Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedriaus Endriukaičio, Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. J. (toliau – E. J.) apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendžio, kuriuo E. J. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį (5 nusikalstamos veikos), 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 3 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį bei nubaustas:

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (L. K. turto vagystė) 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimu;pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (R. R. turto vagystė) 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimu;pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (S. K. turto vagystė) 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimu;pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (J. T. turto vagystė) 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimu;pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (E. S. turto vagystė) 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimu;pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį (pasikėsinimas pagrobti A. G. turtą) 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimu;pagal BK 187 straipsnio 3 dalį (E. S. turto sugadinimas) 30 (trisdešimties) parų areštu;pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (A. G. dokumentų pagrobimas) 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu ir 6 dalimi, E. J. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį už pasikėsinimą pagrobti A. G. turtą ir A. G. dokumentų pagrobimą paskirtos bausmės buvo subendrintos apėmimo būdu, paskiriant E. J. subendrintą 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu ir 6 dalimi, E. J. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 187 straipsnio 3 dalį už E. S. turto vagystę ir nedidelės vertės turto sugadinimą paskirtos bausmės buvo subendrintos apėmimo būdu, paskiriant E. J. subendrintą 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šios subendrintos E. J. paskirtos bausmės buvo subendrintos su jam pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už L. K., R. R., S. K., J. T. turto vagystes paskirtomis bausmėmis jas iš dalies sudedant, skiriant E. J. galutinę subendrintą 1 (vienerių) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į E. J. paskirtą bausmę įskaitytas jo laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2016 m. kovo 2 d. iki 2016 m. rugpjūčio 18 d.

E. J. taikoma kardomoji priemonė – suėmimas, iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta nepakeista.

Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (5 nusikalstamos veikos), 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį buvo pripažintas kaltu ir V. P., tačiau apeliaciniai skundai dėl jo Kauno apygardos teismui pateikti nebuvo.

R. R. civilinis ieškinys tenkintas visiškai, jam iš E. J. ir V. P. solidariai priteisiant 140 eurų (vieną šimtą keturiasdešimt eurų) turtinei žalai atlyginti.

L. K. civilinis ieškinys tenkintas visiškai, jam iš E. J. ir V. P. solidariai priteisiant 40 eurų (keturiasdešimt eurų) turtinei žalai atlyginti.

S. K. civilinis ieškinys tenkintas visiškai, jam iš E. J. ir V. P. solidariai priteisiant 95 eurus (devyniasdešimt penkis eurus) turtinei žalai atlyginti.

J. T. civilinis ieškinys tenkintas visiškai, jam iš E. J. ir V. P. solidariai priteisiant 200 eurų (du šimtus eurų) turtinei žalai atlyginti.

E. S. civilinis ieškinys tenkintas visiškai, jai iš E. J. ir V. P. solidariai priteisiant 120 eurų (vieną šimtą dvidešimt eurų) turtinei žalai atlyginti.

Procesas dėl A. G. civilinio ieškinio 85 eurų (aštuoniasdešimt penkių eurų) sumai turtinei žalai atlyginti, nutrauktas, civiliniam ieškovui atsisakius ieškinio.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliaciniu skundu nuteistasis E. J. prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį šioje dalyje priimant naują – išteisinamąjį, nuosprendį; sušvelninti jam paskirtą bausmę BK 64¹ straipsnio pagrindu.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis E. J. ir jo gynėjas advokatas V. Mikša pritarė apeliacinio skundo motyvams ir prašė jį tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.Nuteistojo E. J. apeliacinis skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniu nuteistojo skundu nėra ginčijama jo kaltė dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 straipsnio 2 dalyje (5 nusikalstamos veikos), 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje ir 187 straipsnio 3 dalyje, o apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamąją bylą įrodymų vertinimo aspektu, abejoti apylinkės teismo išvadomis dėl E. J. veiksmų kvalifikavimo šioje dalyje, teisinio pagrindo neturi, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Nagrinėjamu atveju nesutinkama tik su E. J. paskirta bausme, prašant ją sušvelninti remiantis jo apeliaciniame skunde išdėstytomis aplinkybėmis bei jo veiksmų kvalifikacija pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, teigiant, kad iš A. G. automobilio daiktadėžės pagrobęs dėklą su dokumentais, apeliantas nežinojo apie jame esančius dokumentus, o sužinojęs šią aplinkybę, dokumentus paliko matomoje vietoje, kad jie būtų grąžinti jų teisėtam savininkui.

