- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-10
- Bylos Nr.
- 2A-1362-104/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-00201-2012-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vidas Stankevičius, Natalja Cikoto (pran.), Ona Gasiulytė
- Ieškovas
- I. P.
- Atsakovas
- UAB „Tisena dizainas“
- Kategorijos
- 1.2.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 14.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Nataljos Cikoto, kolegijos teisėjų Onos Gasiulytės, Vido Stankevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso trvarka išnagrinėjo ieškovės I. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2656-599/2012 pagal ieškovės I. P. ieškinį atsakovui UAB „Tisena dizainas“ dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais, išieškojimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė patikslintu ieškiniu (2t., b.l. 142) prašo priteisti iš atsakovo:
- 13 533,25 Lt vėluojamą išmokėti darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas;
- 2 200,30 Lt delspinigių nuo priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po septynių kalendorinių dienų, kai išmokos nustatytu laiku turėjo būti išmokėtos, ir baigiant skaičiuoti tą dieną, kai nutrūko darbo santykiai;
- vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką, taikant 3 000 Lt mėnesinio darbo užmokesčio dydį, už uždelsimą atsiskaityti nutraukus darbo sutartį nuo 2012-03-20 iki visiško atsiskaitymo;
- visas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2005-05-13 su atsakovu sudarė darbo sutartį Nr. 59, kurios pagrindu ieškovė buvo priimta į projektų direktorės pareigas nuo 2005-05-17 dienos (imtinai), o atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovei 700 Lt (atskaičius mokesčius) mėnesinį atlyginimą du kartus per mėnesį. Taip pat nurodė, kad 2009 m. pradžioje atsakovas žodžiu informavo ieškovę, jog nuo 2009 m. sausio mėnesio atsakovas mokės ieškovei 3 000 Lt darbo užmokestį (atskaičius mokesčius), tačiau nuo 2011 m. liepos mėnesio atsakovas vėlavo išmokėti ieškovei dalį darbo užmokesčio, o 2011-11-02 dieną informavo ieškovę, kad nesumokės jai susidariusio įsiskolinimo. Taip pat nurodė, jog 2011-12-01 jai paprašius sudaryti darbo ginčų komisiją darbo ginčui išspręsti, 2011-12-27 atsakovas pranešė, kad darbo ginčų komisijos sudaryti nepavyko, be to, tarp šalių sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta 2012-03-20 Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 127 str. 1 d. pagrindu, tačiau atsakovas su ieškove įstatymų nustatyta tvarka visiškai neatsiskaitė.
Atsiliepimas
Atsakovas su ieškovės ieškinio reikalavimais nesutiko ir nurodė, kad neginčija tos aplinkybės, jog nuo 2009-01-01 iki 2010-12-31 (imtinai) atsakovas atliko mokėjimus, nurodytus ieškovės pateiktose banko sąskaitos išrašuose, tačiau nesutinka, kad šie mokėjimai būtų laikytini tik kaip darbo užmokestis, kadangi kas mėnesį atsakovas mokėjo ieškovei 800 Lt dydžio pareiginę algą pagal 2005-05-13 darbo sutarties Nr. 59 nuostatas, be to, atsakovas mokėjo ieškovei įsakymais paskirtą nepastovaus dydžio priedą prie algos bei autorinį atlyginimą, mokamą žodinių autorinių sutarčių pagrindu. Nurodė, jog nuo 2011-01-01 ieškovei autoriniai atlyginimai nebuvo mokami, kadangi iš ieškovės nebuvo perkami jokie autoriniai darbai ir ieškovei buvo mokama tik pareiginė alga bei priedai prie algos, be to, nors tarp šalių ir nebuvo sudarytos rašytinės autorinės sutartys, tačiau tarp šalių susiklosčiusių prievolinių santykių, kylančių iš autorinių sutarčių, egzistavimą patvirtina ta aplinkybė, jog atsakovas nuo išmokų, kurias mokėjo ieškovei kaip autorinį atlyginimą, įstatymų nustatyta tvarka mokėjo į Lietuvos Respublikos biudžetą 15 % gyventojų pajamų mokestį, be to, atsakovas kasmet informuodavo SODRĄ apie ieškovei mokamo autorinio atlyginimo dydį ir tokiu būdu mokėdavo socialinio draudimo įmokas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. gegužės 14 d. sprendimu ieškinį atmetė, kaip nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog 2005-05-13 šalys sudarė darbo sutartį Nr. 59, kurios pagrindu ieškovė buvo priimta į vadybininkės, o vėliau į projektų vadovės pareigas, ir atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovei 800 Lt (atskaičius mokesčius) mėnesinį atlyginimą du kartus per mėnesį. Remdamasis į bylą pateiktais įrodymais, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovas mokėjo ieškovei minėtoje darbo sutartyje tarp šalių sutartą darbo užmokestį, priedą prie darbo užmokesčio bei atitinkamus autorinius atlyginimus, ir kad ieškovei buvo mokami atitinkamo dydžio autoriniai atlyginimai, tą faktą visiškai suvokė ir pati ieškovė, kadangi pildydama Vilniaus apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai metines deklaracijas pati ieškovė, turėdama aukštąjį teisinį išsilavinimą, deklaruodavo iš atsakovo gautas pajamas, būtent kaip autorinius atlygius.
