Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, nuotoliniu būdu, išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Verslo centras 135“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Verslo centras 135“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2022 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. S–58 (7-30/2022) (toliau – ir MGK Sprendimas), kuriuo pakeistas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2022 m. vasario 2 d. sprendimas Nr. (21.222Mr) FR0682-20 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir VMI Sprendimas) ir priimti naują sprendimą – panaikinti VMI Sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja skunde nurodo, kad MGK Sprendime pateiktas Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) 17 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimas nepagrįstai siaurina mokesčių mokėtojų teisę patirtas palūkanų sąnaudas laikyti leidžiamais atskaitymais pelno mokesčio (toliau – ir PM) tikslais. MGK iš esmės teigia, kad visais atvejais, kai mokesčių mokėtojas pasiskolina lėšų tam, kad galėtų išmokėti dividendus akcininkams, tokios paskolos palūkanos yra neleidžiami atskaitymai neatsižvelgiant į tai, ar toks dividendų išmokėjimo būdas buvo ekonomiškai pagrįstas ir naudingas bendrovei. Teigia, jog toks aptariamos nuostatos aiškinimas prieštarauja PMĮ 17 straipsnio 1 dalies turiniui ir pačios atsakovės parengtam PMĮ 17 straipsnio 1 dalies oficialiam komentarui (toliau – ir Komentaras), kurio turinys yra derinamas su Lietuvos Respublikos finansų ministerija. Akcentuoja, kad nors Komentaras neturi teisės akto galios, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 12 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad mokesčių administratorius, kontroliuodamas mokesčių mokėtojus, turi atsižvelgti į atitinkamo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo turinį. Pareiškėjos nuomone, akivaizdu, kad nagrinėjant šį ginčą mokesčių administratoriaus viešai paskelbta oficiali pozicija dėl palūkanų pripažinimo leidžiamais atskaitymais tais atvejais, kai paskola, su kuria jos susijusios, yra skirta dividendų išmokėjimui, yra aktuali ir vertintina. Pažymi, jog PMĮ tiesiogiai neriboja palūkanų atskaitymo pelno mokesčio tikslais tais atvejais, kai paskola, nuo kurios jos mokamos, panaudojama dividendams išmokėti. Teigia, kad pati VMI ginčo paskolos santykių susiformavimo laikotarpiu laikėsi oficialios pozicijos (nuo 2011 m. gruodžio 29 d. iki 2020 m. balandžio 9 d.), kad: jeigu vienetas paima paskolą, kuri panaudojama dividendams išmokėti ar išmokoms dėl įstatinio kapitalo mažinimo, tai apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, su tokia paskola susijusios palūkanų sąnaudos gali būti priskiriamos leidžiamiems atskaitymams, su sąlyga, jei vienetas tokiu atveju gali pagrįsti gautą ekonominę naudą lyginant su alternatyviais apyvartinio kapitalo ir (arba) kitais įmonės finansavimo būdais (pvz., efektyvesnis apyvartinių lėšų panaudojimas ir pan.). Paaiškina, jog kitaip tariant, pati atsakovė pripažino, kad egzistuojant atitinkamoms sąlygoms, palūkanos, sumokėtos už paskolas, skirtas dividendams išmokėti, gali būti pripažįstamos leidžiamais atskaitymais. Pažymi, kad negana to, ir po 2020 m. balandžio 9 d. atsakovė pakeistame PMĮ 17 straipsnio Komentare (6.24 pastraipoje) laikosi tokios pat pozicijos, tik nenurodo, kad tai taikoma konkrečiai paskoloms dividendams išmokėti. Pareiškėjos nuomone, galima daryti išvadą, kad PMĮ 17 straipsnio 1 dalis nei savo turiniu, nei prasme nedraudžia palūkanų, mokamų už kredito, kuris buvo panaudotas dividendams išmokėti, priskirti leidžiamiems atskaitymams. Todėl dėl tokių palūkanų priskyrimo leidžiamiems atskaitymams spręstina kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes. Pažymi, jog nei PMĮ, nei Komentare nėra pateiktas „ekonominės naudos“ apibrėžimas. Todėl ekonominės naudos vertinimas tampa subjektyvus. Teigia, kad nustatant, ar pareiškėjos patirtos ginčo palūkanų sąnaudos yra skirtos ekonominei naudai gauti, turėtų būti vadovaujamasi ne tik finansinėje apskaitoje taikomais principais, bet vertinamos konkrečios aplinkybės, kurių kontekste buvo sudaryti sandoriai, bei kiti rodikliai, įprastai naudojami įmonės finansiniam stabilumui bei valdymo sprendimams įvertinti. Pareiškėjos nuomone, ekonomine nauda turėtų būti pripažįstamas ir pastovaus pinigų srauto užtikrinimas, pajamas generuojančio turto nuosavybės išsaugojimas, turto vertės padidėjimas ar įsipareigojimų sumažėjimas, supaprastinti verslo valdymo procesai, leidžiantys nukreipti turimus išteklius kitu tikslu ir pan. Natūralu, kad pelno siekiančios įmonės, tarp jų ir pareiškėja, savo turimus išteklius nori naudoti kuo efektyviau, atitinkamai kiekviena įmonė savo veiklos finansavimui pasirenka, jos supratimu, finansiškai palankiausią alternatyvą. MGK Sprendime nepagrįstai teigiama, kad: 1) pareiškėja, paimdama papildomą kreditą iš SEB ir išmokėdama UAB „EIKA“ dividendus, neveikė kaip vienetas, vykdantis komercinę ar gamybinę veiklą, kuria siekiama pajamų ar kitos ekonominės naudos PMĮ prasme; 2) pareiškėja buvusiam akcininkui UAB „EIKA“ išmokėjo ne dividendus, o nenurodyto pobūdžio / turinio lėšas. Tokie teiginiai prasilenkia tiek su faktinėms aplinkybėmis, tiek ir su aptartomis sąlygomis, kurias įgyvendinus palūkanų sąnaudos priskiriamos leidžiamiems atskaitymams pajamų mokesčio tikslais. Nurodo, kad iš MGK Sprendimo taip ir lieka neaišku, kokio pobūdžio mokėjimu MGK ir VMI laiko pareiškėjos UAB „EIKA“ išmokėtus dividendus. MGK tik lakoniškai nurodo, kad pareiškėja išmokėjo UAB „EIKA“ jos pačios lėšas, „įformintas“ kaip reorganizacijos metu perduotų turto ir įsipareigojimų skirtumas, apskaitytas kaip nuosavo kapitalo nepaskirstytojo pelno dalis. Pažymi, jog pareiškėja buvo įsteigta reorganizavimo būdu nuo UAB „EIKA“ atskyrus 6 verslo dalis, visoms naujai įsteigtoms įmonėms perėjo ir dalis UAB „EIKA“ nuosavo kapitalo įskaitant ir nepaskirstytąjį pelną, kurį generavo nekilnojamojo turto objektai. Taip pat pažymi, jog reorganizavimo metu UAB „EIKA“ nepaskirstytasis pelnas sudarė 18 062 256 Eur. Akcentuoja, kad nei pareiškėjos mokestinio tyrimo, nei mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius nekėlė klausimų / nenurodė, kad ši UAB „EIKA“ apskaityta nepaskirstytojo pelno suma gali būti netiksli ar neteisinga. Teigia, kad skundžiamame MGK Sprendime, siekiant pagrįsti, kad pareiškėja buvusiam akcininkui išmokėjo ne dividendus, o kitas nenustatyto pobūdžio lėšas, yra remiamasi formaliais administracinio pobūdžio neatitikimais, pvz., tuo, kad VĮ „Registrų centrui“ nebuvo pateikti tarpiniai finansinių ataskaitų rinkiniai bei 2017 m. rugpjūčio 1 d. perdavimo-priėmimo aktuose nurodytas tik perduodamas