- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-20
- Bylos Nr.
- 2A-957-275/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-02961-2009-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Kisielienė, Danutė Kutrienė, Vidas Stankevičius
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės, V. R., Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės priešieškinį
- Ieškovas
- T. Š.
- Trečiasis asmuo
- UAB „Senamiesčio ūkis“, Vilniaus miesto savivaldybės Vaikų teisių apsaugos skyrius, SĮ „Vilniaus miesto būstas“
- Kategorijos
- 50.11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Ritos Kisielienės, Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Vido Stankevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės T. Š. ieškinį atsakovams V. R., Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl pagrindinės buto nuomininkės pripažinimo bei buto nuomos sutarties sudarymo, tretieji asmenys UAB „Senamiesčio ūkis“, Vilniaus miesto savivaldybės Vaikų teisių apsaugos skyrius, bei atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės priešieškinį ieškovei T. Š., atsakovui V. R. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto, tretysis asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovė T. Š. kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė: nustatyti, kad T. Š. yra pripažintina pagrindine buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), nuomininke; įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę sudaryti su T. Š. buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį; įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę panaikinti su V. R. subnuomos sutartį; iškeldinti V. R. iš buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad po jos motinos mirties bute liko gyventi brolis, kuris dokumentų netvarko, neleidžia ieškovei tapti pagrindine buto nuomininke, buto mokesčių nemoka, butą pavertė landyne. Siekdama realizuoti savo teisę į butą ieškovė prašė panaikinti su V. R. sudarytą subnuomos sutartį ir iškeldinti jį iš buto.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė su pareikštu ieškiniu nesutiko, pateikė teismui priešieškinį, kuriuo prašė iškeldinti T. Š., J. Š. ir V. R. su visu jiems priklausančiu turtu iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Nurodė, kad dėl iškelto ginčo ieškovei ir atsakovui V. R. davė įpareigojimą atvykti į Vilniaus miesto savivaldybę sudaryti buto nuomos sutartį, išaiškino pareigą pateikti notariškai patvirtintą jų susitarimą dėl pagrindinio nuomininko. Tačiau nei ieškovė, nei atsakovas V. R. neatvyko į Vilniaus miesto savivaldybę, nepateikė notariškai patvirtinto susitarimo. Iškėlus bylą paaiškėjo naujos aplinkybės, kad ieškovė ir atsakovas V. R. nėra sudarę su Vilniaus miesto savivaldybe nuomos sutarties, kad jie nėra tinkami socialinio būsto nuomininkai, yra įsiskolinę savivaldybei, nemoka buto mokesčių.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 7 d. sprendimu ieškovės ieškinį ir atsakovo priešieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo iškeldinti ieškovę T. Š., jos nepilnametį sūnų J. Š. ir atsakovą V. R. iš ginčo patalpų dviem pagrindais: 1) dėl to, kad ginčo gyvenamoji patalpa yra užimta neteisėtai, be nuomos sutarties; ir 2) dėl to, kad už ginčo butą nemokami nuomos bei komunalinių patarnavimų mokesčiai. Teismas nurodė, kad pagrindo nustatyti, jog ieškovė T. Š., jos nepilnametis sūnus J. Š. ir atsakovas V. R. savavališkai ar kitaip neteisėtai apsigyveno ginčo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nėra. Šie asmenys ginčo bute apsigyveno kaip buto pagrindinės nuomininkės šeimos nariai, kaip ginčo buto nuomininkai. Atsakovas, būdamas ginčo buto savininku neprieštaravo dėl ieškovės, jos nepilnamečio sūnaus, ir atsakovo V. R. nuomos teisės, sutiko, kai šie asmenys ginčo bute deklaravo savo gyvenamąją vietą, sutiko, kad šių asmenų atžvilgiu nuomos santykiai yra tęsiami ir mirus pagrindinei buto nuomininkei. Tai rodo nuomotojo