Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

atsakovo viešosios įstaigos „Islamo kultūros ir švietimo centras“ atstovui vadovui A. B., advokatui Erikui Kaliačiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovui viešajai įstaigai „Islamo kultūros ir švietimo centras“ dėl 2016-10-14 dalininkų visuotinio susirinkimo sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas advokatas ieškinį ir jame išdėstytus argumentus palaikė, prašė jį tenkinti visiškai. Papildomai teismo posėdžio metu nurodė, kad Lietuvos Respublikoje galioja konstitucinė nuostata laisvai reikšti savo įsitikinimus ir pan. Įstaiga toleruoja politinių priešininkų persekiojimus, vykdomus Turkijoje. Europos teismai yra pasisakę, kad „Feto“ nėra teroristinė organizacija. Tai yra pamokslininko F. G. šalininkai, pasekėjai.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Byloje kilo ginčas dėl 2016-10-14 visuotinio dalininkų susirinkimo metu priimtų sprendimų pripažinimo negaliojančiais.

Analizuodamas visuotinių susirinkimų nutarimų pripažinimo negaliojančiais institutą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra atkreipęs dėmesį į dvejopą šio instituto paskirtį. Pirma, suteikiant teisę ginčyti tokius nutarimus, siekiama apginti suinteresuotų asmenų, kurių teisės buvo pažeistos visuotinio susirinkimo nutarimais, interesus, taip pat viešąjį interesą. Antra vertus, šis institutas taip pat skirtas apsaugoti juridinį asmenį (bendrovę, fondą ir pan.) ir už ginčijamų nutarimų priėmimą balsavusių asmenų (akcininkų, dalininkų ir pan.) interesus. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teisės normų, reglamentuojančių visuotinio susirinkimo nutarimų pripažinimą negaliojančiais, aiškinimo ir taikymo praktika rodo būtinumą sprendžiant teismuose tokio pobūdžio ginčus atsižvelgti į abejus šio instituto tikslus ir siekti abiejų šalių interesų pusiausvyros. Lietuvos civilinės teisės doktrinoje irgi pabrėžiama, jog sprendžiant visuotinio susirinkimo procedūros pažeidimo klausimus reikia įvertinti, ar tokie pažeidimai yra esminiai, t. y. ar jie galėjo turėti reikšmės susirinkimo nutarimų priėmimui. Taigi darytina išvada, jog visuotinio susirinkimo nutarimai dėl pažeidimų, susijusių su susirinkimo procedūra, neturėtų būti pripažįstami negaliojančiais vien dėl neesminių (formalių) pažeidimų, t. y. nesukėlusių jokių neigiamų padarinių nei pačiam juridiniam asmeniui, nei jo dalyviams ar viešajam interesui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-09-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2001 ir kt.).

Ieškovas, įrodinėdamas pareikštą reikalavimą atsakovui, argumentuoja, kad, viena vertus, atsakovas, kaip viešoji įstaiga, priimdama skundžiamus įstaigos sprendimus ginčijamame visuotiniame dalininkų susirinkime, pažeidė susirinkimo sušaukimo tvarką, kuriame buvo priimti trys įstaigos sprendimai – metinės finansinės ataskaitos patvirtinimas, dėl naujo dalininko įstojimo ir dėl dalininko G. A. pašalinimo.

Viešųjų įstaigų įstatymo (toliau – ir VĮĮ) (2013 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-403 redakcija) 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad viešoji įstaiga turi turėti organą - visuotinį dalininkų susirinkimą. VĮĮ 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad viešosios įstaigos dalininkas yra fizinis ar juridinis asmuo, kuris šio įstatymo ir įstatų nustatyta tvarka yra perdavęs viešajai įstaigai įnašą ir turi šio įstatymo ir įstatų nustatytas dalininko teises. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešosios įstaigos steigėjai, šio įstatymo ir įstatų nustatyta tvarka perdavę viešajai įstaigai įnašą, tampa jos dalininkais. Nuostata, kad įstaigos steigėjai nuo įnašų padarymo dienos tampa viešosios įstaigos dalininkais įtvirtinta ir atsakovo įstatų 3.1 punkte. VĮĮ nuostatos įgalina teigti, kad viešosios įstaigos steigėjo funkcijos pasibaigia nustatyta tvarka perdavus viešajai įstaigai įnašus, kuomet steigėjas tampa viešosios įstaigos dalininku ar savininku.

