Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-12-23 · Administracinė byla Nr. A-444-1516-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-12-23
Bylos Nr.
A-444-1516-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Anatolijus Baranovas, Virgilijus Valančius (pran.)
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Kelmės rajono apylinkės teismui
Pareiškėjas
V. R.
Kategorijos
  • 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-444-1516/2009Procesinio sprendimo kategorija 16.8 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. gruodžio 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Ilonai Kovger,dalyvaujant apelianto Lietuvos valstybės atstovui Virginijui Varnaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Kelmės rajono apylinkės teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

V. R. su skundu ir jo patikslinimu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) priteisti solidariai iš atsakovų 277167,30 Lt neišmokėto atlyginimo taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimą Nr.1494 už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d. imtinai; 2) priteisti solidariai iš atsakovų 26136 Lt neišmokėto atlyginimo netaikant mokėjimo dieną galiojančio Vyriausybės patvirtinto bazinio mėnesinio atlygio dydžio už trejų metų laikotarpį nuo prašymo teismui pateikimo dienos; 3) įpareigoti atsakovus nuo 2008 m. lapkričio 1 d. mokėti iki 2000 m. sausio 1 d. buvusio dydžio teisėjo atlyginimą, atsižvelgiant į teisėjo stažo trukmę ir mokėjimo dieną galiojantį Vyriausybės patvirtintą bazinio mėnesinio atlygio dydį.

Skunde nurodė, kad nuo 1992 m. rugpjūčio 4 d. iki šiol dirba Kelmės rajono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini), kuriam iki 2000 m. sausio 1 d. buvo mokamas Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr.666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ ir Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr.689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ nustatyto dydžio tarnybinis atlyginimas. Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr.1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr.689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, motyvuojant sudėtinga ekonomine ir finansine būkle, tarnybinio atlyginimo koeficientą nuo 2,5 sumažinant iki 1,75, buvo sumažintas jo atlyginimas. Mano, jog Vyriausybės nutarimas Nr.1494 yra neteisėtas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 1995 m. gruodžio 6 d. ir 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimuose bei 2000 m. sausio 12 d. sprendime konstatuota, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjų atlyginimus ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra vertintini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad yra draudžiami bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas teisėjo darbo teisme metu. Draudimą mažinti teisėjo atlyginimą Konstitucinis Teismas taip pat pabrėžė ir 2001 m. liepos 12 d. nutarime konstatavęs, kad 2000 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos, nustatančios teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime pabrėžė, jog teisėjo darbo teisme metu atlyginimas gali būti sumažintas tik tuomet, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė, t. y. kai dėl ypatingų aplinkybių įvyksta esminiai valstybės ekonominės ir finansinės būklės pakitimai. Atlyginimų mažinimas gali būti tik laikinas ir laikantis proporcingumo principų, be to, sumažinti teisėjo atlyginimą galima tik įstatymu. Teigia, jog jo atlyginimas buvo sumažintas nesilaikant proporcingumo principo ir poįstatyminių aktų. Šiuo metu valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra pasikeitusi nuo minimo Vyriausybės nutarimo Nr.1494 priėmimo dienos, tačiau sumažintas atlyginimas mokamas iki šiol. Mano, kad atsakovų veiksmai yra neteisėti ir pažeidžia Konstitucijos 29, 109, 114 straipsnius bei Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą. Nurodo, jog Konstituciniam Teismui 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažinus 2000 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatas, nustatančias teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštaraujančiomis Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir nesant atitinkamo teisinio reguliavimo, Teismų Taryba 2003 m. kovo 7 d. nutarimu Nr.84 nustatė tvarką, pagal kurią turi būti skaičiuojami ir mokami teisėjams, teismų pirmininkams atlyginimai bei jų priedai. Pagal šią tvarką teisėjams ir teismų pirmininkams, paskirtiems į teisėjų pareigas iki 2000 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo dienos arba šiame įstatyme nustatytu pereinamuoju laikotarpiu, atlyginimas turi būti skaičiuojamas pagal dydžius, nustatytus Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr.666 1 priede. Teisėjams, teismų pirmininkams, paskirtiems iki 2000 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo dienos arba šio įstatymo nustatytu pereinamuoju laikotarpiu taip pat turi būti mokamas teisėjo tarnybinio atlyginimo priedas už ištarnautą laiką, kurio kintantys dydžiai nustatyti Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr.666 2 priede. Nuo 2001 m. liepos 12 d. Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo faktiškai taip ir yra skaičiuojamas teisėjų ir teismų pirmininkų atlyginimas bei jo priedai. Teigia, jog, toleruodama nurodytą situaciją, valstybė tuo pačiu įteisino atsakovo Kelmės rajono apylinkės teismo veiksmus šiam skaičiuojant ir mokant jam atlyginimą bei jo priedus. Pažymi, kad nuo 2004 m. gegužės 1 d. bazinės mėnesinės algos (BMA) dydis Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr.1604 buvo nustatytas 115 Lt, o nuo 2008 m. sausio 1 d. Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr.1023 – 128 Lt, todėl atsakovai, apskaičiuodami ir mokėdami jam atlyginimą, privalėjo taikyti mokėjimo dieną galiojančio dydžio BMA. Iki šios dienos atsakovai skaičiuoja ir moka atlyginimą pagal 105 Lt BMA dydį (b. l. 2 – 5, 103 - 104).