veiksmai. Vilniaus miesto savivaldybė ir po pagrindinės ginčo buto nuomininkės T. F. mirties suėjus daugiau kaip dviems metams (nuo 2006-10-02, kai mirė T. F. iki 2008-11-11 kai nepilnamečio V. R. atžvilgiu yra deklaruota gyvenamoji vieta) sutiko į jų nuosavybėje valdomą ginčo butą deklaruoti šio buto nuomininkės nepilnametį sūnų. Civilinio kodekso 6.579 straipsnio 1 dalis nustato, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, kai nuomotojas yra savivaldybė, turi būti sudaromos raštu. Nei ieškovės, nei atsakovo V. R. vardu nuomos sutartis raštu nesudaryta. Įstatymas (CK 6.579 str.) įsakmiai nenumato priešieškinyje reikalaujamų pasekmių tuo atveju, jeigu šalys nuomos santykius neįformina raštu. Tai, kad ieškovė T. Š., jos nepilnametis sūnus J. Š., bei atsakovas V. R. ginčo butą naudoja pagal faktiškai susiklosčiusius nuomos sutarties teisinius santykius rodo Civilinio kodekso 6.589 straipsnio 1 dalyje numatytas pagrindas. Įstatymas (CK 6.602 str. 2 d.) taip pat nenustato, kad nepakeitus gyvenamosios patalpos nuomos sutarties dėl kito asmens pripažinimo nuomininku nuomos santykiai nutrūksta, nenustato, kad tokiu atveju nuoma pasibaigia, kad tokiu atveju asmenys nepakeitę gyvenamosios nuomos sutarties turi būti iškeldinti, kad tokiu atveju asmenys, kuriems nuomos pagrindais, kaip šeimos nariams buvo skirta naudotis gyvenamoji patalpa laikomi neteisėtais nuomininkais. Jokių įrodymų kad ginčo butą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovė ir atsakovas naudoja be teisėto pagrindo, tai yra savavališkai, nėra. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo spręsti ar ieškovė T. Š., jos nepilnametis sūnus J. Š. bei atsakovas V. R. atitinka asmenis nustatytus Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti įstatymo reikalavimus. Tai, kad ieškovė T. Š., jos nepilnametis sūnus J. Š., atsakovas V. R. neturi kito gyvenamojo būsto rodo Nekilnojamojo turto registro duomenys. Be to ši aplinkybė nėra reikšminga ir dėl to, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė reikalavimą grindžia ne tuo, kad prašomos iškeldinti ginčo šalys turi kitą gyvenamą plotą, turi kitas tinkamas gyventi gyvenamas patalpas, o kitais aukščiau įvardytais pagrindais. Todėl nėra pagrindo vertinti ir prašomų iškeldinti ginčo šalių galimybę gyventi kitur. Teismas motyvavo, kad iš teismui pateiktų duomenų matyti, jog ieškovė T. Š. ir atsakovas V. R. tinkamai nevykdė nuomos sutartimi nustatytos pareigos, jie tinkamai, savalaikiai nemokėjo mokesčių už naudojimąsi ginčo butu, tuo priešieškinio iškėlimo metu pažeidė Civilinio kodekso 6.583 straipsnyje, 6.584 straipsnyje nurodytas pareigas, buvo įsiskolinę 511,79 Lt už ginčo patalpų nuomą ir 314,76 Lt už komunalinius patarnavimus. Priešieškinio reikalavimas grindžiamas šiomis nesumokėtomis sumomis. Šis įsiskolinimas yra apmokėtas teismui pateikta 2010-08-30 SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pažyma. Trečiojo asmens UAB „Senamiesčio ūkis“ atstovo paaiškinimai rodo, kad jokio įsiskolinimo nei už ginčo buto nuomą, nei už šiam butui suteiktus komunalinius patarnavimus nėra. Tai yra svarbi aplinkybė sprendžiant iškeltą priešieškiniu ginčą teisme. Civilinio kodekso 6.497 straipsnio 1 dalies 3 punktas suteikia teisę nuomotojui reikšti reikalavimą teisme, kai nuomininkas nemoka nuomos mokesčio. Tokią teisę atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei garantuoja ir Civilinio kodekso 4.37 straipsnis bei Civilinio kodekso 4.98 straipsnis. Ieškovė T. Š. ir atsakovas V. R. pažeidė Vilniaus miesto savivaldybės teises ir jos teisėtus interesus, savalaikiai nemokėdami nuomos mokesčio jie sudarė pagrindą nuomos santykiams nutraukti. Spręsdamas atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės priešieškiniu pareikštą reikalavimą teismas atsižvelgė į jo pobūdį, į tai, kad byloje yra sprendžiamas teisės į gyvenamąjį būstą klausimas, į tai, kad bylą inicijavo ieškovė. Atsižvelgęs į tai, kad buvęs įsiskolinimas yra apmokėtas, teismas vadovavosi Civilinio kodekso 1.5 straipsnio bei Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies nuostatomis numatančiomis, kad teismai, aiškindami įstatymus ir juos taikydami privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Teismas taip pat vadovavosi Civilinio kodekso 1.3 straipsnio 1 dalies ir Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nustatančiomis, kad teismai turi vadovautis tarptautinėmis sutartimis. