- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-30
- Bylos Nr.
- 2A-6-345/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-06154-2010-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jadvyga Mardosevič, Henrichas Jaglinskis, Loreta Lipnickienė
- Atsakovas
- UAB DK „PZU Lietuva“
- Ieškovas
- R. J.
- Kategorijos
- 73.2.5.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jadvygos Mardosevič, Loretos Lipnickienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. J. ieškinį atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“ dėl draudimo išmokos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė R. J. prašė priteisti iš atsakovo 23 760 Lt draudimo išmoką, 3 584,20 Lt palūkanų, 15,21 proc. dydžio procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad R. J. IĮ 2008-06-19 su atsakovu sudarė transporto priemonių draudimo (kasko) sutartį, kuria apdraudė krovininę transporto priemonę MAN 19.322, v. n. (duomenys neskelbtini) nuo autoavarijos, gamtinės jėgos, nelaimingų įvykių, trečiųjų asmenų tyčinės veiklos ir nuo vagystės rizikų. 2008-10-14 automobilis buvo pavogtas, nusikaltimą padarę asmenys nerasti iki šiol. Apie vagystę atsakovui pranešta laiku, tačiau draudiminio įvykio administravimas tęsėsi nepagrįstai ilgą laiką. Draudimo priežiūros komisija 2009-06-23 nutarimu konstatavo, kad atsakovas nesilaikė Draudimo įstatymo 82 str. 2 d. reikalavimo tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dedant reikiamas pastangas. Ieškovas pateikė visus įmanomus įrodymus, patvirtinančius draudimo sutartyje nurodytos sąlygos dėl reikiamos apsaugos sistemos įmontavimo į pavogtą automobilį įvykdymą. Pagal Draudimo įstatymo 82 str. 6 d. būtent draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias nuo draudimo išmokos išmokėjimo. Įrodinėjimo našta, kad automobilyje draudiminio įvykio metu menamai nebuvo įmontuota signalizacija, tenka atsakovui. Draudimo liudijime numatyta, kad vagystės atveju atsakovas privalo atlyginti 90 proc. pagrobtos autotransporto priemonės kainos, t. y. 23760 Lt.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. birželio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė ieškovei R. J. iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ 22 770 Lt draudimo išmoką, 1 354,97 Lt palūkanų, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2010-03-30 iki 2010-12-13 ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2010-12-14 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1958,46 Lt bylinėjimosi išlaidas. Kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas nustatė, kad pagal R. J. IĮ ir atsakovo 2008-06-19 sudarytą transporto priemonių draudimo sutartį draudėjas įsipareigojo pateikti draudimo liudijime nurodytam draudiko atstovui pažymą apie įmontuotą apsaugos lygį iki 2008-06-25, sutiko, kad jei iki nurodyto termino nepateiks draudikui pažymos, draudimo liudijime nurodyto automobilio draudimo apsauga vagystės rizikai sustabdoma nuo sekančios po nurodyto termino dienos ir atnaujinama nuo sekančios dienos po to, kai draudėjas įvykdo susitarimo sąlygas. Apdrausta transporto priemonė buvo pavogta laikotarpyje nuo 2008-10-13 23 val. iki 2008-10-14 7 val. Remiantis Draudimo įstatymo 82 str. 6 d., Draudimo taisyklių Nr. 049 18.3 p. būtent atsakovas privalo įrodyti, kad ieškovė neįrengė apsaugos sistemos.
Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai nėra pakankami nustatyti, kad įvykio dieną pavogtoje transporto priemonėje nebuvo įmontuota reikalaujama apsaugos sistema ar kad ši sistema nebuvo įjungta arba neveikė. Ir priešingai, byloje surinktų įrodymų visuma įgalina konstatuoti, kad didesnė tikimybė, jog apsaugos sistema transporto priemonėje buvo sumontuota ir įjungta. Tiek ieškovės paaiškinimai, tiek liudytojų parodymai, tiek rašytiniai, tiek daiktiniai įrodymai, kurie gauti iš skirtingų įrodinėjimo šaltinių, patvirtina, kad apsaugos sistema pavogtoje transporto priemonėje buvo sumontuota. Atsakovas, kuriam tenka pareiga įrodyti priešingą faktą, jokių įrodymų, paneigiančių minėtą faktą, nepateikia.
