Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas akcentavo, kad pajamas už medienos pardavimą gavo A. Č. bei V. Č.. Pajamų mokestis nuo parduotos medienos į valstybės biudžetą buvo sumokėtas. Aplinkybes, jog UAB „Algimeda“ medieną pagal įgaliojimą pardavinėjo A. Č. ir V. Č., taip pat tai, kad jie priėmė pinigus iš šios bendrovės, patvirtina UAB „Algimeda“ kasos išlaidų orderiai ir sutartys, kurie yra sudaryti tarp šios bendrovės bei minėtų asmenų. Pareiškėjas nėra minimas nei sutartyse dėl medienos pardavimo, nei kasos išlaidų orderiuose. Be to, nei vienoje pirkimo pardavimo sutartyje nėra minima, jog A. Č. ir V. Č. veikia pagal jo įgaliojimą. Kaip nurodė pareiškėjas, MAĮ 67 straipsnyje numatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su tuo susijusias sumas, t. y. pateikti visus faktus, aplinkybes, dokumentus, patvirtinančius, kad tos sumos apskaičiuotos pagrįstai ir teisingai. Visos abejonės, norminių aktų spragos aiškinamos mokesčio mokėtojo naudai. Pareiškėjas pažymėjo, kad individuali veikla - tai visų pirma mokesčių mokėtojo aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama gauti pajamų, pelno, apmokestinamo Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) numatyta tvarka. Aktyvių veiksmų vykdant individualią veiklą parduodant medieną UAB „Algimeda“ nevykdė, t. y. sutarčių nepasirašinėjo, medienos nepardavinėjo, tai, anot pareiškėjo, matyti iš pridėtų sutarčių.

Pareiškėjo nuomone, Komisijos išvada, jog jis gavo pajamas pagal pirkimo pardavimo sutartis, yra nepagrįsta dar ir dėl to, kad nepaneigti A. Č. ir jo paaiškinimai dėl bankiniais pavedimais į jo sąskaitą gautų pinigų už parduotą medieną atidavimo A. Č.. Be to, tuo metu galiojęs Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinasis įstatymas (toliau - FAPMLĮ) (33 str. 3 d.) numatė, kad už gyventojo parduotą turtą gautos pajamos, viršijančios šio įstatymo 35 straipsnio 10 punkte nustatytą dydį, apmokestinamos taikant 10 procentų tarifą, pagal minėtojo įstatymo 34 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai šio įstatymo 33 straipsnyje nurodytas pajamas mokėtojas gauna iš įmonių, įstaigų ir organizacijų arba per jas, pajamų mokestį išskaito ir sumoka į biudžetą šios įmonės, įstaigos ir organizacijos. Pasak pareiškėjo, remiantis aukščiau nurodytomis įstatymo nuostatomis, prievolė išskaičiuoti ir sumokėti gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM) teko UAB „Algimeda“, kas ir buvo padaryta. Pareiškėjas pabrėžė, jog pinigai už parduotą medieną buvo išmokėti išskaičiavus ir sumokėjus į biudžetą pajamų mokestį A. Č., minėtus duomenis patvirtina 2010 m. rugpjūčio 9 d. sprendime minima išmokėjimų gyventojams suvestinė. Atsižvelgiant į tai, anot pareiškėjo, yra akivaizdu, jog mokesčių administratorius minėtas pajamas siekia apmokestinti du kartus, tokiu būdu visiškai nepagrįstai siekdamas jam perkelti prievolę papildomai mokėti pajamų mokestį. Tačiau dėl paminėtų aplinkybių Komisija savo sprendime nepasisakė, jų nevertino.

Pareiškėjas pabrėžė ir tai, jog nepagrįstai A. Č. ir V. Č. prievolės deklaruoti pajamas nevykdymas bei įmonių, pirkusių medieną iš minėtų asmenų, GPM neišskaičiavimas ir nesumokėjimas, vertinami kaip įrodymai, patvirtinantys, jog jis gavo pajamas iš individualios veiklos. Trečiųjų asmenų įstatymo nustatytų prievolių nevykdymas negali būti perkeliamas jam, priskiriant pastarųjų mokestinę naštą ir nustatant jam mokestinę prievolę. Juolab, kad ginčijamuose mokesčių administratoriaus sprendimuose pripažįstama, kad pagal tuo metu galiojusio FAPMLĮ nuostatas (33 str. 3 d.) prievolė išskaityti pajamų mokestį ir sumokėti į biudžetą teko UAB „Algimeda“, o ne A. ir V. Č., juo labiau pareiškėjui. Pareiškėjo teigimu, atstovavimo taisyklė nenumato, kad būtų panaikintos atstovo (šiuo atveju A. ir V. Č.) mokestinės teisės ir pareigos, todėl nėra pagrindo teigti, kad pajamos, kurias A. ir V. Č. gavo pardavę medieną, priskirtinos jam bei sutuoktinei I. A.. Pareiškėjo vertinimu, apmokestinamos yra realiai gautos, o ne priskirtos pajamos, tačiau, kaip akcentavo pareiškėjas, dėl šių jo teiginių Mokestinių ginčų komisija nepasisakė.

