- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-09-02
- Bylos Nr.
- 1A-410-966/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-39519-2021-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurga Vasiliauskienė, Algirdas Giedraitis, Audrius Meilutis
- Nuteistasis
- S. R.
- Nukentėjusysis
- R. Z., S. K.
- Advokatai
- Neringa Grubliauskienė
- Kategorijos
- 2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Audriaus Meilučio ir Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. balandžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo S. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5, 8 punktais, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant S. R. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, visą bausmės laiką dirbti ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, S. R. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (500 Eur) įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, įmoką sumokant per 5 (penkis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. S. R. nuteistas už tai, kad 2021 m. lapkričio 11 d. apie 21.00 val., pro neužrakintas duris patekęs į butą, esantį (duomenys neskelbtini), ten buvusiam R. Z. sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį kumščiu į veidą, padarydamas kraujosruvą dešinės akies apatiniame voke, nubrozdinimą dešiniame žande, t. y. padarė R. Z. nežymų sveikatos sutrikdymą. Po to, ten buvusiai S. K. pasilenkus prie R. Z., S. R. vieną kartą spyrė jai į veidą, padarydamas jai kraujosruvą kairiame smilkinyje, nubrozdinimą kairiame skruoste, kraujosruvą nosyje, nubrozdinimą kairiame žande, kraujosruvą su nubrozdinimu smakre bei kakle, t. y. padarė S. K. nežymų sveikatos sutrikdymą.
Žemesnės instancijos teismas
2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad S. R. pareikštas kaltinimas pasitvirtino. Nors kaltinamasis savo kaltę neigė, jo kaltė įrodyta nukentėjusiųjų parodymais (jų dalimi), kuriuos patvirtina kiti objektyvūs bylos duomenys – liudytojo parodymai, specialisto išvados, kiti rašytiniai bylos duomenys. Liudytojų (kaltinamojo sugyventinės, sesers ir jos draugo) parodymais teismas nesivadovavo, motyvuodamas tuo, kad šie liudytojai yra kaltinamojo giminaičiai, draugai, todėl yra suinteresuoti, kad S. R. išvengtų atsakomybės.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniame skunde nuteistasis S. R. prašo: išreikalauti įrodymus (greitosios medicinos pagalbos kvietimo korteles, garso ir „Body“ kamerų pilnus vaizdo įrašus, įeinančių ir išeinančių skambučių ir trumpųjų žinučių išklotines, pranešimus policijai) bei apklausti liudytojus ir teismo medicinos ekspertę; išsamiai įvertinti visus byloje esančius įrodymus; panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. balandžio 5 d. nuosprendį.
3.1. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė ne tik technines klaidas (nuosprendyje įrašyta priėmimo data – 2022 m. vasario 5 d. yra akivaizdžiai klaidinga), tačiau padarė ir klaidingas, nepagrįstas išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių. Teismas sprendimą motyvavo paties teismo iškeltomis prielaidomis, jas pagrindžiant nukentėjusiųjų paaiškinimais. Nebuvo pasisakyta ir nėra paneigtos neišsamios, nekonkrečios specialisto išvados. Nepaneigti ir šališkai įvertinti liudytojų parodymai, kurie, teismo teigimu, buvo duoti kaltinamojo naudai, motyvuojant, kad šie asmenys yra artimi kaltinamajam ir suinteresuoti, kad kaltinamojo atžvilgiu nebūtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Teismas rėmėsi nenuosekliais ir net prieštaringais nukentėjusiųjų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais parodymais.
3.2. Skunde pažymima, kad nebuvo apklausti liudytojai – dar vienas policijos pareigūnas, 2021 m. lapkričio 11 d. atvykę greitosios medicinos pagalbos darbuotojai, teismo medicinos ekspertė. Nebuvo paimti ir apžiūrėti greitosios medicinos pagalbos kvietimo ir skambučių garso įrašai bei greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės, nepaimti ir neapžiūrėti pareigūnų „Body“ kamerų pilnos apimties vaizdo įrašai, nepaimtos ir neanalizuotos nukentėjusiųjų įvykio dieną einančių ir išeinančių skambučių bei trumpųjų žinučių išklotinės, siekiant nustatyti galimą įvykio laiką, įvykių seką. Taip pat neišreikalauta ir nepridėta nukentėjusiuosius charakterizuojanti medžiaga – pranešimai apie policijos kvietimą dėl smurto artimoje aplinkoje, pradėti ir (ar) atliekami ikiteisminiai tyrimai dėl jų tarpusavio santykių. Šie duomenys paneigtų jų sužalojimo aplinkybes. Sužalojimai galėjo atsirasti dėl jų pačių veiksmų vienas kito atžvilgiu.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja palaikė apeliaciniame skunde pareikštus prašymus ir nurodytus argumentus, prašė apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti. Prokuroras nuteistojo apeliacinį skundą prašė atmesti, kaip nepagrįstą. Nukentėjusieji dėl nuteistojo apeliacinio skundo prašymų nereiškė.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo S. R. apeliacinis skundas atmetamas.
5. Bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka bendrosios nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnyje, kurio 3 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistojo apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu teigiant, kad teismas padarė klaidingas, nepagrįstas ir faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas, neteisingai įvertino nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, be pagrindo netenkino prašymų dėl bylai reikšmingų įrodymų gavimo, nuosprendį pagrindė prielaidomis. Taigi, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra skundžiamas įrodymų vertinimą reglamentuojančių baudžiamojo proceso normų taikymo aspektu.