Taip pat teismas konstatavo, jog ieškovė šioje civilinėje byloje neįrodė aplinkybių apie tai, kad tarp šalių buvo kitoks, nei rašytinis susitarimas dėl ieškovės kitokio darbo užmokesčio, negu yra nurodytas minėtoje darbo sutartyje, t. y. ta aplinkybė, jog atsakovo pervedamos per banką piniginės sumos ieškovei buvo įvardijamos kaip darbo užmokestis, dar neįrodo to fakto, kad tai buvo tik ieškovei išmokamas darbo užmokestis, o ne kitos iš darbo santykių pervedamos sumos. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad tarp šalių nebuvo pasirašytos autorinės sutartys, neįrodo to fakto, jog ir tokie darbai ieškovės nebuvo atliekami pas atsakovą, priešingai, t. y. iš visos šios civilinės bylos medžiagos turinio matyti, kad visgi tokie darbai ieškovės buvo atliekami pas atsakovą, nors ir nesant pasirašytų minėtų sutarčių, tačiau tai yra darbdavio vedamų dokumentų apskaitos trūkumas.
Šalies argumentai
Ieškovė I. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-05-14 sprendimą ir priimti naują spendimą – patenkinti ieškovės ieškinį. Nurodo, kad kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylą netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 95 str., 99 str., 140 str., 141 str., 228 str. nuostatas ir nepagrįstai darbo santykius pripažino autoriniais teisiniais santykiais, o darbo užmokestį autoriniu honoraru; Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.93 str. nuostatas ir Lietuvos Respublikos Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 42 str. nuostatas ir netinkamai sprendė dėl autorinių sutarčių sudarymo; Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 176 str., 178 str., 185 str., 197 str., 263 str., 270 str. nuostatas ir netinkamai tyrė ir vertino byloje esančius įrodymus bei netinkamai motyvavo teismo sprendimą.
Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovę ir atsakovą siejusių santykių pripažinimo civiliniais teisiniais santykiais, visų pirma, privalėjo tirti ir vertinti, ar tarp šalių susiklosčiusiems santykiams nebuvo būdingi darbo sutarties požymiai, bet ne teikti prioritetą darbuotojo pajamų deklaravimą apibūdinantiems įrodymams. Tik nesant darbo santykių požymių, šalis siejantys teisiniai santykiai gali būti vertinami kaip autoriniai (civiliniai) teisiniai santykiai. Skundžiamame sprendime apeliantės ir atsakovo sutartinių santykių pobūdis iš esmės nebuvo tirtas, todėl teismas darė neteisėtas ir nepagrįstas išvadas dėl civilinių teisinių santykių. Nurodė, kad teismų praktikoje laikoma, jog asmuo atlieka darbo funkcijas, kai jis atlieka ne konkrečias užduotis, o vykdo tęstinio pobūdžio veiklą, kuri nesiejama su gaunamu rezultatu. Apeliantė į bylą pateikė įrodymus, kad atsakovas daugiau kaip dvejus su pusę metų kiekvieną mėnesį finansinėje apskaitoje nurodė, kad apeliantei moka tariamai autorinį honorarą, o tokios faktinės aplinkybės įrodo, kad atsakovas apeliantei mokėjo už tęstinio pobūdžio veiklą. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių apskritai netyrė ir dėl jų skundžiamame sprendime nepasisakė.
Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog ji neįrodė aplinkybės, kad šalis siejo vien tik darbo santykiai. Pažymi, kad atsakovas kaip darbdavys ir kaip asmuo turintis pareigą tinkamai organizuoti darbą darbovietėje, turi didesnes galimybes disponuoti įrodymais, padedančiais atriboti darbdavį ir darbuotoją siejančius darbo santykius, nuo kitokio pobūdžio (civilinių) teisinių santykių. Vertinant darbdavio pateikiamus įrodymus taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad darbdavys turi visas galimybes vienasmeniškai surašyti lokalinius teisės aktus, kuriais remiasi kaip įrodymais ir taip įtakoti jų turinį. Todėl sprendžiant dėl tokio įrodymo įrodomosios galios turi būti atsižvelgiama, kada ir kaip lokaliniuose teisės aktuose nurodyta informacija buvo išviešinta darbuotojui. Šiuo atveju, atsižvelgiant į šalis siejusių darbo teisinių santykių pobūdį, trukmę ir tęstinumą, kilus abejonių dėl šalis siejančių teisinių santykių, laikytina, kad šalis sieja darbo teisiniai santykiai. Netinkamai paskirstęs įrodinėjimo pareigą, teismas netinkamai tyrė ir vertino byloje esančius įrodymus.