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimuose į skundą paaiškino, kad nagrinėjamu atveju pagal analogiją turėtų būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas, numatytas Darbo kodekso (toliau – DK) 27 straipsnio 2 dalyje, ir DK 298 straipsnis, kuris numato, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. sausio 18 d. nutartimi sprendęs apeliacinį skundą analogiškoje byloje pažymėjo, kad „asmenų teisių gynimas remiantis tiesiogiai Konstitucija inter alia yra galimas tais atvejais, kai asmuo įstatymų nustatyta tvarka dėl savo teisių pažeidimo kreipėsi į teismą, o teismas, suabejojęs teisės akto, reguliuojančio ginčo teisinį santykį, konstitucingumu, kreipiasi į Konstitucinį Teismą, tačiau Konstitucinis Teismas nutraukia pradėtą teiseną dėl to, kad byloje taikytino teisės akto galiojimas yra pasibaigęs“. Ši naujai suformuluota taisyklė yra išimtis, ir aiškinti jos plečiamai negalima, todėl iš nutarties teksto darytina vienareikšmė išvada, kad asmuo, kurio byloje teismas nesikreipė į Konstitucinį Teismą, praleido ieškinio senatį. Pareiškėjas prašo teismą priteisti neišmokėtą nuo 2000 m. sausio 1 d. darbo užmokesčio dalį. Panašioje faktinėmis aplinkybėmis civilinėje byloje Nr.2A-3/2008 buvo skirta ekonominė ir finansinė ekspertizė, kurios išvadose konstatuota, kad 1999 metų pabaigoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis, ekonominė padėtis pagerėjo 2003 metais, o pagrindiniai finansinę valstybės padėtį apibūdinantys rodikliai iki šiol nepasiekė ikikrizinio laikotarpio rodiklių, kas reiškia, jog valstybė iki šiol neturi finansinių galimybių mokėti teisėjams atlyginimus, buvusius iki 2000 m. sausio 1 d. Nurodo, jog Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog tai, kad 1999 metų pabaigoje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės-finansinės padėties neigiamas poveikis dar kurį laiką atsiliepė valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui, vertintina kaip tokia faktinė situacija, kurios įstatymų leidėjas negalėjo nepaisyti. Ši Konstitucinio Teismo suformuluota nuostata taikytina ne tik 1999 metams, bet ir 1998 metams, taip pat 2000 – 2001 metams. Taigi, tokiomis aplinkybėmis valstybės biudžetas (ir savivaldybių biudžetai) galėjo būti peržiūrimas, išlaidos (asignavimai) galėjo būti mažinamos. 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr.942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ Vyriausybė, vykdydama Vyriausybės 1999-2000 metų veiklos programą, atsižvelgdama į esamą ekonominę bei finansinę būklę ir siekdama racionaliau naudoti Lietuvos Respublikos biudžeto lėšas, nutarė pakeisti eilę Vyriausybės nutarimų, reguliuojančių darbo apmokėjimą, tame tarpe ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr.689, susiaurinant ratą teisėtvarkos pareigūnų, kuriems nutarimu taikytas padidintas tarnybinio atlyginimo koeficientas. Atkreipia dėmesį į tai, kad 1997 m. birželio 30 d. Vyriausybės nutarimu siekiant veiksmingiau kovoti su nusikalstamumu buvo nuspręsta padidinti neviršijant darbo užmokesčio fondo 2,5 karto tarnybinį koeficientą teisėjams, kuris 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr.1494 sumažintas mažiausiai – paliktas 1,75 karto padidinimo koeficientas, kai tuo tarpu kitoms grupėms jis iš viso panaikintas. Todėl atlyginimo padidinimo koeficiento sumažinimas teisėjams nelaikytinas diskriminacinio pobūdžio ir pažeidžiantis proporcingumo principą. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (toliau – Apmokėjimo įstatymas) nuostatos, įtvirtinančios teisėjų atlyginimo mažinimą pereinamuoju laikotarpiu (2001-2006 m.), kiek tai yra susiję su teisėjų atlyginimų mažinimu pereinamuoju laikotarpiu, tačiau Apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnio 1 dalis, 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas pripažinti neprieštaraujančiais Konstitucijai. Po šio Konstitucinio Teismo nutarimo Teismų Taryba priėmė 2003 m. kovo 7 d. nutarimą ir 2004 m. balandžio 2 d. nutarimą Nr.207, kuriais vadovaujantis ir skaičiuojami teisėjams atlyginimai. Mano, kad dėl šios priežasties teismui nebuvo teisinio pagrindo apskaičiuoti pareiškėjui atlyginimą nuo 2004 m. gegužės 1 d. pagal padidėjusį BMA. Pareiškus reikalavimą valstybei, nelogiška be negauto atlyginimo (dalies, kurį pareiškėjas realiai būtų gavęs) prašyti priteisti ir privalomuosius mokesčius valstybei, nes šie mokami į valstybės biudžetą. Nurodo, kad 2008 m. spalio 28 d. priimtas Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas, kuriuo valstybė prisiėmė pareigą geruoju išmokėti pareiškėjo reikalaujamą sumą, todėl nėra pagrindo teismui prisiimti įstatymo leidėjo funkciją ir pažeisti savo kompetencijos ribas. Teigia, jog pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti atsakovus mokėti iki 2000 m. sausio 1 d. buvusio dydžio atlyginimą yra nepagrįstas, nes prieštarauja faktinei situacijai (b. l. 13 - 18, 120 – 121).

