- Teismas
- Alytaus apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-12-05
- Bylos Nr.
- 2YT-3665-780/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramūnas Šarka
- Suinteresuotas asmuo
- Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Lazdijų rajono savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Pareiškėjas
- D. M.
- Advokatai
- Asta Bilinskienė
- Kategorijos
suinteresuoto asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovėms Justinai Bertulytei ir Daliai Lungevičienei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pagal pareiškėjos D. M. pareiškimą, suinteresuoti asmenys Lazdijų rajono savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad D. M., a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Lazdijų r. sav., buvo dvaro sodyba, kuri priklausė D. M. seneliui J. M..
Pareiškimas grindžiamas šiais pareiškėjos argumentais ir paaiškinimais. Pareiškėjai nuosavybės teise priklauso du žemės sklypai esantys (duomenys neskelbtini), Lazdijų r. sav., kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini). Šie žemės sklypai yra suformuoti padalijus žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teisė į žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), buvo atkurta pareiškėjos motinos A. P. seseriai M. J. Alytaus apskrities valdytojo administracijos 1996-05-24 įsakymu Nr. 291 ir Alytaus apskrities valdytojo 1996-05-24 sprendimu Nr. 59-4741. M. J. 2009-10-09 mainų sutartimi Nr. 2370 žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), perleido pareiškėjos motinai A. P., o pastaroji 2009-11-04 dovanojimo sutartimi Nr. 2573 šį žemės sklypą padovanojo pareiškėjai D. M.. Iki nacionalizacijos žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), valdė pareiškėjos senelis J. M., kuriam žemė buvo suteikta apie 1928 metus, įgyvendinant Lietuvos Steigiamojo Seimo 1922-02-15 priimtą Žemės reformos įstatymą. Pareiškėjos senelio nuosavybės teisę į žemę patvirtina 1933-04-07 Žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamento ištrauka iš Seinų apskrities (duomenys neskelbtini) išskirstymo vienkiemiais projekto plano, padaryto 1928 metais matininko K. A.. Žemė pareiškėjos seneliui buvo suteikta (duomenys neskelbtini) dvaro teritorijoje su joje esančiais apleistais bešeimininkiais, prastos būklės (duomenys neskelbtini) dvaro pastatais. Vienas buvusio dvaro pastatas buvo ant kalno, dabartiniame žemės sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ir suteikiant žemę pareiškėjos seneliui šio pastato dar buvo išklikę sienų likučiai ir pamatai, kuriuos pareiškėjos senelis pats išardė ir statybines medžiagas panaudojo statydamas savo namą 1933 metais. Kitas dvaro pastatas buvo dar labiau apleistas ir buvo prie ežero, dabartiniame žemės sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Šio pastato vietą buvusių statinių išdėstymo schemoje matininkė pažymėjo pagal pareiškėjos paaiškinimus, o jai apie tai papasakojo jos dėdė J. V. M., kuris žino dvaro pastatų buvimo vietą. Pareiškėjos senelis buvo ir apleistų dvaro statinių savininkas, nes žemė jam ir buvo suteikta su pastatų likučiais, kuriais jis disponavo kaip savininkas. Jeigu dvaras būtų turėjęs savininką, žemė toje vietoje pareiškėjos seneliui nebūtų buvusi suteikta. Pareiškėja yra antros eilės J. M., kuriam priklausė apleisti dvaro statiniai, įpėdinė, todėl remiantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punktu ji turi teisę miško žemę paversti kitomis naudmenomis ir atstatyti neišlikusią sodybą kaip antros eilės įpėdinė pagal įstatymą. Kultūros paveldo departamento duomenys ir (duomenys neskelbtini) dvarvietės teritorijos žvalgomųjų darbų tyrimų ataskaita patvirtina, kad pareiškėjai priklausančiuose žemės sklypuose buvo (duomenys neskelbtini) dvaro teritorija su pastatu, kurio vieta nustatyta ir yra saugotina nekilnojamoji kultūros vertybė – pastato vieta. Kito dvaro pastato vietą patvirtina liudytojo J. V. M. parodymai. Kadangi abu dvaro pastai buvo viename žemės sklype, kuris priklausė pareiškėjos seneliui, o kadastrinių matavimų metu, dėl žemės sklypą kertančio kelio, jis privalėjo būti padalintas į du žemės sklypus, pareiškėja prašo nustatyti juridinį faktą, kad abiejuose žemės sklypuose buvo dvaro pastatai. Nustačius tokius faktus pareiškėja galės įgyvendinti savo teisę atkurti buvusią sodybą.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Lazdijų rajono savivaldybės administracija sutinka su pareiškėjos reikalavimu ir nurodė, kad nėra jokių duomenų, kurie galėtų prieštarauti šio juridinio fakto nustatymui (2 t., b. l. 40-41).
Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos raštu paaiškino, kad palieka teismui vertinti, ar pareiškėjo pateikti įrodymai sudaro pagrindą nustatyti prašomą juridinę reikšmę turintį faktą, nes pateiktuose pareiškėjos senelio nuosavybės teisę į žemę patvirtinančiuose dokumentuose nėra duomenų apie šioje žemėje buvusius statinius (2 t., b. l. 59-61).
Suinteresuoto asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovės pripažino, kad abu pareiškėjos žemės sklypai patenka į (duomenys neskelbtini) dvaro teritoriją, kurioje vieno dvaro pastato vieta yra nustatyta ir yra saugoma kaip vertingoji kultūros paveldo savybė, o kito pastato vieta kitame žemės sklype nėra fiksuota, tačiau kultūrinis sluoksnis su archeologiniais radiniais yra abiejuose sklypuose. Kultūros paveldo departamentas sutinka, kad abiejuose pareiškėjos sklypuose buvo dvaro sodyba ir patvirtina, kad nustačius juridinę reikšmę turtinį faktą statyba abiejuose sklypuose bus galima, nes pareiškėjai jau yra išduoti specialieji paveldosaugos reikalavimai statybai abiejuose žemės sklypuose. Klausimą, ar šie žemės sklypai nuosavybės teise priklausė pareiškėjos seneliui kultūros paveldo departamentas palieka teismui spręsti, nes tai nėra departamento kompetencija.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Ypatingosios teisenos tvarka teismas nustato tik tokius faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 444 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę, t. y. sukelti pareiškėjui tam tikrų teisinių padarinių ir, jį nustačius, pareiškėjas įgytų tam tikrą subjektinę teisę, galėtų įgyvendinti jau esamą teisę ar kitu būdu pasikeistų jo teisinis statusas; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444, 445 straipsnis). Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-388/2010; Nr. 3K-3-93/2009; Nr. 3K-3-175/2009). Todėl nagrinėjamu atveju pirmiausia svarbu išsiaiškinti, ar prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas sukels pareiškėjai tam tikrus teisinius padarinius.
Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai patvirtina, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), Lazdijų r. sav., yra miškų ūkio paskirties ir yra suformuoti padalijus 3,14 ha žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kuris anksčiau priklausė M. J., o vėliau A. P. (1 t., b. l. 8-13). Pagal 1991-11-28 prašymą grąžinti buvusio žemės savininko J. M. žemę (1 t., b. l. 18-19) nuosavybės teisė į 3,14 ha žemės sklypą, kurio iki padalijimo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), buvo atkurta M. J. remiantis Alytaus apskrities valdytojo administracijos 1996-05-24 įsakymu Nr. 291 ir Alytaus apskrities valdytojo 1996-05-24 sprendimu Nr. 59-4741(1 t., b. l. 23, 24-25, 26, 27). 2009-10-09 mainų sutartimi Nr. 2370 M. J. 3,14 ha žemės sklypą, kurio iki padalijimo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), perleido A. P. (1 t., b. l. 28-32, 33-34). 2009-11-04 dovanojimo sutartimi Nr. 2573 A. P. 3,14 ha žemės sklypą, kurio iki padalijimo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), padovanojo pareiškėjai D. M. (1 t., b. l. 35-38). M. M. gimimo liudijimas (1 t., b. l. 39), M. M. ir V. J. santuokos liudijimas (1 t., b. l. 40), A. M. gimimo liudijimas (1 t., b. l. 41), A. M. ir V. P. santuokos liudijimas (1 t., b. l. 42) patvirtina, kad M. J. ir A. P. yra seserys, o jų tėvas yra J. M.. Pareiškėjos D. P. gimimo liudijimas ir jos santuokos liudijimas (1 t., b. l. 43) patvirtina, kad jos motina yra A. P., o jos senelis yra J. M..