turtas, įsipareigojimai ir sutartys, perduotino nuosavo kapitalo dydis, tame tarpe ir nepaskirstyto pelno dalis, šiuose aktuose nenurodytas. Nurodo, kad MGK nurodomi formalūs trūkumai negali lemti pareiškėjos išmokėtų lėšų kvalifikavimo ir tuo pačiu su jomis susijusių sumokėtų palūkanų pripažinimo ar nepripažinimo leidžiamais atskaitymais. Palūkanų atžvilgiu apmokestinimą lemia tai, ar paskolos paėmimas yra svarbus pareiškėjos veiklos tęstinumui ir atitinkamai, ar jos skirtos pareiškėjos ekonominei naudai gauti. Paaiškina, kad tiek atsakovė, tiek MGK nepagrįstai nevertina 2017 m. birželio 22 d. ir 2017 m. rugpjūčio 1 d. UAB „EIKA“ atskyrimo sąlygų turinio bei PMĮ 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatų. Pažymi, kad pareiškėjos ekonominė veikla yra nekilnojamojo turto objekto valdymas, kuris apima valdymo sprendimų, tarp jų ir dėl finansinių srautų valdymo, priėmimą. Teigia, kad nei atsakovė, nei MKG neneigia, kad tai yra pagrindinė pareiškėjos ekonominė veikla. Paaiškina, kad būtent vykdydama šią veiklą pareiškėja įvertino, ar priėmus sprendimą skolintis iš SEB, o ne, pvz., kaupti gaunamas pajamas, pareiškėjos lėšos bus valdomos ekonomiškai efektyviai. Nurodo, kad MKG skundžiamo Sprendimo teiginys, kad „dividendai ar kitaip paskirstytas pelnas pagal PMĮ 31 straipsnio 1 dalies 12 punktą yra neleidžiami atskaitymai. Už Pareiškėjos gautą kreditą, kuris buvo panaudotas, pareiškėjos teigimu, dividendams (nepriskirtiniems leidžiamiems atskaitymams) UAB „EIKA“ išmokėti, sumokėtos palūkanos yra neatskiriamai susijusios su dividendų sąnaudomis ir negali būti prilygintos išlaidoms, tiesiogiai susijusiomis su pareiškėjos įprastinės veiklos vykdymu“, nėra apskritai aktualus šiame mokestiniame ginče, nes pareiškėja akcininkui paskirtų dividendų mokesčių tikslais niekada ir nepripažino sąnaudomis. Pareiškėjos nuomone, galima pagrįstai teigti, jog teiginiai, kad pareiškėja neturėjo teisės įtraukti palūkanų, susijusių su 2017 m. lapkričio 8 d. kreditavimo sutartimi, į leidžiamus atskaitymus, yra nepagrįsti, o papildomai priskaičiuotas pelno mokestis ir su juo susijusios sumos naikintinos. Nurodo, kad MGK Sprendime nepagrįstai teigiama, kad pareiškėjai ir UAB „Capitalica Baltic Real Estate Fund I“ nusprendus atlikti prievolės novaciją ir dėl dalies paskirtų dividendų sudaryti 2019 m. birželio 28 d. paskolos sutartį, buvo siekiama ne įprastinių tokioms sutartims būdingų tikslų, o išimtinai mokestinės naudos, t. y. sumažinti pareiškėjos mokėtiną pelno mokestį. Pažymi, kad tokia pozicija MGK Sprendime yra grindžiama iš esmės tokiu pagrindiniu argumentu – sprendimo paskirti dividendus priėmimo metu pareiškėja neturėjo tiek laisvų apyvartinių lėšų, kad galėtų visą paskirtų dividendų sumą sumokėti iš karto. MGK teigimu, tai esą leidžia teigti, jog, pritaikius turinio viršenybės prieš formą principą, 2019 m. birželio 28 d. paskolos sutartį apskaičiuotos palūkanos savo turiniu yra netesybos, t. y. neleidžiami atskaitymai pelno mokesčio tikslais. Pareiškėja teigia, kad MGK 2019 m. birželio 28 d. paskolos sutarties atžvilgiu nepagrįstai taiko MAĮ 10 straipsnyje ir 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą, nes nenustatytos aplinkybės patvirtinančios, kad 2019 m. birželio 28 d. paskolos sutartis buvusi dirbtinė ar kad pareiškėja siekė piktnaudžiauti. Nurodo, kad MGK neanalizavo, kuo skiriasi palūkanos nuo netesybų civilinės teisės prasme (nors remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis), nors pareiškėja pateikė išsamius argumentus, pagrįstus CK nuostatomis, reglamentuojančiomis novacijos institutą (CK 6.141 straipsnis), paskolinių sandorių turinį (CK XLIII skyrius); priešpriešinių tarpusavio reikalavimų įskaitymo tvarką (CK 6.130 straipsnis) bei netesybų institutą (CK 6.71–6.75 straipsniai). Teigia, kad MGK taip pat nekritiškai vertino mokesčių administratoriaus poziciją, nevertindama pareiškėjos argumentų dėl MAĮ 69 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų, įtvirtintų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje. Pareiškėja teigia, kad jos sprendimas paskirstyti sukauptą pelną yra teisėtas ir pagrįstas – jokie teisės aktai nenumato, kad sprendimas skirstyti dividendus gali būti priimtas tik tuomet, kai įmonė turi visą dividendų sumą laisvomis apyvartinėmis lėšomis. Akcentuoja, jog teisės aktai nedraudžia mokesčių mokėtojams skolintis, tam, kad būtų išmokėti paskirti dividendai. Paaiškina, kad dėl su SEB sudarytoje kredito sutartyje įtvirtintų apribojimų ir sąlygų pareiškėjos teisė skolintis iš trečiųjų šalių buvo apribota, todėl 2019 m. birželio 28 d. paskolos sutarties sudarymas buvo racionalus apyvartinių lėšų finansavimo šaltinis. Taip pat paaiškina, kad jeigu pareiškėja nebūtų pasiskolinusi iš UAB „Capitalica Baltic Real Estate Fund I“, jai būtų reikėję papildomo veiklos finansavimo šaltinio iš išorės, kas pareiškėjai lygiai taip pat generuotų papildomus kaštus (palūkanų), kurie būtų pripažįstami leidžiamais atskaitymais, kaip susiję su veikla. Pažymi, jog nepaisant to, MGK Sprendime, užuot vertinus, ar pareiškėjos sprendimas skolintis iš UAB „Capitalica Baltic Real Estate Fund I“ buvo ekonomiškai pagrįstas, tik lakoniškai nurodo, kad „Pareiškėjos teiginiai apie gautą ekonominę naudą pasirašius Paskolos sutartį (sutarties sudarymas leido Pareiškėjai toliau sklandžiai vykdyti veiklą, turėti finansinį rezervą AB SEB banko kreditui mokėti ir toliau generuoti pajamas panaudojant turimas finansines lėšas), Komisijos nuomone, yra daugiau teorinio pobūdžio“. Pareiškėjos nuomone, mokesčių administratorius neįrodė, kad 2019 m. birželio 28 d paskolos sutartis buvo sudaryta siekiant išimtinai mokestinių tikslų (gauti mokestinę naudą). Paaiškina, jog faktas, kad UAB „Capitalica Baltic Real Estate Fund I“ gaunamos pajamos pagal PMĮ nuostatas priskiriamos neapmokestinamoms pajamoms, pats savaime negali būti mokestinės naudos siekio įrodymu. Pažymi, kad neturėjimas pakankamų laisvų nuosavų lėšų išmokėti visai dividendų sumai taip pat nepatvirtina pareiškėjos piktnaudžiavimo. Pareiškėjos nuomone, MGK skundžiamame Sprendime nepagrįstai teigia, kad sudarydama 2019 m. birželio 28 d. paskolos sutartį pareiškėja iš esmės siekė išvengti netesybų nuo dividendų įsiskolinimo, mokėjimo, kurios būtų pripažintos neleidžiamais atskaitymais pagal PMĮ 31 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Paaiškina, kad skundžiamame Sprendime MGK, konstatuodama, kad pareiškėjos mokėtos palūkanos UAB „Capitalica Baltic Real Estate Fund I“ laikytinos netesybomis, apsiriboja CK 6.71 straipsnyje pateikta netesybų sąvoka ir nekritišku LVAT išaiškinimų, išdėstytų 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartyje, administracinėje byloje Nr. eA-2552-968/2021, kurios faktinės