Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Erika Misiūnienė Civilinė byla Nr. 2A-451-524/2015

2015 m. balandžio 16 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Erika Misiūnienė, teisėjai Alona Romanovienė, Irma Čuchraj, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-11-21 sprendimo civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovės D. I. ieškinį atsakovei AB SEB bankui, trečiasis asmuo V. D., dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir atsakovės AB SEB banko priešieškinį ieškovei D. I., trečiasis asmuo V. D., dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė pareiškė reikalavimą pripažinti negaliojančia 2006-04-25 laidavimo sutartį Nr. 04/06096, kuria ji, kaip solidarioji bendraskolė, įsipareigojo atsakyti visu savo turtu pagal 2006-04-25 kreditavimo sutartį Nr. 0450618070685-52, sudarytą tarp V. D. ir AB SEB banko, ir priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimo pagrindu nurodė aplinkybes, kad 2006-04-25 AB SEB bankas sudarė kredito sutartį su V. D. dėl 68 000,00 Lt kredito. Prievolių įvykdymui užtikrinti bankui buvo įkeistas ieškovei nuosavybės teise priklausantis 2 kambarių butas. Ieškovė ir AB SEB bankas 2006-04-25 sudarė laidavimo sutartį, kuria ji, kaip laiduotoja, užtikrino kredito sutarties vykdymą. Nurodė, kad paskolos paskirtis buvo nurodyta – žemės sklypo pirkimui, pinigai buvo pervesti V. D., jis disponavo lėšomis, tvarkė visus finansinius reikalus. Teigė vėliau supratusi, kad V. D. žemės sklypo nenupirko, o pinigus iššvaistė, pirkdamas brangų automobilį, dengdamas asmenines skolas. Nurodė, kad sudarant laidavimo sutartį, buvo pažeistos jos teisės ir teisėti lūkesčiai, nes ji buvo suklaidinta, atsakovo atstovai jai tinkamai neišaiškino pasekmių, pasirašant laidavimo sutartį, o ji neturi jokio specialaus finansinio ar teisinio išsilavinimo, todėl pasitikėjo banko darbuotojais. Mano, kad atsakovas nesilaikė teisės aktų reikalavimų, elgėsi nesąžiningai, nesuteikė išsamios ir teisingos informacijos apie laiduotojo atsakomybę. Nurodė, kad bankas neįvertino skolinimo rizikos asmeniui, kuris neturi jokio turto, nedirba, turi invalidumą, nekontroliavo, kodėl pinigai yra leidžiami ne pagal kredito paskirtį, nors turėjo pinigus pervesti tik mokant už žemės sklypą, todėl mano, kad ši laidavimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia Lietuvos Respublikos CK 1.90 str. 1 d. pagrindu.

Trečiasis asmuo atsiliepimo į ieškinį per nustatytą terminą nepateikė.

Atsakovas pateikė priešieškinį, juo pareiškė reikalavimą priteisti iš ieškovės 36 385,12 Lt skolą, kurią sudaro 25 947,72 Lt nesugrąžinto kredito, 6122,63 Lt priskaičiuotų palūkanų ir 4314,77 Lt priskaičiuotų delspinigių už laiku nesumokėtą kreditą ir palūkanas, bei 264,80 Lt vykdomojo įrašo ir su juo susijusių veiksmų atliko išlaidas, taip pat 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas sudarė kredito sutartį su kredito gavėju trečiuoju asmeniu V. D. dėl 68 000,00 Lt kredito suteikimo. Ieškovė ir atsakovas 2006-04-25 sudarė laidavimo sutartį, pagal kurią ieškovė prisiėmė solidariąją atsakomybę vykdyti kredito gavėjo įsipareigojimus pagal kredito sutartį, jeigu kredito gavėjas negrąžins kredito ar jo dalies, nemokės palūkanų ir netesybų, ta pačia apimtimi kaip ir kredito gavėjas. Kredito gavėjui nevykdant sutartinių prievolių, atsakovas nutraukė kredito sutartį su kredito gavėju, kreipėsi į notarą dėl vykdomojo įrašo atlikimo. Nurodė, kad 2013-02-12 atliktas vykdomasis įrašas, kuriuo atsakovo naudai pasiūlyta išieškoti 75 330,17 Lt skolą ir 5 procentų metines palūkanas. Pažymėjo, kad 2014-01-31 buvo parduotas ieškovei priklausantis įkeistas turtas už 42 850,00 Lt, atsakovui buvo pervesta 38 680,25 Lt. Pažymėjo, kad laidavimo sutartis galioja tol, kol bus grąžintas visas kreditas, sumokėtos palūkanos ir netesybos pagal sutartį, atlyginti kiti dėl negrąžinto kredito, nesumokėtų palūkanų ir netesybų patirti nuostoliai, todėl atsakovas turi teisę tenkinti savo reikalavimą iš solidariai kartu su kredito gavėju atsakingos ieškovės.

Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2014-11-21 priėmė sprendimą, juo ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino iš dalies. Teismas konstatavo, kad ieškovė laidavimo sutartį ir hipotekos lakštą pasirašė sąmoningai, suvokdama, kad be nekilnojamojo turto įkeitimo ir laidavimo bankas neišduos paskolos, kuri buvo reikalinga, siekiant padidinti šeimos (ieškovė ir trečiasis asmuo tuo metu vedė bendrą ūkį ir planavo ateitį) pajamas, pasirašydama dokumentus su jais susipažino, banko darbuotojų buvo informuota apie hipotekos ir laidavimo sandorių tikslus ir pasekmes, paprasčiausiai dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių nepasiteisino jos lūkesčiai. Nurodė, kad ieškovė neginčijo atsakovo apskaičiuotų nesugrąžinto kredito, palūkanų ir delspinigių sumų dydžio, tik prašė atmesti priešieškinio dalį dėl delspinigių priteisimo, nes suėjo ieškinio delspinigiams senaties terminas. Teismas konstatavo, kad reikalavimas dėl delspinigių priteisimo pareikštas pasibaigus tokiam reikalavimui sutrumpintam šešių mėnesių ieškinio senaties terminui, todėl pagrindo tenkinti reikalavimą dėl delspinigių priteisimo nėra. Padarė išvadą, kad ieškovė turi prievolę atsiskaityti su atsakovu pagal prisiimtus įsipareigojimus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Civilinės bylos nagrinėjimo ribas nustato šalys, naudodamosi savo procesinėmis teisėmis ir vykdydamos pareigas, nustatytas CPK 42 str. Ieškovė šioje byloje buvo pareiškusi ieškinį AB SEB bankui dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tačiau iš apeliacinio skundo motyvų nustatyta, jog skundžia tik sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas atsakovės priešieškinis jai ir priteista iš jos, kaip laiduotojos, negrąžintos trečiojo asmens paskolos dalis, todėl apeliacijos dalykas šioje byloje yra solidari laiduotojo ir pagrindinio skolininko atsakomybė. Byloje nustatyta, kad Bankas su ieškove 2006-04-25 sudarė laidavimo sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo solidariai su kredito gavėju atsakyti Bankui, jeigu kredito gavėjas nevykdytų prievolės pagal kredito sutartį (t. 1, b. l. 52–62). Byloje nustatyta, kad Bankas iš atsakovės išieškojo iš hipoteka įkeisto turto iš viso 38 680 Lt skolą. Hipotekos teisėjo nutartis už skolą įkeistą daiktą parduoti iš varžytynių yra vykdomasis dokumentas, kuris vykdytinas be jo pagrindu išduoto vykdomojo rašto, o išieškojimas pagal tokį dokumentą vyksta iš asmens (ir turto), nurodyto nutartyje. Laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 str. 1 d.). Jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis, tai, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, jis ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010 ir kt.). Taigi, esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014). Nagrinėjamu atveju kreditoriaus reikalavimai buvo užtikrinti tiek hipoteka, tiek laidavimu. Kreditorius atsakovei pirmiausiai pareiškė reikalavimą kredito sutarties pagrindu, o vėliau ir laidavimo sutarties pagrindu. Laidavimo sutarties 8.2 p. patvirtina, jog laiduotojas atsisako teisės reikalauti, kad bankas skolos išieškojimą pirmiausia nukreiptų į kredito gavėjo turtą, jei kredito gavėjas laikų neįvykdo skolinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį, o 8.4 p. buvo nustatyta, kad nutraukus 2006-04-25 kredito sutartį skola bus išieškoma iš laiduotojo turto (t. 1, b. l. 61), todėl byloje įrodyta, kad atsakovė buvo informuota apie tokį veiksmą ir pasirašydama tokią sutartį su tuo sutiko.