VĮĮ, reglamentuodamas visuotinio dalininkų susirinkimo sušaukimo tvarką, nustato, kad visuotinis dalininkų susirinkimas šaukiamas viešosios įstaigos įstatų nustatyta tvarka (VĮĮ 10 straipsnio 4 dalis), taip pat nustato eilinio visuotinio dalininkų susirinkimo įvykimo būtinumą ir tokio susirinkimo kasmetinio įvykimo terminą bei viešosios įstaigos vadovo pareigą pateikti tokiam susirinkimui atitinkamus dokumentus (VĮĮ 10 straipsnio 5 dalis), o taip pat nustato, kad viešosios įstaigos vadovas atsako už visuotinio dalininkų susirinkimo sušaukimą (VĮĮ 9 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgiant į VĮĮ įtvirtintą visuotinio dalininkų susirinkimo sušaukimo reglamentavimą, darytina išvada, kad įstatymas išsamiai nenustato visų subjektų, turinčių teisę sušaukti viešosios įstaigos visuotinį dalininkų susirinkimą, ir šių klausimų reglamentavimas dalyje, kurioje jie nėra reglamentuojami įstatymo, yra paliktas viešosios įstaigos įstatų reguliavimo sričiai, nes pagal VĮĮ 6 straipsnio 2 dalies 9 punktą viešosios įstaigos įstatuose turi būti nurodyta visuotinio dalininkų susirinkimo sušaukimo tvarka, o, kaip jau minėta, pagal VĮĮ 10 straipsnio 4 dalį visuotinis dalininkų susirinkimas šaukiamas viešosios įstaigos įstatų nustatyta tvarka.

Vadovaujantis viešosios įstaigos 2016-09-15 įregistruotų ir notarės patvirtintų įstatų 4.5 punktu, pranešimas apie dalininkų susirinkimą turi būti viešai paskelbtas dienraštyje arba įteiktas kiekvienam dalininkui pasirašytinai, arba išsiųstas registruotu laišku ne vėliau kaip likus 14 dienų iki visuotinio dalininkų susirinkimo dienos. Pranešime turi būti nurodyta susirinkimo darbotvarkė, data, laikas ir vieta ir kita teisės aktuose nustatyta informacija. Visuotinis dalininkų susirinkimas gali būti sušauktas nesilaikant šiuo įstatuose nustatytų terminų, jeigu su tuo raštiškai sutinka visi įstaigos dalininkai.

Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir bylos šalių neginčytinų paaiškinimų teismo posėdžio metu, ieškovas apie šaukiamą susirinkimą buvo informuotas tik 2016-10-10, t. y. likus keturioms dienoms iki susirinkimo, gavus elektroninį laišką iš įstaigos vadovo (pateiktas kartu su atsakovo atsiliepimu). Jokių duomenų apie dalininkų sutikimą nesilaikyti informavimo terminų, kaip tai numato įstatų 4.5 punktas, byloje nepateikta (CPK 178 str.). Dar daugiau, atsakovo atstovas (įstaigos vadovas) 2017-04-04 teismo posėdžio metu neginčijo to fakto, kad informuojant apie vyksiantį susirinkimą likus 4 dienoms iki jo, ieškovui (dalininkui) nebuvo siunčiama susirinkimo darbotvarkė. Tą patvirtino ir ieškovas, duodamas paaiškinimus teismo posėdžio metu, kad jokių duomenų apie svarstytinus klausimus minėtame susirinkime negavo. Remiantis byloje esančių įrodymų visuma, konstatuotina, kad atsakovas pažeidė dalininkų susirinkimo sušaukimo tvarką, tiek nesilaikydamas informavimo apie susirinkimą terminų, tiek nepateikdamas susirinkimo darbotvarkės dalininkams, suteikiančios galimybę apsispręsti dalininkui dėl dalyvavimo svarbos susirinkime, nesilaikant įstaigos įstatuose numatytos tvarkos. Atsakovo argumentai dėl įstatuose numatytos informavimo tvarkos nesilaikymo priežasties - buvo susiformavusi praktika informuoti narius elektroniniu paštu, jiems būnant ne Lietuvoje, nėra pagrįsti byloje objektyviais įrodymais, teismui teikiant duomenis apie kitų prieš tai įvykusių susirinkimo sušaukimo tvarką (CPK 12 str. 178 str.). Todėl vertinti tai tik kaip formaliu pažeidimu, esant kitai susirinkimų šaukimo nusistovėjusiai praktikai, nėra pagrindo. Dar daugiau, byloje teikti šalių paaiškinimai apie buvusias ieškovo ir įstaigos vadovo kalbas apie ketinimus pašalinti ieškovą (išeiti savo noru) iš įstaigos dar 2016 m. rugsėjo mėnesį, neleidžia daryti pagrįstos išvados, kad ieškovui, gavus pranešimą dėl susirinkimo, turėjo būti žinomi svarstytini klausimai šaukiamame susirinkime. Tik pateikta konkreti susirinkimo darbotvarkė, ką numato ir įstaigos įstatai, leidžia vertinti dėl įstaigos nario informavimo ir šaukiamo susirinkimo organizavimo tvarkos tinkamumo. Juolab, kad įstaigos susirinkime buvo priimtas ne tik sprendimas dėl dalininko pašalinimo, bet ir priimti kiti du sprendimai - dėl metinės finansinės ataskaitos patvirtinimo bei naujo dalininko priėmimo sąlygų.

Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad visuotinis dalininkų susirinkimas, kuriame buvo priimti skundžiami sprendimai, buvo sušauktas, pažeidus viešosios įstaigos įstatymo (10 str. 4 d.) bei įstatų (4.5 punkto) nuostatas.

Antra vertus, įstaigos įstatai aiškiai ir nedviprasmiškai numato ne tik dalininkų susirinkimo sušaukimo tvarką, bet ir atskirai nustato dalininko pašalinimo iš įstaigos procedūrą, t. y. kad įstaigos direktorius ne vėliau kaip prieš 10 dienų privalo dalininką įspėti raštu apie jo pašalinimą iš įstaigos. Įspėjime turi būti nurodyti konkretūs pašalinimo motyvai. Dalininkas, gavęs tokį įspėjimą, ne vėliau kaip per 10 dienų nuo įspėjimo gavimo dienos, turi teisę kreiptis į įstaigos direktorių dėl taikaus konflikto sprendimo būdo (įstatų 3.12 punktas). Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytus duomenis, kad jokio rašytinio įspėjimo prieš susirinkimą ieškovas nebuvo gavęs, ko neneigė ir įstaigos vadovas 2017-04-04 teismo posėdyje, išskyrus buvus 2016 m. rugsėjo mėnesį pokalbiui su įstaigos vadovu, kad būtina ieškovui pasitraukti iš įstaigos, sprendžia, jog priimant sprendimą pašalinti įstaigos dalininką, neišvengta akivaizdžių procedūrinių pažeidimų. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovo pašalinimo konkretus pagrindas raštu buvo suformuluotas tik 2016 m. spalio 14 d. dalininkų visuotinio susirinkimo protokole, be to, kaip nurodė įstaigos vadovas, minėtame susirinkime net nedalyvavo M. A., B. B., o tik po susirinkimo savo parašais patvirtino priimtus sprendimus. Vadinasi, pašalinimo motyvai vienasmeniškai įstaigos vadovo buvo suformuoti ir pateikti raštu ne prieš priimant sprendimą, o sprendimo priėmimo dieną, surašant susirinkimo protokolą ir jau įteikiant jį ieškovui (pašalintam nariui) po susirinkimo, ko neginčijo abi ginčo šalys teismo procese.