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarką nustato Vyriausybė. Miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik šiame įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais, o vienas iš jų yra 7 punkte numatytas atvejis: buvusioms sodyboms privačioje miško žemėje atstatyti Vyriausybės nustatyta tvarka. Teisę atstatyti neišlikusią sodybą, kurios buvimo faktas nustatomas pagal archyvinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę, – nustatant juridinį faktą, turi tik šios sodybos buvę savininkai ir (ar) jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.11 straipsnio 1 dalį, paveldint pagal įstatymą įpėdiniai lygiomis dalimis yra: 1) pirmos eilės - palikėjo vaikai (tarp jų ir įvaikiai) ir palikėjo vaikai, gimę po jo mirties; 2) antros eilės - palikėjo tėvai (įtėviai), vaikaičiai; 3) trečios eilės - palikėjo seneliai tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės, palikėjo provaikaičiai. Minėtoje teisės normoje nurodyti pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą yra asmenys, kurie su buvusiu sodybos savininku susiję giminystės ryšiais.
Iš nurodytų įrodymų matyti, kad pareiškėja yra J. M. vaikaitė (anūkė), t. y. tiesioginė (pagal CK 3.132 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą tiesiąją giminystės liniją) antros eilės įpėdinė pagal įstatymą (CK 5.11 straipsnio 1 dalies 2 punktą), todėl ji patenka į Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punkte apibrėžtą asmenų ratą, kurie turi teisę atstatyti neišlikusią sodybą Miško žemėje, pavertus ją kitomis naudmenomis. Ši pareiškėjos teisė yra konstatuota ir Kauno apygardos teismo nutartimi Nr. 2S-1299-638/2018, priimta šioje byloje sprendžiant pareiškimo priėmimo klausimą, kurioje teismas konstatavo, kad nepaisant to, jog pareiškėja nuosavybės teisę į miško žemę įgijo dovanojimo sandorio pagrindu, ji turi teisę pagal Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas į buvusios J. M. sodybos atstatymą, todėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas sukeltų pareiškėjai teisines pasekmes. Be to, pareiškėja ne tik yra asmuo, kuris turi teisę į buvusios sodybos atstatymą miško žemėje, bet ir turi Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2015-03-27 išduotus specialiuosius paveldosaugos reikalavimus statybai abiejuose pareiškėjai priklausančiuose žemės sklypuose, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 87-88), todėl prašomo nustatyti fakto patvirtinimas neabejotinai sukels pareiškėjai teisines pasekmes, nes ji įgys teisę įstatymo nustatyta tvarka atstatyti buvusią sodybą miško žemėje.
Nustačius, kad pareiškėja pagal Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas turi teisę į jos seneliui J. M. priklausiusios buvusios sodybos atstatymą būtina nustatyti, ar byloje pateikti įrodymai patvirtina faktą, kad pareiškėjos seneliui nuosavybės teise priklausė buvusi dvaro sodyba ir ar ji buvo pareiškėjai šiuo metu priklausančiuose žemės sklypuose.