Atsiliepimas
Anot apeliantės, atsakovo nurodyti apeliantės neva atlikti autoriniai darbai yra kūrybinio pobūdžio, reikalaujantys gebėjimo dirbti specialiomis grafinėmis programomis ir jų naudojimo, reikalaujantys nemažų laiko sąnaudų. Tačiau apeliantės su atsiliepimu pirmosios instancijos teismui pateikta projektų vadovo pareiginėje instrukcijoje nurodyta, kad projektų vadovas privalo sudaryti darbdaviui naudingas sutartis, sisteminti gaunamus dokumentus, prižiūrėti projektų vykdymą, teikti informaciją klientams, ruošti pasiūlymus, planuoti reklamines kampanijas, tirti konkurentų veiksmus ir pan. Tarp šių reikalavimų nėra reikalavimų gebėti dirbti atitinkamomis dizaino programomis ir/ ar gebėti kurti reklaminio pobūdžio produktus, todėl darytina išvda, kad apeliantės kaip projektų vadovės pareigos buvo išimtinai vadybinio – organizacinio pobūdžio. Atsakovas teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantė turėjo reikalingas kompiuterines programas ir kad būtų apskritai mokėjusi dirbti jomis. Svarbu ir tai, kad apeliantė, kaip ji ir nurodė bylos nagrinėjimo metu, nemoka dirbti grafinėmis programomis, kuriomis atsakovo bendrovėje buvo atliekami grafiniai (dizaino) darbai, todėl šių programų pagrindu negalėjo sukurti jokių autorinių kūrinių.
Kitas aspektas, su kuriuo nesutinka apeliantė ir kurio teismas priimdamas skundžiamą sprendimą, anot apeliantės nepagrįstai neįvertino, yra tas, kad pagrindinis autorinius teisinius santykius įrodantis dokumentas yra autorinė sutartis, kuriai teisės aktai numato rašytinę formą (Lietuvos Respublikos AGTĮ 42 str. 1 d.). Tiek bylos šalys tvirtino, tiek teismas konstatavo, kad darbuotoja ir darbdavys 2009 -2011 m. raštu nebuvo sudarę nė vienos autorinės sutarties. Tačiau teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad iš atsakovo į bylą pateiktų suvestinių bei įsakymų turinio nustatyta, jog ieškovei buvo mokama: pareiginė alga, priedas prie algos bei autorinis atlyginimas Teismas taip pat konstatavo, kad aplinkybė, jog šalys nepasirašė autorinių sutarčių, nepaneigia fakto, jog apeliantė atliko autorinius darbus, o sutarčių nebuvimas traktuotinas tik kaip darbdavio vedamų apskaitos dokumentų trūkumas. Su tokiais teismo argumentais sutikti negalima, nes nesant kitų pakankamų įrodymų dėl rašytinio sandorio sudarymo, laikytina, jog rašytinės sandorio formos nesilaikymas reiškia, kad sandoris nebuvo sudarytas. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.93 str. 2 d. įsakmiai yra nurodyta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės sandorio formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo vykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti. Todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis liudytojos I. R. parodymais kaip įrodančiais, kad tarp atsakovo ir ieškovės buvo sudarytos autorinės sutartys, pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, numatytas Lietuvos Respublikos CPK 185 str. Teismas nevertino ir aplinkybių, kad atsakovas teismui nepateikė nei autorinius teisinius santykius įrodančių autorinių sutarčių, taip pat atskirų kūrinių priėmimą iš apeliantės patvirtinančių priėmimo- perdavimo aktų, taip pat, kad tariamas autorinis honoraras, kurį atsakovas apeliantei mokėjo kiekvieną mėnesį nuo 2009 m. vasario iki ginčo pradžios, sudarė esminę apeliantės pajamų dalį, t.y. pagrindinis apeliantės pajamų iš atsakovo šaltinis buvo ne su darbo santykiais susijusios pajamos, o autoriniai atlyginimai.