Nagrinėjamu atveju draudimo išmoka skaičiuotina pagal transporto priemonės rinkos kainą įvykio dienai (jei ji mažesnė už draudimo sumą). Pagal taisyklių 14.1.1 punktą ši rinkos kaina nustatoma naudojantis specialiais žinynais, ekspertų išvadomis. Atsakovas byloje pateikė specialaus žinyno duomenis, kad pavogtosios transporto priemonės rinkos kaina įvykio dienai buvo 25 300 Lt. Ieškovas nepateikė specialių žinynų, ekspertų duomenų, kurie paneigtų šią draudiko nurodytą transporto priemonės rinkos kainą. Todėl draudimo išmoką sudaro suma, kuri gaunama iš 25 300 Lt atėmus besąlyginę išskaitą (10 proc.), t. y. 22 770 Lt.
Atsakovo argumentai, kad iš šios sumos turėtų būti išskaičiuotas PVM, neatitinka draudimo sutarties sąlygų, nes jose nėra numatyta iš transporto priemonės rinkos kainos atimti PVM sumas. Atsakovas nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-06-07 nutartimi civ. byloje Nr. 3K-3-381/2006, nes šioje byloje buvo sprendžiama dėl draudimo išmokos apskaičiavimo dėl autoavarijoje apgadinto automobilio, t. y. buvo skaičiuojama, kokias išlaidas automobilio remontui patirs draudėjas. Nagrinėjamu atveju draudimo išmoka skirta atlyginti prarasto daikto vertę, o ne atstatyti sugadintą daiktą. Prarasto daikto vertė apskaičiuojama neišskiriant mokesčių sumų, skirtingai, nei daikto sugadinimo atveju apskaičiuojant būsimus daikto atstatymo kaštus.
Ieškovė nepagrįstai palūkanas už prievolės įvykdymo termino praleidimą laikotarpiu nuo 2009-03-03 iki 2010-03-01 skaičiuoja remdamasis palūkanų dydžiu, apskaičiuotu pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimų prevencijos įstatymą, kadangi šis įstatymas nereglamentuoja palūkanų, susijusių su draudimo įmonių mokamomis draudimo išmokomis. Teismo vertinimu, pagrįsta palūkanas skaičiuoti pagal dydį, numatytą CK 6.210 str. 2 d. (6 proc.). Už ieškovo nurodomą laikotarpį 6 proc. metinės palūkanos nuo 22 770 Lt draudimo išmokos sumos sudaro 1 354,97 Lt. Ši palūkanų suma ieškovui iš atsakovo priteistina. Teismas sprendė, kad atsakovo argumentai, jog turi būti taikomas draudimo taisyklių 20.5 p. numatytas netesybų dydis, nepagrįsti, nes draudėjo teisė pasirinkti, ar reikalauti palūkanų, ar netesybų. Remiantis CK 6.37, 6.210 str., priteistinos 6 proc. metinės procesinės palūkanos iki įmonės likvidavimo 2010-12-13 ir 5 proc. metinės procesinės palūkanos po įmonės likvidavimo.
R. J. IĮ buvo likviduota, dėl to reikalavimo teisė perėjo draudėjo savininkei R. J. (Individualių įmonių įstatymo 6 str. 6 d. 4 p., 13 str. 4 d. 5 p., 2010-12-07 likviduojamos įmonės turto, likusio atsiskaičius su likviduojamos įmonės kreditoriais, priėmimo-perdavimo aktas).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-06-03 sprendimą dalyje dėl palūkanų, apskaičiuotų vadovaujantis CK 6.210 str., taip pat dalyje dėl PVM dydžio už ginčo automobilį priteisimo panaikinti ir priimti naują sprendimą šioje dalyje – ieškinį atmesti; taip pat iš naujo paskirstyti bylinėjimosi išlaidų sumas, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų dydžiui. Paaiškina, kad draudimo sutartis su R. J. IĮ buvo sudaryta UAB DK „PZU Lietuva“ Transporto priemonių drauimo taisyklių Nr. 049 pagrindu. Taisyklių 19 p., nepažeidžiant CK 6.258 str. nuostatų, numatyta, jeigu draudikas nesilaiko draudimo išmokos išmokėjimo termino, draudėjas turi teisę reikalauti 0,01 proc. delspinigių nuo išmokos sumos už kiekvieną uždelstą darbo dieną. Taigi teismas, remdamasis CK 6.210 str., bei apskaičiuodamas 6 proc. palūkanas už termino, įvykdyti prievolę (išmokėti draudimo išmoką) praleidimą, nepagrįstai nesivadovavo/netaikė tarp šalių sudarytos draudimo sutarties bei taisyklių nuostatomis bei apskaičiavo iš atsakovo priteistiną minimalių kreditoriaus nuostolių už termino įvykdyti prievolę praleidimą sumą. Todėl teismo sprendimas šioje dalyje turėtų būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – iš atsakovo priteistinus delspinigius skaičiuojant vadovaujantis draudimo sutarties nuostatomis.
Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovo PVM sumą už ginčo automobilį, netinkamai taikė materialines teisės normas (CK 6.987 str., Draudimo įstatymo 88 str.) bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl PVM dydžio nelaikymo juridinio asmens nuostoliu. Ginčo automobilio įsigijimo metu/draudimo sutarties sudarymo metu draudėjas turėjo juridinio asmens statusą, taip pat turėjo PVM mokėtojo kodą bei buvo PVM mokėtojas. Todėl R. J. IĮ kaip PVM mokėtojai už pavogtą transporto priemonę pirkimo PVM yra grąžinamas iš valstybės biudžeto. Todėl PVM suma nelaikytina ieškovės nuostolius, kadangi priešingu atveju dradėjas ir susigrąžintų PVM iš valstybės biudžeto, ir gautų kaip draudimo išmoką iš draudiko, o tai reikštų nepagrįstą praturtėjimą. Teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-06-07 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006, kadangi tiek remontuojant transporto priemonę, tiek ją perkant, juridinis asmuo turi pareigą sumokėti kainą/sumą su PVM dydžiu, tik vėliau minėtą sumą įtraukia į PVM atskaitą bei ši suma grąžinama iš valstybės biudžeto. Juridiniam asmeniui susigrąžinus PVM sumą, ji jokiu būdu negali būti laikoma juridinio asmens nuostoliu. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, jog pagal galiojančius teisės aktus buvo priversta patikslinti PVM atskaitą ir grąžinti į valstybės biudžetą pirkimo PVM sumą.
Atsiliepimas
Ieškovė R. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundo netenkinti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Paaiškina, kad atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju draudimo išmoka yra skirta atlyginti prarasto daikto vertę, o ne atstatyti sugadintą daiktą, prarasto daikto vertė turi būti apskaičiuojama neišskiriant jokių mokesčių sumų. Atsakovas, būdamas stipresniąja sutarties šalimi, sąmoningai ir tikslingai numatė keliskart mažesnes netesybas (delspinigių) sumas nei tai yra priimta galiojančioje praktikoje. Akivaizdu, kad toks netesybų dydis yra neproporcingas tiek teisine, tiek ekonomine prasme, nes suteikia teisę atsakovui vilkinti įsipareigojimo mokėjimą bei atitinkamos proporcingos sankcijos už tokį savo neveikimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai bei išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.). Nesant viešojo intereso byla apeliacine tvarka nagrinėtina apeliacinio skundo teisinio bei faktinio pagrindų suformuotose ribose.
Dėl palūkanų priteisimo.
Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos (CK 6.156 str.). Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 049, kurios yra neatsiejama šalių sudarytos transporto priemonių draudimo (kasko) sutarties dalis, 20.5. p. nurodyta, kad jei draudikas nesilaiko draudimo išmokos išmokėjimo termino, draudėjas turi teisę reikalauti delspinigių 0,01 proc. nuo išmokos sumos už kiekvieną uždelstą darbo dieną. Pagal CK 6.261 str. praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Taigi kreditoriui įstatymas suteikia teisę reikalauti iš skolininko priteisti palūkanas, kurios sudaro jo minimalius nuostolius, patirtus dėl netinkamo skolininko prievolių vykdymo. Atsakovo minimų Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 049 20.5 p. nėra numatyta, kad netinkamo draudiko prievolių vykdymo atveju draudėjas gali reikalauti tik nustatyto dydžio netesybų, priešingai, minėtame punkte įtvirtinta, jog draudėjas turi teisę, t.y. pasirinkimo laisvę, reikalauti delspinigių. Ieškovei atsisakius delspinigių, ji turėjo teisę reikalauti iš atsakovo priteisti įstatyme numatyto dydžio palūkanas kaip jo pažeistų teisių gynimo būdą, optimaliausiai kompensuojantį patirtus nuostolius dėl atsakovo netinkamo prievolių vykdymo. Dėl minėto apeliacinio skundo argumentai dalyje dėl nepagrįstai priteistos palūkanų sumos atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl PVM sumos išskaitymo iš draudimo išmokos.
