- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-07
- Bylos Nr.
- 2A-38-577/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-48-3-01268-2011-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jadvyga Mardosevič (pran.), Vilija Mikuckienė, Virginijus Kairevičius
- Ieškovas
- L. R.
- Atsakovas
- O. K.
- Advokatai
- Sigitas Gedvilas
- Kategorijos
- 42.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Vilijos Mikuckienės ir Virginijaus Kairevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo L. R. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo L. R. ieškinį atsakovei O. K., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, UAB „Lakštas“ ir UAB „Verubė“ dėl žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutarties patvirtinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas L. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei O. K., kuriuo prašė patvirtinti žemės sklypo, kurio bendras plotas – 1,4400 ha, kadastro numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) Trakų r. sav., dalies, kurios plotas – 0,6000 ha, pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą bei priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas (jo atstovas) nurodė, jog šalys 2003-09-10 sudarė notariškai patvirtintą sutartį, kuria atsakovė patvirtino, jog pateikė pasiūlymą ieškovui pirkti jai priklausančią žemės sklypo, kurio bendras plotas – 1,4400 ha, kadastro numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) Trakų r. sav., dalį, kurios plotas – apie 0,6000 ha, už 22 000 Lt, o ieškovas patvirtino, jog atsakovės pasiūlymą priima ir įsipareigoja sumokėti 22000 Lt, kurie bus įskaitomi į parduodamo turto kainą; taip pat šalys sulygo sudaryti notarinės formos Žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartį kartu su perdavimo aktu iki 2008-09-10. Atsakovės prašymu ieškovas prievolę sumokėti žemės sklypo dalies kainą – 22 000 Lt įvykdė sumokėdamas už atsakovei priklausančio gyvenamojo namo rekonstrukciją. Po sutarties sudarymo atsakovė perdavė ieškovui valdyti ir naudoti žemės sklypo dalį, kurią ieškovas perėmė ir, ketindamas ją panaudoti kaimo turizmo paslaugų verslui, atsakovės sutikimu joje pastatė vasarnamį-muziejų, kalvę, įvedė elektrą, įrengė jodinėjimo maniežą. Atsakovė iki sutartyje nustatytos datos įsipareigojo pateikti visus žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sandoriui sudaryti reikalingus dokumentus ir įforminti pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau iki nustatyto termino pabaigos jokių dokumentų nepateikė ir atsisakė įforminti sutartį. Kadangi ieškovas sumokėjo atsakovei visą perkamos žemės sklypo dalies kainą, atlikdamas jos gyvenamojo namo rekonstrukciją, o pagal preliminariąją sutartį jokie mokėjimai nėra atliekami, ieškovas mano, jog šalys sudarė pagrindinę žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartį, prašo ieškinį tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas taip pat paaiškino, jog jam buvo žinomos tos aplinkybės, kad žemės sklypas yra Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijoje ir sklypo dalijimas nėra galimas, tačiau žemės sklypą skiria kelias, šalys tarėsi, jog ieškovas naudosis žemės sklypo dalimi, esančia vienoje kelio pusėje, atsakovė – kitoje kelio pusėje, šalys bus bendraturtės.
Atsakovė su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašo jį atmesti; atsakovės (jos atstovo) manymu, tarp šalių buvo sudaryta preliminarioji sutartis, pagal kurią šalys įsipareigojo ateityje sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį; pagal sutarties sąlygas atsakovė siūlė ieškovui pirkti jai priklausančią žemės sklypo dalį – apie 0,6000 ha. Pagal sutarties sudarymo metu galiojusios Žemės įstatymo redakcijos 16 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai žemės savininkas perleidžia dalį žemės sklypo, prieš sudarant perleidimo sutartį ši dalis turi būti atidalyta iš bendro sklypo ir įregistruota kaip atskiras žemės sklypas Nekilnojamojo turto registre; pagal 18 straipsnio 9 dalį privačios žemės ūkio paskirties žemės ir miško sklypai gali būti padalijami arba atskiriamos jų dalys žemės perleidimui ar išnuomojimui tik suderinus su žemėtvarkos projektu arba kitu nustatyta tvarka patvirtintu teritorinio planavimo dokumentu, pagal 18 straipsnio 11 dalį valstybiniuose draustiniuose, valstybiniuose parkuose nuosavybės teise turimo sklypo neleidžiama dalyti, dalimis parduoti, išnuomoti, įkeisti, dovanoti, išskyrus atvejus, kai keičiamos savininkų gretimų valdų ribos. Pažymėjo, jog sutartyje numatytas Žemės sklypas yra Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijoje, todėl, atsižvelgiant į paminėtas Žemės įstatymo nuostatas, mano, jog šalių sudaryta sutartis nesukūrė jokių teisių ir pareigų šalims, nes yra niekinė ir negaliojanti. Pažymėjo, jog žemės sklypo dalis nebuvo perduota ieškovui valdyti; nors atsakovė pripažįsta, kad ieškovas vykdė ūkinę-komercinę veiklą žemės sklype, tačiau teigia, jog ieškovas tai darė be atsakovės sutikimo. Nesutinka su ieškovo argumentu, jog pagal preliminariąją sutartį jokie piniginiai mokėjimai ar atsiskaitymai tarp šalių nėra atliekami. Pažymėjo, jog žemės sklypo užvaldymo metu atsakovė buvo ekonomiškai priklausoma nuo ieškovo, nes dirbo pastarajam priklausančioje UAB „Verubė“; šia aplinkybe ieškovas pasinaudojo savanaudiškais tikslais ir užvaldė greta jo žemės valdų esančio, atsakovei priklausančio žemės sklypo dalį. Be to, ieškovas nepateikė atitinkamai įforminto akto, patvirtinančio atsakovės sutikimą keisti prievolės pagal sutartį įvykdymo būdą.
