- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-02
- Bylos Nr.
- e2S-3073-866/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-25241-2021-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Pikelienė
- Ieškovas
- V. M.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos Vyriausybei
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Pikelienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 21 d. nutarties, priimtos sprendžiant ieškovo V. M. ieškinio atsakovei Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo dalies panaikinimo, priėmimo klausimą.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas V. M. (toliau – ieškovas) ieškiniu prašė:
1.1. pripažinti, kad „Galimybių pasas“ yra diskriminacinis, žmonių segregacijai skirtas dokumentas, priimtas pažeidžiant galiojančias teisės normas;
1.2. pripažinti, kad „Galimybių pasas“ pažeidžia prigimtines Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – Konstitucija) ir įstatymuose įtvirtintas žmonių teises ir laisves;
1.3. pripažinti, kad „Galimybių pasas“ pažeidžia prigimtinę Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintą žmonių teisę į laisvą judėjimą;
1.4. įpareigoti jį priėmusią Lietuvos Respublikos Vyriausybę (toliau ir – Vyriausybė) atšaukti „Galimybių pasą“;
1.5. priteisti iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1 Eur kompensaciją.
2. Nurodė, jog 2021 m. rugsėjo 13 d. įsigaliojo „Galimybių pasas“, kuris ieškovo nuomone, yra perteklinis, vykdantis Lietuvos Respublikos gyventojų diskriminaciją ir segregaciją. Pažymėjo, jog Galimybių pasas prieštarauja Konstitucijos 21 straipsniui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.25 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 26 straipsniui, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 19 straipsniui, Tarptautinio medicinos etikos kodekso 43 straipsnio 2 daliai, Belmonto protokolui ir Europos parlamento ir tarybos direktyvai „Dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų susijusių su geros klinikinės praktikos įgyvendinimu, atliekant žmonėms skirtų vaistų klinikinius tyrimus suderinimo“ (2001).
Žemesnės instancijos teismas
3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 23 d. nutartimi ieškovui buvo nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti, t. y. ieškovas įpareigotas patikslinti ieškinio reikalavimus, pateikti įrodymus, kuriais ieškovas grindžia savo ieškinio reikalavimus bei apmokėti ieškinį žyminiu mokesčiu.
4. Ieškovas 2021 m. spalio 14 d. pateikė teismui patikslintą ieškinį, kuriame galutinai suformulavo ieškinio reikalavimą – panaikinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ (20200226 Nr. 152, įsigalioja 20210913 d.) 3.1.1. punktą (toliau – Vyriausybės nutarimo punktas).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. spalio 21 d. nutartimi nutarė atsisakyti priimti ieškovo V. M. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 20200226 d. Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ 3.1.1. punkto panaikinimo.
6. Teismas, įvertinęs ieškovo ginčijamo nutarimo turinį, darė išvadą, kad, priimdama šį nutarimą, Vyriausybė veikė pagal Konstitucijos 94 straipsnio 1 ir 7 punktus suteiktą kompetenciją, t. y. įgyvendino valstybės valdžią – tvarkė krašto reikalus bei vykdė kitas pareigas, kurias Vyriausybei paveda Konstitucija ir kiti įstatymai.
7. Teismas pažymėjo, jog pagal Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį, 105 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir 106 straipsnio 3 dalį, Vyriausybės priimtų aktų (jų dalių) (kai priimdama aktus Vyriausybė įgyvendina valstybės valdymą) teisėtumo klausimą sprendžia Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, o bendrosios kompetencijos teismai tokio pobūdžio ginčų nenagrinėja.
8. Teismo vertinimu, ieškovas, esant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 65 straipsnio sąlygoms, prašymą dėl skundžiamo Vyriausybės nutarimo punktų teisėtumo galėtų reikšti Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau ir – Konstitucinis Teismas).
9. Teismas pažymėjo, jog ieškovas skundžiamo Vyriausybės nutarimo punktų teisėtumo klausimą galėtų iškelti individualios bylos dėl jo konkrečių teisių pažeidimo nagrinėjimo metu (pvz., nagrinėjant individualią bylą pagal pareiškėjo skundą, o ne ginčydamas Vyriausybės nutarimą, priimtą įgyvendinant valstybės valdymo reikalų sprendimą) prašydamas individualią bylą nagrinėjančio administracinio teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės nutarimo, kuris turėtų būti taikomas tokioje individualioje byloje, atitinkamų dalių teisėtumo ištyrimo.
