Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Giedrius Endriukaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-160-634/2016

Teisėja Danguolė Urbanavičienė Teisminio proceso Nr. 1-52-1-00169-2013-1

2016 m. kovo 30 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Giedriaus Endriukaičio, teisėjų Evaldo Gražio ir Algirdo Jaliniausko, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorei Jūratei Štreimikytei, išteisintajam A. P. Č., jo gynėjai advokatei Vilmai Petrauskienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Jūratės Štreimikytės apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. Č. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 137 str. 1 d., 140 str. 1 d.

Kardomąsias priemones rašytinį pasižadėjimą neišvykti, įpareigojimą registruotis policijos įstaigoje, dokumento (Lietuvos Respublikos piliečio paso) paėmimą nuspręsta panaikinti.

Nukentėjusiojo Ž. Š. civilinis ieškinys dėl 5983,33 Eur nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo ir civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl 2406,68 Eur žalos atlyginimo palikti nenagrinėti.

Panaikintas Alytaus rajono apylinkės teismo 2015-01-12 nutartimi taikytas A. P. Č. laikinas nuosavybės teisių apribojimas į turtą – žemės sklypą ir pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) r. sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. Č. buvo kaltinamas tuo, kad, jis 2013-02-17 apie 15.30 val. (duomenys neskelbtini) r. sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) g., ant kelio, esančio šalia (duomenys neskelbtini) namo, grumtynių su Ž. D. metu, pargriovė nukentėjusįjį Ž. D. ant žemės, dėl ko nukentėjusysis griūdamas galva atsitrenkė į šalikelėje esantį metalinį atitvarą, ir tokiais veiksmais nukentėjusiajam Ž. D. dėl dviejų žaizdų galvos kairio momens srityje padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. kaltinamas pagal BK 140 str. 1 d.

Be to, A. P. Č. buvo kaltinamas tuo, kad 2013-02-17 apie 15.45 val. (duomenys neskelbtini) r. sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) g., ant kelio, esančio šalia (duomenys neskelbtini) namo, elgdamasis su ginklu neatsargiai, t. y. parengtu šaudyti šaunamuoju ginklu „Beretta84FS Cheetah“, šoviniui esant įleistam į šovinio lizdą, ketindamas šauti į orą, neįspėjo asmenų apie šaunamojo ginklo panaudojimą ir neįsitikino šaunamojo ginklo panaudojimo saugumu, nukrypus šaunamojo ginklo vamzdžiui į Ž. Š., paspaudė gaiduką, dėl ko įvyko šūvis ir Ž. Š. buvo padarytos šautinės krūtinės ląstos kairės pusės žaizdos su kairio plaučio apatinės skilties, diafragmos bei skrandžio sužalojimu, tokiu būdu nukentėjusiajam Ž. Š. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, tai yra kaltinamas pagal BK 137 str. 1 d.

Skundo autoriaus nuomone, Ž. Š. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo turėtų būti tenkinamas pilnai. Be to, Ž. Š. dėl jam padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, ilgą laiką vartojo vaistus, buvo nedarbingas, atsižvelgiant į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo turėtų būti tenkinamas iš dalies.