Pareiškėjas tvirtino, kad atstovo ir atstovaujamojo teisinis santykis sprendime įvertintas formaliai, visiškai neatsižvelgiant į faktinį jo bei įgaliotų asmenų A. G., A. Č., V. Č. veiklos turinį, vienpusiškai remtasi formalia jos išraiška. Iš visų šių įgaliojimų, anot pareiškėjo, seka, jog A. G., A. Č., V. Č. buvo įgalioti kirsti, parduoti medieną, už sąlygas ir kainą savo nuožiūra sutvarkyti kirtavietę, rašyti prašymus ir pareiškimus, pasirašyti medienos pirkimo - pardavimo sutartis bei atlikti kitus veiksmus, susijusius su šiuo įgaliojimu, t. y. sumokėti mokesčius, ką jie ir padarė. Visus su medienos pardavimu susijusius klausimus minėti asmenys sprendė savarankiškai ir savo nuožiūra. Pareiškėjas pabrėžė, jog atsižvelgiant į nurodytą įgaliojimų apimtį, objektyviai su medienos pardavimu neturėjo nieko bendra, nesprendė su tuo susijusių klausimų, savarankiškai nepriiminėjo jokių sprendimų, nepatyrė individualios medienos pardavimo veiklos išlaidų, taip pat negavo minėtos individualios veiklos pajamų. Pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorių padarytos išvados visiškai neatspindi realaus šių santykių dalyvių veiklos turinio, nors MAĮ 10 straipsnyje nurodyta, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama būtent šių santykių dalyvių tikrajam veiklos turiniui.

Pareiškėjo vertinimu, pagal GPMĮ 3 straipsnį šio mokesčio mokėtoju yra gyventojas, gavęs pajamų. Analogiškai mokesčio mokėtojo statusas buvo apibūdinamas ir FAPMLĮ. Iš šios materialinės teisės normos matyti, kad tam, jog atsirastų prielaida taikyti šią teisės normą tam tikro asmens atžvilgiu, turi būti nustatyta faktinė aplinkybė, jog šis asmuo gavo atitinkamų pajamų, kurios apmokestinamos pagal įstatymą. Taigi prielaidas taikyti materialinę teisės normą, visų pirma, sudaro nustatymas teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės, ar konkretus asmuo gavo apmokestinamas pajamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2008 m. vasario 14 d. nutartis Nr. A-438-163/2008). Anot pareiškėjo, iš bylos medžiagos matyti, jog tokių (faktinių) aplinkybių, patvirtinančių, ar jis gavo GPMĮ nustatyta tvarka apmokestinamų pajamų, nenustatyta. Pareiškėjo teigimu, kadangi tik A. Č. dirbo miške, pjovė, pardavė medieną, pats viską tvarkė, taip pat pats pardavė medieną, yra visiškai logiška, jog jis taip pat patyrė su tuo susijusias išlaidas, laiko sąnaudas, kurios turėjo būti padengtos pardavus medieną. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad tiek A. ir V. Č., tiek ir A. G. pagal susitarimą turėjo išvalyti jo mišką, atlikti sanitarinius kirtimus. Už tai pareiškėjas jiems suteikė teisę kirsti mišką ir gauti jo pardavimo pajamas. Pareiškėjas nurodė, jog iš leidimų kirsti mišką, kuriuos pateikė Komisijos posėdyje, matyti, kad buvo atliekami sanitariniai kirtimai. Anot pareiškėjo, tarp jo, A. ir V. Č. bei A. G. buvo susiklostę atsiskaitymo už atliktus darbus civiliniai teisiniai santykiai, nes už miško išvalymą ir sutvarkymą jiems sumokėjo mišku, leisdamas kirsti ir parduoti savo nuožiūra ir gauti už tai pinigus. Be to, vadovaujantis mokestinio patikrinimo metu nustatyta aplinkybe, jog, būdamas ūkininku, pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) mokėtoju registruotis privalėjo nuo 2002 m. rugpjūčio mėn. - viršijus 100 000 Lt ribą (tuo metu galiojo FAPMLĮ, kuris nenumatė individualios veiklos sąvokos), mokestinio patikrinimo metu nepagrįstai netaikytas FAPMLĮ, neapibrėžęs individualios veiklos.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str. 1 d.), dėl GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies taikymo taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo - ekonominės naudos siekimo - buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardintoms veiklos rūšims (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 16 d. sprendimas adm. byloje Nr. A5-902/2006). Nenustačius bent vieno iš pirmiau paminėtų būtinųjų individualios veiklos požymių, atitinkama veikla GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies prasme individualia veikla negali būti pripažinta (administracinė byla Nr. A-146-124/2009). Pareiškėjo vertinimu, GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies prasme veiklos savarankiškumas laikytinas esminiu požymiu, pagal kurį galima nustatyti, ar asmuo užsiima individualia veikla. Ar atitinkama GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje numatyta veikla yra vykdoma savarankiškai, turi būti sprendžiama įvertinus visumą reikšmingų faktorių: veiklos teisinį įforminimą; gyventojo galimybes pačiam visiškai nepriklausomai nuo kitų asmenų spręsti visus su vykdoma veikla susijusius klausimus (tarp jų - gauti veiklos pajamas, dengti veiklos išlaidas); ar gyventojas aprūpinamas atitinkamai veiklai reikalingomis priemonėmis; ar gyventojas nėra pavaldus jo paslaugas perkančios įmonės bendrai vidaus tvarkai, ar jo veiklos sąlygos nėra nustatomos atitinkamu susitarimu; ar gyventojo paslaugas perkanti įmonė vykdo asmens veiklos kokybės, efektyvumo bei finansinę kontrolę ir kt. LVAT 2006 m. spalio 20 d. sprendime adm. byloje Nr. A-14-916/2006, be kita ko, pažymėjo, kad GPMĮ prasme savarankiška laikytina tokia veikla, kurią vykdydamas asmuo veikia savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų ir iš kurios tiesiogiai gauna pajamas (administracinė byla Nr. A-146-124/2009). Taigi, kaip teigė pareiškėjas, individualios veiklos sąvokoje apibrėžtas individualios veiklos požymis - savarankiškumas yra būtinasis, t. y. individualią veiklą vykdantis asmuo, privalo veikti būtent savo valia ir nuožiūra.