Dėl E. J. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį.

Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad E. J. šios nutarties 1.3. punkte aprašytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis, išlaužė A. G. priklausančio automobilio durelių užraktą ir iš automobilio daiktadėžės pagrobė A. G. vardu išduotą vairuotojo pažymėjimą bei automobilio VW Sharan registracijos liudijimą. Tokie E. J. veiksmai skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu buvo kvalifikuoti pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, kaip dokumentų pagrobimas. Abejoti tokiu apylinkės teismo sprendimu, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu patikrintus įrodymus, nepaisant E. J. apeliacinio skundo argumentų, teisinio pagrindo nėra.

6.1. Konstatuojant šią išvadą, visų pirma pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi, įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavusi byloje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados dėl nuteistojo E. J. kaltės padarius BK 302 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką yra pagrįstos ir teisingos, todėl nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei keisti apylinkės teismo sprendimą, remiantis vien tik apelianto savaip pateikiama, tačiau pakankamai objektyviais duomenimis neparemta nagrinėjamo įvykio versija, teisinio pagrindo nėra. Nuteistojo E. J. argumentai, kuriais šis siekia būti išteisintas, yra nepagrįsti, todėl atmetami.

BK 302 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už juridinio ar fizinio asmens antspaudo, spaudo, dokumento ar griežtos atskaitomybės blanko pagrobimą ar šių dokumentų neturint tam teisėto pagrindo įgijimą, laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. Bet kurio iš BK 302 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyto alternatyvaus neteisėto veiksmo – pagrobimo, įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, panaudojimo, realizavimo, atlikimas yra pakankamas pagrindas kilti baudžiamajai atsakomybei ir neprivalo būti susijęs su kitais veiksmais. Tokią veiką daro asmuo, neturintis teisės disponuoti šiame BK straipsnyje nurodytais dokumentais ar kitais paminėtais daiktais. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad dokumento pagrobimas yra tuomet, kai asmuo, neturėdamas teisėto pagrindo, vienaip ar kitaip užvaldo svetimą dokumentą prieš jo savininko valią. Jis gali būti padaromas įvairias būdais, dėl kurių teisėtas savininkas netenka jam priklausančio dokumento, tarp jų ir jo negrąžinant. Svarbu paminėti ir tai, kad komentuojama nusikalstama veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. asmeniui suvokiant, kad jis pagrobia svetimą dokumentą ar kitus straipsnyje nurodytus daiktus, numatant, kad dėl tokios veikos teisėtas turėtojas jo neteks, ir to norint; arba asmeniui suvokiant, kad neturėdamas teisinio pagrindo įgyja, laiko, gabena, siunčia, panaudoja ar realizuoja dokumentą ar kitus straipsnyje nurodytus daiktus, ir nori taip veikti. Asmens motyvai ir tikslai veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Dokumento pagrobimo sudėtis yra formali, t. y. pasekmės paliktos už nusikalstamos veikos sudėties ribų, todėl nusikaltimo baigtumui pakanka tik pačios veikos atlikimo, o nusikaltimas laikomas baigtu nuo dokumento pagrobimo momento.