Pažymėjo, kad Ž. Š. ir Ž. D. veiksmus A. P. Č. atžvilgiu įvertino Alytaus rajono apylinkės teismas 2014-06-02 nuosprendžiu pripažindamas juos kaltais pagal BK 138 str. l d. A. P. Č. patirtų sužalojimų pobūdis atsispindi LR Teisingumo ministerijos Alytaus poskyrio specialisto L. U. išvadoje Nr. G 171/12(06) (t. l, b. 1. 124-127). Nepagrįstos prokurorės skunde išreikštos abejonės dėl Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR Teisingumo ministerijos Alytaus poskyrio specialisto L. U. nustatytų dešinės pusės IX-X-XI šonkaulių lūžių atsiradimo. Apklaustas teisme specialistas patvirtino savo išvadą ir išsamiai atsakė į visus iškilusius klausimus. Tokiu būdu A. P. Č. kritiškai vertina prokurorės bandymą interpretuoti 2014-06-02 Alytaus rajono apylinkės teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatytas aplinkybes. Tai, kad A. P. Č. pareiškimą ikiteisminio tyrimo institucijai dėl patirtų sužalojimų parašė po 4 mėnesių, kuomet pagerėjo sveikata, negali kelti jokių abejonių dėl pastarajam padaryto kūno sužalojimo ir Ž. Š. bei Ž. D. atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo. Nurodė, kad šūvis įvyko be jo kaltės ir valios, o dėl Ž. D. netikėto veiksmo. Tuo metu buvo smaugiamas Ž. D., todėl iš gerklės išleisti kokį nors garsą ir kaip nors įspėti apie šaunamojo ginklo panaudojimą neturėjo fizinių galimybių. Tokių Ž. D. veiksmų pasekmė – balso stygų paralyžius. Alytaus rajono apylinkės teismas kruopščiai ištyrė visus bylos duomenis ir padarė pagrįstą išvadą, kad A. P. Č. neturėjo galimybių susidariusioje situacijoje ką nors vertinti ir numatyti būsimus padarinius arba įspėti užpuolusius asmenis, kad panaudos šaunamąjį ginklą, t. y. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Jūratės Štreimikytės apeliacinis skundas atmetamas.

Kaip matyti iš prokurorės pateikto apeliacinio skundo turinio, jame nesutinkama su apylinkės teismo sprendimu dėl A. P. Č. išteisinimo pagal BK 137 str. 1 d., iš esmės ginčijamas įrodymų vertinimas, padarytų išvadų atitiktis faktinėms aplinkybėms, atitinkamai ir civilinio ieškinio išsprendimo klausimas. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina apeliacinio skundo ribose.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 str., 276 str. 4 d. ir 301 str., tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą ir po to daryti apibendrinančias išvadas. Aptartos BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir įtakos nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui. Teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, ir su jomis sutinka. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad A. P. Č. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, yra pagrįstos ir teisėtos.

BK 2 str. 3 d. nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Šio straipsnio 3 d. įtvirtinta viena svarbiausių baudžiamosios atsakomybės nuostatų – atsakomybė tik už kaltai padarytą veiką. Baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tuomet, kai BK numatyta veika padaroma viena iš įstatyme nustatytų kaltės formų. Tai reiškia, kad tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo pažeidimas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. Kaltės principas iš baudžiamosios teisės eliminuoja objektyvųjį pakaltinimą, t. y. asmens patraukimą baudžiamojon atsakomybėn už padarinius, kurie atsiranda be jo kaltės. Žala, padaryta be kaltės, baudžiamojoje teisėje vadinama kazusu arba atsitikimu ir negali būti pagrindas patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn.