6. Nuosprendis privalo būti teisėtas, t. y. priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-513/2013, 2K-109-746/2017, 2K-7-174-303/2019). Pagal BPK 20 straipsnį, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Be to, pagal BPK 20 straipsnio nuostatas, įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
7. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą įrodymų vertinimą reglamentuojančių baudžiamojo proceso normų taikymo aspektu, konstatuoja, kad tokių trūkumų, kokius skunde mini apeliantas, pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas neturi, nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatyme nurodytų reikalavimų, išvados dėl S. R. kaltės pagrįstos išsamiu, visapusišku byloje surinktų įrodymų vertinimu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad dėl visų byloje surinktų duomenų įrodomosios reikšmės teismas pasisakė, byloje surinktų duomenų kontekste patikrino nuteistojo keliamą įvykio versiją ir ją argumentuotai atmetė, nurodydamas tokio vertinimo motyvus. Vien tai, kad bylos duomenis pirmosios instancijos teismas vertino ne taip, kaip juos vertina nuteistasis ir priėmė jo netenkinantį procesinį sprendimą, savaime baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimo neįrodo. Ši išvada atitinka ir kasacinę praktiką dėl BPK 20 straipsnio taikymo, pagal kurią teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).
8. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu S. R. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, numatančią baudžiamąją atsakomybę tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Nusikaltimas objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaromas tik tyčia (tiesiogine arba netiesiogine). Būtinas požymis veikai pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kvalifikuoti yra šio straipsnio dispozicijoje nurodytų padarinių atsiradimas – sukeltas fizinis skausmas arba žmogus nežymiai sužalotas ar trumpam susargdintas. Pirmosios instancijos teismas įrodytomis pripažino faktines aplinkybes, kad nuteistasis S. R., pro neužrakintas duris patekęs į butą, sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį kumščiu į veidą R. Z., ne mažiau kaip vieną kartą spyrė į veidą S. K., šiais veiksmais padarydamas nukentėjusiesiems sužalojimus, sukėlusius nežymų nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymą. Pripažinęs šias aplinkybes įrodytomis, teismas konstatavo, kad S. R. veika pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai. Daryti priešingą išvadą teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
9. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad nuteistasis savo kaltės nepripažino, tvirtino, kad bute nebuvo, prieš nukentėjusiuosius fizinio smurto nenaudojo, R. Z., būdamas neblaivus, pats nugriuvo, su S. K. jis nuolatos konfliktuoja, todėl nustatytus sužalojimus jie galėjo padaryti vienas kitam. Šios versijos nuteistasis nuosekliai laikėsi viso proceso metu, taip pat ir savo apeliaciniame skunde. Priešingas įvykio aplinkybes, t. y. kad būtent nuteistasis S. R., pro neužrakintas duris įėjęs į butą, smurtavo (sudavė smūgį ranka, spyrė), nurodė nukentėjusieji R. Z. ir S. K.. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pagrindo netikėti nukentėjusiųjų parodymais tokia apimti, kiek juos patvirtina kiti objektyvūs bylos duomenys, nuteistojo kaltės neigimą vertino kaip pasirinktą gynybinę poziciją siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ir ją atmetė. Apelianto skunde nurodomi teiginiai ir argumentai nuosprendyje išdėstyto nukentėjusiųjų ir nuteistojo parodymų vertinimo teisingumo nepaneigia.
10. Pagrindžiant pirmiau padarytą išvadą visų pirma pažymėtina, kad, nors nukentėjusiųjų parodymai viso proceso metu nebuvo identiški, tai savaime nedaro jų neteisingais ir nesuponuoja jų, kaip nepatikimų, vertinimo. Paprastai skirtingu proceso metu duotų parodymų lingvistinė išraiška gali skirtis. Taip pat skirtingu laiku apklausiamas asmuo gali nurodyti neidentiškas pirmiau nurodytoms aplinkybes, nurodyti ne visas aplinkybes ar pirmiau duotus parodymus papildyti nauja informacija. Parodymų lingvistinei išraiškai įtakos turi ir asmeninės apklausiamo asmens savybės, aplinkybių, apie kurias apklausiamas asmuo duoda parodymus, kontekstas, asmens būsena įvykio, apie kurį jis liudija, metu, praėjęs laiko tarpas ir kita. Taigi vertinant parodymų nuoseklumą ar priešingai – nenuoseklumą, prieštaringumą, yra vertinamos ne atskiros parodymuose užfiksuotos frazės, teiginiai ar išsireiškimai, o jų turinys, kuris gretinamas ne tik tarpusavyje, bet ir su kitais bylos įrodymais.
11. Kaip matyti iš nukentėjusiųjų R. Z. ir S. K. skirtingu proceso metu duotų parodymų, dėl esminių S. R. kaltei ir jo veikos kvalifikavimui reikšmės turinčių aplinkybių, jų parodymai iš esmės nesiskyrė. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusysis R. Z. parodė, kad su sugyventine vartojo alkoholį, atėjo S. R. su Ovidijumi, S. R. po smūgio nugriuvo, apsvaigo, atsigavęs pamatė gulinčią sugyventinę (S. K.), iškvietė greitąją medicinos pagalbą (2 t., b. l. 166). S. R., kaip fizinį smurtą naudojusį asmenį, įvardino ir nukentėjusioji S. K., parodžiusi, kad su R. Z. vartojo alkoholinius gėrimus, į butą atėjo S. R., kitas asmuo stovėjo tarp durų, S. R. trenkė R. Z. į galvą, į pilvą, jai (nukentėjusiajai) sudavė į galvą, spyrė, dėl to prarado sąmonę, pirmas atsigavo R. Z. ir iškvietė greitąją medicinos pagalbą (2 t., b. l. 167).