7.1. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą, abejonių tuo, kad analizuojamu atveju iš nukentėjusiajam A. G. priklausančio automobilio neteisėtais E. J. veiksmais buvo pagrobtas A. G. vairuotojo pažymėjimas ir automobilio VW Sharan registracijos liudijimas, aukštesniajam teismui nekyla. Iš esmės šios aplinkybės neneigia ir pats apeliantas, teigdamas, kad paimdamas šiuos dokumentus iš automobilio, jis nesuvokė jų paskirties, nematė, kad tai dokumentai, nes jie buvo įdėti į aplanką (papkę), manė, kad tai pinigai. Vertinant šiuos apelianto teiginius, atsižvelgiant į tai, kad BK 302 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis pagrobia svetimą dokumentą, numatant, kad dėl tokios veikos teisėtas turėtojas jo neteks, ir to norint; arba asmeniui suvokiant, kad neturėdamas teisinio pagrindo įgyja dokumentą ir nori taip veikti, akivaizdu, kad analizuojamu atveju E. J. ginčija tyčios buvimą savo veiksmuose. Tačiau, įvertinusi nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu tinkamai ištirtų įrodymų visumą, pagrindo sutikti su tokiu – jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstu – apelianto veiksmų vertinimu ir jo pagrindu naikinti/keisti skundžiamą nuosprendį, teisėjų kolegija neįžvelgia.

8.1. Tuo tarpu E. J. parodymai šioje dalyje viso nagrinėjamos baudžiamosios bylos proceso metu nebuvo nuoseklūs. Kaip matyti iš 2016 m. birželio 17 d. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio jo duotų parodymų, tuo metu, kai jis įsilaužė į A. G. priklausantį automobilį, buvo tamsu, todėl jis nematė, kad iš automobilio dėtuvės jo paimti daiktai yra dokumentai. Jeigu jis būtų tai matęs, dokumentų būtų neėmęs. Papildomai E. J. paaiškino, kad buvo sulankstytas nedidelis aplankas, galvojo, kad jame bus pinigai, o kad aplanke buvo dokumentai, jis pamatė tik nuėjęs nuo automobilio gal 50 metrų. Analogiškos pozicijos E. J. laikėsi ir apeliacinės instancijos teisme – tiek išdėstydamas savo argumentus apeliaciniame skunde, tiek ir pasisakymas dėl skundo apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Vertinant šių E. J. parodymų patikimumą, atkreiptinas dėmesys į 2016 m. gegužės 24 d. apylinkės teisiamojo posėdžio metu jo išdėstytas aplinkybes. Nuteistojo teigimu, dokumentus iš automobilio paėmė jis, ar V. P. juos matė, nežino. Tai buvo nedidelė dokumentų „papkė“. Išlipęs iš automobilio, pamatė, kad joje nieko reikšmingo nėra, dėl ko, dokumentus, paliko stotelėje. Šio teisiamojo posėdžio metu E. J. kategoriškai patvirtino matęs, jog jo minėtoje „papkėje“ buvo ne kas kita, o dokumentai, ką aukštesniajam teismui patvirtina ne tik minimo teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotos aplinkybės, bet ir šio teismo posėdžio garso įrašas (Lietuvos teismų informacinės sistema (LITEKO)). Šią aplinkybę neabejotinai patvirtina ir 2016 m. kovo 3 d. apklausos metu užfiksuoti E. J. parodymai, remiantis kuriais, VW Sharan automobilyje neradęs jokių vertingų daiktų, iš automobilio dėtuvės jis paėmė vairuotojo pažymėjimą ir automobilio registracijos liudijimą, tačiau, kodėl paėmė tuos dokumentus, nežino, jam jų nereikėjo, dėl ko jie buvo išmesti šiam einant namo.