aplinkybės reikšmingai skiriasi nuo šio mokestinio ginčo faktinių aplinkybių, taikymu. Teigia, kad MGK iš esmės neanalizavo CK ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktikoje įtvirtintų netesybų kriterijų: sąlygų, kurios turi būti įgyvendintos tam, kad mokėjimas būtų pripažintas netesybomis, bei teisinių pasekmių, kurias pareiškėjai ir UAB „Capitalica Baltic Real Estate Fund I“ sukėlė 2019 m. birželio 28 d. paskolos sutarties pasirašymas. Teigia, kad UAB „Capitalica Baltic Real Estate Fund I“ sprendimas paskirti dividendus priimtas 2019 m. birželio 3 d. vadovaujantis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) 60 straipsnio 5 dalimi – dividendai turi būti išmokėti akcininkams per vieną mėnesį nuo sprendimo paskirstyti pelną priėmimo dienos. Pažymi, kad paskolos sutartis sudaryta 2019 m. birželio 28 d., t. y. dar nesibaigus ABĮ įtvirtintam dividendų išmokėjimo terminui. Tai, kad ši sutartis pasirašyta „likus 5 dienoms iki ABĮ 60 straipsnio 5 dalyje nustatyto termino dividendams išmokėti pabaigos“ nekeičia fakto, jog pareiškėjos prievolė kreditoriui nebuvo pažeista. Pažymi, jog MGK Sprendime svarsto, kad: „Pareiškėjai neišmokėjus dividendų iki ABĮ 60 straipsnio 5 dalyje termino pabaigos jai būtų pritaikytos CK numatytos sutarčių neįvykdymo teisinės pasekmės, pvz., skaičiuojamos CK 6.210 straipsnyje numatytos palūkanos.“ Pareiškėja teigia, kad ši išvada yra klaidinga dėl keleto aplinkybių: pirma, dividendų išmokėjimas galėjo būti finansuojamas kitais būdais, antra, tai, kad teisės aktai numato galimybę kreditoriui pasinaudoti CK nuostatomis, reglamentuojančiomis netesybų institutą, nereiškia, kad kreditorius visais atvejais šia galimybe pasinaudoja. Pareiškėjos nuomone, atsakovei ir Komisijai teigiant, kad esą UAB „Capitalica Baltic Real Estate Fund I“ priėmė sprendimą skirstyti dividendus žinodama, jog pareiškėja šio įsipareigojimo negalės įvykdyti, t. y. implikuojama, kad UAB „Capitalica Baltic Real Estate Fund I“ šį sprendimą priėmė piktnaudžiaudama savo kaip akcininko teisėmis, netesybos net nebūtų skaičiuojamos. Paaiškina, kad vienos prievolės pakeitimas kita keičia teisinių santykių turinį, nes sukelia realias teisines pasekmes tiek pareiškėjai, tiek jos akcininkui, todėl nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad šis sandoris fiktyvus: 1) sudariusi 2019 m. birželio 28 d. paskolos sutartį UAB „Capitalica Baltic Real Estate Fund I“ neteko teisės bet kuriuo metu pareikalauti pareiškėjos įsipareigojimo (visos dividendų sumos) vykdymo. Pažymi, kad 2019 m. birželio 28 d. paskolos sutarties 3.1 punkte nurodytos konkrečios sąlygos, kurioms esant galima reikalauti paskolos (bet ne dividendų) grąžinimo. Teigia, kad jeigu šalys nebūtų sudariusios 2019 m. birželio 28 d. paskolos sutarties, UAB „Capitalica Baltic Real Estate Fund I“ būtų įgijusi teisę bet kuriuo metu pareikšti reikalavimą dėl pareiškėjos įsipareigojimo įvykdymo; 2) pareiškėja grąžina paskolą dalimis ir kartu skaičiuoja palūkanas už naudojimąsi UAB „Capitalica Baltic Real Estate Fund I“ priklausančiomis piniginėmis lėšomis, t. y. UAB „Capitalica Baltic Real Estate Fund I“ suteiktą paskolą atgauna dalimis. Įstatymas reikalauja mokėti atlygi už naudojimąsi piniginėmis lėšomis; 3) tuo atveju, jei pareiškėja iš tiesų pažeistų savo skolinį įsipareigojimą ir negrąžintų paskolos ir (ar) nesumokėtų palūkanų, UAB „Capitalica Baltic Real Estate Fund I“ turėtų teisę reikalauti netesybų. Tuo tarpu, laikant, kad paskolos sutarties palūkanų sąnaudas netesybomis, prievolės pažeidimo atveju UAB „Capitalica Baltic Real Estate Fund I“ negalėtų reikalauti netesybų, nes netesybos nuo netesybų neskaičiuojamos; 4) faktas, kad paskola suteikiama priešpriešinių reikalavimų įskaitymo būdu, nereiškia, jog paskola nesuteikta ar neskirta pareiškėjos ekonominei naudai gauti (nes nebuvo pinigų pavedimo). Nurodo, kad MGK Sprendime nepagrįstai nenagrinėjo pareiškėjos pateiktų argumentų, pagrindžiančių, kaip pripažįsta ir pati MGK, kad pareiškėjos priimti sprendimai skolintis buvo ne tik pagrįsti objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis, bet ir ekonomiškai naudingi, kaip to reikalauja PMĮ17 straipsnio 1 dalis. Paaiškina, kad dėl SEB kredito sutartyje įtvirtintų apribojimų ir sąlygų pareiškėjos teisė skolintis iš trečiųjų šalių buvo apribota, todėl 2019 m. birželio 28 d. paskola iš akcininko buvo racionalus apyvartinių lėšų finansavimo šaltinis. Taip pat paaiškina, kad jeigu pareiškėja nebūtų pasiskolinusi iš UAB „Capitalica Baltic Real Estate Fund I“, jai bet kokiu atveju būtų reikėję papildomo veiklos finansavimo šaltinio iš išorės, kas lygiai taip pat generuotų papildomus palūkanų kaštus, kurie būtų pripažįstami leidžiamais atskaitymais kaip susiję su veikla. Pažymi, kad pareiškėja mokestinio patikrinimo ir mokestinio ginčo metu bendradarbiavo tiek su VMI, tiek su MGK ir pateikė net keletą finansinių rodiklių skaičiavimų, pagrindžiančių, kad dėl pasirinkimo skolintis jos ekonominė padėtis ne tik nepablogėjo, bet ir stabiliai gerėja. Taip pat pažymi, kad dar 2021 m. gegužės 28 d. pareiškėja atsakovei pateikė ekonominį paskolų pagrįstumą patvirtinančius rodiklius: ROA (angl. return on assets) ir ROE (angl. return on equity). Tačiau mokesčių administratorius iš esmės ignoravo pareiškėjos pateiktus skaičiavimus nurodydamas tik tai, kad ROE rodiklis rodo ne tik pareiškėjos veiklos efektyvumą, bet ir akcininko naudą. Atsižvelgiant į tai primintina, kad ginčo dalyje dėl SEB paskolos palūkanų akcininko naudos kriterijus yra visiškai neaktualus, tačiau ir šioje dalyje pareiškėjos argumentai yra ignoruojami. Teigia, kad MGK Sprendime taip pat iš esmės tik pakartoja atsakovės nurodytus teiginius dėl ROE rodiklio reikšmės ir nepateikia jokių komentarų dėl ROCE (angl. return on capital employed) rodiklio aktualumo šiame mokestiniame ginče. Teigia, kad MGK skundžiamame Sprendime nepasisako, kodėl ROCE rodiklis yra netinkamas pagrįsti pareiškėjos priimtų sprendimų ekonominei naudai. Skundžiamame MGK Sprendime tik pakartojami atsakovės sprendimo argumentai. Paaiškina, kad pareiškėjai buvo ekonomiškai naudinga tiek paimti SEB paskolą dividendų išmokėjimui, tiek vėliau sudaryti 2019 m. birželio 28 d. paskolos sutartį su UAB „Capitalica Baltic Real Estate Fund I“. SEB paskolos kaštai buvo 1,95% (pridedant prie EURIBOR), o UAB „Capitalica Baltic Real Estate Fund I“ paskolos – 3,5%. Atsižvelgiant į tai, jog SEB paskolos ir UAB „Capitalica Baltic Real Estate Fund I“ paskolos sąnaudos dividendų apmokėjimui buvo ženkliai mažesnės, palyginus su grąža, kurią per laikotarpį generavo kiekvienas euras, investuotas į pareiškėjos turtą, sprendimas įsipareigojimus dėl dividendų finansuoti skolintomis lėšomis yra ekonomiškai pagrįstas.