Ieškovas neginčija atsakovo pozicijos, kad ieškovui buvo žinomas įstaigos vadovo žodžiu išreikštos abejonės dėl ieškovo dalyvavimo įstaigos veikloje pasekmių įstaigos finansavimui iš Turkijos Respublikos, kuri buvo aptarta šalių jų pokalbių metu 2016 metų rugsėjo mėnesį. Tačiau nei apie būsimo susirinkimo darbotvarkę, nei apie galimybę ieškovui pasisakyti dėl jo atleidimo iš įstaigos pagrindų informuotas ieškovas, remiantis įstatų nuostatomis (4.5 punktas, 3.12 punktas), nebuvo. Nustatytos faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad elektroninio laiško 2016-10-10 išsiuntimas ieškovui nurodant tik bendrą informaciją apie šaukiamo susirinkimo vietą ir laiką, neįvardijant darbotvarkės, tame tarpe ir būsimo svarstytino ieškovo pašalinimo iš įstaigos klausimo, galėjo būti kliūtis ieškovui suvokti, jog jo dalyvavimas yra aktualus ir būtinas, sprendžiant jo kaip dalininko veiklos tęstinumą įstaigoje, ir kurio svarstymas vyks būtent 2016-10-14 visuotiniame narių susirinkime. Tokiu būdu buvo pažeista įstatuose imperatyviai įtvirtinta įstaigos dalininko pašalinimo procedūra.

Dėl šiurkštaus įstaigos įstatų pažeidimo

Kaip matyti iš atsakovo dėstomos pozicijos ir susirinkimo protokolo turinio, pagrindas priimti sprendimą pašalinti ieškovą iš įstaigos – šiurkštus įstaigos įstatų pažeidimas, kadangi ieškovas ne tik palaikė santykius su Turkijos Respublikoje pripažinta teroristine organizacija „Feto“, bet ir aktyviai agituoja prieš oficialias Turkijos Respublikos instancijas.

Ieškovas, ginčydamas priimto sprendimo pašalinti dalininką iš įstaigos pagrindą, nurodo, jog jis nepadarė šiurkštaus įstatų pažeidimo, todėl iš įstaigos pašalintas nesant nė vieno iš įstatų 3.11.1–3.11.5 punktuose nustatytų pašalinimo pagrindų.

Tiek bylos dalyvių paaiškinimai teismo posėdžio metu, tiek į bylą ieškovo pateikti užsienio šalių sprendimai (el. b. l. 54-70, 84-109), tiek viešai prieinama informacija (https://en.wikipedia.org/wiki/Fethullah_Gulen) leidžia teismui daryti išvadą, kad sprendimo, šalinant ieškovą, motyvuose nurodyta organizacija „Feto“, kitaip dar vadinama „Hizmet“, yra pamokslininko F. G. šalininkai, pasekėjai („Giuleno judėjimas“). Sutiktina su atsakovo pozicija, kad Turkijos Respublika minėtą judėjimą yra pripažinusi teroristine organizacija bei smerkia jos, jos narių veiklą, ką patvirtina viešai prieinami duomenys, Lietuvos Respublikoje publikuojama informacija (https://en.wikipedia.org/wiki/Fethullah_Gulen; http://www.tspmi.vu.lt/tinklarastis/2016/07/r-bakutis-kodel-turkijoje-renge-puca-keturios-samokslo-teorijos/ ir kt.), tačiau įstaigai, kuri rūpinasi viso islamo religijos, kultūros, švietimo skleidimu, veikiant Lietuvoje, ir nesant duomenų apie minėto judėjimo pripažinimo teroristiniu Lietuvoje (ko nepripažįsta ir kitos Europos valstybės – Olandijos Noord-Holland teismo 2016-09-16 sprendimas, Vokietijos Vupertalio žemės teismo 2017-01-16 nutartis- el. b. l. 54-70, 84-109) nėra pagrindo teigti, kad ieškovas savo veiksmais pažeidė įstaigos įstatus. Kita vertus, byloje nėra pateikta ir jokių objektyvių duomenų, kad ieškovas yra aktyvus minėto judėjimo šalininkas ar kad agituoja prieš oficialias Turkijos Respublikos instancijas, kaip nurodyta sprendime, šalinant dalininką iš įstaigos. Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai yra nepakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis).