Byloje pateikti rašytiniai įrodymai: istorinė pažyma apie teritoriją, įeinančią į vadinamąją (duomenys neskelbtini) dvarvietę (1 t., b. l. 44-49), (duomenys neskelbtini) dvarvietės teritorijos Lazdijų r. sav., (duomenys neskelbtini) k., 2016 m. žvalgomųjų darbų ataskaita (1 t., b. l. 59-109), Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos ketvirtosios Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2017-10-31 aktas Nr. KPD-VL-1047/1 (1 t., b. l. 52-57), (duomenys neskelbtini) dvarvietės apibrėžtų teritorijos ribų planas (1 t., b. l. 58), M.-O. J. žemės sklypo Nr. 24 abrisas (1 t., b. l. 22) ir laikinasis žemės sklypo Nr. 24 planas (1 t., b. l. 27), buvusių statinių išdėstymo schema (1 t., b. l. 7), patvirtina, kad abu pareiškėjos žemės sklypai, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), Lazdijų r. sav., patenka į (duomenys neskelbtini) dvarvietę, kurioje yra fiksuota ir šioje nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijoje esanti vertingoji savybė – buvusio dvaro pastato vieta, kuri yra pareiškėjos žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Byloje esanti 1933-04-07 Žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamento ištrauka iš Seinų apskrities (duomenys neskelbtini) išskirstymo vienkiemiais projekto plano, padaryto 1928 metais matininko K. A., patvirtinto 1930-09-04, patvirtina, kad šis dokumentas buvo išduotas pareiškėjos seneliui J. M. jo nuosavybės teisei į žemę, esančią Seinų apskrityje, (duomenys neskelbtini) kaime, pavirtinti (1 t., b. l. 14-17). Šioje ištraukoje esantis J. M. priklausančio žemės sklypo planas visiškai sutampa su dabartinių pareiškėjos žemės sklypų, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), planais ir (duomenys neskelbtini) dvarvietės apibrėžtų teritorijos ribų planu, o šiuos rašytinius įrodymus patvirtino ir byloje liudytoju apklaustas buvusio žemės savininko J. M. sūnus J. V. M..
Liudytojas J. V. M. patvirtino, kad jis nuo gimimo gyveno (duomenys neskelbtini) kaime su tėvais kol 1928 metais kaimas sudegė. Tais metais žmonėms pradėjo dalinti žemę ir jo tėvas J. M. gavo žemės buvusio pono dvaro vietoje. Per jų žemės sklypą ėjo kelias ir kairėje jo pusėje, ant kalno, buvo likę dideli dvaro pamatai ir sienų plytų likučiai. Dešinėje kelio pusėje jie taip pat rado plytų kai pradėjo dirbti žemę. Iš didelių pamatų ir sienų jo tėvas ėmė plytas ir panaudojo jas statant savo namą, mūrijant krosnį, rūsius.
Visuma byloje ištirtų rašytinių įrodymų, kuriuos patvirtino ir tiesioginis liudytojas, pats matęs buvusios dvaro sodybos pastatų liekanas, patvirtina, kad pareiškėjos seneliui J. M. 1928 metais nuosavybės teise buvo suteikta žemė Seinų apskrities (duomenys neskelbtini) pagal šio kaimo išskirstymo vienkiemiais projekto planą, o šis planas sutampa su pareiškėjos žemės sklypų, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), planais ir (duomenys neskelbtini) dvarvietės apibrėžtų teritorijos ribų planu. Todėl nėra jokių abejonių, kad pareiškėjos žemės sklypuose, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), buvo dvarvietė. Pažymėtina, kad buvusio dvaro archeologinių įrodymų (radinių) rasta abiejuose pareiškėjos žemės sklypuose, o šie du sklypai iki kadastrinių matavimų sudarė vieną žemės sklypą ir tik dėl jį skiriančio kelio buvo padalinti į du atskirus žemės sklypus. Todėl teismas konstatuoja, kad byloje esančių įrodymų pakanka konstatuoti, jog abiejuose pareiškėjos žemės sklypuose, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), buvo (duomenys neskelbtini) dvaro teritorija su dvaro pastatais, kuriuos pareiškėja turi teisę atstatyti kaip buvusią sodybą pagal Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas.
Nors byloje nėra tiesioginių rašytinų įrodymų, kad pareiškėjos seneliui J. M. nuosavybės teise suteiktoje žemėje buvo ir (duomenys neskelbtini) dvaro pastatai, kurie buvo jam perduoti nuosavybės teise, tačiau pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką, įrodymų pakankamumas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, jog tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo ir jis gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-416/2007; Nr. 3K-3-427/2008; Nr. 3K-3-91/2011). Todėl rašytinių įrodymų trūkumas savaime negali būti kliūtis pareiškėjai įrodyti savo teisę į įstatyme numatytą galimybę atstatyti jos žemės sklypuose buvusią sodybą, jeigu iš įrodymų visumos galima padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad pareiškėjos nurodomos aplinkybės yra teisingos, negu, kad neteisingos.