Dėl solidarios atsakovės ir trečiojo asmens atsakomybės.

Paminėtos įstatymo normos suteikia kreditoriui teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas, tiek laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK6.6 straipsnio 4 dalis). Teismo sprendimas, priimtas byloje dėl kreditoriaus ir vieno iš bendraskolių ginčo, gali būti panaudotas ir prieš kitus bendraskolius (CK 6.14 straipsnio 1 dalis), o solidariai įvykdęs prievolę skolininkas turi regreso teisę į kitą bendraskolį (CK 6.9 straipsnio 1 dalis). Dėl to CPK 43 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tais atvejais, kai nagrinėjant bylą paaiškėja, kad ieškinio reikalavimas gali būti nukreiptas dar kitiems byloje nedalyvaujantiems asmenims, teismas ieškovo prašymu gali patraukti šiuos asmenis dalyvauti byloje atsakovais. Tačiau teisė disponuoti šia procesine priemone suteikta tik ieškovui. Nepaisant to, kad kreditorius yra laisvas pasirinkti savo pažeistų teisių gynybos būdą, dalyką bei nuspręsti, iš kurių solidariųjų skolininkų reikalauti prievolės įvykdymo, kiti solidarieji skolininkai turi būti įtraukti į bylą, nes priimtas teismo sprendimas darys įtaką jų teisėms. Dėl to tais atvejais, kai kreditorius ieškinį pareiškia tik daliai bendraskolių, kiti bendraskoliai turi būti jų pačių, šalių ar teismo iniciatyva įtraukiami į prasidėjusį procesą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, kad būtų užtikrinta, kad jie išvengtų savo teisinės padėties pablogėjimo (CPK 47 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje susidarė tokia padėtis, jog ieškinį pareiškė ieškovė AB SEB bankas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiuoju asmeniu buvo nurodytas pagrindinis skolininkas, o bankas pareiškė priešieškinį ieškovei, todėl pagal ieškovės suformuluotą reikalavimą teismui atsakovu negalėjo būti pasiūlyta įtraukti V. D., nes jis nebuvo ginčijamos laidavimo sutarties šalis, o bankas pareiškė priešieškinį tik ieškovei, todėl šioje byloje pagrindinio skolininko procesinė padėtis buvo nustatyta teisingai, jis byloje buvo įtrauktas trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, ir pagal šalių suformuluotus reikalavimus negalėjo būti atsakovu, tačiau šios bylos ieškovės teisės nėra pažeistos, nes akivaizdu, jog jos atsakomybė su pagrindiniu skolininku yra solidari ir iš kreditoriaus, trečiojo asmens pozicijos nustatyta, kad vykdomas išieškojimas ir iš pagrindinio skolininko, todėl ieškovė įvykdžiusi reikalavimą bankui turės regreso teisę į trečiąjį asmenį (CK 6.9 straipsnio 1 dalis).

Paminėtais motyvais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė procesinių teisės normų, teisingai pritaikė ir išaiškino materialines teisės normas, todėl naikinti skundžiamo teismo sprendimo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-11-21 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.