2. Atsakovė VMI pateikė atsiliepimą, kuriame su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad atsižvelgusi į tai, kad: 1) UAB „Verslo centras 135“ turto perkainojimo teigiamas rezultatas apskaitytas 2017 m. gruodžio mėn., 2) siekiant paskirti dividendus už trumpesnį nei finansiniai metai laikotarpį, vadovaujantis ABĮ 60¹ straipsnio 3 dalies nuostatomis tarpiniai finansinių ataskaitų rinkiniai VĮ „Registrų centrui“ nebuvo pateikti, 3) Bendrovė (UAB „Verslo centras 135“) metinėje pelno mokesčio deklaracijoje (PLN204) už 2017 metus UAB „EIKA“ išmokėtų dividendų nedeklaravo, 4) pati pareiškėja už laikotarpį nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. (įforminto reorganizavimo) iki 2017 m. rugsėjo 30 d. (įforminto reorganizavimo UAB „Verslo centras 135“ prijungiant prie UAB „Esika“) apskaičiavo (-170.858 Eur) ataskaitinio laikotarpio (2017 m.) nuostolių, UAB „Esika“ 2017 metais pelno taip pat neuždirbo, VMI Sprendime daro išvadą, kad pareiškėjos 2017 m. lapkričio 28 - 29 d. išmokėtos 2 894 000 Eur piniginės lėšos akcininkui (UAB „EIKA“) – tai paties akcininko UAB „EIKA“ pareiškėjos 2017 m. rugpjūčio 1 d. įformintos reorganizacijos metu perduotų turto ir įsipareigojimų skirtumas, apskaitytas kaip nuosavo kapitalo nepaskirstytojo pelno dalis. Paaiškina, kad VMI Sprendime, vadovaudamasi PMĮ 17 straipsnio 1 dalies nuostatomis, bei įvertinusi mokestinio patikrinimo metu nustatytas ir aukščiau išdėstytas aplinkybes, padarė išvadą, kad palūkanų sąnaudos, kurias pareiškėja patyrė dėl kredito, skirto išmokoms akcininkui UAB „EIKA“ išmokėti, yra susijusios su paties akcininko, bet ne pareiškėjos interesais, todėl šios palūkanų sąnaudos yra laikomos neįprastinėmis pareiškėjos vykdomai veiklai sąnaudomis, nėra susijusios su pareiškėjos pajamų uždirbimu ar ekonominės naudos gavimu, todėl negali būti pripažįstamos leidžiamais atskaitymais, mažinančiais apmokestinamąjį pelną. Pažymi, jog VMI savo Sprendime nurodė, kad pareiškėja, išmokėjusi pinigines lėšas UAB „EIKA“ iš banko kredito nepagrindė, jog 2017 m. lapkričio 14 d. gauto (2 514 217,86 Eur) papildomo kredito dalies palūkanų sąnaudos – 140 508,46 Eur (597 908,33 Eur AB SEB bankas apskaičiuota palūkanų suma už suteiktą kreditą x 23,5%) patirtos pareiškėjos vykdomai įprastinei veiklai, ir nustatė, kad šios sąnaudos yra susijusios su paties akcininko, bet ne pareiškėjos interesais, todėl šias sąnaudas pripažino pareiškėjos neleidžiamais atskaitymais. Paaiškina, kad pagal pareiškėjos i.SAF-T rinkmenoje pateiktus didžiosios knygos įsipareigojimų sąskaitos Nr. 401050 „Ilgalaikės mokėtinos palūkanos“ apyvartos žiniaraščius už 2019 - 2020 metus, pareiškėja minėtu laikotarpiu palūkanų nemokėjo ir jų įsiskolinimas 2020 m. gruodžio 31 d. sudarė iš viso 197 132,64 Eur. Pažymi, jog atlikus detalią pareiškėjos gautų piniginių įplaukų ir išlaidų analizę už laikotarpį nuo 2019 m. birželio 3 d. (dividendų paskyrimo data) iki 2019 m. gruodžio 31 d., VMI nustatė, kad pareiškėjos turėtas nepanaudotas piniginių lėšų likutis 2019 m. birželio 3 d. sudarė 511 395,52 Eur, lėšų likutis nuo 2019 m. birželio 3 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. svyravo tarp 106 865,31 Eur – 594 237,51 Eur. Taip pat pažymi, jog šiuo laikotarpiu pareiškėjos gautos piniginės lėšos buvo panaudotos atsiskaitymams su kreditoriais (AB SEB bankas kredito ir palūkanų sumokėjimui, VMI mokesčių sumokėjimui, pareiškėjos akcininkui dividendų (410 000 Eur) ir paskolos (350 000 Eur) grąžinimui bei kitiems pareiškėjos paslaugų teikėjams už suteiktas paslaugas). Nurodo, kad VMI Sprendime daroma išvada, kad pareiškėja neturėjo apyvartinių piniginių lėšų paskirtiems dividendams akcininkui išmokėti. Taip pat nurodo, kad pareiškėjos akcininkas UAB „Capitalica Baltic Real Estate Fund I“ turėjo galimybę žinoti, kad pareiškėja neturėjo laisvų piniginių lėšų išmokėti akcininkui dividendus, tačiau pareiškėjos akcininko sprendimas išmokėti jam dividendus buvo priimtas nepaisant to, kad pareiškėja nedisponavo tokio dydžio laisvomis apyvartinėmis piniginėmis lėšomis. Nurodo, kad VMI Sprendime daroma išvada, kad pagal 2019 m. birželio 28 d. paskolos sutartį apskaičiuotos 197 132,64 Eur paskolos palūkanų sąnaudos, negali būti pripažįstamos leidžiamais atskaitymais, mažinančiais apmokestinamąjį pelną, nes šio sandorio įforminimo pagrindinis tikslas buvo mokestinio pranašumo įgijimas - sumažinti pareiškėjos mokėtiną į biudžetą pelno mokestį. Paaiškina, jog taikydama turinio viršenybės prieš formą principą, bei vadovaudamasi MAĮ 10 ir 69 straipsnių nuostatomis, atkūrusi iškreiptas aplinkybes, su kuriomis įstatymas sieja apmokestinimą ir, iš sandorių grandinės eliminavusi paskolos sudarymo sandorį, bei, palūkanas, apskaičiuotas už termino sumokėti akcininkui dividendus praleidimą, pagal turinį jas kvalifikuodama kompensacinėmis, VMI Sprendime, pareiškėjos palūkanų sąnaudas pagal PMĮ 31 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas pripažino pareiškėjos neleidžiamais atskaitymais (pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta, laikoma netesybomis). Paaiškina, kad atlikus dividendų skolos performinimo į paskolinius santykius ūkinę operaciją, pareiškėja pasididino finansinę riziką ir ROE, kas yra logiškai pagrįsta, tačiau kai dividendus gauna pinigines lėšas paskolinęs akcininkas, jis siekia pasinaudoti palūkanų teikiama nauda, nes jos mažina apmokestinamąjį pelną ir mokėtiną pelno mokestį valstybei. Pažymi, jog, be to, jis gauna ir palūkanų pajamas, kurios akcininkui yra neapmokestinamosios dėl jo registruotos teisės formos, tokiu būdu akcininkas gavo dvigubos naudos sau. Atsakovės nuomone, VMI Sprendime pagrįstai nurodė, kad kredito dalies palūkanų sąnaudos – 140 508, 46 Eur yra susijusios su paties akcininko, bet ne su pareiškėjos interesais, bei šias sąnaudas VMI Sprendimu pagrįstai pripažino pareiškėjos neleidžiamais atskaitymais. Teigia, kad iš VMI Sprendimo matyti, kad pareiškėjos sąnaudos neatitinka šių sąlygų: sąnaudos turi būti įprastinės veiklai, kurią vykdant vienetas jas patiria; sąnaudos turi būti būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti. Taip pat teigia, kad pagal 2019 m. birželio 28 d. paskolos sutartį apskaičiuotos 197 132, 64 Eur paskolos palūkanų sąnaudos, negali būti pripažįstamos leidžiamais atskaitymais, mažinančiais apmokestinamąjį pelną. Pareiškėjos šios palūkanų sąnaudos pagal PMĮ 31 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas pripažįstamos pareiškėjos neleidžiamais atskaitymais. Paaiškina, kad VMI Sprendime konstatavo, kad pareiškėjos dividendų skolos performinimo į paskolą pagrindinis tikslas buvo gauti mokestinę naudą, kadangi pareiškėjai laiku neišmokėjus dividendų akcininkui, jis tampa jos kreditoriumi ir pagal ABĮ 60 straipsnio 5 dalį įgyja teisę už pareiškėjos vėlavimą vykdyti savo įsipareigojimus reikalauti CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatytų 6 proc. dydžio palūkanų, kurios pagal PMĮ 31 straipsnio 1 dalies 3 punktą būtų pareiškėjos neleidžiami atskaitymai (pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta, laikoma netesybomis). Akcentuoja, kad įforminus paskolos sandorį, kuriuo buvo nustatytos metinės palūkanos, pareiškėja vis tiek liko skolinga pinigų sumą, lygią paskirtiems ir neišmokėtiems dividendams, bei įsipareigojo mokėti palūkanas, kurias būtų turėjusi mokėti ir pagal CK už pradelstą dividendų mokėjimą (t. y. įsipareigojimas akcininkui nepakito – sutartimi tik buvo įformintas įmonės įsipareigojimas mokėti palūkanas, faktiškai – netesybas už vėluojamus mokėti dividendus), tačiau taip pareiškėja formaliai įgijo teisę atskaityti palūkanų sąnaudas pagal įformintą paskolos sutartį, kai tuo tarpu akcininkui gautos palūkanos – neapmokestinamos pajamos. Remiasi MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 97 straipsnio 1 dalimi ir teigia, kad pareiškėjai paskaičiuotina 1 943,10 Eur pelno mokesčio delspinigių, nes nėra teisinio pagrindo neskaičiuoti delspinigių. Pažymi, jog pareiškėja prašymą ją atleisti nuo delspinigių iš esmės kildino iš MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto. Paaiškina, kad tam, kad būtų galima taikyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pareiškėja turėjo nurodyti bei įrodymais pagristi tokias aplinkybes, kurias būtų galima pripažinti objektyviomis kliūtimis sumokėti mokesčius. Teigia, kad nagrinėjamu atveju, pareiškėja, laiku nesumokėjusi pelno mokesčio, yra kalta dėl padaryto pažeidimo ir nėra pagrindo atleisti nuo apskaičiuotų pelno mokesčio delspinigių mokėjimo MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu. Nurodo, kad VMI Sprendime konstatavo, jog aplinkybė, neskirti baudos už padarytus pažeidimus įstatyme nenumatyta, tačiau atsižvelgus į pažeidimo pobūdį, į tai, kad patikrinimo metu pareiškėja bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, t. y. teikė paaiškinimus, minėta aplinkybė pripažįstama pareiškėjos padėtį lengvinančia aplinkybe. Tuo tarpu, pareiškėjos padėtį sunkinanti aplinkybė – pažeidimas padarytas, asmeniui siekiant gauti mokestinę naudą, kaip ji suprantama pagal MAĮ 69 straipsnio 1 dalį, ir mokesčiai apskaičiuoti, mokesčių administratoriui taikant turinio viršenybės prieš formą principą. Teigia, kad įvertinus nustatytą pareiškėjos atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei atsižvelgus į sunkinančia aplinkybę, pareiškėjai skiriama vidutinė 30 proc. mokesčių bauda, t. y. 14 902 Eur (49 674 Eur x 30 proc.) pelno mokesčio bauda. Paaiškina, kad VMI nenustatė, kad lengvinančių aplinkybių buvo daugiau, nei sunkinančių, todėl pareiškėjos prašymą skirti minimalią 10 proc. pelno mokesčio baudą atmetė.

3. Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė skundą palaikė, prašė jį tenkinti.

Atsakovo atstovas su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

4. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl nurodymo pareiškėjai UAB „Verslo centras 135“sumokėti 49 674 Eur pelno mokestį bei su juo susijusias sumas, mokesčių administratoriui pareiškėjos mokestinio patikrinimo metu nustačius, kad pareiškėja nepagrįstai į leidžiamus atskaitymus įtraukė: 1) dalį 2017 m. lapkričio 14 d. gauto (2 514 217,86 Eur) papildomo kredito iš AB SEB banko palūkanų sąnaudų (140 508,46 Eur palūkanas), bei 2) pagal 2019 m. birželio 28 d. paskolos sutartį, pasirašytą tarp pareiškėjos ir UAB „Capitalica Baltic Real Estate Fund I“, apskaičiuotas 197 132,64 Eur paskolos palūkanų sąnaudas.

5. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad UAB „Verslo centras 135“ įsteigta 2017 m. rugpjūčio 1 d., kai reorganizavimo būdu nuo UAB EIKA buvo atskirtos šešios bendrovės. Reorganizavimo metu UAB EIKA naujai įsteigtoms įmonėms perdavė valdytus nekilnojamojo turto objektus (biurų bei prekybinius pastatus, sandėliavimo patalpas ir žemės sklypus) bei susijusius įsipareigojimus, teises ir sutartis, t. y. kiekvienai naujai įsteigtai įmonei perduota UAB EIKA verslo dalis, įskaitant ir tos verslo dalies sugeneruotą ankstesnių laikotarpių finansinį rezultatą. Konkretus UAB EIKA perduodamas turtas išvardintas 2017 m. birželio 22 d. UAB EIKA atskyrimo sąlygose. 2017 m. birželio 22 d. atskyrimo sąlygų 5.1 ir 5.2 skyriuose tiesiogiai nurodyta, kad naujai įsteigiamoms įmonėms pereina ir dalis UAB EIKA nuosavo kapitalo. Patikslintose 2017 m. rugpjūčio 1 d. UAB EIKA atskyrimo sąlygose, nurodyta, kad UAB „Verslo centras 135“ perduodamas 3 311 782 Eur nuosavas kapitalas, kurį sudaro: 3 000 Eur įstatinis kapitalas, 300 Eur privalomas rezervas ir 3 308 482 Eur ataskaitinių metų nepaskirstytas pelnas. Pagal 2017 m. rugpjūčio 1 d. perdavimo–priėmimo aktus, UAB „Verslo centras 135“ perduota turto už 11 713 304,15 Eur, iš jų ilgalaikio turto už 11 287 797,15 Eur, trumpalaikio turto už 425 507 Eur (pirkėjų įsiskolinimas, pinigai ir pinigų ekvivalentai, atsargos bei ateinančių laikotarpių sąnaudos), įsipareigojimų už 8 401 522 Eur. 2017 m. rugpjūčio 22 d. padidinus UAB EIKA įstatinį kapitalą, pareiškėjos bei kitų naujai įsteigtų įmonių akcijos buvo įneštos didinant UAB EIKA įstatinį kapitalą nuo 1 461 020 Eur iki 27 975 019,65 Eur.

6. 2017 m. rugpjūčio 25 d. UAB „Verslo centras 135“ ir SEB sudarė kreditavimo sutartį Nr. 0041711017161-75, pagal kurią pareiškėjai buvo suteiktas 8 084 230 Eur verslo kreditas. 2017 m. spalio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu UAB EIKA pardavė 100% pareiškėjos akcijų UAB „Capitalica Baltic Real Estate Fund I“, tačiau nuosavybės teisė į pareiškėjos akcijas UAB „Capitalica Baltic Real Estate Fund I“ vardu įregistruota vėliau – 2017 m. gruodžio 8 d. UAB „Verslo centras 135“ 2017 m. lapkričio 8 d. pasirašė naują kreditavimo sutartį su SEB, pagal kurią SEB suteikė pareiškėjai papildomą 2 721 612,29 Eur paskolą. 2017 m. gruodžio 18 d. sudarytu kreditavimo sutarties pakeitimu Nr. 2 Bendrovė ir SEB sutarė laikyti, kad bendra pareiškėjai suteikto kredito suma sudaro 10 698 052,27 Eur, grąžinimo terminas – 2022-12-18, kreditas suteiktas su 3 mėn. EURIBOR plius 1,95% marža kintamomis palūkanomis.

7. UAB EIKA, kuri tuo metu vis dar buvo pareiškėjos akcininkė, 2017 m. lapkričio 27 d. nusprendė paskirstyti pareiškėjos turimą nepaskirstytą pelną – UAB EIKA buvo paskirta 2 894 000 Eur dividendų (mokėjimai atlikti 2017 m. lapkričio 28 d. ir 2017 m. lapkričio 29 d.).

8. UAB „Capitalica Baltic Real Estate Fund I“ 2019 m. birželio 3 d. sprendimu, skirstant pareiškėjos 2018 metų pelną, dividendams buvo paskirta 4 410 000 Eur, pareiškėja 410 000 Eur akcininkei pervedė banko mokėjimo pavedimu, o dėl likusios 4 000 000 Eur dividendų sumos pareiškėja ir UAB „Capitalica Baltic Real Estate Fund I“ 2019 m. birželio 28 d. sudarė paskolos sutartį su 3,5% metine palūkanų norma.

9. VMI 2021 m. rugsėjo 8 d. pradėjo UAB „Verslo centras 135“ mokestinį patikrinimą, kuris užbaigtas 2021 m. gruodžio 6 d., surašant patikrinimo aktą Nr. (21.222 Mr) FR0680-378 (toliau – ir Patikrinimo aktas).

VMI, nustačiusi PMĮ nuostatų pažeidimus ir vadovaudamasi MAĮ 69 straipsnio 1 dalies, PMĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 11 straipsnio 1 dalies, 17 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir MAĮ 66 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pareiškėjai už tikrinamąjį laikotarpį (2018 – 2020 metus) papildomai apskaičiavo 49 674 Eur (7 318 Eur už 2018 metus + 17 487 Eur už 2019 metus + 24 869 Eur už 2020 metus) mokėtino į biudžetą PM.

10. VMI 2022 m. vasario 2 d. Sprendimu, vadovaudamasi MAĮ 132 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nusprendė: 1) patvirtinti VMI Patikrinimo aktu papildomai apskaičiuotą 49 674 Eur PM sumą; 2) apskaičiuoti 1 943,10 Eur PM delspinigių; 3) skirti 14 902 Eur PM baudą.

11. Pareiškėja, nesutikdama su VMI Sprendimu, 2022 m. vasario 22 d. pateikė skundą MGK, kurį grindė tuo, kad: 1) pareiškėja tinkamai įrodė ekonominį aptariamų paskolų pagrįstumą ir naudingumą pačiai pareiškėjai; 2) VMI klaidingai siekia kvalifikuoti buvusiam akcininkui UAB EIKA paskirtus dividendus kaip kitą, nenurodyto pobūdžio, mokėjimą; 3) VMI nepagrįstai teigia, kad palūkanos pagal 2019 m. birželio 28 d. paskolos sutartį neva turėtų būti laikomos kompensacinėmis palūkanomis (netesybomis) CK prasme; 4) mokestinio patikrinimo metu nebuvo surinkta duomenų, patvirtinančių, kad 2019 m. birželio 28 d. paskolos sutartis sudaryta siekiant įgyti mokestinį pranašumą; 5) nebuvo pagrindo skirti 30% dydžio pelno mokesčio baudą.

MGK 2022 m. balandžio 25 d. Sprendimu nusprendė pakeisti VMI Sprendimą, t. y. vietoj nurodymo pareiškėjai sumokėti į biudžetą 49 674 Eur pelno mokestį, 1 943,10 Eur pelno mokesčio delspinigius ir 14 902 Eur pelno mokesčio baudą, nurodė pareiškėjai sumokėti į valstybės biudžetą 49 674 Eur pelno mokesčio, 1 943,10 Eur pelno mokesčio delspinigius ir 10 881 Eur pelno mokesčio baudą. Taigi, MGK savo Sprendimu iš esmės sumažino pareiškėjai paskirtos PM baudos dydį.