Tai, kad asmuo yra vienokia ar kitokia forma išreiškęs pritarimą minėto judėjimo pasekėjų idėjoms, mintims nesuponuoja vertinimo, esant priešiškam įstaigos tikslams veikimui. Asmens saviraiškos laisvė – tiek nacionalinėje (Konstitucijos 25 straipsnis), tiek tarptautinėje teisėje (pvz., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnis) – įtvirtinta saugotina demokratinės visuomenės teisinė vertybė. EŽTT saviraiškos laisvę vertina kaip vieną esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir vieną svarbiausių jos pažangos bei kiekvieno individo raidos sąlygų; jo sprendimuose yra pabrėžiama, kad ši laisvė taikytina ne tik ,,informacijai“ arba „idėjoms“, kurios priimamos palankiai, laikomos neužgauliomis ar nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, be kurių nėra „demokratinės visuomenės“, reikalavimai. Kaip ir dauguma Konvencijoje įtvirtintų teisių, teisė į saviraiškos laisvę nėra absoliuti, ja besinaudojantys asmenys privalo elgtis sąžiningai ,,informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų. Kartu EŽTT akcentuoja, kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos saviraiškos laisvei taikomos išimtys turi būti aiškinamos griežtai (angl. strictly), apribojimų reikalingumas turi būti nustatomas įtikinamai. Saviraiškos laisvės ribojimui taikant „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ kriterijų, turi būti nustatyta, ar asmens laisvės apribojimas atitiko „primygtinį socialinį poreikį“. Valstybės turi tam tikras vertinimo laisvės ribas, spręsdamos, ar yra toks poreikis, tačiau negali pažeisti Konvencijos 10 straipsnyje užtikrintų saviraiškos laisvės standartų ir principų (dėl pirmiau nurodytų principų žr. sprendimus bylose Hertel v. Switzerland, no. 25181/94, judgment of 25 August 1998, par. 46, Steel and Morris v. United Kingdom, no. 68416/01, judgment of 15 February 2005, par. 87, A. S. AG v. Germany (GC), no. 39954/08, 7 February 2012, par. 78 ir kt.).

Ieškovo viešoje erdvėje (kaip paaiškino įstaigos vadovas teismo posėdžio metu, tačiau neįrodinėjo rašytiniais įrodymais) galimai išreikštas pritarimas minėto judėjimo idėjoms, vertintina ne kas kita kaip asmens saviraiškos laisvė demokratinėje visuomenėje. Nacionalinių teismų praktikoje taip pat akcentuojama būtinybė ginti asmens laisvę reikšti savo mintis ir įsitikinimus kaip vieną svarbiausių demokratinės visuomenės principų, kartu pripažįstant, kad ši laisvė nėra absoliuti ir visaapimanti. Teisės skleisti informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis. Atsakovas byloje nepateikė jokių duomenų, kad ieškovo saviraiškos laisvė, galimai palaikant minimo byloje judėjimo idėjas, joms pritariant, pažeidė įstaigos suformuluotus tikslus, veiklos principus bei tokiu būdu veikė priešingai įstaigos interesams.

Remiantis išdėstytu, atsižvelgiant į įstaigos įstatų nuostatas, į tai, kad įstaigos tikslai nėra politinio pobūdžio, įstaiga veikia demokratinėje valstybėje, toleruojančioje asmens laisvę reikšti savo įsitikinimus, pažiūras, ieškovui pritaikyta sankcija – įstaigos dalininko pašalinimas iš įstaigos - dėl savo pažiūrų ir įsitikinimų reiškimo yra pati griežčiausia bausmė, kuri gali būti skiriama tik išsamiai ir motyvuotai įvertinus asmens elgesį ir / ar padarytus pažeidimus, ir nustačius, kad asmens padaryti pažeidimai buvo labai šiurkštūs, o švelnesnėmis priemonėmis tikslai negali būti pasiekti. Ieškovo pašalinimo iš įstaigos klausimas buvo svarstomas netinkamai ir skubotai, pažeidžiant įstatuose įtvirtintas procedūrines taisykles, net nesvarstant alternatyvos, todėl griežčiausios priemonės – pašalinimo iš įstaigos narių – pasirinkimas yra nepagrįstas, neteisėtas (nesilaikyta įstatuose įtvirtintos pašalinimo tvarkos) bei per griežtas.