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl nepagrįstai priteistos PVM sumos už ginčo automobilį. Ginčas byloje yra kilęs dėl prarasto daikto vertės atlyginimo. Draudimo suma – tai suma, kurios dydžio draudimo išmoką draudikas įsipareigoja išmokėti draudėjui (CK 6.997 str. 1 d.). Pagal draudimo taisyklių Nr. 049 15.1.1.3 punktą, draudimas „rinkos verte“ reiškia, kad draudimo suma yra lygi transporto priemonės rinkos vertei sutarties sudarymo dieną, o skaičiuojant draudimo išmoką, atsižvelgiama į transporto priemonės draudimo vertės sumažėjimą draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu. Pagal draudimo taisyklių Nr. 049 14.1.1 punktą eksploatuotos transporto priemonės draudimo suma lygi transporto priemonės rinkos kainai draudimo sutarties sudarymo dieną. Transporto priemonių rinkos kaina nustatoma naudojantis specialiais žinynais, ekspertų išvadomis. Pagal taisyklių 14.3.1 punktą jei draudimo suma, nurodyta draudimo sutartyje, viršija draudimo vertę, tai draudimo sutartis negalioja dėl tos draudimo sumos dalies, kuri viršija draudimo vertę. Transporto priemonių draudimo liudijime nurodyta, kad draudimo vertė yra lygi transporto priemonės rinkos kainai įvykio dieną, o draudimo suma – 26.400 Lt. Ginčo dėl transporto priemonės rinkos kainos nėra. Pirmos instancijos teismas ieškovui priteisė draudimo išmoką, atėmus iš jos 10 proc. besąlyginę išskaitą, t.y. 22 770 Lt dydžio draudimo išmoką. Draudimo išmoka aptariamu atveju yra susijusi su fiziškai prarasto daikto rinkos vertės, neviršijančios draudimo sumos, atlyginimu draudėjui. Turto rinkos vertė – tai apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti perduotas turtas jo vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį norinčių perduoti turtą arba verslą ir norinčių jį įsigyti asmenų sandorį po šio turto tinkamo pateikimo rinkai, kai abi sandorio šalys dalykiškai, be prievartos ir nesaistomos kitų sandorių ir interesų (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 13 d.). Taigi PVM prarasto daikto rinkos vertės atlyginimo atveju nėra išskaitomas, kadangi draudėjo tiesioginiai bei betarpiški nuostoliai yra prarasto daikto rinkos kaina. Taikant ne tik besąlyginę išskaitą, bet papildomai išskaičiuojant ir PVM dydžio sumą, vien tuo pagrindu, kad įgydamas daiktą PVM mokėtojas pasinaudojo teise į PVM atskaitą, ne tik prieštarautų apdraustų nuostolių atlyginimo institutui, bet ir protingumo kriterijui (CK 1.5 str.). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neturėjo jokių išlaidų, susijusių su draudimo dalyko atstatymu, kurių dalis būtų PVM, o tai, kad už įsigytą prarastą daiktą ieškovei lieka PVM atskaita (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 66 str. 2 d.) negali būti vertinama kaip jos nepagrįstas praturtėjimas, kadangi draudimo išmoka už prarastą daiktą yra mokama ne pagal faktiškai patirtas išlaidas (kurių dalis būtų PVM), bet pagal jo rinkos vertę, kuri ir sudaro jos patirtus nuostolius.
Išdėstytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmos instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bei priimtas, tinkamai įvertinus bylos medžiagą bei pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas, todėl paliktinas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.