Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Ugnės Gailiūnienės ir Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I.N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025-03-17 nuosprendžio, kuriuo I.N. pripažinta kalta:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį (2023-04-27 įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), ir jai paskirta 45 parų arešto bausmė;

- pagal BK 214 straipsnio 1 dalį – jai paskirta 50 parų arešto bausmė;

- pagal BK 215 straipsnio 1 dalį – jai paskirta 50 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (2023-04-27 įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir BK 214 straipsnio 1 dalį subendrintos bausmių apėmimo būdu ir paskirta 50 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis paskirta subendrinta bausmė, dalinio bausmių sudėjimo būdu, subendrinta su pagal BK 215 straipsnio 1 dalį paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta 75 parų arešto bausmė.

Iš I.N. nukentėjusiosios I.F. naudai priteista 141 Eur turtinės žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios I.N. apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

7. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei I.N. apeliacinį skundą, daro išvadą, kad, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ir 2024-11-07 įstatymu Nr. XIV-3060 nuo 2025-02-01 įsigaliojusius BK pakeitimus ir jų įtaką nuteistosios teisinei padėčiai, pagrįstai nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (2023-04-27 įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) kaip svetimo turto pagrobimą viešoje vietoje iš asmens rankinės ir perkvalifikavo nusikalstamas veikas į BK 214 straipsnio 2 dalį (2024-11-07 įstatymo redakcija Nr. XIV-3060) ir 215 straipsnio 1 dalį (2024-11-07 įstatymo redakcija Nr. XIV-3060), kaip neteisėtą mokėjimo priemonės įgijimą ir panaudojimą bei paskyrė nuteistajai proporcingas padarytoms nusikalstamoms veikoms bausmes, kurias baudžiamojo įstatymo nustatyta tvarka subendrino tarpusavyje ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę. Byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistajai nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo nedaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025-03-17 nuosprendžio neteisėtu ar nepagrįstu.

Dėl I.N. veiksmų kvalifikavimo

11. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas gavus nukentėjusiosios I.F. pranešimą apie jos atžvilgiu įvykdytą vagystę. I.F. policijos pareigūnams nurodė, jog vagystę jos atžvilgiu įvykdė dvi moterys ir paaiškino įvykių seką. Pažymėtina, jog nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu iš esmės buvo nuoseklūs. Tuoj po įvykio nukentėjusioji paaiškino, kad jai einant link autobusų stoties, prie jos priėjo dvi vidutinio amžiaus moterys, kurių viena ją užkalbino, o kita – vilkėjusi šviesią palaidinę – tuo metu iš kuprinės pavogė nukentėjusiosios piniginę. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji paaiškino, kad dėl vizito pas gydytoją ir sulašintų medikamentų ji neįsidėmėjo moterų veidų, tačiau nurodė, jog tuo metu, kai viena iš moterų ją kalbino, ji juto, kad kažkas „rausiasi“ jos kuprinėje, bandė apsisukti, bet moteris ją toliau kalbino, o kai atsisuko ir pasitikrino kuprinę pastebėjo, kad pavogta jos piniginė (1 t., b. l. 57–59). Pirmosios instancijos teisme I.F. nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, kartu paaiškindama, kad tuoj po įvykio pagalbos ieškojo pas apsaugos darbuotoją, kuris jai patarė pranešti policijai. Teismui I.F. nurodė atpažįstanti nuteistąją iš balso ir šukuosenos, kaip moterį, bandžiusią nukreipti jos dėmesį, tačiau neįsidėmėjo, ar įvykio metu moterys kalbėjosi tarpusavyje. Nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes apie tai, jog nusikalstamas veikas įvykdė dvi moterys, patvirtina ir kitų objektų apžiūros protokole aprašyti vaizdo kameromis užfiksuoti vaizdo įrašai (1 t., b. l. 92–101), kuriuose matyti, kaip 15.39 val. iš prekybos centro „Iki“ išėjusi nukentėjusioji, su prasegta kurpine, lipa laiptais žemyn, o ją iš paskos nuseka I.N. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta moteris. Nors tiek nukentėjusioji, tiek nuteistoji bei nenustatyta moteris pasišalina trumpam iš vaizdo stebėjimo kameros Nr.194 lauko, vis tik toliau vaizdo įraše užfiksuota, kaip nukentėjusioji kalbasi būtent su ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta moterimi, kuri greitu žingsniu nueina atgal parduotuvės link, kur jau buvo nuėjusi I.N. Būtent pastaroji, apsaugos vaizdo kameros Nr.335 vaizdo įraše užfiksuota 15.41 val. prie bankomato besinešanti daiktą, panašų į piniginę, iš jos ištraukianti žalios spalvos daiktus, panašius į pinigus ir parodanti piniginę atėjusiai nenustatytai moteriai, o 15.43 val. I.N. dešine ranka siekia bankomato ir pasilenkusi prie jo kažką kartu su minėta moterimi spaudžia. Nukentėjusiosios nurodytą įvykių eigą ir užfiksuotą bendrą nusikalstamų veikų seką taip pat patvirtinta ir byloje esančios vaizdo įrašų nuotraukos (1 t., b. l. 118). Ikiteisminio tyrimo metu I.N. tapatybė buvo nustatyta ikiteisminio tyrimo pareigūnui atpažinus ją kaip asmenį, darantį nusikalstamas veikas (1 t., b. l. 127), o ir pati nuteistoji neneigia, jog analizuojamos nusikalstamos veikos metu buvo įvykio vietoje, minėtose nuotraukose ji save atpažino kaip moterį, vilkinčią šviesios spalvos palaidinę. Nors teismo posėdžio metu peržiūrėjus byloje esančius vaizdo įrašus nukentėjusioji nurodė, jog galėjo būti, kad I.N. iš kurpinės ištraukė piniginę, o ją kalbino ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta moteris, vis tik, aukštesniojo teismo vertinimu šis neatitikimas, atsižvelgiant į pirminius jos paaiškinimus tuoj pat po įvykio, nusikalstamus veiksmus atlikusių moterų aprangos apibūdinimą, neleidžia abejoti nukentėjusiosios parodymų teisingumu, kuriuos, be kita ko, patvirtina kiti byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo betarpiškai ištirti duomenys.