12. Nors R. Z., apklausiamas pirmą kartą ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad smūgį jam sudavė vienas iš S. R. draugų, o nukentėjusioji teigė, kad ji, pamačiusi gulintį sugyventinį, iškvietė greitąją medicinos pagalbą, šie neatitikimai nukentėjusiųjų parodymų patikimumui esminės reikšmės neturi. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme dėl minėto neatitikimo nukentėjusysis R. Z. buvo apklaustas ir, kaip matyti iš jo parodymų, nukentėjusysis neneigė, kad pirmoje apklausoje buvo nurodęs kitą (ne S. R.) jam smūgius sudavusį asmenį, tačiau tokią aplinkybę nurodė, nes tiksliai neatsiminė, o vėliau viską atsiminė tiksliai (2 t., b. l. 167). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme klausimas dėl nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės, kad ji iškvietė greitąją medicinos pagalbą, nebuvo keliamas, tačiau apeliaciniame skunde ginčijant nukentėjusiosios S. K. sužalojimo aplinkybes bei jos parodymų patikimumą, ji buvo apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Nukentėjusioji parodė, kad šiuo metu visko tiksliai nepamena, tačiau tikrai buvo suduotas smūgis iš kojos į galvą, patvirtino, kad bandė pakelti R. Z. po to, kai jis nukrito po S. R. smūgio ir tada S. R. smogė jai, greitąją medicinos pagalbą kvietė R. Z., nes ji tuo metu gulėjo be sąmonės, atvykusių policijos pareigūnų jau nematė, nes gal jau miegojo po to, kai ją apžiūrėjo medikai (2 t., b. l. 64). Taigi, kaip matyti iš šių R. Z. ir S. K. parodymų, jie abu patvirtino, kad smūgius sudavė būtent S. R., po suduoto smūgio nukentėjusioji S. K. buvo praradusi sąmonę, o greitąją medicinos pagalbą iškvietė R. Z.. Netikėti šiomis nukentėjusiųjų nurodytomis aplinkybėmis, jų objektyvumu, nėra pagrindo, kadangi jas patvirtina ir kiti objektyvūs bylos duomenys.
13. Iš BIRT ataskaitų žiūryklės matyti, kad apie įvykį bendrajam pagalbos centrui pranešė R. Z., nurodydamas, kad prieš 5 minutes buvo užėjęs kaimynas, sumušė pranešėją ir jo žmoną, mušė rankomis, žmonai sumušta galva, kraujuoja iš nosies ir burnos, reikalinga medikų pagalba, kaimynas pabėgo. Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate ši informacija gauta 2021 m. lapkričio 11 d. 21.07 val., nuvykus į įvykio vietą greitosios medicinos pagalbos darbuotojai informavo, kad asmuo į gydymo įstaigą važiuoti atsisakė, buto duris atidarė akivaizdžiai neblaivus R. Z., paaiškino, kad su sugyventine vartojant alkoholį, į butą atėjo kaimynas, galimai S. R., trenkė į veidą (1 t., b. l. 8). Dėl vykimo į įvykio vietą aplinkybių apklaustas liudytojas R. Z. parodė, kad nuvykus į įvykio vietą, nukentėjusysis buvo neblaivus, moteris miegojo, bandė ją pažadinti, bet nepavyko, ji buvo nusisukusi, dėl to sužalojimų nematė, ją buvo apžiūrėję medikai. Vyras medikų pagalbos atsisakė, ant jo kaktos matėsi nubrozdinimai. Taip pat patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pasakęs to kaimyno pavardę, tada geriau atsiminė (2 t., b. l. 178, 179). Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojo R. Z. parodymų matyti, kad be kitų aplinkybių (kad buvo gautas pranešimas, jog kaimynas sumušė pranešėją ir jo sugyventinę, sugyventinė miegojo, todėl jokių sužalojimų ant jos nepastebėjo, R. Z. buvo sužalotas veidas), liudytojas nurodė ir tai, kad R. Z. kaip asmenį, padariusį sužalojimus, įvardino kaimyną S. R. (1 t., b. l. 61, 62). Šios liudytojo nurodytos aplinkybės atitinka informaciją, užfiksuotą „Body“ kameros vaizdo įraše, iš kurios matyti, kad ant vyro veido, ties nosies sritimi, matoma raudonos spalvos dėmė, vyras pasakoja, kad įvyko konfliktas ir jam kaimynas S. R. sudavė į nosį (1 t., b. l. 94). Šie aptarti duomenys vieni kitus papildo, tarpusavyje neprieštarauja, liudytojo asmeninis suinteresuotumas šioje byloje nenustatytas (liudytojas yra policijos pareigūnas, nei su nukentėjusiuoju, nei su nuteistuoju asmeniškai nėra pažįstami, parodymus davė būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą), todėl jų nepripažinti S. R. kaltės įrodymu ir jais nesivadovauti nėra pagrindo. BIRT ataskaitos žiūryklės duomenys, liudytojo R. Z. parodymai, kitų objektų apžiūros protokolo duomenys patvirtina, kad jau iš karto po įvykio tiek bendrojo pagalbos centro operatoriui, tiek į įvykio vietą atvykusiam pareigūnui R. Z. kaip jį ir jo sugyventinę sužalojusį asmenį įvardino būtent kaimyną S. R., ir dėl šios aplinkybės buvo tikras. Taigi jokie esminiai prieštaravimai tarp nukentėjusiųjų parodymų ir pirmiau aptartų duomenų šiuo atveju nėra nustatyti, todėl atmetami, kaip nepagrįsti, apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė nenuosekliais ir net prieštaringais nukentėjusiųjų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais parodymais.