Atsakovas Kelmės rajono apylinkės teismas atsiliepime nurodė, jog pareiškėjo prašymui neprieštarauja (b. l. 11).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. sausio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė iš Lietuvos valstybės 209987,57 Lt (neatskaičius mokesčių) neišmokėto darbo užmokesčio dalį, kitą skundo dalį atmetė. Teismas nustatė, jog Konstitucinio Teismo konstitucinėje doktrinoje suformuluoti teisėjų atlyginimo teisinio reguliavimo principai reiškia, kad bet koks teisėjų atlyginimo mažinimas yra neteisėtas. Pasirėmęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr.3K-P-187/2007, Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje Nr.2A-3/2008 pateikta teisėjų atlyginimus reglamentavusių teisės aktų analize bei Konstitucinio Teismo nutarimais, teismas priėjo išvadą, jog teisėjai įgijo teisę gauti Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr.666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr.689 nustatyto dydžio atlyginimą. Teisėjų atlyginimai skaičiuojami taikant Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr.666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ 1 priede įtvirtintus koeficientus. BMA dydį nustato Vyriausybė, kurios 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr.382 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo užmokesčio, valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos ir minimalių dydžių didinimo“ nuo 1998 balandžio 1 d. nurodytai darbuotojų kategorijai buvo patvirtinta 105 litų BMA. Vyriausybė 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr.1604 „Dėl bazinės mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlygio padidinimo“ nuo 2004 m. gegužės 1 d. padidino BMA iki 115 litų, o nuo 2008 m. sausio 1 d. BMA dydis yra 128 Lt (Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas Nr.1023). Minėti norminiai aktai, tiek ir kiti aktai, nenumato išlygų, kad teisėjams, kintant BMA, taikoma BMA, nustatyta Vyriausybės nutarimu Nr.382, ir kad koeficientas neturi didėti. Atlyginimų teisėjams nedidinimas netaikant kintamo BMA dydžio reiškia atlyginimų mažinimą. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 22 d. nutarime pasisakė, kad tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tai, kada tam tikro dydžio teisėjo atlyginimai buvo nustatyti (inter alia pagal tai, ar asmuo pradėjo dirbti atitinkamo teismo teisėju iki nustatant tam tikro dydžio to teismo teisėjo atlyginimą, ar po to). Taigi, apylinkių teismų pirmininkai, nepriklausomai nuo to, kada pradėjo dirbti (iki nustatant koeficientą 2,5 ar jį sumažinus iki 1,75), įgijo teisę gauti atlyginimą apskaičiuotą taikant koeficientą 2,5 ir ši teisė turi būti ginama.