Aptarto teisinio reguliavimo kontekste analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą bei joje užfiksuotus duomenis, turinčius reikšmės A. P. Č. kaltės klausimo sprendimui, matyti, kad A. P. Č., priešingai nei apeliaciniame skunde teigia prokurorė, viso proceso metu buvo nuoseklus, dar ikiteisminio tyrimo metu aiškindamas tiriamo įvykio aplinkybes nurodė, jog lemtingas trečias šūvis įvyko dėl netikėto poveikio jo rankai, kaip ir pirmus du kartus jis ketino šauti į orą, nebuvo nukreipęs ginklo į Ž. Š., tuo metu buvo smaugiamas Ž. D. ir mušamas Ž. Š., todėl siekė atkreipti aplinkinių dėmesį, tokiu būdu pasikviesti pagalbą (t. 2, b. l. 70-72, 86-88, 90-91, 110-111). Analogiškos pozicijos pastarasis laikėsi ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, jog vykstant grumtynėms jis pasiekė ginklą ir nukreipė jį į viršų, ketindamas iššauti į orą, tačiau kažkas jam sugriebė už rankos ir šūvis kliuvo Ž. Š., kuris buvo priešais. Mano, kad jo ranką galėjo palenkti tik Ž. D. (t. 4, b. l. 75-80). Svarbu paminėti ir tai, kad A. P. Č. parodymų patikimumas bei objektyvumas buvo tikrinamas ir akistatų su Ž. Š. bei Ž. D. metu (t. 2, b. l. 92-94, 104-105), tačiau ir šiuo atveju A. P. Č. aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstė analogiškas jo ikiteisminio tyrimo bei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotiems parodymams, aplinkybes. A. P. Č. dėstomų faktinių aplinkybių patikimumu ir jų objektyvumu neleidžia abejoti ir prokurorės skunde itin akcentuojami neesminiai pastarojo parodymų neatitikimai dėl konflikto su Ž. D. pradžios, Ž. D. atėjimo į jo namus laiko, Ž. D. veiksmų jo sodyboje, Ž. Š. griuvimo padėties po šūvio (sukniubo ar nugriuvo atbulas). Nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo abejoti apylinkės teismo nustatyta faktine įvykių seka. Būtent tuo, kad A. P. Č. siekdamas prisikviesti pagalbą, ketino trečią kartą iššauti į orą, tuo metu buvo smaugiamas Ž. D. ir mušamas Ž. Š., tačiau jam laikant rankoje užtaisytą ginklą Ž. D. sugriebė jį už tos rankos ir ją palenkė, dėl ko ir įvyko šūvis sukėlęs Ž. Š. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Šiai įvykių sekai objektyviai neprieštarauja ir byloje esančių rašytinių įrodymų visuma. Iš 2014-02-18 biologinio (DNR) tyrimo specialisto išvados Nr. 140-(2033)-IS1-922 matyti, kad ant tirti pateikto pistoleto „Pietra Beretta“, paimto apžiūrint A. P. Č. sodo namelį, rasta žmogaus kraujo, kurio genotipas sutampa su Ž. D. genotipu. Taip pat ant pistoleto rasta žmogaus kraujo, susimaišiusių ne mažiau nei dviejų asmenų biologinių pėdsakų (t. 1, b. l. 86-88). Be to, ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryti eksperimentai tikslu patikrinti kaltinamojo A. P. Č. ir nukentėjusiųjų Ž. D. ir Ž. Š. versijas apie tai, prie kokių aplinkybių iš kaltinamojo šaunamojo ginklo paleistu šūviu buvo sužalotas Ž. Š.. Eksperimento metu kaltinamasis įvykio vietoje atsigulė ant žemės ant nugaros, beveik pilnai išsitiesdamas, dešinę ranką, kurioje laikė pistoletą, sulenkė per alkūnę ir laikė pistoleto laibgalį nukreipęs į viršų, nurodydamas, kad jam esant tokioje padėtyje jis buvo Ž. D. smaugiamas iš nugaros pusės, o ant jo ištiestų kojų buvo Ž. Š. ir rankomis sudavinėjo smūgius į veido sritį, tuo momentu kaltinamojo dešinė ranka buvo palenkta į kairę pusę, galimai per riešą, dėl ko įvyko šūvis, kulka pataikė į Ž. Š.. Nukentėjusysis Ž. Š. eksperimento metu parodė, kad jam būnant 0,60 m atstumu nuo besigrumiančių Ž. D. ir kaltinamojo, jis pamatė kaltinamojo kairėje rankoje laikomą ginklą, tada pradėjo trauktis atbulas ir jam atsitraukus maždaug 10 metrų kaltinamasis, kuris buvo sėdimoje padėtyje ir iš nugaros pusės smaugiamas Ž. D., į jį iššovė. Nukentėjusysis Ž. D. eksperimento metu parodė vietą prie kaltinamojo sodybos vartelių, kur stovėdamas kaltinamasis du kartus iššovė į Ž. D., o po to iš 6 m atstumo iššovė į ateinantį Ž. Š., po ko Ž. D. koja išspyrė pistoletą iš kaltinamojo rankos ir sugriebęs jam už kaklo laikė, kol atvažiavo policija (t. 3, b. l. 12-24). Iš specialisto L. U., dalyvavusio darant eksperimentus, apklausos protokolo matyti, kad specialistas įtikinamiausia įvertino kaltinamojo versiją, nes eksperimento metu pistoleto laibgalys buvo statmenai nukreiptas į nukentėjusiojo Ž. Š. krūtinę, kas atitinka specialisto išvadoje nurodytą Ž. Š. padaryto šūvio kanalo kryptį (t. 3, b. l. 25-28). Atlikus kompleksinį medicininį-balistinį tyrimą, gauta Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014-09-05 specialisto išvada Nr. 11-2014 (14)/MK 80/14(01), kuria nustatyta, kad nukentėjusiam Ž. Š. šautinis sužalojimas, šaunant iš pistoleto „Pietro Beretta“, esant šūvio atstumui, kuriame nepasireiškia artimo šūvio pėdsakai, ir esant nustatytai sužalojimo kanalo krypčiai (iš priekio link nugaros, iš apačios į viršų ir nedideliu kampu iš kairės į dešinę su kulkos įėjimo anga 4 cm žemiau kairiojo spenelio, vidurinės raktikaulinės linijos projekcijoje VII šonkaulio lygyje), galėjo būti padarytas, kaip ikiteisminio tyrimo metu nurodė įtariamasis A. P. Č., jeigu įtariamojo dešinę ranką, kurioje laikė pistoletą, per riešą į kairę pusę palenkė Ž. D. ir negalėjo būti padarytas, jeigu įtariamojo ranką su pistoletu per riešą į kairę pusę palenkė pats nukentėjusysis Ž. Š.. Šautinis sužalojimas Ž. Š. šaunant iš pistoleto „Pietro Beretta“, esant šūvio atstumui, kuriame nepasireiškia artimo šūvio pėdsakai, ir esant nustatytai sužalojimo kanalo krypčiai, nurodytai išvados pirmame punkte, galėjo būti padarytas, kaip ikiteisminio tyrimo metu nurodė pats nukentėjęs Ž. Š., t. y. esant jam atsitraukus maždaug 10 metrų nuo į jį šovusio A. P. Č., kuris sėdėjo ant kelio (t. 3, b. l. 49-51).