Šalies argumentai
10. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, jog ieškovas pareikštu ieškiniu neprašo ištirti Vyriausybės nutarimo punkto teisėtumo, tačiau prašo jį panaikinti. Atkreipė dėmesį, kad Vyriausybės nutarimai priimami, keičiami ar pripažįstami netekusiais galios Vyriausybės posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma, taigi Vyriausybės nutarimo panaikinimas (pripažinimas netekusiu galios) yra išimtinai Vyriausybės kompetencija. Tokiu būdu, ieškovo reikalavimas panaikinti Vyriausybės nutarimo punktą nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka.
III. Atskirojo skundo esmė
11. Ieškovas (apeliantas) V. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartį ir grąžinti klausimą dėl ieškinio priimtinumo spręsti iš naujo arba šį klausimą išspręsti iš esmės.
12. Atskirajame skunde nurodo, kad skundžiama nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta dėl iš esmės šių priežasčių:
12.1. Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje negalimas ir/ar neegzistuoja joks išskirtinis teisės aktas, sukuriantis žmonėms teises ir/ar pareigas, įtakojantis jų interesus, kurio negalima ginčyti teismine tvarka;
12.2. iki teisės fiziniams asmenims kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikimo, fizinis asmuo neturėjo jokios teisės ginčyti jo teises pažeidusį ar jo interesus neigiamai paveikusį Vyriausybės sprendimą;
12.3. ta aplinkybė, kad Vyriausybės nutarimai negali būti tiesiogiai skundžiami teismuose yra laikytina teisine spraga;
12.4. anot apelianto, kreipimosi į Konstitucinį Teismą su individualiu skundu institutas, taip pat teisė kreiptis į individualią bylą nagrinėjantį teismą su prašymu kreiptis į Konstitucinį Teismą neužtikrina efektyvaus ir realaus pažeistos teisės gynimo;
12.5. pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 3 dalimi, skundžiamojoje nutartyje nenurodė kuriam teismui ieškinys yra teismingas;
12.6. teismas, kuris turėtų sudaryti sąlygas pasinaudoti visomis įstatymuose nustatytomis savo konstitucinių teisių ar laisvių gynybos priemonėmis, ieškovui užkerta kelią, atsisakydamas priimti ieškinį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, CPK 338 straipsnis).
14. Šios apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atsisakė priimti ieškovo ieškinį kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
15. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus. Teisinėje valstybėje kiekvienam užtikrinama galimybė savo teises ginti teisme nuo kitų asmenų neteisėtų veiksmų, taip pat nuo valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų. Pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį asmeniui turi būti garantuojama teisė turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą; šią teisę turi kiekvienas asmuo; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų. Asmens teisių ir laisvių teisminio gynimo garantija – tai procesinio pobūdžio garantija, esminis asmens teisių ir laisvių konstitucinio instituto elementas, būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga, neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas. Teisinis reguliavimas, įtvirtinantis asmens teisės į savo teisių ir laisvių teisminę gynybą įgyvendinimo tvarką, turi atitikti iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantį teisinio aiškumo reikalavimą. Kad asmuo iš tikrųjų galėtų įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą dėl savo teisių ir laisvių pažeidimo, įstatymų leidėjas privalo įstatymuose aiškiai nustatyti, kaip ir į kokį teismą asmuo gali kreiptis (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas).
16. Nors Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas, tačiau šios asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinė tvarka ir sąlygos konkretizuojamos ir detalizuojamos civiliniuose, baudžiamuosiuose ir administraciniuose (tiek procesiniuose, tiek tam tikru aspektu ir materialiniuose) įstatymuose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje eVigilo Ltd v. Priešgaisrinė apsaugos ir gelbėjimo departamentas, bylos Nr. 3K-7-404/2011; kt.).
17. Pagal civilinio proceso teisės normas teisė kreiptis į teismą įgyvendinama pateikiant teismui ieškinį, tačiau toks asmens kreipimasis turi atitikti įstatyme nustatytą tvarką (CPK 5 straipsnio 1 dalis). CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą. Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Dėl to kasacinis teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias teisę į teisminę gynybą, yra pabrėžęs, kad teisė kreiptis į teismą nereiškia, jog asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, kad būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje R. B. v. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonė, bylos Nr. 3K-3-552/2000; 2003 m. gegužės 12 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Vizbarų žuvininkystė“ v. Šiaulių apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-589/2003; 2006 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje komercinė firma „Indra“ v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-361/2006, kt.).
18. Be kita ko, pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą ieškovas ieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinį ieškinio pagrindą), bei savo reikalavimą (ieškinio dalyką) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas leidžia apibrėžti bylos nagrinėjimo teisme ribas, sudaro sąlygas priešingai ginčo šaliai parengti atsikirtimo argumentus, užtikrinti šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. Č. , kt. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-380/2008; kt.).
