Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Antanavičiaus, Kęstučio Dargužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jurgio Kiškio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka nagrinėja baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Tatjanos Samulevičienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 4 d. nuosprendžio, kuriuo P. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, išteisintas, nes neįrodyta, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2014 m. gegužės 7 d., apie 21.29 val. prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), automobilyje BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ranka suėmęs savo sūnui P. B., gim. 2004 m., už plaukų, tyčia ne mažiau kaip tris kartus, juos patampė, tokiais savo veiksmais mažamečiui asmeniui – sūnui P. B. sukėlė fizinį skausmą.Kauno apylinkės teismas, 2016 m. spalio 4 d. priimdamas išteisinamąjį nuosprendį konstatavo, kad byloje nėra surinkta įrodymų, jog P. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje.Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorė Tatjana Samulevičienė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismas 2016 m. spalio 4 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – P. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje ir nuteisti jį, paskiriant 250 MGL dydžio baudą.Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir neišsamiai išnagrinėjęs bylos aplinkybes, neteisingai įvertindamas nukentėjusiojo mažamečio P. B. parodymų patikimumą ir nepagrįstai juos pripažindamas kaip neatitinkančius tikrovės bei nepripažindamas įrodymais mažamečio parodymus patvirtinančius kitus duomenis (atstovės pagal įstatymą V. B. parodymus, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadą, garso įrašą), netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas dėl įrodymų vertinimo, kas lėmė neteisingą padarytų veikų teisinį įvertinimą.Skunde teigiama, kad apylinkės teismas, ištyręs bylos duomenis, padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas, vadovaudamasis išimtinai kaltinamojo parodymais bei pripažindamas neatitinkančiais tikrovės nukentėjusiojo mažamečio P. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat nepagrįstai iškraipydamas teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadas, kurios iš esmės patvirtino nurodytų mažamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumą ir objektyvumą. Atkreipiamas dėmesys, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog jeigu nukentėjusiam asmeniui nėra (nebuvo) taikytas anonimiškumas byloje, teismas pagrįstai gali vadovautis nukentėjusiojo parodymais, tačiau nukentėjusiojo parodymus turi patvirtinti ir kiti įrodymai. Nekyla abejonių, kad nukentėjusiojo parodymai šioje byloje yra itin reikšmingi, taigi įrodymų liečiamumo prasme jie laikytini įrodymais. Anot apeliantės, apylinkės teismas nepagrįstai nevertino ir neatsižvelgė ir į kitus bylos duomenis, kurie patvirtina mažamečio nukentėjusiojo duotų parodymų nuoseklumą ir išsamumą. Nurodoma, kad tokie duomenys yra V. B. pranešime (duomenys neskelbtini) vaiko apsaugos skyriui apie smurtą prieš vaiką, jos pateiktame garso įraše, protokole-pareiškime policijai, jos apklausos protokoluose, V. B. ir mažamečio paaiškinimo (duomenys neskelbtini) vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistei, teismo psichiatrijos, taip pat teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini). Tvirtinama, kad ekspertai pateikė išvadą, jog 2014 m. liepos 7 d. vaiko parodymams motinos poveikis buvo reikšmingesnis vertinant tėvo elgesį ir po to sekusį tėvo atstūmimą bei gyvenamosios vietos pas motiną pasirinkimą, bet ne pasakojant apie konkrečias faktines bylai reikšmingas aplinkybes (kas ką ir kur padarė).Skunde pabrėžiama, kad nors pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad dėl buvusių sutuoktinių santykių, kurie buvo įtempti bei priešiški, V. B. turėjo motyvą ir tikslą sūnaus P. pagalba apkalbėti