15. Pažymėtina, jog įrodinėjimo dalyką konkrečioje byloje apibrėžia asmeniui inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai bei kaltinimas, kuriame šie požymiai apibūdinami konkrečiomis aplinkybėmis. Nenustačius bent vieno nusikalstamos veikos sudėties požymio, asmuo yra išteisinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-594/2024, 2K-95-1073/2024). Nors nuteistosios apeliaciniame skunde netiesiogiai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės netinkamai įvertino byloje esančius duomenis ir todėl nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi bylos medžiagą tiek įrodymų vertinimo, tiek teisės taikymo aspektu, su tokiais skundo argumentais nesutinka. Šios nutarties 11 punkte aptarti įrodymai neabejotinai patvirtina, jog nuteistoji, suprasdama savo veiksmų neteisėtą pobūdį ir turėdama tikslą neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą, pasirinkusi pavojingesnį veikos padarymo būdą – viešoje vietoje iš asmens rankinės (šiuo atveju – kuprinės) – pagrobė nukentėjusiajai priklausančią piniginę su joje buvusiais grynaisiais pinigais. Pažymėtina, kad asmuo, vogdamas asmens piniginę suvokia, kad joje gali būti asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai ar banko kortelė, kas nustatyta šiuo atveju. Nepaisant aktyvaus kaltės neigimo nuteistoji, pavogusi piniginę, išėmusi iš jos grynuosius pinigus ir pamačiusi joje buvusią banko kortelę suprato, kad ši banko kortelė jai nepriklauso, tai gi tokiu būdu neteisėtai ją įgijo ir trumpą laiką laikė, kol tuoj pat po kišenvagystės, kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu šią elektroninę mokėjimo priemonę panaudojo įdėdama į bankomatą. Šie duomenys patvirtina, kad nuteistoji neteisėtu būdu, t. y. įvykdžiusi kitą nusikalstamą veiką – vagystę iš asmens rankinės – įgijusi ir laikiusi elektroninio mokėjimo priemonę suprato, kad ją įgijo neteisėtai ir neturėdama asmens sutikimo ją tuoj pat panaudojo bankomate. Teisėjų kolegijos vertinimu tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nusikalstamų veikų požymiai I.N. veiksmuose pagrįstai pirmosios instancijos teismo pripažinti įrodytais.