12. Pareiškėja iš esmės nesutikdama su VMI ir MGK sprendimais pateikė skundą teismui.

13.Teismas, visų pirma, pažymi, kad pareiškėjos reikalavimai yra prieštaringi ir tam tikra prasme nelogiški. Minėta, kad pareiškėja prašo panaikinti MGK Sprendimą, kuriuo pakeistas VMI Sprendimas, t. y. iš esmės prašo panaikinti visą MGK Sprendimą, nors dalis MGK Sprendimo pareiškėjai yra palankus. Be to, pareiškėja prašo panaikinti ir visą VMI Sprendimą, t. y. ir tą VMI Sprendimo dalį, kuri MGK Sprendimu jau buvo pakeista, sumažinant paskirtą PM baudą.

14. PMĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apskaičiuojant Lietuvos vieneto apmokestinamąjį pelną, jeigu šis straipsnis nenustato ko kita, iš pajamų atimamos neapmokestinamosios pajamos (1 punktas); atskaitomi leidžiami atskaitymai (2 punktas); atskaitomi ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai (3 punktas).

Pagal PMĮ 17 straipsnio 1 dalį leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti, jeigu šis Įstatymas nenustato ko kita.

Konkretūs neleidžiami atskaitymai įtvirtinti PMĮ 31 straipsnio 1 dalyje.

15. LVAT, aiškindamas PMĮ 17 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra nurodęs, kad leidžiamais atskaitymais, išskyrus šiame įstatyme numatyta išimtis (atskirus atvejus), pripažįstamos tik tokios vieneto sąnaudos, kurios atitinka šias turinčias egzistuoti kartu (kumuliatyvias) sąlygas: (1) vieneto sąnaudos turi būti faktiškai patirtos; (2) sąnaudos patirtos vienetui vykdant komercinę ar gamybinę savo veiklą; (3) komercine ar gamybine veikla, kurią vykdant patiriamos sąnaudos, vienetas siekia gauti ir (arba) uždirbti pajamų ar kokios kitos ekonominės naudos; (4) sąnaudos turi būti įprastinės veiklai, kurią vykdant vienetas jas patiria; (5) sąnaudos turi būti būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti. Sprendžiant klausimą dėl sąnaudų pripažinimo leidžiamiems atskaitymams, šiomis sąnaudomis laikomos ne visos vieneto patirtos veiklos išlaidos, bet tik tokios išlaidos, kurios yra pripažintos sąnaudomis Pelno mokesčio įstatymo prasme. Tai reiškia, kad prieš sprendžiant dėl Pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies taikymo, turi būti išspręstas klausimas dėl sąnaudų pripažinimo Pelno mokesčio įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau vien atitinkamų išlaidų pripažinimas sąnaudomis savaime nereiškia jų pripažinimo leidžiamiems atskaitymams. Iš tiesų Pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalis, be kita ko, reikalauja, jog sąnaudos būtų patirtos vienetui vykdant komercinę ar gamybinę veiklą, kuria jis (vienetas) siekia pajamų ar kitos ekonominės naudos. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, norint konstatuoti šių sąlygų buvimą turint tikslą atitinkamas (konkrečias) sąnaudas priskirti leidžiamiems atskaitymams, būtina vertinti šių sąnaudų atsiradimą nulėmusius vieneto (mokesčio mokėtojo) veiksmus (veiklą) (žr., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 16 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-1409-602/2015).

Ši LVAT praktika, priešingai negu teigia pareiškėja, yra aktuali nagrinėjamam ginčui, tad ja turi būti vadovaujamasi.

16. Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju PMĮ 17 straipsnio 1 dalyje minimos išimtys iš bendros taisyklės ginčo teisiniams santykiams nėra taikomos (aktualios).

17. Teismas taip pat pastebi, kad tarp šalių nėra ginčo dėl pagal kreditavimo sandorį su banku sumokėtų palūkanų pripažinimo sąnaudomis, kaip jos suprantamos pagal PMĮ; mokesčių administratorius, iš esmės nekvestionuodamas pareiškėjos teisės aptariamas palūkanas (jų dalį, kurios buvo mokamos už kreditą, kuris buvo panaudotas dividendų išmokėjimui) pripažinti sąnaudomis, neigia jos galimybę šias sąnaudas pripažinti leidžiamais atskaitymais apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną.

18. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sutinka su atsakovo pozicija, kad surinkti duomenys apie pareiškėjos įsteigimą ir veiklą leidžia daryti išvadą, jog pareiškėja, paimdama ginčo paskolą (papildomą kreditą iš AB SEB banko) ir išmokėdama tuometiniam akcininkui (UAB EIKA) iš esmės jo paties lėšas, t. y. pareiškėjai reorganizacijos metu (2017 m. rugpjūčio 1 d.) perduotų turto ir įsipareigojimų skirtumą, apskaitytą kaip nuosavo kapitalo nepaskirstytojo pelno dalį, neveikė kaip vienetas, vykdantis komercinę ar gamybinę veiklą, kuria siekiama pajamų ar kitos ekonominės naudos PMĮ prasme. Pareiškėja savo veiksmais iš esmės veikė akcininkės - UAB EIKA, interesais ir jos ekonominei naudai gauti.

Tokį vertinimą pagrindžia Patikrinimo akte ir VMI Sprendime nustatytos faktinės aplinkybės: 1) atskyrimo sąlygų įmonių atkyrimo projekte, patikslintame 2017 m. rugpjūčio 1 d. datai, buvo nurodytas perduotinas 3 308 482 Eur ataskaitinių metų pelnas, tačiau tos pačios datos perdavimo – priėmimo aktuose nurodytas tik perduodamas turtas, o įsipareigojimai ir sutartys, perduotino nuosavo kapitalo dydis, tame tarpe ir nepaskirstytojo pelno dalis, šiuose aktuose nenurodytas; 2) pareiškėja už laikotarpį nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. (įforminto reorganizavimo) iki 2017 m. rugsėjo 30 d. (įforminto reorganizavimo pareiškėją prijungiant prie UAB „Esika“) apskaičiavo 170 858 Eur ataskaitinio laikotarpio (2017 m.) nuostolių; UAB „Esika“ 2017 m. pelno taip pat neuždirbo; 3) pareiškėjos turto perkainojimo teigiamas rezultatas apskaitytas 2017 m. gruodžio mėn.; 4) VĮ Registrų centrui nebuvo pateikti tarpiniai finansinių ataskaitų rinkiniai, kurie, vadovaujantis ABĮ 60¹ straipsnio 3 dalimi, turėjo būti pateikti VĮ Registrų centrui siekiant paskirti dividendus už trumpesnį nei finansiniai metai laikotarpį; 5) pareiškėja už 2017 m. nedeklaravo UAB EIKA išmokėtų dividendų.

Sutiktina su mokesčių administratoriaus išvada, kad pareiškėjos 2017 m. lapkričio 28 – 29 d. išmokėtos 2 894 000 Eur piniginės lėšos akcininkei UAB EIKA, tai jos paties pareiškėjai 2017 m. rugpjūčio 1 d. įformintos reorganizacijos metu perduotų turto ir įsipareigojimų skirtumas, apskaitytas kaip nuosavo kapitalo nepaskirstytojo pelno dalis.

Taigi, pareiškėja, sudarydama 2017 m. lapkričio 8 d. sutartį su AB SEB banku dėl papildomo 2 721 612,29 Eur verslo kredito ir didžiąją dalį gauto – 2 514 217,86 Eur, panaudojusi išmokėti pinigines lėšas akcininkei UAB EIKA, siekė ne savo ekonomiškai pagrįstų tikslų, bet veikė UAB EIKA interesais ir jos ekonominei naudai. Tad akivaizdu, kad Bendrovės patirtos palūkanų sąnaudos pagal minėtą kreditavimo sutartį nėra susijusios su komercine ar gamybine veikla, kuria siekiama pajamų ar kitokios ekonominės naudos. Tuo pačiu tai reiškia, kad mokesčių administratorius visiškai pagrįstai atsisakė ginčo palūkanas pripažinti leidžiamais atskaitymais.

19. Pareiškėja akcentuoja, kad yra remiamasi formaliais administracinio pobūdžio neatitikimais, pvz., tuo, kad VĮ Registrų centrui nebuvo pateikti tarpiniais finansinių ataskaitų rinkiniai ir pan., kurie, pasak pareiškėjos, negali lemti pareiškėjos išmokėtų lėšų kvalifikavimo ir tuo pačiu su jomis susijusių sumokėtų palūkanų pripažinimo ar nepripažinimo leidžiamais atskaitymais.

Tačiau teismas su tokiais pareiškėjos samprotavimais nesutinka. Kaip matyti iš skundžiamų sprendimų, buvo nustatytas ne vienas, koks nors formalus, kaip teigia pareiškėja, trūkumas, bet visa eilė faktinių aplinkybių, kurių visuma leido padaryti anksčiau nurodytas išvadas.

Tai, kad pareiškėjai, kaip ji teigia, nėra aišku, kokio pobūdžio mokėjimu MGK ir VMI laiko pareiškėjos UAB EIKA išmokėtus dividendus, niekaip nepaneigia šioje byloje padarytų išvadų.

