- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-11
- Bylos Nr.
- 2S-502-278/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-16-3-00188-2013-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Valiulienė
- Atsakovas
- M. S.
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2S-502-278/2013
Teisėjas Algirdas Baliulis Teisminio proceso Nr. 2-16-3-00188-2013-5
N U T A R T I S
2013 m. birželio 11 d.
Panevėžio apygardos teismo teisėja Birutė Valiulienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo M. S. atskirąjį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-259-277/2013 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau - UAB) „Intrac Lietuva“ ieškinį atsakovui M. S. dėl netesybų/nuostolių priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė UAB „Intrac Lietuva“ prašė teismą 38 080 Lt netesybų išieškojimo užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovo M. S. nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą 38 080 Lt sumai, o turto nesant ar nepakankant - pinigines lėšas, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis.
Žemesnės instancijos teismas
Ignalinos rajono apylinkės teismas 2013 m. balandžio 22 d. nutartimi prašymą tenkino. Teismas konstatavo, jog prašoma priteisti suma yra didelė, atsakovo finansinė padėtis nežinoma, todėl yra pagrindas spręsti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas M. S. prašo Ignalinos rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – UAB „Intrac Lietuva“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Teigia, jog ieškovė UAB „Intrac Lietuva“ nepateikė jokių įrodymų, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Be to, ieškovė nenurodė, o teismas nenustatė aplinkybių, patvirtinančių jo nesąžiningumą. Nurodo, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeidžia ekonomiškumo principą, nes piniginių lėšų suvaržymas gali sukelti neigiamų pasekmių jo vykdomai veiklai. Teigia, kad teismas visiškai nevertino pareikštų reikalavimų ir įrodymų pagrįstumo. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-02 nutartį sutartis dėl traktoriaus pardavimo laikoma nenutrūkusia, todėl ieškovės reikalavimai dėl netesybų ar nuostolių atlyginimo nepagrįsti. Nurodo, jog ieškovės reiškiamas tapatus Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėtam UAB „Intrac Lietuva“ reikalavimui dėl sprendimo atgręžimo vykdymo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė UAB „Intrac Lietuva“ prašo skundą atmesti. Nurodo, kad atsakovas nepateikė teismui jokių duomenų, patvirtinančių, kad ieškinio suma jam nėra didelė. Teigia, jog antstolė areštavo išimtinai atsakovo nekilnojamąjį turtą, kas neprieštarauja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslams bei ekonomiškumo principui. Nurodo, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas netiria ir nevertina ieškinio bei atsiliepimo faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo, todėl atmestini atsakovo teiginiai dėl teismo atlikto prima facie ieškinio vertinimo.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Iš bylos dokumentų matyti, jog ieškovė UAB „Intrac Lietuva“ nurodė, jog yra nutraukusi su atsakovu M. S. ratinio traktoriaus pirkimo pardavimo sutartį ir įgijo teisę reikalauti iš jo netesybų. Prašė teismą priteisti iš atsakovo 38 080 Lt, o teismui atmetus ar iš dalies patenkinus ieškinį, priteisti 36 599,87 Lt nuostolių ta apimtimi, kiek jų nepadengs priteistos netesybos ir, ieškinio išieškojimo užtikrinimui, taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnis įpareigoja teismą priimant procesinį sprendimą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams. Tačiau spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nenagrinėja ginčo tarp šalių, netiria ar pareikšti reikalavimai teisiškai pagrįsti, tinkamai motyvuoti, o tik sprendžia ar tuo atveju jeigu teismas patenkintų pareikštą reikalavimą, nebūtų kliūčių įvykdyti teismo sprendimą. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima ar yra tokios grėsmės tikimybė (CPK 144 str. 1 d.). Be to, ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo ieškinio reikalavimą. Dėl paminėto, apelianto teiginiai dėl reikalavimo nepagrįstumo ar/ir tapatumo jau išnagrinėtam ieškiniui, bus nagrinėjami tik sprendžiant ieškinio pagrįstumo klausimą, nagrinėjant bylą iš esmės. Nagrinėdamas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagal ieškinyje nurodytas aplinkybes teismas sprendė, kad reikalavimas yra turtinio pobūdžio, skolos suma didelė, todėl minėtų aplinkybių pagrindu darė išvadą, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Kaip minėta, viena būtinų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui - grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas. Iš bylos duomenų matyti, kad pareikštu ieškiniu prašoma iš atsakovo priteisti 38 080 Lt nuostolių, o teismui atmetus ar iš dalies patenkinus ieškinį, priteisti 36 599,87 Lt nuostolių ta apimtimi, kiek jų nepadengs priteistos netesybos (b. l. 1-5). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas yra fizinis asmuo, o neginčijamų duomenų apie savo finansinę būklę M. S. apeliacinės instancijos teismui nepateikė, todėl preziumuotina, kad reikalavimo suma atsakovui, kaip fiziniam asmeniui, yra pakankamai didelė. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir teismui patenkinus ieškinį, prašomos priteisti sumos išieškojimas gali užsitęsti, kas tik padidintų ieškovės nuostolius. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog vien teismo įsitikinimas, kad egzistuoja reali grėsmė, jog šalis gali perleisti turimą turtą kitiems asmenims ar kitaip apsunkinti išieškojimą, yra pakankamas pagrindas tenkinti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Dėl paminėto darytina išvada, kad teismas pagrįstai taikė areštą atsakovo turtui. M. S. teiginiai dėl ekonomiškumo principo pažeidimo atmestini, nes iš Turto arešto aktų registro matyti, jog antstolė, vykdydama skundžiamą nutartį, areštavo išimtinai nekilnojamąjį turtą, todėl piniginėmis lėšomis apeliantas gali laisvai disponuoti ir nevaržomai vykdyti ūkinę veiklą (b. l. 11-13 35-37).
Atsakovui išaiškintina, jog siekiant disponuoti tam tikru areštuotu turtu, asmuo, kurio turtui taikomas areštas, gali pasinaudoti įstatymo suteikiamomis teisėmis - prašyti teismo taikytas laikinąsias apsaugos priemones pakeisti ar panaikinti, įmokėjus į teismo depozitinę sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą, pateikus laidavimą ar įkeitus turtą, nurodyti materialų turtą, kuris gali būti areštuojamas, taip pat prašyti galimų nuostolių dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimo užtikrinimo, o atmetus ieškinį, ir nuostolių atlyginimo (CPK 146 str., 148 str., 149 str.).
Dėl paminėtų motyvų, naikinti pagrįstą nutartį nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Ignalinos rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.