pareiškėjas 2026 m. kovo 6 d. vykdamas per Lietuvos Respublikos teritoriją į Lenkijos Respublikos teritoriją, neturėjo galiojančios vizos ar leidimo, todėl remiantis Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatomis toks pareiškėjo buvimas Lietuvoje laikytinas neteisėtu. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo pateikti rašytiniai dokumentai, susiję su jo teisiniu statusu Latvijos Respublikoje, patvirtina, jog jis 2026 m. kovo 6 d. turėjo teisę gyventi ir dirbti Latvijoje, kadangi tuo metu buvo nagrinėjimas jo prašymo išduoti leidimą pagrįstumas. Byloje nustatyta, jog pareiškėjo prašymas buvo tenkintas ir jam 2026 m. balandžio 13 d. buvo išduotas leidimas, galiojantis iki 2028 m. balandžio 24 d.

Grąžinimo direktyvos 3 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad „grąžinimas“ – trečiosios šalies piliečio grįžimo procesas – savanoriškai vykdant prievolę grįžti arba priverstinai – į: asmens kilmės šalį, arba tranzito šalį pagal Bendrijos ar dvišalius readmisijos susitarimus ar kitas nuostatas, arba kitą trečiąją šalį, į kurią atitinkamas trečiosios šalies pilietis savanoriškai nusprendžia grįžti ir į kurią jis būtų priimtas. Pagal šio straipsnio 4 punktą „sprendimas grąžinti“ – administracinis ar teismo sprendimas ar aktas, kuriuo konstatuojama arba paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio buvimas yra neteisėtas, ir nustatoma ar nurodoma prievolė grįžti. Pagal šio straipsnio 5 punktą, „išsiuntimas“ – priverstinis prievolės grįžti įvykdymas, tai yra fizinis išvežimas iš valstybės narės. Be kita ko, Grąžinimo direktyvos preambulės dešimtojoje konstatuojamojoje dalyje nustatyta, jog kai nėra pagrindo manyti, kad tai galėtų pakenkti grąžinimo procedūros tikslui, savanoriškam grįžimui turėtų būti suteikiama pirmenybė priverstinio grąžinimo atžvilgiu ir turėtų būti suteikiamas laikotarpis savanoriškai išvykti. Savanoriško išvykimo laikotarpis turėtų būti pratęsiamas, kai tai reikalinga dėl ypatingų individualaus atvejo aplinkybių. Siekiant skatinti savanorišką grįžimą, valstybės narės turėtų teikti didesnę su grįžimu susijusią pagalbą, konsultuoti ir tinkamiausiu būdu naudotis atitinkamomis Europos grąžinimo fondo teikiamomis finansavimo galimybėmis.

Grąžinimo direktyva nustatomi bendri standartai ir tvarka, taikomi valstybėse narėse, grąžinant neteisėtai esančius trečiųjų šalių piliečius, remiantis pagrindinėmis teisėmis kaip Bendrijos ir tarptautinės teisės bendraisiais principais, įskaitant pabėgėlių apsaugos ir žmogaus teisių reikalavimus (Grąžinimo direktyvos 1 str.). Ši direktyva taikoma trečiųjų šalių piliečiams, neteisėtai esantiems valstybės narės teritorijoje (Grąžinimo direktyvos 2 str. 1 d.). Pagal Grąžinimo direktyvos 5 straipsnį valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į: a) vaiko interesus, b) šeimos gyvenimą, c) atitinkamo trečiosios šalies piliečio sveikatos būklę, ir laikosi negrąžinimo principo.

Grąžinimo direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės priima sprendimą grąžinti kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2–5 dalyse nurodytų išimčių, įskaitant reikalavimą tinkamai atsižvelgti į šeimos gyvenimą ir laikytis negrąžinimo principo, o pagal šio straipsnio 2 dalį reikalaujama, kad neteisėtai valstybės narės teritorijoje esantys trečiosios šalies piliečiai, kurie turi kitos valstybės narės išduotą galiojantį leidimą gyventi ar kitą teisę joje būti suteikiantį leidimą, nedelsdami vyktų į tos kitos valstybės narės teritoriją. Kai suinteresuotas trečiosios šalies pilietis nesilaiko šio reikalavimo arba kai trečiosios šalies piliečio neatidėliotinas išvykimas yra būtinas viešosios tvarkos ar nacionalinio saugumo sumetimais, taikoma 1 dalis.

Vadovaujantis anksčiau nurodytu konstatuotina, kad tais atvejais, kai trečiosios šalies pilietis neteisėtai yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau jis turi teisę būti kitos valstybės narės teritorijoje, turi būti priimamas sprendimas nedelsiant leisti jam vykti į tos kitos valstybės narės teritoriją, o ne priimamas sprendimas dėl jo grąžinimo į kilmės valstybę.

Nagrinėjamu atveju nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Tarnybos pareigūnai de facto leido pareiškėjui grįžti į Latvijos Respubliką, tačiau tuo pat metu Sprendimu jis buvo įpareigotas savanoriškai išvykti į kilmės valstybę – (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegijos vertinimu Sprendimu nustatytas įpareigojimas akivaizdžiai prieštarauja Grąžinimo direktyvos 6 straipsnio 2 dalies nuostatoms.