Pažymėtina, kad pareiškėjos seneliui žemė buvo suteikta vykdant 1922 metais Lietuvoje pradėtą žemės reformą, todėl nuosavybės santykių aiškinimui šioje byloje aktualus 1922 m. vasario 15 d. Lietuvos Respublikos Steigiamojo seimo prikimtas Žemės reformos įstatymas (toliau - Įstatymas) (publikuojamas svetainėje www.e-seimas.lrs.lt). Šio įstatymo preambulėje nurodyti jo tikslai, tarp kurių yra ir tikslai aprūpinti žeme bežemius ir mažažemius bei suvalstybinti tuos žemės turtus, kuriuos valstybė gali tikslingiau naudoti ir saugoti, negu privatiniai asmenys. Įstatymo II skyriaus, reguliuojančio reformai reikalingų žemių nusavinimą, 7 straipsnis (§) numatė, kad „pirmoje eilėje imama stambiausieji ir labiausiai apleistieji dvarai.“ Įstatymo 8 (§) straipsnis numatė, kad „jei žemės reformos vykdomosios ištaigos pastebės, kad po šio įstatymo paskelbimo kuris dvaras apleidžiamas ir laikomas blogame stovyje, tad toks dvaras parceliuojamas be eilės (7 §)“. Įstatymo 13 straipsnis (§) numatė, kad „kiekvienos savarankiškai gyvenančios bežemių ir mažažemių žemės darbininkų šeimos galva arba savarankiškai gyvenąs atskiras asmuo turi teisės gauti žemės šio įstatymo nustatytomis sąlygomis“, o Įstatymo 21 straipsnis (§) skelbė, kad „žmonėms, pažymėtiems 13, 14, 15 ir 16 žemės duodama nuosavybėn.“ Tuo tarpu remiantis Įstatymo 52 straipsniu (§), neapleisti dvarai perėjo valstybės nuosavybėn, paliekant jų savininkams šio įstatymo nustatytą žemės ūkio normą. Toks Įstatyme įtvirtintas reguliavimas reiškė, kad žemės reformos metu valstybė siekė išsaugoti ir savo nuosavybėn perėmė tik neapleistų dvarų statinius, o dvarų žemes ir apleistus dvarus perdavė bežemiams ir mažažemiams. Todėl teismas konstatuoja, kad žemės reformos metu 1928 m. parengtame (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo vienkiemiais projekto plane pareiškėjos seneliui J. M. numatyta paskirti žemė buvo būtent apleisto (duomenys neskelbtini) dvaro teritorija, kuri pagal Įstatymą buvo „parceliuojama“ be eilės, nes valstybė apleistų dvaro pastatų nesiekė perimti savo nuosavybėn. Tai reiškia, kad nuosavybės teise pareiškėjos seneliui buvo perduota ne tik žemė, kaip pagrindinis nuosavybės objektas, bet ir apleisti dvaro pastatų likučiai, kurių valstybė atsisakė ir kurie buvo toje žemėje.
Atsižvelgiant į ištirtų įrodymų visumą teismas pripažįsta, kad byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog pareiškėjai D. M. nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančiuose (duomenys neskelbtini), Lazdijų r. sav., buvo dvaro sodyba, kuri priklausė jos seneliui J. M., todėl pareiškimas tenkintinas ir buvusios sodybos faktas nustatytinas teismo sprendimu.
Valstybei priteistinų bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu ir įteikimu, byloje nėra, nes dokumentai įteikti elektroninėmis ryšių priemonėmis.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškimą patenkinti.
Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad D. M., a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančiuose (duomenys neskelbtini), Lazdijų r. sav., buvo dvaro sodyba, kuri priklausė jos seneliui J. M..
Juridinis faktas nustatytas tam, kad pareiškėja D. M., a. k. (duomenys neskelbtini) galėtų įgyvendinti teisę įstatymų nustatyta tvarka atstatyti buvusią sodybą jai priklausančiuose žemės sklypuose, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančiuose (duomenys neskelbtini), Lazdijų r. sav.
Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti apskųstas Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Lazdijų rajono apylinkės teismą.