Tretysis asmuo UAB „Lakštas“ procesiniuose dokumentuose nurodė, jog su pareikštu ieškiniu sutinka (b. l. 28-29).
Tretysis asmuo UAB „Verubė“ procesiniuose dokumentuose nurodė, jog su pareikštu ieškiniu sutinka (b. l. 30-31).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Trakų rajono apylinkės teismas 2012 m. vasario 21 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovei bylinėjimosi išlaidas; teismas, įvertinęs šalių 2003-09-10 sudarytos „Preliminariosios sutarties dėl turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo“ turinį bei byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad ginčo sutartis atitinka visus preliminariosios sutarties požymius; pažymėjo, jog sutartis neturi būtinojo pagrindinės sutarties elemento – turtinės vertybės, nes sutartimi nė viena iš šalių neįgijo turtinės naudos, kas būdinga pagrindinės sutarties sudarymo atvejais. Pripažino, jog sisteminis sutarties nuostatų aiškinimas leidžia konstatuoti, jog šalys sudarė preliminariąją sutartį, kuria įsipareigojo ateityje sudaryti kitą – pagrindinę pirkimo-pardavimo – sutartį. Teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, atmetė kaip nepagrįstus ieškovo ir jo atstovo paaiškinimus, jog viena esminių preliminariosios sutarties sąlygų yra ta, jog pagal preliminariąją sutartį jokie piniginiai mokėjimai nėra atliekami. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, sprendė, jog ieškovo teismui pateikti dokumentai ir nuotraukos bei kiti bylos duomenys nepatvirtina tos aplinkybės, kad atsakovė perdavė Žemės sklypo dalį ieškovui valdyti, tuo tarpu konstatuoti daikto pirkimą-pardavimą galima esant CK 6.309 straipsnio 1 dalyje numatytų aplinkybių visetui, t.y. turi būti įsipareigojimas parduoti daiktą ir daiktas turi būti perduotas valdyti būsimajam pirkėjui. Pažymėjo, jog ta aplinkybė, kad ieškovas žemės sklypo dalyje statė statinius, nesuteikia jam žemės sklypo dalies savininko valdymo teisių; byloje nepateikta rašytinių įrodymų apie savininko valdymo teisių perdavimą ieškovui, nors sutartyje aiškiai nurodyta, kad tiek pirkimo-pardavimo sutartį, tiek perdavimo-priėmimo aktą šalys numatė sudaryti iki 2008 m. rugsėjo 10 d., todėl sprendė, kad byloje nėra įrodyta aplinkybė, jog atsakovė perdavė žemės sklypo dalį ieškovui valdyti. O nenustačius žemės sklypo dalies perdavimo ieškovui valdyti fakto, negalimas ir žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo konstatavimas.
Taip pat teismas sprendė, jog nagrinėjamojoje byloje nėra pagrindo atsakovės minėtų Žemės įstatymo nuostatų taikymui, todėl atsakovės argumentus, kad ginčo sutartis yra niekinė ir negaliojanti, kaip nepagrįstus atmetė. Pažymėjo, kad vertinant tai, jog sklypą skiria kelias, o sutartyje numatyta, jog atsakovė siūlo ieškovui pirkti jai priklausančią žemės sklypo dalį – apie 0,6000 ha, esančią kairėje kelio Žydiškės-Varnikai pusėje, labiau tikėtina esant faktą, kad ginčo šalys tarėsi, jog ieškovas pirks idealiąją žemės sklypo dalį ir taps atsakovės bendraturčiu, nei tą faktą, jog ginčo šalys tarėsi, kad ieškovas pirks žemės sklypo dalį kaip atskirą turtinį vienetą.