Pirmosios instancijos teismas tikrindamas tiek kaltinamojo A. P. Č., tiek nukentėjusiųjų Ž. Š. ir Ž. D. pateiktas versijas apie tai, prie kokių aplinkybių iš kaltinamojo šaunamojo ginklo paleistu šūviu buvo sužalotas Ž. Š., pagrįstai konstatavo, jog nukentėjusiųjų parodymai šiuo atveju neatspindi realios įvykių eigos. Pastarųjų teigimu Ž. Š. nebuvo priėjęs prie A. P. Č. ir jo atžvilgiu smurto nenaudojo. Tai, kad Ž. D. parodymai nebuvo nuoseklūs, buvo keičiami apeliaciniame skunde pripažino ir prokurorė, dėl ko nėra pagrindo jais vadovautis nustatinėjant reikšmingas tiriamo įvykio aplinkybes, tačiau Ž. Š. parodymus ji laiko išsamiais ir nuosekliais. Aukštesnės instancijos teismas su tokiais prokurorės skundo argumentais neturi pagrindo sutikti. Šiuo atveju pateikto apeliacinio skundo teiginiai, kad Ž. Š. nebuvo priėjęs prie A. P. Č. ir jo atžvilgiu smurto nenaudojo, o A. P. Č. galėjo būti sužalotas kitomis aplinkybėmis vertinant juos įsiteisėjusio Alytaus rajono apylinkės teismo 2014-06-02 nuosprendžio kontekste atrodo nelogiškai. Būtent minėtu nuosprendžiu Ž. D. ir Ž. Š. yra nuteisti pagal BK 138 str. 1 d. už tai, kad padarė A. P. Č. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nuosprendžiu konstatuota, kad Ž. D. iš už nugaros apkabinus A. P. Č. kaklo srityje ir rankų dilbiais jį smaugiant, Ž. Š. ne mažiau tris kartus spyrė jam į krūtinės ląstos dešinę pusę ir ne mažiau penkis kartus smogė kumščiu į veidą. Nagrinėjamu atveju kvestionuoti įsiteisėjusį teismo nuosprendį, ginčyti jame nustatytas faktines aplinkybes, iš naujo analizuoti A. P. Č. konstatuoto sveikatos sutrikdymo mąsto pagrįstumą, jo sužalojimo mechanizmą, kaip to norėtų prokurorė, apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo. Įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytos faktinės aplinkybės neabejotinai paneigia Ž. Š. versiją, jog jis prie kaltinamojo nebuvo priėjęs, smurto jo atžvilgiu nenaudojo, o šūvis įvyko pastarajam atsitraukus nuo kaltinamojo maždaug 10 metrų, kas iš esmės prieštarauja ir šioje byloje surinktų įrodymų visumai. Daryti priešingų išvadų neleidžia ir liudytojo A. M. parodymai, jog šūvis pasigirdo Ž. Š. dar nepriėjus prie besigrumiančiųjų, kadangi teisiamojo posėdžio metu pastarasis patvirtino, kad įvykio aplinkybes geriau prisiminė ikiteisminio tyrimo metu, dėl ko BPK 276 str. 4 d. tvarka buvo pagarsinti pastarojo parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Dar 2013-03-01 A. M. aiškiai nurodė, kad einant keliu pamatė besigrumiančius Ž. D. ir A. P. Č., Ž. Š. nubėgo link jų, o jis pasilenkė užsirišti batų raištelių, neužilgo išgirdo šūvį. Pakėlęs galvą pamatė, jog guli visi trys. To kas vyko Ž. Š. pribėgus prie Ž. D. ir A. P. Č. nestebėjo, nematė (t. 2, b. l. 43). Tuo tarpu liudytojos V. M. parodymai apie tai, kad Ž. Š. jai sakė, jog jis buvo pašautas dar nepriėjęs prie besigrumiančių asmenų negali būti vertinami kaip patikimi. Akivaizdu, jog ji būdama Ž. Š. sugyventinė yra suinteresuota ne tik bylos baigtimi, bet ir apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes teikti Ž. Š. palankius parodymus.