Anot pareiškėjo, mokestinio patikrinimo metu nepaneigta, jog jis jokios individualios veiklos A. Č., V. Č. ir A. G. kertant ir parduodant medieną nevykdė, kaip nepaneigta aplinkybė, jog minėtų pajamų negavo. Mokestinio patikrinimo metu pripažinta, kad pajamas (88065,06 Lt) gavo pagal įgaliojimą veikę asmenys, kurie tai patys patvirtino. Taigi pagal GPMĮ 2 straipsnio 14 punktą tai yra minėtų asmenų, o ne pareiškėjo pajamos. Pareiškėjo teigimu, kad gyventojo veiklą galima būtų apibūdinti kaip savarankišką, yra svarbu įrodyti ne tik tai, kad jis pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats pasirenka veiklos kryptį, gauna iš veiklos pajamų, bet ir patiria tokios veiklos išlaidas. Pareiškėjas pabrėžė, jog iš 2010 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo matyti, kad faktinių aplinkybių apie jo patirtas išlaidas nenustatyta. Pareiškėjo teigimu, konstatavus, kad nėra esminio individualios veiklos požymio - savarankiškumo, nagrinėjimas, ar yra kiti būtinieji individualios veiklos požymiai, teisiškai yra beprasmis, kadangi veikla gali būti pripažinta individualia esant visų pirmiau paminėtų požymių visumai (GPMĮ 2 str. 7 d.).

Pareiškėjas akcentavo, jog Komisija, vertindama ekonominės naudos siekimo, versliškumo požymį, nagrinėjamos bylos kontekste, nurodė, kad jo žemės sklypai nebuvo skirti asmeninių poreikių tenkinimui. Tačiau, pasak pareiškėjo, tiek savo paaiškinimuose, tiek skunduose jis niekada neteigė, jog miškų žemės sklypai buvo naudojami asmeniniams poreikiams tenkinti, nes tokių poreikių nebuvo. Savo paaiškinimuose minėjo, kad 1999 m. sausio 11 d. įregistravo ūkininko ūkį adresu Janušavos kaimas, Kavarsko seniūnija, Anykščių rajonas. Pareiškėjas nurodė, jog žemės ūkio produkcijos nepardavinėjo, tačiau kaip ūkininkas parduodavo medieną iš savo miško, kuriam kirsti turėjo atitinkamus leidimus. Be to, tuo metu ūkininko ir ūkio narių gautos pajamos už ūkininko ūkyje, įregistruotame Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka, vykdomą žemės ūkio veiklą buvo priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms (GPMĮ Nr. IX-1007 17 straipsnio 1 dalies 25 punktas). Taigi, pareiškėjo teigimu, jo veiksmuose nebuvo versliškumo požymio. Žemės sklypai įsigyti ir naudoti būtent ūkininkavimo tikslais, o ne gauti pajamų iš individualios medienos pardavimo veiklos. Tai, kad jis, kaip ūkininkas, turėdamas leidimus 2001 - 2004 m. kirto mišką ir pardavė medieną, nesuteikia pagrindo daryti išvadą esą tokiems jo veiksmams būdingas tęstinumas GPMĮ prasme, nes turėjo vykdyti ir privalomus miško kirtimus.