Kadangi šalys per sutartyje nustatytą terminą – iki 2008 m. rugsėjo 10 d. – pagrindinės sutarties nesudarė, teismas CK 6.165 str. 5 d. pagrindu sprendė, jog šalių prievolė sudaryti pagrindinę žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartį pasibaigė. Taip pat nurodė, jog teismui konstatavus, kad šalių sudaryta sutartis – preliminarioji, ji negali būti patvirtinta pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį ir CK 6.309 straipsnio 3 dalį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai.
Apeliantas (ieškovas) L. R. apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Trakų rajono apylinkės teismas priimdamas ginčijamą sprendimą pažeidė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą bei vertinimą, netinkamai išaiškino ir pritaikė materialines teisės normas, reglamentuojančias sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisykles, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo teisės normų taikymo ir aiškinimo praktikos ir dėl to, ieškovo manymu, neteisingai išsprendė bylą. Nors Trakų rajono apylinkės teismas teisingai identifikavo byloje ginčo dalyką – tarp ginčo šalių kilo ginčas dėl susiklosčiusių teisinių santykių bei tarp šalių sudarytos sutarties kvalifikavimo, o būtent, ar šalys sudarė preliminarią sutartį dėl pagrindinės žemės sklypo dalies pirkimo pardavimo sutarties sudarymo, ar – pagrindinę žemės sklypo dalies pirkimo pardavimo sutartį. Tačiau, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus bei neteisingai išaiškinęs ir pritaikęs materialines teisės normas, reglamentuojančias sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisykles, Trakų rajono apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog šalių valia ir tikslas buvo – sudaryti preliminarią sutartį dėl žemės sklypo dalies pirkimo pardavimo ateityje. Apelianto nuomone, sutarties sąlygos akivaizdžiai patvirtina, kad atsakovei pateikus pasiūlymą sudaryti žemės sklypo dalies pirkimo pardavimo sutartį (oferta), o ieškovui šį pasiūlymą priėmus (akceptas), šalys sudarė žemės sklypo dalies pirkimo pardavimo sutartį (CK 6.162 str.; 6.167 str., 6.173 str.). Sutartyje aptartos visos pagrindinės žemės sklypo dalies pardavimo sąlygos: žemės sklypo dalies dydis, žemės sklypo dalies kaina, prievolė sumokėti už parduodamą žemės sklypo dalį ir sutarties įforminimo terminai. Šalių sudaryta sutartis atitinka visas būtinąsias pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas, nustatytas CK 6.305, 6.396, 6.397 str., str. Trakų rajono apylinkės teismas savo išvadą, jog šalys sudarė preliminarią sutartį, grindžia klaidingai konstatuodamas, jog sutartis neturi būtinojo pagrindinės sutarties elemento – turtinės vertybės, iš ko išplaukia ir tai, jog sutartimi nė viena iš šalių neįgijo turtinės naudos, kas būdinga pagrindinės sutarties sudarymo atvejais. Priešingai, sutartyje aiškiai nurodyta turtinė vertybė, dėl kurios pardavimo šalys susitarė – tai žemės sklypo dalis. Po sutarties sudarymo atsakovė perdavė ieškovui žemės sklypą dalį valdyti ir naudoti ieškovo poreikiams. Ieškovas ginčijamą žemės sklypo dalį perėmė ir, ketindamas jį panaudoti kaimo turizmo paslaugų verslui, atsakovės sutikimu šiame žemės sklype pastatė vasarnamį- muziejų, kalvę, įvedė elektrą, įrengė jodinėjimo maniežą. Tai, kad atsakovė savo valia ir vykdydama sutartį perdavė ieškovui siūlomą parduoti žemės sklypo dalį, o atsakovas ištisus 6 metus nepertraukiamai šį žemės sklypą valdė, patvirtina byloje surinkti įrodymai bei ieškovės elgesys po sutarties sudarymo (ieškovė visą laiką po sutarties sudarymo gyveno žemės sklype, todėl niekas, tame tarpe ir ieškovas, be atsakovės žinios, t.y. savavališkai, negalėjo žemės sklypo dalyje statyti statinių, t.y. valdyti ir naudotis žemės sklypu. Ieškovas įvykdė prievolę sumokėti parduotos žemės sklypo dalies kainą, o atsakovė žemės sklypo kainą priėmė, atsakovė perdavė ieškovui žemės sklypo dalį valdyti ir ieškovas beveik šešerius metus šį žemės sklypą atsakovės sutikimu valdė. Sutinkamai su CK 6.309 str. normomis laikoma, kad įsipareigojimas parduoti daiktą kartu perduodant daiktą būsimajam pirkėjui valdyti yra to daikto pirkimas-pardavimas, o pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas kainos sumokėjimu. Apelianto nuomone, Trakų rajono apylinkės teismas netinkamai ištyrė byloje pateiktus įrodymus, neteisingai išaiškino CK 6.398 str. 1 d. normą ir dėl to padarė neteisingą išvadą dėl žemės sklypo dalies perdavimo ieškovui valdyti. Prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Atsakovė atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Atsiliepimas
Tretieji asmenys UAB „Verubė“ ir UAB „Lakštas“ atsiliepimuose į apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra. Byla apeliacine tvarka nagrinėjama ieškovo L. R. apeliacinio skundo ribose.