Ginčydama pirmosios instancijos teismo išvadas apeliantė remiasi 2013-04-18 A. P. Č. parodymų patikrinimo vietoje protokolu, kuriame užfiksuota A. P. Č. padėtis šūvio metu iš esmės skyrėsi nuo tos padėties, kurią jis nurodė eksperimento metu. Teisėjų kolegija gretindama minėtuose procesiniuose dokumentuose užfiksuotas aplinkybes esminių prieštaravimų nenustatė. Abiem atvejais A. P. Č. nurodė, kad šūvio metu jis buvo smaugiamas Ž. D., o Ž. Š. buvo priklaupęs iš priekio ir prispaudęs jo ištiestas kojas, tuo tarpu jis dešine ranka paėmęs ginklą siekė jį nukreipti į viršų. Kaip matyti iš bylos medžiagos parodymų patikrinimas vietoje buvo atliekamas su manekenu, todėl tyrėjas imituodamas Ž. Š. veiksmus, tuo pačiu manekeno rankoje prilaikė vaizduojamąjį ginklą, dėl ko jo trajektorija galėjo būti ne visiškai tiksli. Atstumas nuo ginklo iki krūtinės ląstos nebuvo matuojamas. Eksperimento metu gi pats kaltinamasis vizualiai parodė savo padėtį, nuosekliai aiškindamas kokioje padėtyje jis buvo smaugiamas Ž. D. ir kaip rankoje laikė ginklą. Netikėti A. P. Č. eksperimento metu nurodytomis faktinėmis aplinkybės nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

Tai, kad pirmoji į įvykio vietą atvykusi liudytoja R. D. nurodė, kad Ž. Š. buvo maždaug už 6 metrų nuo A. P. Č. jokiu būdu neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad tokia nukentėjusiojo ir kaltinamojo padėtis buvo ir šūvio metu. Tiek A. P. Č., tiek Ž. D. patvirtino, kad po šūvio smurtinio pobūdžio veiksmai tęsėsi toliau, vienas muistėsi, raičiojosi, kitas smaugė, kas objektyviai turėjo įtakos jų buvimo vietos kitimui. Tuo tarpu nustatyta 3 striukių radimo vieta, t. y. už 6,20 m nuo tūtelės buvimo vietos, taip pat nesudaro pagrindo sutikti su Ž. Š. dėstomomis aplinkybėmis, jog pastarasis buvo pašautas einantis atbulas nuo A. P. Č. maždaug 10 metrų atstumu. Juolab, kad ir paties Ž. Š. nurodytos aplinkybės dėl jo atstumo nuo kaltinamojo buvimo šūvio metu nėra nuoseklios, atskiruose procesiniuose dokumentuose Ž. Š. įvardija 1,5 m.; 3 m.;10 m. atstumus, kas pagrįstai kelia abejones jo dėstoma įvykių eiga.