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis reglamentuoja žmogaus būsto neliečiamumą. Atsižvelgiant į Europos Žmogaus teisių Teismų praktiką (byloje Novoseletskiy prieš Ukrainą Nr. 47148/99) yra remiamasi aiškinimu, kad sprendžiant bet kokį ginčą dėl asmens iškeldinimo iš būsto, privalu apsvarstyti, kiek tas iškeldinimas yra numatytas įstatymų, jei taip, ar tuo iškeldinimu siekiama teisėtų valstybės tikslų, jei taip, ar to reikia demokratinės visuomenės interesams ir ar tai proporcinga siekiamam tikslui. Remdamasis šiomis nuostatomis teismas atsižvelgė į nagrinėjamą konkrečią situaciją, į tai, kad bylos nagrinėjimo metu faktiškai išnyko reikalavimo pagrindas, kad įsiskolinimas už butą yra apmokėtas. Dėl to nėra pagrindo manyti, kad ieškovės T. Š. ir atsakovo V. R. iškeldinimu yra užtikrinami demokratinės visuomenės interesai, kad iškeldinus juos iš vienintelio turimo nuomojamo gyvenamo būsto bus pasiektas konkretus valstybės tikslas, nes tenkinus atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės reikalavimą ieškovė, jos nepilnametis sūnus ir atsakovas V. R. taptų asmenimis neturinčiais pastovios gyvenamos vietos, taptų priklausomais nuo kitų asmenų valios ir taip būtų galimybė jiems tapti padidintos rizikos asmenimis, kad jų atžvilgiu turėtas naudojimosi būstu nuomos teisės atėmimas būtų kaip sankcija už veiksmo neatlikimą, kurį jie bylos nagrinėjimo eigoje yra įvykdę.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 7 d. sprendimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą toje dalyje, kurioje Vilniaus miesto savivaldybės priešieškinys buvo atmestas ir priimti naują sprendimą - priešieškinį patenkinti pilnai, t.y. iškeldinti T. Š., J. Š. ir V. R. su visu jiems priklausančiu turtu iš buto (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Nurodo, kad pagrindu apsigyventi savivaldybės gyvenamojoje patalpoje yra savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis (Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 2 str. 6 d., 7 d., Civilinio kodekso 6.576 str.). Savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis sudaroma raštu, remiantis savivaldybės institucijos sprendimu (Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 str. 3 d., Civilinio kodekso 6.577 str., 6.579 str.). Mirus nuomininkui, nuomos sutartis pasibaigia, nebent yra teisinė galimybė nuomos sutarties sąlygas pakeisti, kaip tai numatyta Civilinio kodekso 6.602 str. Pagal šio straipsnio 2 dalį nuomininko šeimos narių susitarimu gyvenamosios patalpos nuomos sutartis pakeičiama nuomininkui mirus, jeigu nuomininko šeimos nariai ir toliau gyvena nuomojamoje gyvenamojoje patalpoje ir per du mėnesius po nuomininko mirties informuoja apie tai nuomotoją. Tokiu atveju nuomos sutarties šalimi pripažįstamas mirusio nuomininko šeimos narys. Pirmos instancijos teismo pozicija, kad nėra pagrindo spręsti ar ieškovė T. Š., jos nepilnametis sūnus J. Š. bei atsakovas V. R. atitinka asmenis nustatytus Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti įstatymo reikalavimus yra neteisėta bei nepagrista. Vilniaus miesto savivaldybės Socialinių reikalų departamento Socialinio būsto skyriaus 2009 m. vasario 12 d. raštu Nr. A51-3313-(3.3.12.3-PD-4) „Dėl buto (duomenys neskelbtini) nuomininkų skolų ir neteisėtų veiksmų“ įpareigojo T. Š. ir V. R. atvykti į Savivaldybę sudaryti buto nuomos sutartį, pateikiant notariškai patvirtintą susitarimą tarp buto nuomotojų, kuris iš jų pasirašys buto nuomos sutartį. Po nuomininkės mirties nei T. Š., nei V. R. neatvyko