Byloje nustatyta, jog tarp šalių 2003-09-10 buvo sudaryta „Preliminarioji sutartis dėl turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo“ (b. l. 4-5), kuria atsakovė siūlė ieškovui pirkti jai priklausančią žemės sklypo, kadastro numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) Trakų r. sav. (toliau tekste – Žemės sklypas), dalį – apie 0,6000 ha, esančią kairėje kelio Žydiškės-Varnikai pusėje, už 22000 Lt (sutarties 1 p.), o ieškovas pasiūlymą priėmė ir įsipareigojo šio turto pirkimo-pardavimo sutartį bei perdavimo aktą sudaryti iki 2008-09-10 (sutarties 2 p.); taip pat atsakovė įsipareigojo pateikti visus sandorio sudarymui reikalingus tvarkingus dokumentus ir parduoti neįkeistą ir kitaip nesuvaržytą turtą.
Byloje kilo ginčas dėl susiklosčiusių ginčo šalių teisinių santykių bei jų sudarytos sutarties kvalifikavimo, t.y. kaip turi būti kvalifikuojami 2003-09-10 sutarties šalis siejantys teisiniai santykiai: kaip preliminarūs pirkimo–pardavimo ar pagrindiniai pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai; ieškovas prašo sudarytą žemės sklypo preliminarią sutartį laikyti pirkimo-pardavimo sutartimi.
Pažymėtina, kad preliminarioji sutartis nuo pagrindinės skiriasi savo turiniu – consensus ad idem (šalių surastas sutarimas, bendra nuomonė). Kasacinio teismo praktikoje yra nustatyta, jog siekiant šias sutartis atskirti, lemiamą reikšmę turi susitarimą sudariusių šalių valia, t. y. aiškiai išreikštas ar akivaizdžiai (aiškiai) numanomas šalių įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį. Nustatant tikrąją tam tikros sutarties šalių valią, taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010-11-2 nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-7-409/2010; 2011-07-11 nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-318/2011; 2012-05-18 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2012; 2012-11-29 nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2012 ir kt.).
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosiso instancijos teismo padarytas išvadas dėl ginčo sutarties kvalifikavimo, nenustatė CK 6.193-6.195 str. str. bei teismų praktikoje suformuotų taikant paminėtas materialinės teisės normas taisyklių pažeidimų; pirmosios instancijos teismas visapusiškai išanalizavo visas reikšmingas aplinkybes ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto argumentus, kaip visiškai nepagrįstus, kad pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus ir neteisingai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančiais sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisykles.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėjant tokio pobūdžio ginčus praktikos išaiškinimais ir teisingai byloje atskleidė preliminarios sutarties esmę ir bruožus, analizavo jos požymius ir tinkamai nustatė ginčo sutarties šalių valią.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ginčo sutarties turinį ir pagrįstai konstatavo, jog ginčo sutartis atitinka visus CK 6.165 str. numatytus preliminarios sutarties požymius. Teisėjų kolegija pritaria pirmos instancijos teismo išvadai, jog sutarties 1 ir 2 punktų turinys aiškiai patvirtina šalių susitarimą (valią) ateityje sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį sutartyje šalių iš anksto aptartomis sąlygomis (CK 6.165 straipsnio 1 dalis); sutartis sudaryta rašytine forma (CK 6.165 straipsnio 2 dalis); sutartyje nustatytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti (iki 2008 m. rugsėjo 10 d.) (CK 6.165 straipsnio 3 dalis); taip pat pritartina ir pirmos instancijos teismo išvadai, jog tai, kad šalių ginčo sutartis buvo sudaryta būtent kaip preliminarioji sutartis, patvirtina ne tik sutarties sąlygos (sutarties 1 ir 2 punktai), kuriomis šalys susitarė dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų, bet ir kitos sutarties sąlygos, kuriose šalys numatė galimas preliminariosios sutarties pažeidimo pasekmes: nuostolių atlyginimą, jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį (sutarties 4 p.); baudos mokėjimą, jeigu viena iš šalių nevykdo savo įsipareigojimų (sutarties 6 p.). Be to, tai, kad šalys sutarties 4 p. numatė, kad jeigu per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą šalys pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia, pačios sutarties pavadinimas irgi patvirtina, kad šalių valia ir tikslas buvo sudaryti būtent preliminarią sutartį.