20. Teismas taip pat nesutinka su pareiškėjos argumentu, kad buvo nepagrįstai susiaurintas PMĮ 17 straipsnio 1 dalies turinys. Priešingai, nagrinėjamu atveju PMĮ 17 straipsnio 1 dalis buvo pritaikyta tinkamai, atsižvelgiant į esamą teismų praktiką.

Be to, pareiškėjos nurodomos aplinkybės, kad dėl vykdytų operacijų pagerėjo konsolidavimo rodikliai (ROE, ROA, ROCE) finansinėje apskaitoje, nepatvirtina tokių sąnaudų galimumo priskirti jas leidžiamiems atskaitymams, nes sąnaudos neatitinka imperatyvių PMĮ įtvirtintų sąnaudų priskyrimo leidžiamiems atskaitymams kriterijų.

21. Pareiškėjos teiginys, kad liko neįvertintas faktas, jog SEB pareiškėjos mokamas palūkanas įtraukia į savo pajamas ir apmokestina PM, galimai, dar didesniu tarifu, nei pareiškėja. Tačiau teismas pažymi, kad šie pareiškėjos teiginiai iš esmės nėra susiję su nagrinėjama byla, tad teismas nemato reikalo dėl jų pasisakyti.

22. MAĮ 10 straipsnyje yra įtvirtintas turinio viršenybės prieš formą principas, t. y. mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai.

MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.

23. LVAT yra nurodęs, kad siekiant konkrečiai situacijai taikyti MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas būtina nustatyti, jog mokesčių mokėtojas, sudarydamas atitinkamus sandorius ar vykdydamas tam tikras ūkines operacijas, siekė vienintelio tikslo – gauti mokestinę naudą; mokesčių administratorius privalo pagrįsti tvirtinimą, jog sandoriai sudaryti siekiant mokestinės naudos; ginčui pasiekus teismą, pastarasis turi nustatyti, ar mokesčių administratoriaus išvada dėl tikrojo ginčo sandorio (ūkinės operacijos) turinio yra pagrįsta tinkamu faktinių aplinkybių vertinimu ir pakankamais įrodymais (žr., pvz., 2017 m. liepos 4 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-517-442/2047; ir kt.).

LVAT taip pat yra išaiškinęs, kad taikant turinio viršenybės prieš formą principą, iš esmės yra atliekamas konkretaus mokestinio teisinio santykio dalyvio veiklos turinio vertinimas. Šis veiklos vertinimas atliekamas siekiant ne sukurti, pakeisti ar panaikinti mokestinius teisinius santykius, t. y. santykius, kurie yra reguliuojami mokesčių įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų, bet siekiant tinkamai kvalifikuoti nustatytas tikrąsias teisiškai reikšmingas aplinkybes, tokiu būdu atskleidžiant realiai atsiradusius ir egzistuojančius mokestinius teisinius santykius. Tai reiškia, jog taikant aptariamą principą yra atliekamas tokios mokestinių teisinių santykių dalyvių veiklos vertinimas, pirmenybę teikiant ne šios veiklos formaliai išraiškai, bet jos turiniui, kuri ne tik tiesiogiai ar betarpiškai yra susijusi su konkrečiais mokestiniais teisiniais santykiais, bet ir kuri lemia (lėmė) šių santykių ar jų dalies atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą. Šis veiklos vertinimas atliekamas inter alia (be kita ko) paisant protingumo ir sąžiningumo principų; turinio viršenybės prieš formą principo taikymas pats savaime (savarankiškai) negali tiesiogiai paveikti aptariamų santykių dalyvių teisių ir pareigų apimties ar sukurti naujas mokestinių prievolių atsiradimo ar priskyrimo atitinkamam asmeniui taisykles, bet sudaro prielaidas atitinkamus santykius kvalifikuoti pagal kitas mokesčių įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų nuostatas, nei tas, kurios būtų taikomos atsižvelgiant į formalią mokestinių teisinių santykių dalyvių veiklos išraišką (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-715/2013; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-533-442/2020; ir kt.).

24. Byloje nustatyta, kad pareiškėjos akcininko UAB „Capitalica Baltic Real Estate Fund I“ 2019 m. birželio 3 d. sprendimu, skirstant 2018 m. pelną, dividendams buvo paskirta 4 410 000 Eur, kurių 410 000 Eur buvo sumokėta akcininkui banko mokėjimo pavedimu, o 4 000 000 Eur suma buvo performinta į akcininko pareiškėjai suteiktą paskolą su 3,5 proc. metine palūkanų norma (2019 m. birželio 28 d. sutartis). Minėtoje tarp pareiškėjos ir akcininko UAB „Capitalica Baltic Real Estate Fund I“ sudarytoje sutartyje nurodyta, kad „Šalys, pasirašydamos šią Sutartį, neatšaukiamai ir besąlygiškai patvirtino, kad Pareiškėja sumokėjo akcininkui 2019-06-03 vienintelio akcininko sprendimu paskirtą 4 000 000 Eur dividendų sumos dalį, t. y. Pareiškėjos prievolė sumokėti likusią 4 000 000 Eur dividendų sumos dalį pagal 2019-06-03 vienintelio akcininko sprendimą pasibaigė, o akcininkas suteikė Pareiškėjai 4 000 000 Eur paskolą, t. y. akcininko prievolė suteikti 4 000 000 Eur paskolą pagal šią Sutartį pasibaigė“. Pažymėtina, kad 2019 – 2020 m. pareiškėja pagal minėtą 2019 m. birželio 28 d. sutartį akcininkui UAB „Capitalica Baltic Real Estate Fund I“ sumokėjo 600 000 Eur; pareiškėja minėtu laikotarpiu palūkanų nemokėjo ir jų įsiskolinimas 2020 m. gruodžio 31 d. sudarė 197 132,64 Eur.

Pagal pareiškėjos AB SEB banko piniginių lėšų judėjimo ataskaitas (išrašus) už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. nustatyta, kad pareiškėjos 2019 m. sausio 1 d. turėtas piniginių lėšų likutis sudarė 324 314,08 Eur, piniginės įplaukos per 2019 m. sudarė 1 973 077,40 Eur, patirtos išlaidos per 2019 m. – 2 242 178,19 Eur ir piniginių lėšų likutis 2019 m. gruodžio 31 d. sudarė 55 213,29 Eur. Mokesčių administratorius, atlikęs detalią pareiškėjos gautų piniginių įplaukų ir išlaidų analizę už laikotarpį nuo 2019 m. birželio 3 d. (dividendų paskyrimo data) iki 2019 m. gruodžio 31 d., nustatė, kad pareiškėjos turėtas nepanaudotas piniginių lėšų likutis 2019 m. birželio 3 d. sudarė 511 395,52 Eur, lėšų likutis nuo 2019 m. birželio 3 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. svyravo tarp 106 865,31 Eur ir 594 237,51. Šiuo laikotarpiu Bendrovės gautos piniginės lėšos buvo panaudotos atsiskaitymams su kreditoriais. Taigi, mokesčių administratorius visiškai pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėja neturėjo apyvartinių piniginių lėšų paskirtiems dividendams akcininkui išmokėti.

Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad pareiškėjos akcininkas - UAB „Capitalica Baltic Real Estate Fund I“, turėjo žinoti, kad Bendrovė neturėjo laisvų piniginių lėšų išmokėti akcininkui dividendus, tačiau Bendrovės akcininko sprendimas išmokėti jam dividendus vis tiek buvo priimtas.

Šios aplinkybės byloje nėra ginčijamos.

25. Taigi, atsižvelgiant į mokestinio patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes, konkrečiai, kad 1) pareiškėjos akcininko (UAB „Capitalica Baltic Real Estate Fund I“) sprendimas dėl 4 410 000 Eur dividendų paskyrimo išmokėti buvo priimtas nepaisant aplinkybės, jog Bendrovė nebuvo finansiškai pajėgi tokio dydžio dividendus išmokėti (nedisponavo tokio dydžio laisvomis apyvartinėmis lėšomis), 2) Bendrovės akcininkas realiai paskolos piniginių lėšų, kuriuos būtų prievolė grąžinti, neišmokėjo, 3) Bendrovės akcininko pajamos priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms pagal PMĮ 12 straipsnio 5 punktą, teismo nuomone, mokesčių administratorius visiškai pagrįstai padarė išvadą, kad Bendrovės dividendų skolos įsipareigojimas akcininkui - UAB „Capitalica Baltic Real Estate Fund I“, performintas į akcininko Bendrovei suteiktą paskolą, - tai tik mokestinės naudos siekimas; tikslas – formalaus paskolos sandorio pagrindu suformuotomis palūkanų sąnaudomis sumažinti Bendrovės mokėtiną į biudžetą pelno mokestį, kai tuo tarpu tokios palūkanų pajamos akcininkui, veikiančiam pagal Lietuvos Respublikos kolektyvinio investavimo subjektų įstatymą, vadovaujantis PMĮ 12 straipsnio 5 punktu, priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms.