į Vilniaus miesto savivaldybę sudaryti socialinio būsto nuomos sutarties bei nepateikė notariškai patvirtinto susitarimo, kas iš jų bus pripažintas socialinio būsto pagrindiniu nuomininku, kaip to reikalauja įstatymas. Be to, ieškovė T. Š. ir atsakovas V. R. nepateikė įrodymų, jog jie atitinka Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatyme nustatytus kriterijus, kuriems esant asmenys turi teisę į socialinio būsto nuomą. Taigi, gyvenamosios patalpos nuomos sutartis tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovų dėl gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), sudaryta nebuvo. Ieškovė ir atsakovas iš esmės piktnaudžiavo savo teisėmis, nesidomėjo savo pareigomis, nesiekė sudaryti nuomos sutarties. Taigi laikytina, kad T. Š. ir V. R. elgėsi neatidžiai, nerūpestingai, neapdairiai, nesąžiningai, neteisingai, piktnaudžiauja savo teisėmis, todėl jų teisės neturėtų būti ginamos (CK 1.90 str. 5 d.). Atsižvelgti vien į jų interesus, ignoruojant savininko teisėtus interesus, yra neteisinga, nesąžininga ir neprotinga. Pirmos instancijos teismas, taikydamas ieškovės ir atsakovo atžvilgiu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, iš esmės iškreipė taikytinų įstatymų nuostatas, ko pasėkoje buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas. T. Š. ir V. R. neteisėtai naudojasi gyvenamosiomis patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini) (CK 1.136 str.) ir tuo pažeidžia Vilniaus miesto savivaldybės teisę naudoti savo nuožiūra jai nuosavybės teise priklausančią gyvenamąją patalpą bei tinkamai įgyvendinti teisės aktais numatytą socialinio būsto nuomos funkciją. Civilinio kodekso 6.612 str. numato, kad savavališkai užėmę gyvenamąją patalpą, t.y. įsikėlę į ją be nuomos sutarties, asmenys turi būti iškeldinami teismo tvarka ir kita gyvenamoji vieta jiems nesuteikiama. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė ir atsakovas nėra teisėti Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomininkai, laikytina, kad jie yra savavališkai užėmė minėtas patalpas, todėl yra keldintini iš jų Civilinio kodekso 6.612 str. numatyta tvarka. Nors teismas sprendime konstatavo, kad iškelto priešieškinio ginčo atveju ieškovė T. Š. ir atsakovas V. R. pažeidė Vilniaus miesto savivaldybes teises ir jos teisėtus interesus, savalaikiai nemokėdami nuomos mokesčio jie sudarė pagrindą nuomos santykiams nutraukti, tačiau jų neiškeldino. Tokiu būdu teismas formuoja praktiką, kad socialiniame būste gyvenantys asmenys gali nemokėti buto nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčių. Be to, atkreiptinas teismo dėmesys, kad socialinio būsto nuomininkams nemokant buto nuomos mokesčio ir komunalinių paslaugų mokesčių ir teismams neiškeldinant jų iš nuomojamų patalpų, Savivaldybė negalėtų tinkamai vykdyti Vietos savivaldos įstatymo 7 str. 17 d. numatytą priskirtąją funkciją - valstybės paramos būstui įsigyti tvarkymas, socialinių būstų suteikimas. Dėl neteisėtų ieškovės ir atsakovo veiksmų ne tik pažeidžiamos Vilniaus miesto savivaldybės teisės, bet taip pat ir kitų asmenų, siekiančių gauti socialinį būstą, interesai. Taigi, ieškovė ir atsakovas ne tik neteisėtai, t.y. neturėdami nuomos santykius patvirtinančių dokumentų, gyvena Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), bet ir nemoka buto nuompinigių ir mokesčių už suteiktas paslaugas, nors vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2004, pateiktu išaiškinimu, net, jei asmenys nėra teisėtais buto nuomininkais, tai neatleidžia jų nuo pareigos mokėti mokesčius už suteiktas paslaugas, kadangi jie faktiškai šiomis paslaugomis naudojasi. T. Š. ir V. R. turi pareigą mokėti nuomos mokestį bei komunalinių paslaugų mokesčius. Vadovaujantis pridedamais įrodymais, akivaizdu, kad jie vengė vykdyti savo prievolę mokėti buto nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius. Ieškovei ir atsakovui nevykdant minėtos prievolės, 2010-03-20 susidariusi skola už gyvenamųjų patalpų nuomą