16. Šiuo atveju nusikalstamų veikų įvykdymas inkriminuotas kaip veikiant kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu. Sprendžiant, ar galima konstatuoti byloje bendrininkavimo buvimą su nenustatytu asmeniu, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nusikalstamos veikos dalyvio įvardijimas procesiniuose dokumentuose kaip nenustatyto asmens nebūtinai reiškia, kad apie jį nieko nežinoma ir kad nėra galimybių nustatyti jo indėlį į bendrą veiką, susitarimo su kaltinamuoju bei jų tyčios bendrumo. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tokia bendrininkavimo samprata nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau reikalauja, jog būtų nustatyta bendrininkavimo sudėtis – veikos bendrumo konstatavimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-344-942/2016). Pažymėtina, jog I.N. pripažino, kad iki nusikalstamų veikų įvykdymo kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu – moterimi – vartojo alkoholinius gėrimus bare ir kartu iš jo išėjo. Nors nuteistoji savo kaltę neigė, tačiau, šios nutarties 11 punkte aptarti įrodymai neleidžia abejoti, kad nuteistoji, veikdama kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, viešoje vietoje iš asmens kurpinės pavogė piniginę, su joje buvusiais grynaisiais pinigais bei banko kortele ir taip, neteisėtai užvaldžiusi ir laikiusi elektroninio mokėjimo priemonę ja tuoj pat mėgino inicijuoti finansinę operaciją, tačiau to padaryti negalėjo dėl neteisingo įvesto PIN kodo. Nors asmenų, tiesiogiai įvykio vietoje mačiusių atliekamas nusikalstamas veikas nėra, tačiau I.N. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos moters suvokimą, kad jos kartu daro nusikalstamas veikas ir atlikdamos skirtingas užduotis – nenustatytai moteriai nukreipiant nukentėjusiosios dėmesį, o nuteistajai – ištraukiant piniginę – realizuoja bendrą nusikalstamą sumanymą – patvirtina tiek nukentėjusiosios nuoseklūs parodymai, tiek apsaugos vaizdo kameromis užfiksuoti vaizdo įrašai, tiek iš dalies ir pačios nuteistosios parodymai. Kolegijos vertinimu, bendrininkavimas su nenustatytu asmeniu I.N. inkriminuotas pagrįstai.

17. Taigi, laikytina, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius duomenis, kuriais neabejotinai nustatyta, jog nuteistoji I.N. veikdama tiesiogine tyčia, t. y. turėdama tikslą užvaldyti svetimą turtą, bendrais veiksmais kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu – moterimi – pasivijo nukentėjusiąją ir, tyrimo metu nenustatytai moteriai bandant nukreipti nukentėjusiosios dėmesį, I.N. pagrobė iš jos kuprinės piniginę, 34 Eur vertės, kartu su joje buvusiais pinigais – 105 Eur – ir nukentėjusiosios vardu išduotą AB „SEB“ banko kortelę, kurią, kišenvagystės būdu neteisėtai įgijus ir laikant, 15.43 val., bendrais veiksmais kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu panaudojo AB „SEB“ bankui priklausančiame bankomate, inicijuojant finansinę operaciją, kuri buvo atmesta, suvedus neteisingą PIN kodą. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistosios kaltė yra pagrįsta objektyviais duomenimis ir byloje nėra jokių duomenų, kurie pagrįstų nuteistosios keliamą abejonę, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai vertino įrodymus. Pagal nustatytas faktines aplinkybes, nuteistosios nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (kaip kišenvagystė), BK 214 straipsnio 1 dalį (kaip neteisėtas svetimos elektroninės mokėjimo priemonės įgijimas ir laikymas), BK 215 straipsnio 1 dalį (kaip neteisėtas svetimos elektroninės mokėjimų priemonės panaudojimas). Toks nusikalstamų veiksmų kvalifikavimas visiškai atitinka baudžiamojo įstatymo taikymo reikalavimus ir teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69-2010, 2K-648/2012, 2K-372/2013). Atsižvelgiant į tai teisėjų kolegijos vertinimu I.N. apeliacinis skundas yra nepagrįstas.

Dėl bausmės ir kitų klausimų

18. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Be kita ko, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Tuo tarpu bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu įstatymo redakcija pasikeitė, įtvirtinant normą, pašalinančią reikalavimą bausmę skaičiuoti nuo jos vidurkio (2024-04-25 įstatymo redakcija Nr. XIV-2573).

19. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas individualizuodamas nuteistosios I.N. atžvilgiu skirtiną bausmę atsižvelgė į jos padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nenustatė jos atsakomybę lengvinančių ir ją sunkinančių aplinkybių. Įvertinta buvo ir I.N. asmenybė, t. y. tai, jog praeityje I.N. buvo teista Lietuvoje ir užsienyje, daugiausiai už įvairaus pobūdžio turtinių nusikaltimų padarymą (2 t., b. l. 62–81), daug kartų bausta administracine tvarka už smulkias vagystes ir turi galiojančių nuobaudų (2 t., b. l. 18–60), praeityje dirbo įvairiais laikotarpiais, paskutinį kartą nuo 2024-11-25 iki 2025-03-07 socialinės globos namuose, tai gi nusikalstamų veikų padarymo metu nedirbo, bei įvertino nuteistosios parodymus apie vartojamus medikamentus sunkiai depresijai gydyti. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas sprendė, kad padarytos nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės ir priešingai yra sistemingas ir sąmoningas nuteistosios elgesys, o nuteistoji nerodo noro elgtis pagal visuomenei priimtinas elgesio taisykles ir pagrįstai padarė išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik už kiekvieną iš nusikalstamų veikų paskyrus vieną griežčiausių sankcijose numatytų bausmių rūšių – areštą – jų dydį nustatant artimą bausmės rūšies vidurkiui.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu atsižvelgiant į tai, kad nuteistoji šiuo nuosprendžiu teisiama 8 kartą Lietuvoje, taip pat 8 kartus už vagystes buvo nuteista ir užsienio valstybėje, taip pat tai, kad jai ankščiau buvo skirtos ir švelnesnės bausmių rūšys, kurios teigiamos įtakos nuteistosios elgesiui nepadarė, sprendžia, kad parinktos bausmės rūšys bei jų dydis yra proporcingos padarytoms nusikalstamoms veikoms ir nėra per griežtos. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, paskirtas bausmes BK 63 straipsnio pagrindais ir tvarka pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir BK 214 straipsnio 1 dalį bendrindamas bausmių apėmimo būdu ir subendrintą bausmę, dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinęs su už BK 215 straipsnio 1 dalyje paskirta bausme, teisės taikymo klaidų nepadarė ir parinko proporcingą pridedamos bausmės dalį.

21. Pažymėtina, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu įsigaliojo baudžiamojo įstatymo 54 straipsnio 3 dalies pakeitimai (2024-04-25 įstatymo redakcija Nr. XIV-2573) numatantys, kad nesant formalių sąlygų teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą, jei realus bausmės atlikimas prieštarautų teisingumo principui. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šios nutarties 19, 20 punktuose aptartas aplinkybes bei tai, kad nusikalstamas veikas ji darė siekdama finansinės naudos, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio sprendė, kad nėra pagrindo matyti, jog būdama laisvėje ji nedarys naujų nusikalstamų veikų ir bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo. Kolegijos vertinimu, sprendimas netaikyti bausmės vykdymo atidėjimo priimtas pagrįstai ir nors realus bausmės atlikimas neabejotinai turės įtakos nuteistosios gyvenimui, tačiau tai yra neišvengiama jos nusikalstamo elgesio pasekmė, dėl kurios atsiradimo kalta ji pati.

22. Remiantis BPK 109 straipsniu, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Žalos instituto esmė yra visiško nuostolių atlyginimo principas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 2 dalis), kuris reiškia, jog žalą būtina tiksliai įvertinti, kad nukentėjusiajam būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tikrųjų prarado dėl žalą padariusio asmens neteisėtų veiksmų. Šioje byloje nukentėjusioji buvo pareiškusi civilinį ieškinį dėl 141 Eur turtinės žalos atlyginimo, atsiradusios dėl pagrobtos piniginės, grynųjų pinigų ir patirtų nuostolių dėl būtinumo susimokėti už naujos banko kortelės gamybą (1 t., b. l. 71), o vėliau ieškinį patikslino ir jį papildė reikalavimais dėl neteisėtų atsiskaitymų jos banko kortele 61,90 Eur sumoje (1 t., b. l. 86). Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas, laikydamasis įstatymo reikalavimų pagrįstai nukentėjusiosios civilinį ieškinį tenkino iš dalies, kadangi patikslinti reikalavimai dėl pinigų nuskaitymų nuo kortelės nebuvo inkriminuoti į kaltinimą nuteistajai. Toks sprendimas lėmė pagrįstą ieškinio išsprendimą pareikšto kaltinimo ribose, tinkamai nustačius priežastinį ryšį tarp nusikalstamų veiksmų ir kilusių padarinių.

23. Išnagrinėjus apeliacinį skundą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio taisyklių, išsamiai ir nešališkai atliko įrodymų tyrimą, įvertino ne tik I.N. poziciją dėl bylos aplinkybių, bet ir visų surinktų duomenų visumą, palygino ir sugretino visus teisėtais būdais gautus duomenis, patikrino juos BPK nustatytais proceso veiksmais, išsamiai išnagrinėjo aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai teisingai išspręsti ir skundžiamu nuosprendžiu tinkamai kvalifikavo nuteistosios veiksmus. Naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės nuteistosios veikų kvalifikavimui ar bausmės rūšiai ar dydžiui baudžiamojoje byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

24. Teismui buvo pateikta 2025-06-13 pažyma dėl 191,67 Eur iš nuteistosios I.N. išieškojimo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų baudžiamojoje byloje priteisimo. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. I.N. gynėjas buvo paskirtas BPK 322 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistosios valios, todėl Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos negali būti priteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistosios I.N. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymų dėl turėtų išlaidų teikiant antrinę teisinę pagalbą priteisimo – netenkinti.