Mokesčių administratorius teisus teigdamas, kad pagal 2019 m. birželio 28 d. paskolos sutartį apskaičiuotos 197 132,64 Eur paskolos palūkanų sąnaudos negali būti pripažįstamos leidžiamais atskaitymais, mažinančiais apmokestinamąjį pelną, nes šio sandorio įforminimo pagrindinis tikslas buvo mokestinio pranašumo įgijimas – sumažinti Bendrovės mokėtiną į biudžetą pelno mokestį. Teismas sutinka su mokesčių administratoriaus pozicija, kad pareiškėjos dividendų skolą performinant į akcininko paskolą buvo siekiama ne įprastinių tokioms sutartims būdingų tikslų, o išimtinai tik mokestinės naudos, t. y. sumažinti mokėtiną pelno mokestį. Tad mokesčių administratorius, taikydamas turinio viršenybės prieš formą principą bei vadovaudamasis MAĮ 10 ir 69 straipsnių nuostatomis, visiškai pagrįstai Bendrovės palūkanų sąnaudas pagal PMĮ 31 straipsnio 3 punkto nuostatas nepripažino Bendrovės leidžiamais atskaitymais (palūkanos kvalifikuotos kaip netesybos).

26. Pabrėžtina ir tai, kad Bendrovei laiku neišmokėjus dividendų akcininkui, jis tampa jos kreditoriumi ir pagal ABĮ 60 straipsnio 5 dalį įgyja teisę už Bendrovės vėlavimą vykdyti savo įsipareigojimus reikalauti CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatytų 6 proc. dydžio palūkanų, kurios pagal PMĮ 31 straipsnio 1 dalies 3 punktą būtų Bendrovės neleidžiami atskaitymai. Įforminus paskolos sandorį, kuriuo buvo nustatytos metinės palūkanos, Bendrovė vis tiek liko skolinga pinigų sumą, lygią paskirtiems ir neišmokėtiems dividendams, bei įsipareigojo mokėti palūkanas, kurias būtų turėjusi mokėti ir pagal CK už pradelstą dividendų mokėjimą (t. y. įsipareigojimas akcininkui realiai nepakito – paskolos sutartimi tik buvo įformintas įmonės įsipareigojimas mokėti palūkanas, - faktiškai netesybas už vėluojamus mokėti dividendus); taip Bendrovė formaliai įgijo teisę atskaityti palūkanų sąnaudas pagal įformintą paskolos sutartį, be to, taip pat akcininkui gautos palūkanos – neapmokestinamos pajamos.

Tad pareiškėjos išvedžiojimai, kad ji šiuo sandoriu gavo realią ekonominę naudą, - atmestini kaip nepagrįsti; sutiktina, kad pareiškėjos nurodyta ekonominė nauda labiau yra teorinė, negu reali. Pagrindinis pareiškėjos tikslas, kuris yra realus ir akivaizdus, tai mokestinės naudos gavimas. Taigi, šis tikslas yra dominuojantis, o ekonominės naudos gavimas, minėta, yra labiau tik teorinis. Dar kartą pabrėžtinas aspektas, kad pareiškėjai nesudarius paskolos sutarties su savo akcininku, pareiškėjos ekonominė situacija realiai nebūtų niekaip pasikeitusi, pvz., pablogėjusi. Tad tai irgi netiesiogiai patvirtina, kad pagrindinis sandorio sudarymo tikslas buvo tik mokestinio pranašumo įgijimas. Pareiškėjos teiginiai, kad akcininkas būtų galėjęs reikalauti visos prievolės įvykdymo ir pan. bei taip būtų ženkliai pablogėjusi pareiškėjos situacija tik parodo pareiškėjos argumentų dėl neva gautos ekonominės naudos netikrumą; nelogiška būtų galvoti, kad pareiškėjos akcininkas sąmoningai būtų veikęs prieš savo įmonę ir atlikęs veiksmus, kurie būtų galėję pakenkti jos veiklai ir pan.

27. Teismas konstatuoja, kad mokesčių administratorius tiek Patikrinimo akte, tiek ir skundžiamame Sprendime pakankamai aiškiai ir įtikinamai išdėstė argumentus dėl MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, pareiškėjos mokestinės naudos siekimą nustatė atlikęs byloje esančių įrodymų visumos analizę ir vertinimą, kurių pagrindu atkūrė tikrąsias sandorių aplinkybes ir pagrįstai apmokestino pareiškėją.

28. Pareiškėja teigia, kad jokie teisės aktai nenustato, jog sprendimas skirstyti dividendus gali būti priimtas tik tuomet, kai įmonė turi visą dividendų sumą laisvomis apyvartinėmis lėšomis.

Teismas su tokiu pareiškėjos teiginiu iš dalies sutinka, tačiau tai nekeičia byloje padarytų išvadų dėl pagrindinio pareiškėjos tikslo nagrinėjamu atveju buvimo – siekimo tik mokestinės naudos. Tokią išvadą mokesčių administratorius padarė ne remiantis šia viena pareiškėjos nurodyta aplinkybe, bet vertindamas jų visumą, kurios indikuoja tikruosius pareiškėjos tikslus ir ketinimus. Be to, pareiškėja realiai turėjo tik labai mažą apyvartinių lėšų dalį, reikalingų dividendams išmokėti.

29. Pareiškėja teigia, kad nebuvo analizuoti CK ir LAT praktikoje įtvirtinti netesybų ir palūkanų kriterijai; tam, kad mokėjimas būtų pripažintas netesybomis, turi būti neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta skolininko pagrindinė prievolė kreditoriui. Tačiau nagrinėjamu atveju to nebuvo. Nurodo, kad UAB „Capitalica Baltic Real Estate Fund I“ sprendimas paskirti dividendus buvo priimtas 2019 m. birželio 3 d. Vadovaujantis ABĮ 60 straipsnio 5 dalimi – dividendai turi būti išmokėti akcininkams per vieną mėnesį nuo sprendimo paskirstyti pelną priėmimo dienos. Paskolos sutartis sudaryta 2019 m. birželio 28 d., t. y. dar nesibaigus ABĮ įtvirtintam dividendų išmokėjimo terminui. Kitaip tariant, paskolos sutartis buvo sudaryta dėl nepasibaigusios prievolės, todėl ji niekaip nesietina su šalių įsipareigojimų nevykdymu.

Tačiau teismas su tokiais pareiškėjos argumentais nesutinka. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje situacijoje nėra sprendžiamas civilinis ginčas dėl netesybų (ar palūkanų) priteisimo ir / ar pan. Nagrinėjamu atveju sprendžiami mokestiniai klausimai viešosios mokesčių teisės taikymo prasme. Tad vien tai, kad mokesčių administratorius pareiškėjos paskolos sutartyje nurodytas palūkanas kvalifikavo kaip netesybas dar nepasibaigus prievolės terminui įvykdyti dividendų išmokėjimą akcininkui, nekeičia esmės. Byloje nustatytų aplinkybių visuma mokesčių administratoriui leido taikyti MAĮ 69 straipsnio 1 dalį, nustačius, kad 2019 m. birželio 28 d. sutartis yra tik formalus sandoris, tikslu šio sandorio pagrindu suformuotomis palūkanų sąnaudomis sumažinti pareiškėjos mokėtiną į biudžetą pelno mokestį; tad visiškai pagrįstai Bendrovės palūkanų sąnaudos pagal PMĮ 31 straipsnio 1 dalies 3 punktą buvo pripažintos Bendrovės neleidžiamais atskaitymais, t. y. šios nurodytos palūkanos buvo kvalifikuotos kaip netesybos mokesčių įstatymo taikymo prasme.

30. Pareiškėja yra pateikusi ir daugiau argumentų, tačiau jie yra pakankamai smulkmeniški, nereikšmingi ar dėl jų jau yra pasisakęs mokesčių administratorius ir MGK, su kurių argumentais teismas sutinka, tad plačiau šiame sprendime teismas jų nebenagrinėja.

31. MAĮ 66 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais.

32. Taigi, kadangi pareiškėja nustatyta tvarka tinkamai neapskaičiavo mokėtino PM, tad tai, vadovaujantis MAĮ 66 straipsnio 2 dalimi, padarė mokesčių administratorius.

33. Teismas pažymi, kad šioje byloje nėra ginčo dėl pareiškėjai priskaičiuoto PM dydžio. Teismas savo iniciatyva taip pat nenustatė, kad šis mokestis, konkrečiai jos dydis, būtų apskaičiuotas netinkamai.

Tas pats iš esmės pasakytina ir dėl pareiškėjai apskaičiuotų PM delspinigių, jų dydžio, bei paskirtos PM baudos ir jos dydžio. Beje, kaip matyti iš MGK Sprendimo, MGK pareiškėjai paskirtą 14 902 Eur PM baudą sumažino iki 10 881 Eur. Dar daugiau mažinti pareiškėjai paskirtą PM baudą pagrindo nėra.

34. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daryta išvada, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra jokio pagrindo.

Tad pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

35. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Kadangi pareiškėjos skundas atmestas, t. y. sprendimas priimtas ne jos naudai, tad pareiškėja neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovas įrodymų apie savo patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, tad jų atlyginimo klausimas nesvarstytinas.

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Verslo centras 135“ skundą dėl sprendimų panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.