siekė 511,79 Lt. Be to, nuomininkai už teikiamas komunalines paslaugas 314,76 Lt buvo skolingi ir UAB „Senamiesčio ūkis“. Civilinio kodekso 6.611 str. numato, kad, jei nuomininkas nuolat (ne mažiau kaip tris mėnesius) nemoka buto nuompinigių ar mokesčio už komunalines paslaugas, tai asmenys iškeldinami iš nuomojamos patalpos nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Ieškovė ir atsakovas buvo įsiskolinę už būto nuomą bei komunalines paslaugas daugiau negu už trijų mėnesių laikotarpį. Taigi siekiant iškeldinti asmenis iš gyvenamųjų patalpų, pakanka turėti įrodymų, jog asmuo nuolat, t.y. ne mažiau kaip 3 mėnesius nemoka nuomos mokesčio ar mokesčių už komunalines paslaugas. Šioje byloje buvo pateikta pakankamai įrodymų, kurie pagrindžia, kad ieškovė ir atsakovas nevykdė šių savo įsipareigojimų. Atsižvelgiant į šias išdėstytas aplinkybes, akivaizdu, kad buvo įstatyme numatyti pagrindai iškeldinti juos iš gyvenamųjų patalpų, todėl pirmos instancijos teismas nepagrįstai atmetė Savivaldybės priešieškinį, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais. Atkreiptinas teismo dėmesys, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius 2010 m. gegužės 9 d. raštu Nr. A104-2221(2.13.2.6-SR6) informavo teismą, kad Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyr. inspektorė apsilankė ieškinyje nurodytoje ieškovės ir atsakovo gyvenamojoje vietoje ir nustatė, kad ieškovė T. Š. su mažamečiu sūnumi jau 1,5 metų gyvena suaugusio sūnaus A. Š., gimusio 1987-06-20, namuose (duomenys neskelbtini). Pateikti faktai dar kartą įrodo, kad ieškovė nesinaudoja Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teise priklausančiu butu, esančiu (duomenys neskelbtini), ir jai jis nereikalingas. Tačiau neatsižvelgdamas į byloje surinktus įrodymus ir jais remiantis nustatytas ar nenustatytas bylai reikšmingas aplinkybes, jų tinkamai neįvertinęs (CPK 329 str. 1 d., 178 str., 185 str., 265 str. 1 d.), teismas nepagrįstai netaikė Civilinio kodekso 4.98 str. ir 6.612 str. (CPK 330 str.) bei Vilniaus miesto savivaldybės priešieškinį dėl nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo iš savavališkai užimtų gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), atmetė.
Atsiliepimas
Tretysis asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 7 d. sprendimą dalyje, kuria buvo atmestas Vilniaus miesto savivaldybės priešieškinys ir priimti naują sprendimą - priešieškinį patenkinti pilnai, t.y. iškeldinti atsakovus pagal priešieškinį T. Š., J. Š. ir V. R. su visu jiems priklausančiu turtu iš buto (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Civilinio proceso kodekso 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Civilinio kodekso 6.579 straipsnio 1 dalis nustato, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, kai nuomotojas yra savivaldybė, turi būti sudaromos raštu. Nei ieškovės, nei atsakovo V. R. vardu nuomos sutartis raštu nesudaryta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog įstatymas (CK 6.579 str.) įsakmiai nenumato priešieškinyje reikalaujamų pasekmių tuo atveju, jeigu šalys nuomos santykius neįformina raštu. Tai, kad ieškovė T. Š., jos nepilnametis sūnus J. Š., bei atsakovas V. R. ginčo butą naudoja pagal faktiškai susiklosčiusius nuomos sutarties teisinius santykius rodo Civilinio kodekso 6.589 straipsnio 1 dalyje numatytas pagrindas. Įstatymas (CK 6.602 str. 2 d.) taip pat nenustato, kad nepakeitus gyvenamosios patalpos nuomos sutarties dėl kito asmens pripažinimo nuomininku nuomos santykiai nutrūksta, nenustato, kad tokiu atveju nuoma pasibaigia, kad tokiu atveju asmenys nepakeitę gyvenamosios nuomos sutarties turi būti iškeldinti, kad tokiu atveju asmenys, kuriems nuomos pagrindais, kaip šeimos nariams buvo skirta naudotis gyvenamoji patalpa laikomi neteisėtais nuomininkais. Jokių įrodymų, kad ginčo butą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovė ir atsakovas naudoja be teisėto pagrindo, tai yra savavališkai, byloje nėra.