19. Ieškovas patikslinto ieškinio reikalavimuose reikšdamas prašymą panaikinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ (20200226 Nr. 152, įsigalioja 20210913 d.) 3.1.1. punktą, siekdamas pasinaudoti teise kreiptis į teismą nenurodo kokiu konkrečiu būdu ieškovo teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami, kokiu konkrečiu būdu pareiškėjo teisės ir laisvės yra ribojamos, tačiau bendrai įvardina Lietuvos Respublikos ir tarptautinės teisės aktus, nenurodydamas faktinio ieškinio pagrindo.
20. Pažymėtina, jog tiksliai ir suprantamai suformuluotas ieškinio dalykas ir pagrindas ne tik leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, bet yra reikšmingas ir atsakovo bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisių įgyvendinimui, nes nuo ieškinio dalyko ir pagrindo formulavimo priklauso jų atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatytinoms aplinkybėms patvirtinti teiktini įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013).
21. A fortiori, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog ieškovas prašo panaikinti Vyriausybės nutarimo punktą, neprašydamas ištirti šio nutarimo punkto teisėtumo ir atitikties Konstitucijos nuostatoms. Ginčijamas nutarimas buvo priimtas Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) vardu, vadovaujantis 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalies e punktu, 25 ir 27 straipsniais, Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo 8 straipsniu, 9 straipsnio 11, 19 punktais, 21 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 26 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 10 straipsniu, atsižvelgiant į 2020 m. spalio 13 d. Tarybos rekomendaciją (ES) 2020/1475 dėl suderinto požiūrio į laisvo judėjimo apribojimą reaguojant į COVID-19 pandemiją bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos 2021 m. birželio 23 d. posėdžio pasiūlymą. Taigi, Vyriausybė veikė pagal Konstitucijos 94 straipsnio 1 ir 7 punktus suteiktą kompetenciją, t. y. įgyvendino valstybės valdžią – tvarkė krašto reikalus bei vykdė kitas pareigas, kurias Vyriausybei paveda Konstitucija ir kiti įstatymai.
22. Pagal Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį, 105 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir 106 straipsnio 3 dalį Vyriausybės priimtų aktų (jų dalių) (kai priimdama aktus Vyriausybė įgyvendina valstybės valdymą) teisėtumo klausimą sprendžia Konstitucinis Teismas, taigi bendrosios kompetencijos teismuose šie ginčai nenagrinėtini.
23. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 65 straipsnio 1 dalį, prašymą ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai Konstituciniam Teismui turi teisę paduoti: 1) dėl įstatymo ar kito Seimo priimto akto – Vyriausybė, ne mažesnė kaip 1/5 visų Seimo narių grupė ir teismai; 2) dėl Respublikos Prezidento akto – ne mažesnė kaip 1/5 visų Seimo narių grupė ir teismai; 3) dėl Vyriausybės akto – ne mažesnė kaip 1/5 visų Seimo narių grupė, teismai ir Respublikos Prezidentas. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog asmuo turi teisę paduoti Konstituciniam Teismui prašymą ištirti įstatymų ar kitų Seimo priimtų aktų, Respublikos Prezidento aktų, Vyriausybės aktų atitikimą Konstitucijai arba įstatymams, jeigu: 1) tų aktų pagrindu priimtas sprendimas pažeidė šio asmens konstitucines teises ar laisves ir 2) šis asmuo pasinaudojo visomis įstatymuose nustatytomis savo konstitucinių teisių ar laisvių gynybos priemonėmis, įskaitant teisę kreiptis į teismą, ir, išnaudojus visas įstatymuose numatytas teismo sprendimo apskundimo galimybes, yra priimtas galutinis ir neskundžiamas teismo sprendimas, ir 3) nuo šios dalies 2 punkte nurodyto teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nepraėjo daugiau kaip keturi mėnesiai.
24. Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog dėl Vyriausybės priimto teisės akto atitikimo Konstitucijai prašymą Konstituciniam Teismui asmuo gali pateikti esant nustatytoms Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 65 straipsnio sąlygoms. Taigi tokio pobūdžio ginčas, kai ieškovas prašo panaikinti Vyriausybės nutarimo punktą, nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
25. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo nutarčiai panaikinti – ieškovo (apelianto) atskirasis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Vilniaus apygardos teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu
Rezoliucinė dalis
nutaria:
ieškovo (apelianto) V. M. atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.