14. Apeliaciniame skunde, taip pat ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje, bylos nagrinėjimo neišsamumas buvo grindžiamas, be kita ko, aplinkybe, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo apklaustas kitas su R. Z. į įvykio vietą vykęs policijos pareigūnas. Patenkinus nuteistojo ir jo gynėjos prašymą apklausti šį asmenį, P. V. buvo apklaustas kaip liudytojas. Tačiau jokių naujų, iš esmės skirtingų, negu nustatyta kitais bylos duomenimis, aplinkybių šis liudytojas nenurodė. Liudytojas P. V. patvirtino, kad šiuo metu dirba vyriausiuoju patruliu, tose pačios pareigos buvo ir įvykio metu 2021 m. lapkričio 11 d. Įvykio aplinkybių tiksliai nepamena, tačiau atvykus į įvykio vietą, duris atidarė nukentėjęs vyras, sakė, kad jį sumušė kaimynas, gyvenantis tame pačiame name, kad jis pasišalino. Moteris miegojo, norėjo ją pažadinti, bet vyras sakė, kad nėra dėl ko ją žadinti, pats buvo neblaivus. Liudytojas taip pat paaiškino, kad BIRT ataskaitų žiūryklėje įvykis būna aprašomas nuvykus į įvykio vietą, taip pat yra įrašas iš Bendrojo pagalbos centro (2 t., b. l. 63). Kaip jau nurodyta pirmiau, BIRT žiūryklėje užfiksuota informacija, kad bendrajam pagalbos centrui R. Z. pranešė, kad jį ir jo žmoną sumušė kaimynas, ir šias aplinkybes, kaip matyti iš BIRT žiūryklėje esančios papildomos informacijos apie patikrinimą, nurodė atvykusiems policijos pareigūnams, kartu įvardindamas sužalojusį asmenį – kaimyną S. R.. Taigi, apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas liudytojas P. V. tik dar kartą patvirtino tas aplinkybes, kurios byloje jau buvo nustatytos kitais pirmosios instancijos teismo ištirtais bei laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų įvertintais įrodymais.
15. Nuteistojo nesutikimas su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl jo kaltės nežymiai sutrikdžius nukentėjusiųjų sveikatą, yra grindžiamas ir byloje esančių specialisto išvadų neišsamumu, nekonkretumu, teigiama, kad nebuvo paneigtos aplinkybės, jog sužalojimus nukentėjusieji galėjo padaryti vienas kitam. Teisėjų kolegija šiuos apelianto skundo argumentus taip pat atmeta, kaip nepagrįstus. Specialisto išvados, kaip įrodymo, vertinimo aspektu visų pirma būtina pažymėti, kad ekspertizės akto (specialisto išvados), kaip įrodymo, vertinimui keliami reikalavimai nustatyti BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Kasacinėje praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad specialisto (ekspertų) išvados, įrodinėjant bylai reikšmingas aplinkybes, yra tik vienas iš įrodymų, kuris vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, 2K-277/2013, 2K-484/2013, 2K-537-303/2015 ir kt.). Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pirmiau nurodytų reikalavimų laikėsi, specialisto išvadas įvertino visumoje su kitais bylos įrodymais ir pagrįstai jas pripažino tinkamu, BPK numatytus reikalavimus atitinkančiu nuteistojo S. R. kaltės įrodymu.
16. Kaip nurodyta šios nutarties 8 punkte, būtinas požymis veikai pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kvalifikuoti yra šio straipsnio dispozicijoje nurodytų padarinių atsiradimas – sukeltas fizinis skausmas arba žmogus nežymiai sužalotas ar trumpam susargdintas. Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus 2021 m. lapkričio 15 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajam R. Z. nustatyti sužalojimai veido srityje (kraujosruva dešinės akies apatiniame voke, nubrozdinimas dešiniajame skruoste), šie sužalojimai laikomi nežymiu sveikatos sutrikdymu, padaryti buku daiktu, ne mažiau vienu trauminiu poveikiu ir, pagal sužalojimų vaizdą, lokalizaciją, pobūdį, galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis (1 t., b. l. 99, 100). Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus 2021 m. lapkričio 15 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajai S. K. nustatyti sužalojimai kaklo, veido ir galvos srityje (kraujosruva kairio smilkinio srityje, nubrozdinimas kairio skruosto srityje, kraujosruva nosyje, nubrozdinimas kairiame skruoste, kraujosruva su nubrozdinimu smakre ir kakle), sužalojimai padaryti kietu buku daiktu, ne mažiau dviem trauminiais poveikiais, galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku bei aplinkybėmis (pagal sužalojimų vaizdą, lokalizaciją, pobūdį) (1 t., b. l. 104, 105).