Šiame kontekste pažymėtina, jog Tarnyba, įgyvendindama jai paskirtas funkcijas, kaip ir bet kuri kita valdžios įstaiga, yra saistomas bendrųjų, inter alia (be kita ko) konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (LVAT 2019 m. kovo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eR-1-968/2019).

LVAT praktikoje pažymėta, kad formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2150-492/2015). Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, 2013 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-708/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

Teisėjų kolegijos vertinimu nagrinėjamu atveju atsakovė pažeidė gero viešojo administravimo principo reikalavimus, nes neveikė pakankamai rūpestingai ir atidžiai siekdama išsiaiškinti visas aplinkybes reikšmingas Sprendimo priėmimui, todėl nebuvo neužtikrintas tinkamas visų Sprendimui priimti reikšmingų aplinkybių nustatymas ir įvertinimas.

Atsakovė skunde prašo teismo Sprendimo pagrįstumą vertinti jo priėmimo metu Tarnybos turėtų duomenų kontekste. Bylos rašytinė medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas Kalvarijų užkardos pareigūnams paaiškino, jog Latvijoje jam buvo išduotas leidimas, kuris vykimo per Lietuvos teritoriją metu jau nebegaliojo, tačiau šiuo metu Latvijos migracijos biure yra nagrinėjamas prašymo išduoti naują leidimą pagrįstumas, todėl jis turi teisę gyventi ir dirbti Latvijoje. Teismui rašytinei dokumentai patvirtina, kad Kalvarijų užkarda kreipėsi į Tarnybos Pagėgių rinktinės Šiaulių pasienio rinktinę su prašymu susisiekti su Latvijos pareigūnais, jog būtu nustatytas pareiškėjo teisinis statusas Latvijoje, tačiau šiuo atveju nebuvo gautas joks oficialus Latvijos institucijų raštas, kuriame būtų pateikta reikalinga informacija ir buvo apsiribota tik Tarnybos Pagėgių rinktinės Šiaulių pasienio rinktinės 2026 m. kovo 6 d. tarnybiniame pranešime nurodytais duomenimis, nepatikrinant jų teisingumo, o tai lėmė, jog Sprendimas priimtas remiantis klaidinga informacija. Pažymėtina, kad tiek tarnybiniuose pranešimuose, tiek pačio pareiškėjo paaiškinimuose buvo teigiama, kad prašymo dėl laikino leidimo išdavimo Latvijos Respublikoje procedūra nėra baigta, kas suponavo būtinybę nustatyti visas reikšmingas aplinkybes paneigiant arba patvirtinant pareiškėjo pateiktą informaciją.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Vadovaujantis minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių duomenų visuma, nustačius, jog dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2026 m. kovo 7 d. sprendimas Nr. 26S56138 yra nepagrįstas bei neteisėtas, pareiškėjo K. G. skundas tenkintinas.

Šalys procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytos išvados, todėl dėl jų teismas nepasisako. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011, administracinė byla Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo

Pareiškėjas pateikė teismui prašymą priteisti iš atsakovės visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurios jo teigimu siekia 1222,50 Eur.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Nagrinėjamu atveju buvo konstatuota, jog yra teisinis bei faktinis pagrindas panaikinti Sprendimą, todėl darytina išvada, kad sprendimas iš esmės yra priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.

Pareiškėjas teismui pateikė 2026 m. kovo 9 d. sąskaitą – faktūrą RL Nr. 0464 ir 2026 m. kovo 9 d. mokėjimo nurodymą. Minėti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas advokatui už skundo parengimą ir atstovavimą sumokėjo 1200,00 Eur. Taip pat pareiškėjas skundo teikimo teismui metu sumokėjo 22,50 Eur dydžio žyminį mokestį.

Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalimi šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Rekomendacijų 7 punktas numato, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Skundas teismui pateiktas 2026 m. kovo 10 d. (2026 m. I ketvirtis). todėl nagrinėjamu atveju aktualus yra 2025 m. III ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris remiantis Statistikos departamento duomenimis siekė – 2427,6 Eur.

Už skundo parengimą priteistinas maksimalus užmokesčio dydis – 2.5 (Rekomendacijų 8.2 punktas). Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes matyti, kad už skundo parengimą maksimalus priteistinas užmokestis – 6069,00 Eur (2427,6 * 2.5).

Kaip jau paminėta, pareiškėjas už skundo parengimą ir atstovavimą sumokėjo 1200,00 Eur, t. y. pareiškėjo prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus priteisino užmokesčio.

Vadovaujantis anksčiau išdėstytu, pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkintinas ir jam iš Tarnybos priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ir sumokėtas žyminis mokestis – iš viso 1222,50 Eur (1200,00 + 22,5).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 84, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir 4 dalimi, teisėjų kolegija,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo K. G. skundą tenkinti.

Panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2026 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. 26S56138.

Pareiškėjui K. G. iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priteisti 1222,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.