Taigi, akivaizdu, jog ginčo sutarties šalis siejo ikisutartiniai santykiai; pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek bendroji CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, tiek ir specialioji – pirkimui–pardavimui taikoma CK 6.309 straipsnyje įtvirtinta teisės norma reglamentuoja pagrindinės sutarties šalių santykius. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nustačius, kad šalių sudaryta sutartis yra preliminarioji, ji negali būti patvirtinta tiek CK 1.93 str. 4 d., tiek CK 6.309 str. nustatytais pagrindais.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienoje civilinėje byloje yra labai svarbu nustatyti bylos nagrinėjimo ribas ir įstatymo nustatyta tvarka teisingai paskirstyti šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010 ir kt.). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).
Pažymėtina ir tai, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str. str.). Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai sprendė, jog ieškovas (apeliantas) neįrodė, kad atsakovė perdavė apeliantui žemės sklypą valdyti, o apeliantas sumokėjo už žemės sklypą. Pripažintina, jog ta aplinkybė, kad ieškovas žemės sklypo dalyje statė statinius, nesuteikia jam žemės sklypo dalies savininko valdymo teisių; taip pat ieškovo nurodytos aplinkybės, kad jis savo lėšomis atliko atsakovei priklausančio namo rekonstrukciją, nesant atsakovės sutikimo keisti prievolės įvykdymo būdą, negali būti vertinamos kaip pagrindžiančios ieškovo teiginius, jog jis tokiu būdu atsiskaitė už žemės sklypą; kaip jau buvo minėta, iš sutarties turinio akivaizdu, jog tiek pirkimo-pardavimo sutartį, tiek perdavimo-priėmimo aktą šalys numatė sudaryti iki 2008-09-01, taip pat buvo sulygta, jog ieškovas pinigus turi sumokėti iki 2003-12-31. Pažymėtina, jog nagrinėjamos bylos kontekste ieškovo nurodytos aplinkybės ir paminėti veiksmai negali būti vertinami kaip būdingi pagrindinės (pirkimo-pardavimo) sutarties turiniui ir reikšti pagrindinės sutarties sudarymą.
Pažymėtina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., van de Hurk v. Netherlands, judgment of 19 April 1994, no. 16034/90, § 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., mutatis mutandis, Helle v. Finland, judgmentof 19 December 1997, no. 20772/92, § 56; Marini v. Albania, no. 3738/02, judgment of 18 December 2007, § 105). Kadangi teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytais argumentais dėl ginčo dalyko, todėl apeliacinės instancijos teismas kitų pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja, o jiems pritaria.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus ir juos įvertinęs (CPK 185 str.), konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialines bei procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka.
Apeliantas pateikė prašymą dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka; nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė įrodymus, tame tarpe šalių, trečiųjų asmenų bei liudytojų paaiškinimus; apelianto nuomone, apeliacinės instancijos teismas teisingai gali išspręsti bylą tik betarpiškai posėdyje ištyręs proceso dalyvių paaiškinimus bei kitus įrodymus, todėl prašo bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka. Prašymas dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka atmetamas. Bylos nagrinėjimo metu žodinio proceso atveju apeliacinės instancijos teismas išklauso dalyvaujančių byloje asmenų kalbas, kalbų turinys turi atitikti pateiktų procesinių dokumentų turinį (CPK 324 str. 2 d.); įstatymas draudžia teikti naujus apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teisme, nesvarbu kokia tvarka apeliacinis skundas nagrinėjamas – žodinio ar rašytinio proceso tvarka. Naujų įrodymų pateikimas ir tyrimas apeliacinės instancijos teisme taip pat yra ribojamas (CPK 314 str.). Visi argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo turi būti išdėstyti apeliaciniame skunde, todėl vien minėtų argumentų išdėstymas žodžiu nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nesudaro pagrindo tenkinti apelianto prašymo. Todėl apelianto prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka nepagrįstas ir netenkintinas (CPK 322 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Trakų rajono apylinkės teismo 2012-02-21 sprendimą palikti nepakeistą.