17. Pirmiau nurodytas išvadas specialistas pateikė atlikęs tiriamųjų (nukentėjusiųjų R. Z. ir S. K.) apžiūrą, įvertinęs objektyviai matomus sužalojimus, jų pobūdį, lokalizaciją ir, kaip matyti iš pateiktų išvadų, nukentėjusiesiems nustatyti ir objektyviai matomi sužalojimai specialistui abejonių dėl jų galimo padarymo šioje byloje vertinamomis aplinkybėmis (dėl suduotų smūgių į veido sritį) nesukėlė. Specialisto išvados yra konkrečios, aiškios, jose atsakyta į visus užduotyje pateiktus klausimus ir jokie prieštaravimai, priešingai, negu teigiama apeliaciniame skunde, jose nėra nustatyti. Be to, specialisto pateiktos išvados dėl nukentėjusiesiems padarytų sužalojimų pobūdžio, laiko, padarymo aplinkybių neprieštarauja ir kitiems pirmiau aptartiems įrodymams.
18. Kaip jau minėta, nukentėjusieji viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad nuteistasis S. R. smūgius rankomis ir kojomis nukentėjusiesiems sudavė į veido sritį ir po šių smūgių jie nugriuvo, apie sumuštą galvą, veidą (burną, nosį) nukentėjusysis R. Z. nurodė bendrojo pagalbos centro operatorius, į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, netrukus po įvykio raudonos spalvos, galimai kraujo, dėmės buvo matyti nukentėjusiojo R. Z. veide, nosies paviršiniai sužalojimai, sumušimas, kaip preliminari diagnozė, nurodyti ir greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje (2 t., b. l. 55). Dėl nukentėjusiajai S. K. padarytų sužalojimų pažymėtina, kad nors pagal iškvietimą į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai ant jos veido sužalojimų nematė, tai savaime nepaneigia, kad jokie sužalojimai šioje byloje vertinamomis aplinkybėmis jai nebuvo padaryti. Kaip matyti iš liudytojais apklaustų policijos pareigūnų R. Z. ir P. V. parodymų, šie liudytojai iš tikrųjų patvirtino, kad sužalojimų ant nukentėjusiosios veido nematė. Tačiau R. Z. parodė, kad sužalojimų nematė dėl to, kad nukentėjusioji miegojo užsiklojusi ir nusisukusi (1 t., b. l. 179), o iš liudytojo P. V. parodymų matyti, kad bute buvusi moteris (S. K.) miegojo, pranešėjas (R. Z.) sakė jos nežadinti, dėl to jie jos nežadino. Taigi, kaip matyti iš aptartų parodymų, liudytojai sužalojimų ant nukentėjusiosios veido nematė ne dėl to, kad jokie sužalojimai jai nebuvo padaryti, o dėl įvykio vietoje buvusios faktinės situacijos (nukentėjusioji miegojo, R. Z. sakė jos nežadinti, prieš atvykstant policijos pareigūnams, asmenis jau buvo apžiūrėję medikai), o tai, kad nukentėjusioji šioje byloje nustatytu laiku ir aplinkybėmis buvo sužalotas, patikimai nustatyta kitais pirmosios instancijos teismo ištirtais ir įvertintais, ir šioje nutartyje dar kartą aptartais duomenimis.
19. Taigi jokių pagrįstų abejonių dėl to, kad dėl nuteistojo S. R. panaudoto fizinio smurto (smūgių ranka ir koja) nukentėjusiesiems buvo padaryti specialisto išvadose nustatyti sužalojimai, kurie sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, šioje byloje nekyla. Ši aplinkybė nustatyta ir įrodyta teisėtu būdu gautais, BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais bylos duomenimis, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino atitinkančiais įrodymams keliamus reikalavimus ir kuriuos, priešingai, negu tvirtinama skunde, įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.
20. Nors nuteistasis skunde teigė, kad nukentėjusieji galėjo sužaloti vienas kitą konfliktuodami tarpusavyje, kad R. Z. galėjo susižaloti tuo metu, kai būdamas neblaivus nugriuvo, šie teiginiai yra deklaratyvūs, jų teisingumo jokie objektyvūs įrodymai nepatvirtina. Vien tai, kad nukentėjusieji iki šioje byloje vertinamo įvykio tarpusavyje konfliktuodavo, kviesdavo policijos pareigūnus, tai patvirtina ir bylos duomenys (1 t., b. l. 113–115), priešingai apelianto nuomonei, savaime neįrodo, kad ir šiuo atveju sužalojimai atsirado tokiomis pačiomis aplinkybėmis – įvykus nukentėjusiųjų tarpusavio konfliktui. Byloje esant pakankami objektyvių įrodymų, patikimai įrodančių, kad sužalojimus, sukėlusius nežymų sveikatos sutrikdymą, nukentėjusiesiems padarė S. R. ir jie buvo padaryti šioje byloje nustatytu laiku ir aplinkybėmis, nukentėjusiųjų iki šio įvykio buvę tarpusavio santykiai, kilusių konfliktų sprendimo būdai, nuteistojo S. R. veikos teisiniam vertinimui reikšmės neturi ir jo atsakomybės nešalina.
21. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad S. R., neigdamas savo kaltę, nesutinka ir su nuosprendyje pateiktu liudytojų D. L., O. K., A. Ž. parodymų vertinimu teigdamas, kad jie nėra paneigti ir, kad teismas juos vertino šališkais. Su šiais nuteistojo teiginiais nesutiktina. Iš pirmiau nurodytų liudytojų pirmosios instancijos teisme duotų parodymų matyti, kad jie patvirtino nuteistojo S. R. versiją, kad nuteistasis jokių smūgių nukentėjusiesiems nesudavė. D. L. parodė, kad su S. R., O. K. ir A. Ž. buvo bendroje virtuvėje, gėrė kavą, išgirdo, kaip kažkas nukrito, pamatė ant žemės gulintį kaimyną R. Z., O. K. nukentėjusįjį patraukė prie jo buto durų, po to liudytoja visą vakarą su S. R. buvo bute (1 t., b. l. 167). Tokias aplinkybes nurodė ir liudytojai O. K. bei A. Ž. (1 t., b. l. 168). Lyginant šių liudytojų ir nuteistojo parodymus tarpusavyje, esminiai prieštaravimai ar neatitikimai juose iš tikrųjų nėra nustatyti. Tačiau, kaip nurodyta pirmiau, liudytojų parodymai, kaip ir kiti bylos duomenys, vertinami ne atsietai, o visumoje, kartu atsižvelgiant ir į kitas aplinkybes (liudytojų santykį su kaltinamuoju, nukentėjusiuoju, būseną įvykio, apie kurį liudija, metu, praėjusį laiko tarpą nuo įvykio ir kt.), galinčias turėti įtakos liudytojų duotiems parodymams (jų objektyvumui, patikimumui). Teismas liudytojo (kaip ir kitų asmenų) parodymus vertina atsižvelgdamas į tai, kiek šie parodymai nuoseklūs, išsamūs, logiški, koks jų ryšys su kitais byloje surinktais duomenimis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-110/2006, 2K-97-1073/2021, 2K-109-697/2021 ir kt.). Be to, vertinant liudytojo parodymus, atsižvelgtina ne tik į tai, ar liudytojas gali būti tiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi, bet ir į galimą jo netiesioginį suinteresuotumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-144-942/2021).
22. Įvertinus liudytojų D. L., O. K., A. Ž. parodymus aptartos kasacinės praktikos bei šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, vertinti juos kaip S. R. nekaltumą įrodančius ir tuo pačiu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytas išvadas dėl apelianto kaltės paneigiančius, nėra pagrindo. Šią išvadą visų pirma pagrindžia tai, kad nors liudytojų parodymai tarpusavyje sutampa, taip pat atitinka nuteistojo parodymus, vis tik jokie kiti objektyvūs bylos duomenys jų nepatvirtina. Priešinga išvada darytina dėl nukentėjusiųjų duotų parodymų: nukentėjusiųjų R. Z., S. K. parodymai dėl esminių šiai bylai aplinkybių neprieštaringi, pakankamai išsamūs, o jų patikimumas ir objektyvumas patikrintas juos palyginus su kitais bylos įrodymais, kurių visuma nukentėjusiųjų pateiktai įvykio versijai neprieštarauja, ją patvirtina. Kaip minėta, nukentėjusiųjų parodymus apie fizinio smurto panaudojimo aplinkybes patvirtino ne tik kaip liudytojai apklausti iš karto po įvykio atvykę policijos pareigūnai, bet ir specialisto išvadų duomenys, informacija, užfiksuota „Body“ kameros vaizdo įrašo apžiūros protokole, BIRT žiūryklėje, greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje. Esant šioms aplinkybėms, taip pat atsižvelgus į liudytojų D. L., O. K., A. Ž. santykių su nuteistuoju asmeninį pobūdį (D. L. yra nuteistojo sugyventinė, O. K. yra nuteistojo ir jo sugyventinės pažįstamas, A. Ž. – nuteistojo sesuo), teisėjų kolegija daro išvadą, kad netikėdamas šių liudytojų parodymais ir vertindamas juos, kaip duotus siekiant padėti nuteistajam išvengti atsakomybės, pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė. Išvadai dėl minėtų liudytojų parodymų vertinimo esant teisingai, aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas detaliau dėl šių liudytojų parodymų atitikimo ar neatitikimo su kitais bylos įrodymais nepasisakė, akcentuodamas tik jų asmeninio pobūdžio santykius su nuteistuoju, nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui esminės įtakos neturi. Tuo labiau, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje S. R. kaltę įrodančių įrodymų vertinimo motyvai, nors ir trumpi, yra išdėstyti, taip pat nurodyti argumentai, kodėl teismas netiki nuteistojo pateikiama įvykio versija. Taigi nuosprendis BPK reikalavimus iš esmės atitinka.
23. Teiginiai dėl šališkai įvertintų įrodymų yra deklaratyvūs ir, kaip matyti iš apeliacinio skundo motyvų bei argumentų, yra siejami išimtinai su byloje atliktu įrodymų vertinimu. Tačiau įrodymų vertinimas ne taip, kaip juos vertina skundo autorius, teismo šališkumo savaime neįrodo. Nušalinimo (teisėjo nusišalinimo) pagrindai aiškiai nurodyti BPK 58 straipsnyje, nei vienas iš jų apeliaciniame skunde nėra nurodytas, o apeliacinės instancijos teismas aplinkybių teikiančių pagrindą konstatuoti pirmosios instancijos teismo šališkumą subjektyviuoju ir (ar) objektyviuoju aspektu, nenustatė.