Teismas, įvertinęs bylos įrodymus, pabrėžė, jog šalies ekonominė padėtis nuo 2003 metų pagerėjo, todėl nuo 2003 m. sausio 1 d. valstybė turėjo atkurti teisėjams iki atlyginimų sumažinimo mokėtus atlyginimus, tačiau tai padaryta nebuvo. Atsižvelgdamas į tai, padarė išvadą, jog pareiškėjui už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d. įskaitytinai priteistina 26136 Lt negauto darbo užmokesčio dėl BMA didinimo ir 183851,57 Lt negauto darbo užmokesčio dėl tarnybinio atlyginimo koeficiento sumažinimo, viso - 209987,57 Lt. Nurodė, jog šiuo atveju netaikomas Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas, nes juo nespręstas klausimas dėl atlyginimų skirtumo, susidariusio netinkamai taikant BMA, grąžinimo, be to, šis įstatymas neužkerta kelio pareiškėjui ginti savo pažeistas teises teismine tvarka. Skundo dalį dėl atsakovų įpareigojimo nuo 2008 m. lapkričio 1 d. skaičiuoti ir mokėti iki 2000 m. sausio 1 d. buvusio dydžio teisėjo atlyginimą, teismas atmetė atsižvelgęs į teisėjo stažo trukmę ir mokėjimo dieną galiojantį Vyriausybės patvirtintą BMA dydį bei kartu pažymėjęs, jog 2008 m. lapkričio 6 d. priimtas Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymas, kuriuo nustatyti teisėjų atlyginimų dydžiai ir skaičiavimo tvarka (b. l. 125 – 139).

III.

Nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 5 d. sprendimu, atsakovas Lietuvos valstybė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: 1) teismas neįvertino visų būtinų valstybės ekonominės, finansinės padėties kriterijų, taip pažeisdamas Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalį, 96 ir 126 straipsnius, Civilinio proceso kodekso 185 ir 218 straipsnius ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos tos pačios kategorijos bylose; 2) 2008 m. spalio 28 d. priimtas Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas, todėl teismas negali dubliuoti įstatymo nuostatų ir priteisti pareiškėjo reikalaujamas sumas, nes gali kilti situacija, kai turėtų būti vykdomas įstatymas, tiek įstatymo galią įgijęs įsiteisėjęs teismo sprendimas, t. y. pareiškėjo reikalavimas būtų tenkintas du kartus. Be to, minėtas įstatymas numato, jog nesumokėta darbo užmokesčio dalis teisėjams išmokama dalimis, taigi prievolės vykdymas dalimis nustatytas įstatymu (b. l. 143 - 145).

Atsiliepdamas į atsakovo Lietuvos valstybės apeliacinį skundą, Kelmės rajono apylinkės teismas prašo jį spręsti teismo nuožiūra (b. l. 152).

Atsikirsdamas į apeliacinį skundą, V. R. prašo jį atmesti palaikydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo motyvus (b. l. 153).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl reikalavimo priteisti solidariai iš atsakovų 26136 Lt neišmokėto atlyginimo netaikant mokėjimo dieną galiojančio Vyriausybės patvirtinto bazinio mėnesinio atlygio dydžio už trejų metų laikotarpį nuo prašymo teismui pateikimo dienos

Šį reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, jog Kelmės rajono apylinkės teismas, apskaičiuodamas jo atlyginimą bei priedus, netaikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr.1604 „Dėl bazinės mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlygio padidinimo“ nustatyto 115 Lt BMA dydžio, o nuo 2008 m. sausio 1 d. - Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr.1023 „Dėl bazinės mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlygio padidinimo“ nustatyto 128 Lt BMA dydžio.