kaltinamąjį, tačiau tai negali būti laikytina pagrindu netikėti mažamečio parodymais, nes šias išvadas teismas padarė vadovaudamasis išimtinai tik kaltinamojo parodymais bei cituodamas 2016 m. sausio 20 d. nukentėjusiojo P. B. parodymus, duotus bylos nagrinėjimo teisme metu, ignoruodamas teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadas, jog šie parodymai negali būti vertinami. Atkreipiamas dėmesys, kad siekiant nustatyti mažamečio P. B. gebėjimus suvokti bylai turinčias reikšmės aplinkybes, polinkį meluoti ir fantazuoti bei siekiant pašalinti abejonę dėl kitų žmonių įtakos jo parodymams ir buvo atlikta Teismo psichiatrinė, teismo psichologinė ekspertizė, kuri paneigė bet kokias abejones dėl mažamečio P. B. gebėjimo teisingai suvokti aplinkybes ir apie tai duoti teisingus parodymus, duotus 2014 m. liepos 7 d. teisėjui, kurie teismo ekspertų nuomone yra pakankamai išsamūs ir detalūs. Anot apeliantės, apylinkės teismas, paneigdamas pateikto garso įrašo kaip įrodymo patikimumą, padarė neteisingą išvadą, nelaikydamas šio įrašo įrodymu, patvirtinančiu esminę faktinę aplinkybę, jog aptariamuoju atveju prieš mažametį buvo smurtaujama. Tai, kad fonoskopinės ekspertizės metu teismo ekspertams nepavyko nustatyti kalbančiųjų asmenų tapatybės, savaime dar nereiškia, kad įraše girdimas vyriškio balsas nėra įtariamojo P. B. balsas, o taip pat įraše girdimas vaiko balsas nėra nukentėjusiojo P. B. balsas. Akcentuojama, kad šis garso įrašas, kaip įtariamojo P. B. kaltę įrodomasis duomuo, patikrintas ir patvirtintas detaliais ir išsamiais nukentėjusiojo P. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, bei liudytojos V. B. parodymais.Skunde taip pat tvirtinama, kad apylinkės teismas, vertindamas įrodymus, nesiėmė jokių priemonių byloje iškilusioms abejonėms ir prieštaravimams tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo parodymų pašalinti, t. y., nekvietė į posėdį ekspertų, kurie atliko mažamečio psichologinį ir psichinį tyrimą, nekvietė apklausai mažamečio P. B. brolio A. V. J. bei sesers G. B., kurie remiantis mažamečio parodymais patvirtintų smurtavimo atvejus šeimoje bei prieš mažametį P. B., tuo pažeidė BPK 242 straipsnio l dalies nuostatas. Pažymima, kad teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinamas jų visetas, o ne atskiri duomenys. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiojo mažamečio P. B. parodymus pripažinęs kaip neatitinkančius tikrovės, neigdamas teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto pagrįstumą bei nesiimdamas priemonių įrodymams patikrinti, padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas, todėl nepagrįstai pripažino, kad P. B. nedalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje. Teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir vertindamas įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas.Atsiliepime į apeliacinį skundą išteisintojo P. B. gynėja advokatė Diana Ingrida Vinklerytė prašo prokurorės skundą atmesti. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėja prašė skundą atmesti.Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Tatjanos Samulevičienės apeliacinis skundas atmetamas.BPK 320 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos ne tik bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismui pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Prokurorė teigia, kad P. B. padarė BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą veiką, todėl prašo priimti apkaltinamąjį nuosprendį.Teismų prak­ti­koje, teisės doktrinoje pripažinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prie­lai­domis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą vei­ką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Iš nekaltumo pre­zumpci­jos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Res­pu­bli­kos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje, kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiš­kinamos kal­tinamojo naudai (in dubio pro reo). Lietuvos Aukš­čiau­sio­jo Teismo praktikoje taip pat pažy­mima, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų by­lai aplinkybių drau­džia­ma pri­imti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012). Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais, baudžiamojoje byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, taip pat apeliacinės instancijos teisme atlikto įrodymų tyrimo metu gautų įrodymų visuma, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino P. B., tačiau padarė neteisingą išvadą, jog neįrodyta, kad P. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje. Tokiu pagrindu vadovaujantis priimant išteisinamąjį nuosprendį reikštų, kad minėtą nusikalstamą veiką padarė kitas asmuo, o tai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Todėl nuosprendis keičiamas BPK 328 str. 4 p.Apeliantė kvestionuoja apylinkės teismo motyvus ir išvadas dėl P. B. išteisinimo, nurodydama, kad 2014 m. liepos 7 d. mažamečio nukentėjusiojo parodymai, V. B. pranešimas (duomenys neskelbtini) vaiko apsaugos skyriui apie smurtą prieš vaiką, pateiktas garso įrašas, protokolas-pareiškimas policijai, V. B. parodymai, V. B. ir mažamečio paaiškinimas (duomenys neskelbtini) vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistei, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) neginčijamai įrodo, kad P. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje. Tačiau aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiais apeliantės teiginiais nesutinka.Pažymėtina, kad nors nukentėjusysis P. B. ikiteisminio tyrimo metu nurodė jam sukelto fizinio skausmo aplinkybes, jog važiuojant automobiliu jo tėtis kaltinamasis P. B., rėkdamas kokius tris kartus pešė jam už plaukų, jam skaudėjo ir jis verkė (t.1, b. l. 18-19), tačiau byloje nėra šiuos parodymus patvirtinančių duomenų. Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, jog nukentėjusiajam P. B. po 2014 m. gegužės 7 d. įvykio objektyvių kūno sužalojimų nenustatyta (t. 1, b. l. 43). O kitų asmenų, be paties nukentėjusiojo ir išteisinamojo, tiesiogiai mačiusių įvykį ir galėjusių patvirtinti nukentėjusiojo parodymus, byloje nenustatyta. V. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog telefonu girdėjo konfliktą tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo, vėliau jai sūnus P. B. sakė, kad jam kaltinamasis, rėkdamas 3 kartus tempė už plaukų (t. 1, b. l. 4, 21-24), tačiau iš šių parodymų matyti, jog pati V. B. nurodytų kaltinamojo veiksmų nematė. Be to, jos parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, dėl objektyvių priežasčių nebuvo galima patikrinti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apygardos teisme. V. B. pateiktas garso įrašas taip pat nėra patikimas įrodymas, kadangi tinkamai objektyviai nėra užfiksuota garso įrašo darymo eiga, garso įrašo turinys neinformatyvus, t. y., girdimi balsai, verksmas, tačiau iš jo negalima spręsti apie konflikto turinį ir veiksmus. Tą patvirtina ir Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame konstatuota, jog negalima pasakyti, ar minėtame garso įraše užfiksuoti nukentėjusiojo ir kaltinamojo balsas ir kalba (t. 1, b. l.59-62). Byloje nėra duomenų apie garso įrašo darymo aplinkybes, nefiksuota garso įrašo darymo tvarka, kokiomis aplinkybėmis buvo daromas garso įrašas. Todėl garso įrašas nėra patikimas įrodymas. O liudytoja D. P. nors patvirtino nukentėjusiojo P. B. jai, kaip (duomenys neskelbtini) Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistei, duotus paaiškinimus, kad jį tėtis, kaltinamasis P. B., skriaudžia užsukdamas ausį ar pešdamas už plaukų (t. 2, b. l. 24), tačiau iš nurodytų paaiškinimų matyti, kad mažametis P. B. kalbėjo apie daugkartinius smurto prieš jį atvejus, jų nekonkretizuodamas (t. 1, b. l. 11), todėl negalima spręsti, jog nukentėjusysis kalbėjo, būtent, apie 2014 m. gegužės 7 d. įvykį, o objektyvių duomenų apie kitus nurodytus įvykius bylos medžiagoje nėra. Pats išteisintasis P. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neigė tampęs už plaukų nukentėjusiajam, rėkęs ant jo ar kitaip smurtavęs prieš jį, ir nurodė, jog dėl tarpusavio ginčų su sutuoktine V. B., skyrybų proceso, apklabėjo jį, pasitelkdama ir sūnų P. B. (t. 1, b. l. 75, t. 2, b. l. 23). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad tarp išteisintojo ir V. B. vyko teisminiai procesai dėl mažamečio P. B. gyvenamosios vietos bei bendravimo su juo tvarkos nustatymo. O teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, jog analizuojant 2014 m. liepos 7 d. nukentėjusiojo parodymus, juose atsispindi tuometinė tėvų tarpusavio nesantaika, kuri stiprina vaiko lojalumo konflikto išgyvenimą – mažametis, bijodamas būti atstumtas mamos, pas kurią tuo metu buvo, rodė didesnį prielankumą gimdytojai, stipriau tapatinosi su jos vertinimais ir tokiu būdu atstūmė tėtį. Ekspertiniu požymiu, vaiko parodymams motinos poveikis buvo reikšmingesnis, kalbant ne apie konkrečias bylai reikšmingas aplinkybes (kas, ką ir kur padarė), o apie tokio elgesio vertinimą ir po to vykusį tėvo atstūmimą bei gyvenamosios vietos pas motiną pasirinkimą (t.2, b. l. 119-126). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad negalima besąlygiškai remtis nukentėjusiojo P. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais paaiškinimais.Pažymėtina ir tai, kad skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija, siekdama atsakyti į apeliantės abejones dėl nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo, teismo posėdyje apklausė ekspertes D. P. ir S. S., taip pat liudytojus R. B., A. V. J., G. B.. Ekspertės patvirtino teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 28-30, 41-42). Jų parodymai taip pat leidžia daryti išvadą, jog konflikto vertinimas, aplinkybių nupasakojimas V. B. ir nukentėjusiojo parodymais sietinas su išteisintojo P. B. ir jo sutuoktinės tarpusavio santykių priešiškumu. Liudytoja R. B. nors parodė, kad įrašė kartu su V. B. telefonu girdėtą nukentėjusiojo ir jo tėvo kaltinamojo P. B. konfliktą, tačiau pasakyti, jog buvo smurtauta negalėjo (t. 3, b. l. 31). O liudytojai G. B. (J.) ir A. V. J. paneigė, jog išteisintasis P. B., jiems gyvenant kartu, kada nors smurtavo (t. 3, b. l. 32-34). Taigi, prokurorės prašymu apklaustos ekspertės ir liudytojai nepatvirtino apeliacinio skundo teiginių, kad P. B. padarė BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą veiką, o pirmosios instancijos teismas, išteisindamas jį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir vertindamas įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas.Teisėjų kolegija spren­džia, kad apylinkės teismas tinkamai rėmėsi byloje esančiais įrody­mais ir rašytine bylos me­džiaga, pakankamai ir objektyviai juos išanalizavo bei įvertino, padarė ištir­tus įro­dy­mus ati­tin­kančias išvadas. Kadangi išnaudojus visas galimybes pašalinti prieš­ta­ra­vi­mus ir abejo­nes, bei nesurinkus objektyvių duomenų, leidžiančių neginčijamai teigti, jog P. B. pa­darė nusikalstamą veiką, o taip pat atsižvelgiant į tai, kad ap­kal­ti­namasis nuos­prendis negali būti grin­džiamas prielaidomis ir visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kaip to rei­ka­lauja in dubio pro reo principas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, tačiau nurodė neteisingą išteisinimo pagrindą (nurodyta aukščiau). Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nurodė, kad iš aptartų nuosprendyje įrodymų, negalima padaryti išvados, jog P. B. atliko nusikalstamus veiksmus, numatytus BK 140 str. 3 d., sūnaus P. B. atžvilgiu aplamai. Todėl nuosprendis keičiamas BPK 228 str. 4 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 228 straipsnio 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Tatjanos Samulevičienės apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 4 d. nuosprendį pakeisti.

P. B. išteisinti pagal BK 140 str. 3 d., kadangi nepadaryta nusikalstama veika (BPK 303 str. 5 dalis 1 punktas).

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.