8.2. Esant tokiems prieštaringiems nuteistojo parodymams, nesant pagrindo netikėti nukentėjusiuoju nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklausto A. G. išdėstytomis aplinkybėmis, o būtent, jog pagrobti dokumentai buvo susegti tik sąvaržėle, kas, aukštesniojo teismo vertinimu, neabejotinai netrukdė E. J. pamatyti automobilio dėtuvėje buvusių daiktų (dokumentų) ir suvokti, jog tai yra ne pinigai, bet dokumentai, abejonių E. J. tiesiogine tyčia darant BK 302 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikaltimą, teisėjų kolegijai nekyla. Pažymėtina, jog teisiamojo posėdžio metu netgi V. P. parodė matęs, jog E. J. iš automobilio paėmė dokumentus, o jam E. J. paklausus kas tai, šis patvirtino, kad dokumentai (b. l. 123, t. 3). Iš aptartų duomenų seka, kad nagrinėjamu atveju E. J. suvokė, kad pagrobia svetimą dokumentą, numatė, kad dėl tokios veikos teisėtas turėtojas jo neteks, ir to norėjo. Manyti priešingai aukštesniajam teismui neleidžia ir tai, kad kiek vėliau, (kaip nurodė E. J.), šiuos dokumentus jis paliko autobusų stotelėje (ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, jog juos tiesiog išmetė), kadangi BK 302 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos baigtumas, kaip minėta, siejamas su pačios veikos atlikimu, nusikaltimą laikant baigtu nuo dokumento pagrobimo momento.

Dėl E. J. paskirtos bausmės.

Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam E. J. paskirtos bausmės, visų pirma pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

9.1. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Sutinkamai su komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Remiantis baudžiamosios teisės teorija šiuo klausimu, vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (pvz. kasacinė nutartis Nr. 2K-7-45/2007).

Aptarto teisinio reguliavimo kontekste vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę E. J., atsižvelgė į jam inkriminuotų nusikalstamų veikų pobūdį (padaryti šeši apysunkiai (BK 178 straipsnio 2 dalis (5 nusikalstamos veikos) ir BK 302 straipsnio 1 dalis), vienas baudžiamasis nusižengimas (BK 187 straipsnio 3 dalis) ir vienas pasikėsinimas padaryti apysunkį nusikaltimą (BK 22 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnio 2 dalis)), stadiją (7 nusikalstamos veikos baigtos, viena nutrūko pasikėsinimo stadijoje), kaltės formą (visos nusikalstamos veikos padarytos tyčia), nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus (savanaudiškais tikslais, siekiant materialinės naudos). Įvertino ir E. J. asmenybę, konstatuodamas, kad nuteistasis praeityje teistas, skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotas nusikalstamas veikas įvykdė turėdamas neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį pripažino recidyvistu BK 27 straipsnio prasme. Be to, apylinkės teismas atsižvelgė ir į tai, kad E. J. psichiatrinių ir priklausomybės ligų įskaitoje neįrašytas (b. t. 2, b. l. 118), yra išsituokęs ir niekur nedirba, įvertino jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamas veikas įvykdė bendrininkaudamas su kitu asmeniu (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

10.1. Visumos šių aplinkybių pagrindu, pirmosios instancijos teismas E. J. už atskiras nusikalstamas veikas paskyrė griežčiausias jam inkriminuotų nusikaltimų sankcijose įtvirtintas bausmės rūšis – terminuotą laisvės atėmimą (BK 178 straipsnio 2 dalis (5 nusikalstamos veikos), 22 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnio 2 dalis, 302 straipsnio 1 dalis) ir areštą (BK 187 straipsnio 3 dalis). Nesutikti su šiuo skundžiamo apylinkės teismo sprendimu, teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo, kadangi aukščiau išvardintos aplinkybės leidžia konstatuoti antivisuomenines nuteistojo nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, jos neabejotinai rodo, kad E. J. vertinamu atveju nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Tuo tarpu apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės susiję su nepilnamečio sūnaus turėjimu ar netrukus gimsiančiu jo sugyventinės kūdikiu, reikalingumu prisidėti prie jų išlaikymo, nesudaro pagrindo bausmę švelninti, juolab, kad kaip matyti iš pateikto vaiko gimimo liudijimo, nusikalstamų veikų padarymo metu sūnus jau buvo gimęs, tačiau tai nebuvo kliūtimi E. J. nusikalsti.