Vertinant šio reikalavimo pagrįstumą, pirmiausia pažymėtina, kad laikotarpiu, už kurį pareiškėjas prašo priteisti neišmokėto atlyginimo dalį, teisinius santykius, susijusius su teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimu ir mokėjimu, inter alia reguliavo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. Šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas, be kita ko, nustatė, kad teisėjams, kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų, yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas. Konstitucinis Teismas, 2001 m. liepos 12 d. nutarime analizuodamas paminėtą įstatymo nuostatą, pažymėjo, jog joje įstatymu yra įtvirtintas teisėjams mokamų atlyginimų dydis, t. y. įstatyme yra nustatytas valstybės įsipareigojimas mokėti ne mažesnį kaip iki šio įstatymo priėmimo teisėjams mokėto atlyginimo dydžio atlyginimą. Nurodęs, jog šia nuostata nėra įtvirtintas teisėjų iki tol gautų atlyginimų mažinimas, Konstitucinis Teismas ją pripažino neprieštaraujančia Konstitucijai. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtu nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui buvo pripažintos tik tos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos, kuriomis buvo įtvirtintas teisėjų atlyginimų mažinimas. Tai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, reiškia, kad Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo nuostatos netaikytinos situacijai, kai teisėjų atlyginimai taikant pagal atitinkamus teisės aktus jų dydžių apskaičiavimui reikšmingus parametrus, įskaitant BMA dydžius, nėra didinami. Todėl pareiškėjo nurodytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382 nustatyto BMA dydžio (105 Lt) taikymas jo atžvilgiu negali būti vertinamas kaip teisėjo atlyginimų mažinimas.

Pažymėtina ir tai, kad minėtame 2001 m. liepos 12 d. nutarime Konstitucinis Teismas, be kita ko, konstatavo, jog įsigaliojus Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, neteko galios Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. vasario 23 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ Vyriausybei įtvirtintas pavedimas nustatyti teisėjų atlyginimus. Kadangi minėtame Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme teisėjų atlyginimų santykiai reguliuojami kitaip nei Vyriausybės nutarimuose, Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu (kaip ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr.499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr.666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“) nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Taigi, įsigaliojus Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, iki jo įsigaliojimo priimtais poįstatyminiais teisės aktais nustatytas teisėjų atlyginimo apskaičiavimo teisinis reguliavimas daugiau negalėjo (ir negali) būti taikomas jokiems santykiams, atsiradusiems po minėto įstatymo įsigaliojimo, t. y. šiais poįstatyminiais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas jau buvo pašalintas iš teisės sistemos dar iki Konstituciniam Teismui priimant 2001 m. liepos 12 d. nutarimą.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjui skunde nurodomu laikotarpiu, iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo kylantis teisėjo atlyginimo konstitucinės apsaugos imperatyvas garantavo teisę į ne mažesnį, kaip iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo gautą teisėjo atlyginimą, nepriklausomai nuo BMA dydžio pakeitimų. Pastarąją išvadą patvirtina ir aplinkybė, jog įsigaliojus minėtam įstatymui, iš Lietuvos Respublikos teisės sistemos buvo pašalinti su teisėjų atlyginimu susijusius teisinius santykius reguliuojantys Vyriausybės nutarimai ir kiti teisės aktai, kuriuose teisėjų atlyginimas buvo siejamas su BMA. Esant išdėstytoms aplinkybėms, pareiškėjo reikalavimas pripažintinas nepagrįstu, o kitokios išvados priėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis pripažintina nepagrįsta.

Dėl reikalavimo priteisti solidariai iš atsakovų 277167,30 Lt neišmokėto atlyginimo dalį taikant Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimą Nr.1494 už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d. imtinai

Pareiškėjas siekia atgauti savo (kaip Kelmės rajono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) atlyginimo dalį, kuri jam nebuvo mokama nuo 2000 m. sausio 1 d. sumažinus prieš tai jo gautą ir pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr.666 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr.689 apskaičiuotą atlyginimą. Šis skundo reikalavimas buvo grindžiamas Konstitucijos 5, 109 straipsniais, 114 straipsnio 1 dalimi ir Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu, todėl nagrinėjamoje byloje pirmiausia pasisakytina dėl nurodytų Konstitucijos nuostatų taikymo šioje byloje.