Iš teismui pateiktų duomenų matyti, jog ieškovė T. Š. ir atsakovas V. R. tinkamai nevykdė nuomos sutartimi nustatytos pareigos, jie tinkamai, savalaikiai nemokėjo mokesčių už naudojimąsi ginčo butu, tuo priešieškinio iškėlimo metu pažeidė Civilinio kodekso 6.583 straipsnyje, 6.584 straipsnyje nurodytas pareigas, buvo įsiskolinę 511,79 Lt už ginčo patalpų nuomą ir 314,76 Lt už komunalinius patarnavimus. Šis įsiskolinimas yra apmokėtas, teismui pateikta 2010-08-30 SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pažyma (t. 2, b.l. 41). Trečiojo asmens UAB „Senamiesčio ūkis“ atstovo paaiškinimai rodo, kad jokio įsiskolinimo nei už ginčo buto nuomą, nei už šiam butui suteiktus komunalinius patarnavimus nebėra. Šią aplinkybę taip pat patvirtina UAB „Senamiesčio ūkis“ 2010-08-30 pažyma (t. 2, b.l. 47). Iš nurodytų aplinkybių galima spręsti, kad nuomininkų sutartinės prievolės neįvykdymas laiku nuomotojui neturėjo esminės reikšmės. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnio 1 dalis numato, jog šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties nevykdo ar netinkamai vykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pavėluotas prievolės įvykdymas šiuo atveju nėra esminis pažeidimas, todėl Vilniaus miesto savivaldybė reikalauti iškeldinti T. Š., J. Š. ir V. R. su visu jiems priklausančiu turtu iš buto (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos neturi pagrindo.
Kaip matyti iš byloje esančių duomenų T. Š., J. Š. ir V. R. savo gyvenamąją vietą yra deklaravę (duomenys neskelbtini) (t. 1, b.l. 86, 88, 110-111). Nors Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius savo 2010-05-11 rašte bei 201004-26 buities tyrimo akte nurodė, kad ieškovė T. Š. su mažamečiu sūnumi gyvena adresu (duomenys neskelbtini). Tačiau šios aplinkybes nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovė su mažamečiu sūnumi turi būstą ar pakeitė savo deklaruojamą gyvenamąją vietą.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad iškeldinimas turi būti proporcingas siekiamam teisėtam interesui. Sprendžiant iškeldinimo iš socialinio būsto klausimą, turi būti atsižvelgiama į šalių interesų pusiausvyrą, reikia įvertinti šiuo atveju ir viešąjį interesą, užtikrinant prioritetinius ir nepilnamečio vaiko interesus. Atsakovas reikalauja iškeldinti T. Š., J. Š. ir V. R. iš socialinio būsto, kaip nepateikusius duomenų, kad šie asmenys atitinka socialinio būsto nuomotojams keliamas sąlygas, bet ne kaip turinčius kitą gyvenamąjį plotą. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta dėl interesų pusiausvyros sprendžiant klausimus, susijusius su iškeldinimu iš gyvenamojo būsto, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos (Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinių bylų skyriaus nutartys Nr. 3K-3-410/2010, 3K-3-445/2010), kuriose nurodoma, kad siekiant nustatyti šalių interesų pusiausvyrą šios kategorijos bylose dėl iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, privalo būti atsižvelgiama į vaiko teisių apsaugą, nes tai yra viešasis interesas. Taikant prievolių teisės normas, jos turi būti derinamos su šeimos teise, kurioje prioritetine pripažįstama vaiko teisių apsauga, nes nepilnamečiai vaikai – viena iš labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių. Tarptautinė bendrija bei atskiros valstybės vaikams nustato padidintos teisinės apsaugos reikalavimus (Jungtinių Tautų vaiko teisių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnis). Dėl to, ginant vaikų teises, turi būti pasirenkamas toks racionalus sprendimo būdas, kad tos minimalios gyvenimo sąlygos, kurias jie turėjo, būtų išsaugotos. Įstatymas formuluoja bendrąjį principą, jog nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto.
Taigi bylą nagrinėjęs pirmos instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias savivaldybių institucijų gyvenamųjų patalpų nuomos teisinius santykius, pagrįstai vadovavosi teismų praktika šios kategorijos bylose, nepažeidė procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo taisykles, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 7 d. sprendimo ir tenkinti atsakovo apeliacinį skundą.
Dėl atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinio skundo nagrinėjimo apeliacinės instancijos teismas turėjo 16,80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p.). Netenkinus atsakovo apeliacinio skundo, nurodytos išlaidos priteistinos iš atsakovo į valstybės biudžetą (CPK 92 str.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš Vilniaus miesto savivaldybės 16,80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.