Analizuojant byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą aukštesnės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvadomis, jog A. P. Č. susidariusioje situacijoje siekdamas atkreipti aplinkinių dėmesį dėl jo sveikatai ir gyvybei iškilusio pavojaus, norėdamas trečią kartą iššauti į orą, paėmė užtaisytą ginklą, tačiau tuo metu jam už rankos sugriebė ir ją palenkė Ž. D., įvyko šūvis, dėl kurio buvo sunkiai sužeistas Ž. Š.. Akivaizdu, kad A. P. Č. nenumatė ir negalėjo niekaip numatyti, jog dėl Ž. D. fizinio poveikio jo rankai pasikeis šūvio kryptis ir kulkos trajektorija, o jo šūvis bus ne į orą, bet į žmogų. Aplinkybių, dėl Ž. D. įtakos šūvio eigai, prokurorė apeliaciniame skunde iš esmės neginčija, tačiau teigia, kad A. P. Č. pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo numatyti galimus kilti padarinius. Su tokiais prokurorės skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

Kaip matyti iš A. P. Č. pareikšto kaltinimo, jis buvo kaltinamas tuo, kad Ž. Š. sunkų sveikatos sutrikdymą sukėlė neatsargiai elgdamasis su ginklu, t. y. neįspėjo asmenų apie šaunamojo ginklo panaudojimą, neįsitikino ginklo panaudojimo saugumu, tačiau bylos duomenys rodo, kad šiuo atveju ginklas buvo naudojamas pagalbos kvietimo tikslais, o ne prieš konkretų asmenį, todėl realiai įspėti nebuvo ko. Be to, pasak paties A. P. Č. tuo metu jis neturėjo fizinių galimybių ką nors pasakyti, kadangi buvo smaugiamas Ž. D., ką patvirtina A. P. Č. konstatuotas balsų stygų paralyžius. Taigi kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas šiuo atveju šūvis, kuriuo buvo sužalotas Ž. Š., įvyko ne todėl, kad kaltinamasis neįspėjo prie jo buvusių asmenų apie ginklo panaudojimą, o dėl to, kad kaltinamajam laikant rankoje ginklą ir pasirengus iššauti į orą, jam už nugaros buvęs Ž. D. sugriebė už kaltinamojo rankos ir ją palenkė, tuo pat metu įvyko šūvis. Tokiu būdu tarp kaltinamojo veikos ir kilusių padarinių nėra tiesioginio priežastinio ryšio ir nėra kaltinamojo kaltės. Nesant nusikaltimo, numatyto BK 137 str. 1 d. sudėties elementų, negalima ir baudžiamoji atsakomybė, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį atvejį traktavo kaip kazusą – veiksmą, turintį išorinių teisės pažeidimo požymių, bet neturintį kaltės elemento. Priešingai nei skunde nurodo prokurorė, šiuo atveju A. P. Č. veiksmus vertinti nusikalstamo nerūpestingumo kontekste, nėra pagrindo. Šiuo atveju byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad A. P. Č. nesuvokė daromos veikos pavojingo pobūdžio, nenumatė ir negalėjo numatyti pavojingų padarinių kilimo galimybės, t. y. tų aplinkybių, jog rankoje laikomas šaunamasis ginklas netikėtai bus pakreiptas kito asmens, dėl ko įvyks šūvis ir bus sužalotas žmogus.

BPK 115 str. 3 d. 2 p. reglamentuoja, jog priimant išteisinamąjį nuosprendį, kai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas. Esant tokiai situacijai, civilinio ieškinio klausimas išspręstas teisingai, t. y. nepažeidžiant BPK nustatytų taisyklių.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis išteisintojo A. P. Č. kaltės klausimu, pripažįsta, jog teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, atsižvelgė į surinktų duomenų visumą, juos tinkamai analizavo, gretino tarpusavyje ir padarė teisingas bei pagrįstas išvadas. Prokurorės apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumu bei A. P. Č. kaltės klausimu daryti priešingas išvadas.

Esant nustatytoms aplinkybėms Alytaus rajono apylinkės teismo 2015-11-26 nuosprendis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Jūratės Štreimikytės apeliacinį skundą atmesti.