24. Apeliaciniame skunde bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme neišsamumas yra siejamas ir su tuo, kad pirmosios instancijos teismas neapklausė nuteistojo nurodyto liudytojo (policijos pareigūno) greitosios medicinos pagalbos darbuotojų, teismo medicinos apžiūrą atlikusio specialisto, nepaėmė ir neapžiūrėjo greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės, pareigūnų „Body“ kamerų pilnos apimties vaizdo įrašų, nuteistojo ir nukentėjusiųjų įeinančių ir išeinančių skambučių išklotinių, nukentėjusiuosius charakterizuojančios medžiagos apie policijos kvietimą dėl smurto artimoje aplinkoje, pradėtus ir (ar) atliekamus ikiteisminius tyrimus). Šiame kontekste būtina pažymėti, kad įrodymų rinkimas negali būti begalinis, todėl prašymų atmetimas, pats savaime ar nesurinkimas visų įmanomų duomenų, neatlikimas visų įmanomų procesų veiksmų, nėra pagrindas bylos nagrinėjimą vertinti kaip neišsamų, o teismo padarytas išvadas – nepagrįstomis. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Teismas privalo tenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau turi teisę ir atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2011, 2K-430/2012, 2K-109/2014, 2K-436-697/2015).
25. Iš 2022 m. vasario 22 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistasis S. R. nurodė turintis klausimų neatvykusiam liudytojui policijos pareigūnui (R. Z.) (1 t., b. l. 166), šis liudytojas atvyko į 2022 m. kovo 22 d. (posėdžio protokole nurodyta klaidinga posėdžio data 2022 n. vasario 22 d.) teisiamąjį posėdį, buvo apklaustas, atsakė į nuteistojo klausimus (1 t., b. l. 178, 179). Jokių kitų prašymų, susijusių su naujų duomenų gavimu, nuteistasis nereiškė, savo teise teikti bylai reikšmingus naujus duomenis taip pat nesinaudojo. Apeliaciniame skunde keliant klausimą dėl reikalingumo išreikalauti greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelę, „Body“ kamerų pilnos apimties vaizdo įrašus ir šių duomenų nesant byloje, teisėjų kolegijai nutarus atlikti įrodymų tyrimą, greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė (kopija) buvo gauta (2 t., b. l. 55), tačiau, kaip jau nurodyta pirmiau, jokių naujų, iš esmės skirtingų aplinkybių, joje esantys duomenys nepatvirtino (nepaneigė). Taip pat buvo kreiptasi į (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Reagavimo valdybą dėl 2021 m. lapkričio 11 d. vaizdo įrašų pateikimo, tačiau gautas atsakymas, kad pateikti įrašą nėra galimybės, kadangi jis saugomas 60 dienų (2 t., b. l. 52). Taigi, gauti minėtą įrašą šiuo metu nėra objektyvios galimybės, tačiau vien dėl to spręsti, kad byloje nėra pakankamai nuteistojo kaltės įrodymų, nėra pagrindo. Byloje pareigūnų „Body“ kamerų vaizdo įrašas (su šioje byloje tiriamu įvykiu susijusi jo dalis) yra pateiktas ir apžiūrėtas, apžiūros protokole užfiksuota informacija įvertinta kartu su kitais bylos duomenimis. Be to, pats nuteistasis, nors ir prašydamas minėtą įrašą išreikalauti ir ištirti, jokių argumentų, kokioms aplinkybėms paneigti ar patvirtinti šis įrašas yra reikalingas, nenurodė. Nuteistojo prašymai dėl skambučių išklotinių išreikalavimo, išvadas pateikusio specialisto kvietimo į posėdį apklausai apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apsvarstyti, teisėjų kolegija dėl šių prašymų išklausė proceso dalyvių nuomonę ir motyvuotai juos atmetė nurodydama, kad skambučių išklotinių gavimas išsamiam bylos ištyrimui reikšmės neturės, kadangi aplinkybė, kas ir kada skambino į bendrąjį pagalbos centrą yra nustatyta byloje esančiais įrodymais, o specialisto išvados yra konkrečios, neaišku kokius prieštaravimus gynyba nori šalinti (2 t., b. l. 44, 65). Atskirai pažymėtina, kad specialistas (ekspertas) į teismo posėdį paprastai kviečiamas tada, kai yra reikalinga pašalinti išvadoje esančius prieštaravimus, neatitikimus ar skirtingų išvadų prieštaringumą. Tokios aplinkybės, suponuojančios reikalingumą į teismo posėdį kvieti tyrimą atlikusį specialistą ir jį apklausti, byloje nėra nustatytos. Dėl nukentėjusiuosius charakterizuojančių duomenų, susijusių su policijos kvietimu, pradėtais ikiteisminiais tyrimais, atkreipiamas dėmesys, kad šie duomenys yra byloje (1 t., b. l. 113–116), jie teismui buvo žinomi, tačiau teismas pagrįstai jų nelaikė turinčiais reikšmės nuteistojo veiksmų teisiniam vertinimui.
26. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes konstatuojama, kad nuteistojo skundo teiginiai dėl bylos nagrinėjimo neišsamumo, kurį, apelianto teigimu, sąlygojo tai, kad nebuvo surinkti ir ištirti visi šiai bylai reikšmingi įrodymai, atmetami kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti. Pirmiau aptartos aplinkybės ir duomenys patvirtina, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme kaltinamojo procesinės teisės, tarp jų ir reikšti prašymus, užduoti proceso dalyviams klausimus, nebuvo suvaržyta, nuteistasis pageidavo užduoti klausimus neatvykusiam liudytojui R. Z., tokia galimybė jam buvo sudaryta ir jis ja pasinaudojo. Jokių kitų prašymų, susijusių su naujų įrodymų gavimu, nuteistasis nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nereiškė, argumentai dėl bylos nagrinėjimo neišsamumo, nesurinkus ir neištyrus visų įrodymų, nurodyti tik apeliaciniame skunde bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistajam ir jos gynėjai reiškiant prašymą atlikti byloje įrodymų tyrimą. Nuteistojo ir gynėjos prašymai, kaip minėta, apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apsvarstyti, dalis jų buvo patenkinta, kiti atmesti nurodant aiškius motyvus, kodėl nuteistojo ir jos gynėjos prašomų duomenų gavimas nėra tikslingas.