Apeliantė nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad apeliantė pati asmeniškai metinėse gyventojų pajamų mokesčio deklaracijose nurodė, kad gaudavo autorinį atlyginimą. Teismas laikė, kad šiose deklaracijose, kaip oficialiuose rašytiniuose įrodymuose nurodytos aplinkybės yra laikytinos visiškai įrodytomis ir nepaneigtomis (nuginčytomis) kitais byloje esančiais įrodymais. Pasisakydama dėl šių aplinkybių apeliantė nurodo, kad Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 22 str. 1 d. numatyta, kad pajamos iš kūrybos, gautos pagal autorines sutartis iš savo darbdavio yra priskiriamos A klasės - su darbo santykiais ir jų esmę atitinkančiais santykiais pajamoms. To paties įstatymo 23 str. 3-6 d. ir 24 str. numato, kad pareiga iš A klasės pajamų išskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti gyventojų pajamų mokestį tenka darbdaviui. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateiktame 2011-12-02 išaiškinime KD-7035 nurodoma, kad metinė pajamų mokesčio deklaracija (duomenys neskelbtini) forma pildoma deklaruojant tam tikrų mokestinių laikotarpių pajamas. Deklaracija yra skirta nuolatinių Lietuvos gyventojų 2009 gautoms pajamoms, nuo tų pajamų mokestį išskaičiuojančio asmens išskaičiuotam, kito asmens savo lėšomis už gyventoją sumokėtam, iki deklaracijos pateikimo dienos gyventojo savo lėšomis sumokėtam pajamų mokesčiui ir sveikatos draudimo įmokoms, taip pat apskaičiuotam mokėtinam (grąžintinam) pajamų mokesčiui ir sveikatos draudimo įmokoms deklaruoti. Būtent iš mokestį išskaičiuojančio asmens pateiktų duomenų yra formuojamos preliminarios deklaracijos. Todėl apeliantės preliminarios gyventojų pajamų mokesčio deklaracijos buvo suformuotos iš darbdavio vienašališkai mokesčių administratoriui pateiktų duomenų. Kadangi pareiga teisingai išskaičiuoti ir deklaruoti gyventojų pajamų mokestį iš A klasės pajamų priklauso būtent darbdaviui, apeliantė iki ginčo kilimo neturėjo pagrindo nepasitikėti darbdaviu, taip pat negalėjo įtakoti pateiktų deklaracijų turinio, kadangi bet kokiems preliminarios deklaracijos pakeitimams patvirtinti apeliantei buvo būtini duomenis iš darbdavio. Kadangi tiek darbo užmokestis, tiek ir iš autorinių teisinių santykių gaunamos pajamos pastaruoju metu apmokestinamos vienodo dydžio gyventojų pajamų mokesčio tarifu, apeliantė negalėjo tinkamai suprasti, kokiu būdu ir kokiais tikslais darbdavys deklaruoja įvairaus pobūdžio apeliantės pajamas.
Atsiliepimas
Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat netyrė ir nevertino apeliantei mokėtos darbo užmokesčio struktūros. Atsakovas su atsiliepimu teismui pateikė įsakymus, kurių pagrindu neva apeliantei buvo mokami darbo užmokesčio priedai. Pažymėjo, kad visi šie įsakymai vienašališkai parengti darbdavio ir darbdavys nepateikė jokios informacijos, kad apeliantė buvo su jais supažindinta. Be to, dalis įsakymų yra surašyti savaitgaliais, net kelių metų laikotarpio įsakymai yra pasirašyti vienos spalvos rašikliu. Byloje kaip liudytoja apklausta darbuotoja I. R. nurodė, kad ji gaudavo tik pagrindinį darbo užmokestį ir autorinį atlyginimą, tačiau jokie kintami darbo užmokesčio priedai jai nebuvo mokami. Tačiau iš atsakovo pateiktų įsakymų akivaizdu, kad darbo užmokesčio priedai buvo mokami ir minėtai liudytojai, nors autorinis atlyginimas, pagal pateiktas atsakovo deklaracijas apie asmenų gaunančių pajamas pagal autorines sutartis iš sporto ar atlikėjo veiklos, liudytojai paskutinius pora metų nėra mokamas. Kaip matyti iš paties atsakovo pateiktų dokumentų, nepaisant jo paaiškintos darbo užmokesčio struktūros, apeliantei net 2,5 metų periodiškai buvo mokamos pastovaus dydžio išmokos. Sunku paaiškinti, tokį nuoseklų ilgalaikį analogiškos ekonominės vertės autorinių kūrinių kūrimą, periodiškai pasikartojančiais terminais.
Taip pat, kaip minėta anksčiau, apeliantė pirmosios instancijos sprendimą skundžia ir dėl procesinės teisės normų pažeidimo, t.y. netinkamo įrodymų vertinimo ir sprendimo nemotyvavimo. Nurodo, kad apeliantė teismui pateikė antstolio D. K. surašytą 2012-03-06 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 174/12/023, kuriame nurodoma, kad išklausius apeliantės pateiktus garso įrašus, konstatuotina, kad atsakovo vadovė apeliantei teigė, jog apeliantės atlyginimas buvo 3 200 Lt, ir nuo 2009 m. mažinamas iki 3 000 Lt, taip pat atsakovo komercijos direktorius pripažįsta atsakovo skolą apeliantei. Teismas šių apeliantės pateiktų įrodymų netyrė ir nevertino, nepasisakė dėl jų įrodomosios galios. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai.