Konstitucija yra tiesiogiai taikomas teisės aktas, kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija (Konstitucijos 6 str.). Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (kuris įsigaliojo nuo 2000 m. rugpjūčio 1 d., ir kurio 7 straipsniu buvo nustatyta nauja teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka ir šios tvarkos įgyvendinimo taisyklės) 7 straipsnio nuostatos dėl teisėjų darbo užmokesčio (atlyginimų) mažinimo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Todėl (atsižvelgiant į Konstitucijos 107 str. 1 d.) šios nuostatos negalėjo būti taikomos, t. y. jomis neturėjo būti vadovaujamasi teisėjams apskaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį nuo 2001 m. liepos 18 d. (nutarimo oficialaus paskelbimo data). Minėto Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatos Konstitucinio Teismo buvo aiškinamos ir kituose priimtuose dokumentuose (2006 m. kovo 28 d. nutarime, 2009 m. sausio 15 d. sprendime), be to, Konstitucinis Teismas jau 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime ir 2000 m. sausio 12 d. sprendime dėl pastarojo nutarimo išaiškinimo buvo pateikęs nagrinėjamai bylai aktualų Konstitucijos 109 straipsnio bei 113 straipsnio 1 dalies (teisėjo atlyginimo sampratos) aiškinimą. Todėl, kaip jau buvo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A822-790/2009, ši Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė jurisprudencija saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą, teismui ji yra privaloma taip pat sprendžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr.1494 (pagal kurį minėtas teisėjų darbo užmokesčio mažinimas buvo vykdomas nuo 2000 m. sausio 1 d.) taikymo klausimą. Taigi atsižvelgus į išvardintus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aukščiau nurodytos Konstitucijos nuostatos pirmosios instancijos teismo pritaikytos iš esmės teisingai.

Dėl apelianto teiginio, jog teismas neįvertino visų būtinų valstybės ekonominės, finansinės padėties kriterijų, pasakytina, jog jis nepagrįstas, kas matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo išsamios šiuo klausimu motyvacijos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A822-790/2009 buvo integruotai įvertinti valstybės ekonominės ir finansinės padėties laikotarpiu nuo 1999 m. gruodžio 28 d. iki 2003 m. sausio 1 d. aiškinimosi aspektai. Todėl šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje padaryta išvada apie valstybės ekonominės ir finansinės padėties pagerėjimą (tik) nuo 2003 m. yra reikšminga šiai administracinei bylai ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu. Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta būtinybę atsižvelgti į nuo 2009 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas, kuriomis iš esmės pripažįstama, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. (t. y. ir šiai bylai aktualiu laiku) teisėjams nesumokėta iki 1999 m. gruodžio 31 d. gaunamo atlyginimo dalis buvo nemokama nepagrįstai ir (taikant trejų metų ribos taisykles) turi būti grąžinama. Atsižvelgiant į šias Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas, galima teigti, kad aptariama bylai reikšminga aplinkybė iš esmės pripažįstama ir įstatymų leidėjo.

Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos tos pačios kategorijos bylose. Šiuo aspektu pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteisė 183851,57 Lt negauto darbo užmokesčio dėl tarnybinio atlyginimo koeficiento sumažinimo už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d., nepaisant Darbo kodekso 298 straipsnyje įtvirtinto reikalavimo, pagal kurį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojamoje šios kategorijos ginčų praktikoje minėtos DK nuostatos taikymas ne kartą aptartas. Jau minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A822-790/2009, kurioje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių būtina laikytis ir nagrinėjamoje byloje (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) pabrėžta, jog DK 298 straipsnio nuostatomis turėtų būti remiamasi ir teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo bylose, straipsnyje įtvirtintas terminas - imperatyvus. Tokią poziciją pagrindžia ir jau minėtas Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas, iš kurio 2 straipsnio nuostatų matyti, jog nesumokėta darbo užmokesčio dalis teisėjams grąžinama tik už trejų metų laikotarpį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. kovo 18 d. nutarimu Nr.194 patvirtinto Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašas (toliau – Aprašas), kurio 3 punkte įtvirtinta, jog bendras laikotarpis, už kurį išmokama nesumokėta darbo užmokesčio dalis vykdant įstatymą ir įsiteisėjusius teismo sprendimus, negali viršyti trejų metų. Taigi, pareiškėjui priteistina neišmokėto darbo užmokesčio dalis už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d., o kitokia pirmosios instancijos išvada nepagrįsta, padaryta netinkamai taikius materialinės teisės normas ir nukrypstant nuo teismų praktikos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esančioje Kelmės rajono apylinkės teismo pažymoje apie pareiškėjui neišmokėtą atlyginimą už 2000 – 2008 metus (b. l. 106 - 109) yra pakankamai duomenų tam, kad būtų galima apskaičiuoti pareiškėjui nesumokėto už anksčiau minėtą laikotarpį priteistino atlyginimo dydį. Nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme minėtų pažymų duomenys nebuvo kvestionuojami, todėl teisėjų kolegija jas remdamasi daro išvadą, jog iš tinkamo atsakovo šioje byloje – Lietuvos valstybės – pareiškėjui priteistina 95739,79 Lt suma.