27. Apibendrinant aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius duomenis, juos įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo juos į visumą ir padarė byloje esančiais įrodymais pagrįstą, faktinėms bylos aplinkybėms neprieštaraujančią išvadą, kad S. R. kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, priimdamas nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies nuostatas ir tai turėjo reikšmės nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumui. Baudžiamasis įstatymas nuteistajam, jo veikoje nustačius visus BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, pritaikytas teisingai. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvadomis, padarytomis vertinant įrodymus, pateikiant kitokį tų pačių įrodymų vertinimą, tačiau tai yra nepakankamas argumentas manyti apie neobjektyvų ar šališką S. R. nusikalstamos veikos aplinkybių ištyrimą, o tuo pačiu ir ištirtų duomenų, teismo pripažintų įrodymais, įvertinimą.
28. Spręsdamas klausimą dėl nuteistajam skirtinos bausmės, pirmosios instancijos teismas BK 54, 61 straipsnio nuostatų taip pat nepažeidė, bausmę individualizavo teisingai. Buvo įvertintas nuteistojo padaryto nusikaltimo pobūdis ir pavojingumas (S. R. padarė vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą, kuriuo pažeista viena svarbiausių vertybių – žmogaus sveikata, nuo nuteistojo nusikalstamų veiksmų nukentėjo du asmenys), tai, kad praeityje nuteistasis jau buvo teistas, taip pat ir už smurtinį nusikaltimą (pagal BK 140 straipsnio 2 dalį), baustas administracine tvarka, nedirba. Atsižvelgus į šias aplinkybes, taip pat įvertinus atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, kaltės neigimą, nuteistajam buvo paskirta BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis, nors ir esant neigiamai nuteistąjį, jo elgesį visuomenėje charakterizuojantiems duomenis, nustatytas kiek mažesnis, nei vidurkis, be kita ko, šios bausmės vykdymą atidedant minimaliam BK 75 straipsnio 3 dalyje nurodytam terminui – 1 metams. Nuteistojo apeliaciniame skunde argumentai dėl bausmės atskirai nėra nurodyti, o teisėjų kolegija, esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, neturi pagrindo konstatuoti, kad paskirta bausmė savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per griežta, neproporcinga, nederanti su bausmės tikslais ir paskirtimi.
29. Konstatuojama, kad Kauno apylinkės teismo 2022 m. balandžio 5 d. apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, įrodymai ištirti ir įvertinti, bausmė nuteistajam paskirta nepažeidžiant baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Konstatavus šią išvadą, nuosprendį panaikinti ir nuteistąjį S. R. išteisinti, nėra pagrindo. Todėl nuteistojo skundas atmetamas, kaip nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismui, kaip teisingai pastebėjo nuteistasis, nurodžius neteisingą nuosprendžio priėmimo datą – 2022 m. vasario 5 d., šis netikslumas ištaisytinas nekeičiant nuosprendžio, kadangi nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui reikšmės neturi ir pagal byloje esančius duomenis (2022 m. kovo 22 d. teisiamajame posėdyje proceso dalyviai informuoti apie nuosprendžio paskelbimą 2022 m. balandžio 5 d.) akivaizdu, kad šiuo atveju buvo padarytas rašymo apsirikimas.
30. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus patikslinta pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, teikiant teisinę pagalbą nuteistajam S. R., kurias sudaro 110,77 Eur (2 t., b. l. 70). Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Tačiau išlaidų advokato paslaugoms apmokėti klausimą sprendžiant apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas taip pat į tai, ar nuteistasis buvo informuotas apie tokių išlaidų išieškojimo iš jo galimybę.
31. Baudžiamoji byla apeliacine tvarka išnagrinėta pagal nuteistojo S. R. apeliacinį skundą, kuris atmetamas, kaip nepagrįstas. Nuteistasis S. R. apie galimybę išieškoti iš jo antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidas buvo informuotas išsiunčiant jam Kauno apygardos teismo 2022 m. gegužės 19 d. nutartį dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkto gynėjo paskyrimo (2 t., b. l. 16, 17). Apie šias išlaidas informacija buvo pateikta ir 2022 m. birželio 13 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje (2 t., b. l. 44). Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad nors nuteistajam S. R. ir buvo teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, atsižvelgiant į tai, kad pagal BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatas gynėjo dalyvavimas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka yra būtinas nepriklausomai nuo nuteistojo valios, taip pat į tai, kad nuteistasis nedirba, duomenų apie turimą turtą byloje nėra, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo neišieškotinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
nuteistojo S. R. apeliacinį skundą atmesti.
Ištaisyti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. balandžio 5 d. nuosprendyje padarytą rašymo apsirikimą: neteisingai nurodytą nuosprendžio priėmimo datą – 2022 m. vasario 5 d. ištaisyti į teisingą – 2022 m. balandžio 5 d.
Iš nuteistojo S. R. antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurias sudaro 110,77 Eur, neišieškoti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.