Šalies argumentai
Apeliantė nesutinka su priteistų 3 000 Lt atstovavimo išlaidų dydžiu. Nurodė, kad ji yra silpnesnė bylos šalys.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Tisena dizainas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovės I. P. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priteisti iš apeliantės atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Visų pirma, ieškovo teigimu, apeliantės apeliacinis skundas neatitinka Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 306 str. 2 d. nustatytų glaustos formos ir atitikimo apeliacinio skundo dalykui ir pagrindui reikalavimų. Savo apeliacinį skundą ieškovė grindžia aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos ir nagrinėtos pirmosios instancijos teisme. Pavyzdžiui, nebuvo aiškintasi apeliantės gebėjimas dirbti konkrečia kompiuterine programa, nors apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, jog ji nemokėjo dirbti specialiomis dizaino kompiuterinėmis programomis. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė tiesiogiai nekūrė kūrinio, o atliko įvairias adaptacijas. Kadangi atsakovą tenkino apeliantės kūrybos rezultatas, iš autoriaus nebuvo reikalaujama specialiųjų žinių ar įrodymų apie turimą specialųjį išsilavinimą. Antra, apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas priėmė neteisingą sprendimą, kadangi nevertino aplinkybės, jog priedai apeliantei buvo skiriami su ja nesuderinus ir darbuotojos nesupažindinus. Pirmosios instancijos teismas teisingai skundžiamame sprendime konstatavo, kad jei darbdavys vykdė savo įsipareigojimą mokėti ieškovei ne mažesnį, kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalų atlyginimą, tai nėra pagrindo ieškovei išmokėtas su darbo santykiais susijusias sumas, padidėjusias dėl premijos ar priedų prie atlyginimo mokėjimo, vertinti kaip didesnį, negu sulygtą darbo sutartyje, darbo užmokesčio mokėjimą. Trečia, apeliantė nurodo, kad skundžiamas sprendimas yra neteisingas, nes teismas netyrė sutartinių šalių santykių pobūdžio. Atsakovo nuomone, analizuoti ir kvescionuoti santykių, susiklosčiusių tarp ieškovės ir atsakovo, teismui nebuvo pagrindo, kadangi ieškiniu nebuvo ginčijami nei buvę autoriniai santykiai, nei autorinio atlyginimo, kaip negautų pajamų, gavimo faktas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad jokių nepriemokų nėra, visi apeliantei priklausantys darbuotojo ir darbdavio sulygti, ar autorinio atlyginimo pagrindu sutarti pinigai jai yra išmokėti. Kol nėra nuginčytas tarp šalių egzistavusių autorinių sutartinių santykių faktas, kol autorinis atlyginimas nėra pripažintas pareiginės algos dalimi, tol nėra pagrindo tenkinti ieškinio dėl neišmokėto darbo užmokesčio, delspinigių bei kitų išmokų. Atsakovas nesutinka ir apeliacinio skundo argumentu, kad byloje pateiktas VMI deklaracija, Sodros pranešimus pildo bei įmokas atlieka pats darbdavys, nes apeliantė pati yra deklaravusi iš atsakovo gautą autorinį atlyginimą. O pateikdama gyventojų pajamų deklaraciją ji patvirtino preliminarioje deklaracijoje buvusių atsakovo pateiktų duomenų tikrumą.
Taip pat atsakovas pažymi, kad nors teisės aktai ir numato rašytinę autorinių sutarčių formą, tačiau tokios sutarties nesudarymas ex officio nereiškia sandorio negaliojimo. Įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kai tokia pasekmė yra nurodyta įstatyme. Taip pat atsakovas atsiliepime į apeliacinį skudną paaiškina, kad kad autorinės sutartys buvo parengtos pasirašyti, tačiau apeliantė atsisakydavo jas pasirašyti motyvuodama tuo, kad neteisingai nurodytas šių sutarčių objektas ir dalykas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos CPK 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos Respublikos CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta. Apeliantės nurodyta aplinkybė, kad teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, neatitinka tikrovės.
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas (Lietuvos Respublikos CPK 176, 185 str.), bei materialines teisės normas, reglamentuojančias prievolių vykdymą ir ieškinio senatį, bei pagrįstai ieškinį atmetė. Apeliaciniame skunde išdėstyti ieškovės teiginiai nepaneigia šių teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo.
Bylos medžiaga nustatyta, kad 2005-05-13 šalys sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 59, kurios pagrindu ieškovė buvo priimta į darbą pas atsakovą vadybininke, o nuo 2005-08-01 pervesta į į projektų vadovės pareigas, ir atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovei 800 Lt atlyginimą į mėnesį. Ieškovė buvo atleista iš darbo 2012-03-30 DK 127 str. 1d. pagrindu (pačiai prašant). Jokių kitų darbo sutarties pakeitimų darbo sutartyje neužfisuota (1t., b.l. 30, 2t., b.l. 142). Iš bylos duomenų matyti, kad be darbo sutartimi sulygto 800 Lt atlyginimo į mėnesį, atsakovas mokėjo ieškovei (kaip ir kitiems darbuotojams) priedus prie darbo užmokesčio pagal atskirus direktorės įsakymus (2t., b.l.l. 2-4, 85-120), bei atitinkamus autorinius atlyginimus (2t., b.l. 2- 34), tai matyti iš atsakovo išrašų iš atlyginimų priskaitymo –išskaitymo suvestinių (2t., b.l. 2- 34). Visas priskaitytos sumos atsakovas pervesdavo į ieškovės asmeninę sąskaitą banke operaciją pavadindamas „darbo užmokestis“ (1t., b.l. 8-13).
Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė visiškai suvokė tą faktą, kad jai buvo mokami atitinkamo dydžio autoriniai atlyginimai, kadangi pildydama Vilniaus apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai metines deklaracijas pati ieškovė deklaruodavo iš atsakovo gautas pajamas, būtent kaip autorinius atlygius (2t., b.l. l.136-141).
Darbuotojo ir darbdavio darbo teisiniai santykiai atsiranda įsigaliojus jų sudarytai darbo sutarčiai. Darbo sutartis yra jos šalių susitarimas, kuriuo nustatomos darbdavio ir darbuotojo teisės ir pareigos (DK 93 straipsnis, 94 straipsnio 1 dalis). DK 95 straipsnio 3 dalyje nurodyti įstatymų leidėjo reikalavimai darbo sutarties šalims nustatant darbo užmokestį: „kiekvienoje darbo sutartyje šalys sulygsta dėl darbo apmokėjimo sąlygų“. Iš šios normos akivaizdu, kad, sudarydamos darbo sutartį, abi jos šalys laisva valia suderina sutarties sąlygas ir, jas nustatydamos, prisiima konkrečius iš sutarties kylančius įsipareigojimus. Siekiant apsaugoti darbuotoją, darbo teisėje šalių laisvė, nustatant darbo sutarties sąlygas, yra apribota, ji siauresnė nei civilinėje teisėje, taigi įstatyme nustatomi tam tikri privalomi reikalavimai darbo sutarties turiniui. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 115 patvirtinta Darbo sutarties pavyzdinė forma, pagal kurios 3 punktą darbdavys, įsipareigodamas mokėti darbuotojui sutariamą darbo užmokestį, turi nurodyti valandinį tarifinį atlygį, mėnesinę algą, priemokas, priedus ir kt. Vyriausybė nustato minimalią mėnesinę algą (pvz., Vyriausybės 2005 m. kovo 24 d. nutarimas Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“). Taigi šalys, sudarydamos darbo sutartį, neturi visiškos laisvės pasirinkti jos sąlygas, bet yra saistomos tam tikrų įstatymo leidėjo ir Vyriausybės nustatytų sąlygų. Sutarties laisvės principo įgyvendinimas galimas tiek, kiek šios sąlygos jo neriboja. Šalims sutarus dėl darbo užmokesčio, jo dydis, sudėtinės dalys sutartyje turi būti nurodomos taip, kad būtų aiškios abiem šalims ir atitiktų suderintą jų valią. Aiškinant darbo sutartyje išreikštą šalių valią, vadovaujantis DK 9 straipsnio 2 dalimi, reglamentuojančia kitų teisės šakų normų taikymą pagal analogiją, atsižvelgtina į CK 6.193 straipsnyje nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles, t. y. įvertintini tikrieji šalių ketinimai, sutarties esmė, tikslas, jos sudarymo aplinkybės ir kt.
Ieškovės pareikšto ieškinio reikalavimo esmė – visas atsakovo pervestas sumas laikyti 2009 m. pradžioje faktiniais veiksmais sulygtu darbo sutartimi darbo užmokesčiu lygu 3000 Lt atskaičius mokesčius ir įpareigoti atsakovą sumokėti jai nuo 2011 m. liepos mėnesio susikaupusį darbo užmokestį 12 533, 25 Lt, 2200 Lt delspinigių ir nesumokėtą 1000 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Ieškovė teigia, kad ta aplinkybė, kad ieškovei buvo mokėtas ženkliai didesnis darbo užmokestis, nei nurodytas darbo sutartyje, patvirtina, kad ginčo šalis sieja kitokio turinio susitarimas, nei nurodytas darbo sutartyje.
Teisėjų kolegija pažymi, kad abiem darbo sutarties šalims – darbdaviui ir darbuotojui – yra privalomos sąlygos, įtrauktos į darbo sutartį. Sąlygos, įtvirtintos ne darbo sutartyje, bet nuostatuose, įmonės vadovo įsakymuose, kituose administracijos aktuose, tampa neatskiriama darbo sutarties dalimi tik tuo atveju, kai darbo sutartyje yra nuoroda į konkretų aktą, t. y. abi sutarties šalys susitarė tokio akto nuostatas laikyti sutarties sąlygomis (LAT 2007-06-27 nutartis c.b. Nr. 300/2007). Kaip jau buvo minėta, ieškovės ir atsakovo 2005 m. gegužės 13 d. sudarytoje darbo sutartyje nustatytas darbo užmokestis, kurį sudaro 800 Lt pastovi mėnesinė alga. Jokių susitarimų dėl kintamosios dalies konkretaus dydžio darbo sutartyje nėra. Todėl nėra pagrindo ieškovei išmokėtas su darbo santykias susijusias sumas, padidėjusias dėl priedų prie atlyginimo išmokėjimo, vertinti kaip didesnį, negu sulygta darbo sutartimi darbo užmokesį, o atsakovui nustojus mokėti ieškovei (kaip ir kitiems darbuotojams) priedus prie darbo užmokesčio pagal atskirus direktorės įsakymus, ieškovei neatsirado teisė reikalauti išmokų, nesulygtų darbo sutartimi.