Apeliantas teigia, jog teismas negali dubliuoti Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatų, nes gali kilti situacija, kai turėtų būti vykdomas įstatymas, tiek įstatymo galią įgijęs įsiteisėjęs teismo sprendimas, t. y. pareiškėjo reikalavimas būtų tenkintas du kartus. Šiuo aspektu pažymėtina, jog tokie teiginiai nepagrįsti. Įstatymas skirtas grąžinti teisėjams nesumokėtą darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų, kurių dydis priklauso nuo teisėjų darbo užmokesčio, dalį ne ginčo tvarka. Tai patvirtina ir įstatymo nuostatas detalizuojantis Aprašas, kuriame nurodyta, jog teisėjai per 30 darbo dienų nuo šio aprašo įsigaliojimo pateikia teismui, kuriame jie dirbo rašytinį prašymą išmokėti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį, teismai per 2 mėnesius nuo aprašo įsigaliojimo pagal pateiktus prašymus apskaičiuoja nesumokėtą darbo užmokesčio dalį ir t.t. (4 -5 p.). Be to, Apraše įtvirtinta, jog Nacionalinė teismų administracija privalo užtikrinti, kad į teisėjų sąrašą, pagal kurį nesumokėta darbo užmokesčio dalis išmokama vykdant įstatymą, nebūtų įtraukti teisėjai, kuriems nesumokėta darbo užmokesčio dalis priteista įsiteisėjusiu teismo sprendimu (išskyrus atvejus, kai ši dalis priteista už mažesnį nei trejų metų laikotarpį), ir bendras laikotarpis, už kurį išmokama nesumokėta darbo užmokesčio dalis, neviršytų trejų metų (7 p.), teisėjai ar jų įpėdiniai turi teisę pasirinkti, kad jiems nesumokėta darbo užmokesčio dalis būtų išmokama pagal įstatymą, ir atsisakyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteistos nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo (12 p.). Taigi matyti, jog apelianto nuogąstavimai nepagrįsti.

Apelianto Lietuvos valstybės atstovas teisme prašė galimo palankaus pareiškėjui sprendimo priėmimo atveju atidėti sprendimo vykdymą dvejiems metams. Toks prašymas atmestinas, nes taip būtų pažeista iš esmės suformuota vieninga praktika analogiškose bylose, kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą. Pažymėtina, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinės padėties pagrindu nusprendė, kad sprendimo įvykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui. Vadovaudamasi Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartimi ir turėdama omenyje, kad minėtos civilinės bylos ir nagrinėjamos bylos dalykas yra iš esmės tas pats, remiantis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, pagal kurį teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti, teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.

Dėl reikalavimo įpareigoti atsakovus nuo 2008 m. lapkričio 1 d. mokėti iki 2000 m. sausio 1 d. buvusio dydžio teisėjo atlyginimą, atsižvelgiant į teisėjo stažo trukmę ir mokėjimo dieną galiojantį Vyriausybės patvirtintą bazinio mėnesinio atlygio dydį

Šis skundo reikalavimas negali būti pripažintas pagrįstu, nes yra nukreiptas į ateitį reglamentuoti teisinius santykius, kurie turi būti reglamentuojami atitinkamų teisės aktų, t. y. tokio reikalavimo patenkinimas hipotetiškai galėtų sukelti koliziją su atitinkamu šių teisinių santykių teisiniu reglamentavimu ir dėl to galėtų atsirasti teisinė situacija, kai teismo sprendimas susikirstų laike su atitinkamais teisės aktais. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija iš esmės pritaria šio reikalavimo atžvilgiu pateiktiems pirmosios instancijos teismo argumentams, kuriais pareiškėjo reikalavimas pripažintas nepagrįstu.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas sumažinant pareiškėjui priteistiną iš Lietuvos valstybės neišmokėto darbo užmokesčio dalį.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Lietuvos valstybės apeliacinį skundą iš dalies tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 5 d. sprendimą pakeisti sumažinant V. R. priteistinos iš Lietuvos valstybės sumos dydį iki 95739,79 Lt (devyniasdešimt penkių tūkstančių septynių šimtų trisdešimt devynių litų septyniasdešimt devynių centų).

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 5 d. sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasVaida Urmonaitė-MaculevičienėVirgilijus Valančius