Byloje esančius įrodymus teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir įrodymų visetą bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų, leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2004 ir kt.).

Įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, darytina išvada, jog įstaigos dalininko pašalinimas iš įstaigos narių yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Kadangi ieškovas ieškiniu prašo panaikinti visus 2016-10-14 susirinkime priimtus sprendimus, teismui aukščiau konstatavus, kad ne tik buvo pažeista nario šalinimo iš įstaigos procedūra, bet ir nebuvo išlaikyta susirinkimo sušaukimo įstatuose numatyta procedūra, nesuteikta informacija apie būsimo susirinkimo darbotvarkę, svarstytinus klausimus, konstatuotina, kad visi susirinkime priimti sprendimai naikintini, pažeidus Viešųjų įstaigų įstatymo 10 straipsnio 4 dalį ir įstaigos įstatų (4.5 punktas) imperatyvias nuostatas.

Ieškinį patenkinus, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš atsakovo (CPK 93 str.). Ieškovas sumokėjo 31,00 Eur žyminį mokestį (el. b. l. 19), 1 807 Eur (el. b. l. 18, 80) už advokato teisines paslaugas bei 238,81 Eur už vertimo paslaugas (el. b. l. 81-83).

Kartu pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl atstovavimo išlaidų pagrįstumo ir jų dydžio, turi atsižvelgti į konkrečios bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau - Rekomendacijos) nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, bet šalys visada turi atsižvelgti į teisinio reglamentavimo nuostatą, kad teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta Rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais. Visais atvejais byloje sprendimą priimantis teismas sprendžia, kokios ir kokio dydžio advokato atstovavimo išlaidos turi būti priteisiamos. Tokių nuostatų laikomasi teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio mėn. 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2009, 2013 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2013).

Nagrinėjamu atveju, spendžiant dėl ieškovui priteistinų išlaidų dydžio, teismas sprendžia, kad įvertinus surašyto ieškinio turinį, ginčo pobūdį, atsakovo, kaip juridinio asmens, specifiką, jog tai ne pelno siekiantis subjektas, vykusių posėdžių trukmę sprendžia, kad yra pagrindas mažinti prašomų priteisti išlaidų advokatui sumą, atsižvelgus, kad ginčo pobūdis nebuvo sudėtingas, ieškinio surašymas nepareikalavo daug advokato laiko sąnaudų, byla išnagrinėta per vieną teismo posėdį, pasirengus parengiamajame posėdyje. Teismo vertinimu, teisinga, sąžininga ir pagrįsta yra priteisti ieškovui iš atsakovo 1 000 Eur sumą ir būtent ši suma yra aktuali, skaičiuojant priteistinų ieškovui išlaidų dydį, ieškinį patenkinus visiškai (CPK 3 str. 1 d.).

Ieškinį patenkinus, ieškovui iš atsakovo priteistina 1 269,81 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 80 str. 1 d. 5 p., 88 str. 1 d. 1 p., 93 str., 98 str.).

Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos – 3 Eur, procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš atsakovo nepriteistinos (CPK 92 str., 96 str. 6 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 92, 93, 260, 263, 269, 270, 279, 307 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti.

Panaikinti 2016 m. spalio 14 dienos viešosios įstaigos „Islamo kultūros ir švietimo centras“, įm. kodas 302715248, dalininkų visuotinio susirinkimo priimtus sprendimus.

Priteisti ieškovui A. G., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo viešosios įstaigos „Islamo kultūros ir švietimo centras“, kodas 302715248, 1 269,81 Eur (vieną tūkstantį du šimtus šešiasdešimt devynis eurus, 81 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.