Atsakovo atstovai teigia, kad priedų mokėjimu atsakovo įmonė skatino darbuotojus už gerą darbą, o jų mokėjimą nutraukė dėl pablogėjusios įmonės ukinės veiklos, kai dėl ekonominės krizės sumažėjo užsakymų skaičius ir įmonė negavo pajamų, tačiau darbo sutartimi sulygta atlyginimą atsakovas ieškovei mokėjo laiku. Kolegija taip pat pažymi, kad ta aplinkybė, jog ieškovė per 2, 5 metų laiko nesikreipė į atsakovą dėl darbo sutarties pakeitimo, patvirtina atsakovo teiginius, kad darbo sutarties pasirašymo metu at jos vykdymo metu šalys turėjo kitokių ketinimų ir siekė susitarti dėl kitokių sąlygų, nei įformino sutartyje.
Iš byloje esančios ieškovės pareiginės instrukcijos 33 p. matyti, kad ieškovė, kaip projektų vadovė turi teisę gauti papildomą atlygį už kūrybinį darbą, atliekamą ne pagrindinio darbo metu (1t., b.l. 106). Kaip jau buvo minėta, iš atsakovo pateiktų dokumentų matyti, kad atsakovas mokėjo ieškovei atitinkamus autorinius atlyginimus, o ieškovė gautus autorinius atlyginimus deklaruodavo Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikdama metines deklaracijas. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, nėra jokio teisinio pagrindo autorinius atlyginimus laikyti darbo užmokesčiu sulygtu darbo sutartimi. Ta aplinkybė, kad už ieškovės kuribinį darbą atsakovas mokėjo nesudarius autorinių sutarčių, nepanaikina fakto, kad autorinius atlyginimus ieškovė gavo. Be to, ieškovės bendradarbė apklausta liudytoja, patvirtino, kad ieškovė pasirašyti autorinius sutartis atsisakė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad esant tarp šalių ginčui dėl darbo užmokesčio, nustatyto darbo sutartimi, teisėtumo, ieškovės teiginiai dėl autorinių sutarčių nebuvimo, neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija išsamiai dėl jų nepasisako. Taip pat neturi teisinės reikšmės ir ieškovės teiginiai kad ieškovės pareiginė instrukcija neturi reikalavimų gebėti dirbti atitinkamomis dizaino programomis ir/ ar gebėti kurti reklaminio pobūdžio produktus, o atsakovas teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantė turėjo reikalingas kompiuterines programas ir kad būtų apskritai mokėjusi dirbti jomis ir kad apeliantė nemoka dirbti grafinėmis programomis, negalėjo sukurti jokių autorinių kūrinių, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl to šioje byloje taikyti Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.93 str. nuostatas ir Lietuvos Respublikos Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 42 str. nuostatas ir nagrinėti autorinių sutarčių sudarymo aplinkybės, reikštų išejimą už šalių reikalavimų ribų. Byloje svarbi aplinkybė, kad ieškovė gavo iš atsakovo autorinius atlyginimus, patvirtinta pačios ieškovės rašytiniu įrodymu – delaracija, kad šis įrodymas neatitinka įrodymų leistinumo tauisyklių reikalvimus, įrodymų byloje nėra.
Dėl išdėstyto, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra įrodyta aplinkybė, kad darbo sutarties pasirašymo metu ar jos vykdymo metu šalys turėjo kitokių ketinimų ir siekė susitarti dėl kitokių sąlygų, nei įformino sutartyje. Tai patvirtina ir pačios ieškovės elgesys - ieškovė per 2, 5 metų laiko nesikreipė į atsakovą dėl darbo sutarties pakeitimo.