Nors apeliaciniu skundu teigiama, kad pirmosios instancijos teismas jo prisipažinimo padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas bei nuoširdaus gailesčio dėl jų įvykdymo nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau šiuo aspektu vis tik pažymėtina, kad pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą, padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką yra tada, kai kaltininkas savo noru, o ne verčiamas surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Prisipažinimo padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką momentas neturi lemiamos reikšmės, jis galimas ir nagrinėjant bylą teisme, tačiau, vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (kasacinės bylos Nr. 2K-201/2007, 2K-353/2008, 2K-550/2008, 2K-259/2009 ir kt.), o gailėjimasis yra nuoširdus. Iš bylos duomenų matyti, kad E. J., nors ir prisipažino padaręs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, tačiau aplinkybes dėl E. P. dalyvavimo jų įvykdyme jis aiškino dviprasmiškai – ikiteisminio tyrimo metu nurodydamas, kad E. P. stebėjo aplinką, kol jis grobė turtą iš automobilių, pirmosios instancijos teisme šiuos savo parodymus iš esmės paneigdamas, teigdamas, kad E. P. apie jo daromas nusikalstamas veikas nieko nežinojo, tokiu būdu neabejotinai apsunkindamas tinkamą baudžiamosios bylos išnagrinėjimą. Be to, jo parodymai nebuvo nuoseklūs ir dėl BK 302 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto ir jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybių. Paminėtų aplinkybių visuma leidžia teigti, jog ir deklaruojamas gailėjimasis buvo nenuoširdus. Tokiu būdu, abejoti apylinkės teismo sprendimu dėl E. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimo, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. BK 75 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, šiuo atveju taip pat nebuvo taikytos pagrįstai. Pagal BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ar ne yra teismo teisė, o ne pareiga. Sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi būti įvertinta, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veiksmų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

12.1. Nagrinėjamu atveju, įvertinus tiek E. J. asmenybę, tiek ir jo įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumą, jo buvusius teistumus bei praeityje jo atžvilgiu taikytas švelnesnio pobūdžio bausmes, nėra jokio pagrindo teigti, kad bausmės tikslai dar gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, juolab, kad aptariamos nusikalstamos veikos buvo įvykdytos esant neišnykusiam ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui. Priešingai, dėl pernelyg švelnaus baudžiamumo, bausmės vykdymo atidėjimo taikymas gali būti tik paskata ir toliau daryti nusikalstamas veikas.

Pagrindų taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas, priešingai nei tai suvokia apeliantas, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje taip pat nėra. BK 64¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat, kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Tuo tarpu sutinkamai su komentuojamo straipsnio 2 dalimi, ši taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas.

13.1 Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla E. J. ir V. P. atžvilgiu buvo išnagrinėta įprastine baudžiamojo proceso tvarka. Taikyti sutrumpintą įrodymų tyrimą (BPK 273 straipsnio 1 dalis), bylą nagrinėti pagreitinto proceso tvarka (BPK 426 straipsnio 1 dalis) ar priimti baudžiamąjį įsakymą (BPK 418 straipsnio 1 dalis) nagrinėjamu atveju nebuvo teisinio pagrindo. Be to, E. J. kaltės pripažinimas, reikalaujamas BK 64¹ straipsnio 2 dalimi, šioje baudžiamojoje byloje taip pat nebuvo vienareikšmis.

Dėl išlaidų už teisinę pagalbą priteisimo.

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos E. J., išlaidos sudaro 46,32 eurų (b. t. 4, b. l. 66).

14.1. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą. Šios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už nuteistajam E. J. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. J. apeliacinį skundą atmesti.

Išlaidų už antrinę teisinę pagalbą iš nuteistojo E. J. nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.