Priešingai, negu teigia ieškovė, pirmosios instancijos teismas nepažeidė Darbo kodekso 95 str., 99 str., o taikyti 140 str., 141 str., 228 str. nuostatas šioje byloje nebuvo pagrindo. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžė, kad priešingai, negu nurodė apeliaciniame skunde ieškovė, pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino apeliantei mokėtos darbo užmokesčio struktūrą. Vertinti kritiškai atsakovo su atsiliepimu pateiktus įsakymus, kurių pagrindu apeliantei buvo mokami darbo užmokesčio priedai, kolegija neturi teisinio pagrindo. Minėti įsakymai kaip įmonės lokaliniai aktai, nepraranda savo teisinės reikšmės dėl ieškovės nurodytos aplinkybės, kad apeliantė nebuvo su jais supažindinta, nes ieškovė neginčija aplinkybės, kad įsakymuose nurodytas sumas gavo. Apeliantės teiginys, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės ir atsakovą siejusius santykius pripažino civiliniais teisiniais santykiais, neatitinka tikrovės, nes teismas tik konstatavo kad ieškovė gavo iš atsakovo ir autorinius atlyginimus, o tai atitinka faktines bylos aplinkybes, paties ieškovės patvirtinimui, tokia galimybė numatyta ir ieškovės pareigybinių teisių aprašyme, todėl autorinio atlyginimo suma pripažinti darbo užmokesčiu, teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Iš bylos duomenų matyti, kag teismas vertino įrodymų visumą, o ne teikė prioritetą darbuotojo pajamų deklaravimą apibūdinantiems įrodymams, nors pajamų deklaracija ir laikoma oficialių rašytinių įrodymu (CPK 197 str. ), kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas. Apeliantės teiginiai, kad jos preliminarios gyventojų pajamų mokesčio deklaracijos buvo suformuotos iš darbdavio vienašališkai mokesčių administratoriui pateiktų duomenų, nepaneigia fakto, kad ieškovė autorinius atlyginimus buvo gavusi. Kaip matyti iš iš ieškovės teiginių, ji suprato, kad darbdavys deklaruoja įvairaus pobūdžio apeliantės pajamas, todėl turėjo galimybę įtakoti pateiktų deklaracijų turinį, tačiau patvirtino darbdavio duomenys savo deklaracija. Byloje esantys įrodymai, kad atsakovas daugiau kaip dvejus su pusę metų apeliantei mokėjo autorinį honorarą, o ieškovė nekėlė klausimo dėl darbo sutarties pakeitimo ir nereikalavo darbo sutartyje pakeisti darbo užmokesčio sąlygą, tik patvirtina, kad šalių susitarimo dėl darbo sutaries pakeitimo nebuvo.
Vertinti antstolio D. K. surašytą 2012-03-06 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 174/12/023 (2t., b.l. 122) teismas neturėjo procesinio pagrindo, nes ieškovės pateiktas pokalbio garso įrašas padarytas apie tai nežinant ieškovės pašnekovams, atsakovas teigia, kad tai buvo padaryta nelegaliai, todėl šis įrodymas neatitinka įrodymų leistinumo taisykles (CPK 177 str. 2 d.)
Lietuvos Respublikos CPK 93 str. nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Apeliantė teigia, kad teismo priteista atsakovui 3 000 Lt atstovavimo išlaidų suma yra neprotinga ir nesąžininga. Advokato išlaidų apmokėjimo klausimą reglamentuoja LR CPK 98 str. bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo. Maksimalaus dydžiui apskaičiuoti taikomi nustatyti koeficientai, kurių pagrindu imama LR Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga, šio konkrečiu atveju atstovavimo išlaidų atsiradimo diena 800 Lt.
Iš bylos duomenų matyti, kad teismas sumažino atsakovo turėtas atstovavimo išlaidas nuo 5 000 Lt iki 3 000 Lt atsižvelgiant į atsakovo atstovo civilinėje byloje atliktus veiksmus. Turint omeny, kad byla yra sudėtinga, teisėjų kolegija daro išvadą, kad priteista suma neviršija rekomenduotinų maksimalių advokato atlyginimų, todėl atitinka CPK 98 str. reikalavimus.
Kitų apeliantės teiginiai neįtakuoja sprendimo teisėtumą, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Esant tokioms nustatytoms faktinems aplinkybems, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas (Lietuvos Respublikos CPK 176, 185 str.) ir materialines teisės normas šioje byloje aiškino ir taikė tinkamai, nepažeidžiant CPK 270 str. nuostatų, logiškai ir aiškiai išdėstė motyvus, kurių pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą (CPK 263 str.) Apeliaciniame skunde išdėstyti ieškovės teiginiai nepaneigia teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo.
Atsakovas prašo priteisti 2000 Lt atstovavimo išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme. Atsakovo prašymas tenkinams iš dalies. Atsižvelgiant į civilinėje byloje atliktus veiksmus, atitinkamai apskaičiuojamas ir rekomenduotinas maksimalus advokato atlyginimas. Atmetus apeliacinį skundą, iš ieškovės priteistina atsakovui 1320 Lt atstovavimo išlaidų (1,5 minimalios mėnesinės algos t.y. 1200 Lt už atsiliepimų į apeliacinį skundą surašymą ir 0,15 minimalios mėnesinės algos t.y. 120 Lt už 1 valandą atstovavimo teisme, kaip numato rekomendacijų 8.11 p. 8.18 p.). Nors teisėjų kolegija daro išvadą, kad byla yra sudėtinga, tačiau piteisti 2000 Lt atstovavimo išlaidų nėra teisinio pagrindo, nes tai prieštarautų CPK 98 str. reikalavimams ir viršitų rekomenduotinų maksimalių advokato atlyginimų dydžius.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p. apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės I. P. atsakovui UAB „Tisena dizainas“ 1320 Lt atstovavimo išlaidų