Pareiškėjas akcentavo, kad GPM buvo tikrinamas už 2003 m. sausio 1 d. – 2004 m. gruodžio 31 d. laikotarpį. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad jo ir I. A. pajamos 5 metų laikotarpyje sudarė po 213 610 Lt (427 220 : 2), GPM mokesčių administratorius taip pat apskaičiavo neteisingai. Tikrinamuoju laikotarpiu leidžiamų atskaitymų, susijusių su individualios veiklos pajamų gavimu reglamentavimas iš esmės pasikeitęs taip pat nebuvo. GPMĮ (2003 m. sausio 28 d. Nr. IX-1007 redakcija) 18 straipsnis numatė, jog nuolatinio Lietuvos gyventojo, kuris verčiasi individualia veikla, leidžiamais atskaitymais laikomos su per mokestinį laikotarpį faktiškai gautomis individualios veiklos pajamomis susijusios nuolatinio Lietuvos gyventojo patirtos įprastinės šiai veiklai išlaidos, jei šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Pasak pareiškėjo, įstatymas nenumato konkrečios teisės normos, reglamentuojančios miškų sanitarinių kirtimų priskyrimo prie individualios veiklos. Taip pat nenumato, jog pajamos, gautos iš šių kirtimų, yra priskiriamos prie pajamų, gaunamų vykdant individualią veiklą. Priešingai, remiantis LVAT suformuota praktika, akivaizdu, kad šių kirtimų pardavimo pajamos nėra priskiriamos individualiai veiklai, todėl taip pat išskaičiuotinos iš apmokestinamų pajamų.

Anot pareiškėjo, jis skunde Komisijai minėjo, kad mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius leidimų kirsti mišką visiškai netyrė, neanalizavo privalomųjų kirtimų išlaidų, medienos pardavimo kainos ir masto. Komisija į šiuos teiginius taip pat neatsižvelgė, jų nevertino bei dėl jų nepasisakė. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad LVAT 2008 m. vasario 14 d. nutartyje Nr. A-438-163/2008 sakoma, jog pagal Miškų įstatymo 9 straipsnio 5 dalį miško savininkai privalo laikytis privalomų vykdyti miškotvarkos projekto dalių, tame tarpe pagrindinių kirtimų dešimtmečio normų. Pagal Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų 16 punktą kirtimų skaičius (nuo 1 iki 4) per šį laikotarpį priklauso nuo dešimtmečio kirtimų normos dydžio. Miškų įstatymo 9 straipsnis numato, jog miško savininkai privalo laikytis šio įstatymo, Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų bei kitų teisės aktų, taip pat privalomų vykdyti miškotvarkos projekto dalių - pagrindinių kirtimų dešimtmečio normos, miško atkūrimo bei aplinkosaugos reikalavimų. Asmenys, pažeidę Miškų įstatymo ar Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatus, traukiami atsakomybėn įstatymų nustatyta tvarka (Miškų įstatymo 22 straipsnis, minėtų nuostatų 36 punktas). Pasak pareiškėjo, minėtoje nutartyje LVAT konstatavo, jog yra būtina įvertinti, kokio pobūdžio miško kirtimus vykdant - privalomuosius pagal teisės aktų reikalavimus ar komercinius, buvo gautos medienos pardavimo pajamos bei koks yra šių pajamų tarpusavio santykis, tačiau tai mokestinio patikrinimo metu padaryta nebuvo.

Pareiškėjas pabrėžė, kad jo veikla vykdant privalomuosius (sanitarinius, valymo ir pan.) pagal teisės aktų reikalavimus miško kirtimus pati savaime dar neįrodo, jog jis vykdė ekonominę veiklą PVMĮ 2 straipsnio 6 dalies prasme. Tai gali būti nustatyta šią veiklą įvertinus visumoje su visa kita veikla, taip pat įgaliotų asmenų veikla vykdant miškų kirtimą. Pareiškėjo nuomone, kadangi šių aplinkybių ištyrimas turi įtakos mokestinio ginčo teisingam išsprendimui, todėl, kol šios aplinkybės nėra ištirtos, tai sudaro kliūtis tinkamai išspręsti mokestinį ginčą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, jog 2010 m. sausio 8 d. akte teigiama, kad jo bei I. A. pajamos už parduotą turtą - medieną - 2002 m. yra - 286 175 Lt. Pareiškėjo nuomone, šios išvados yra nepagrįstos. Pasak pareiškėjo, jo bei I. A. vardu išduotuose leidimuose kirsti mišką matyti, jog buvo daromi sanitariniai kirtimai. Pušų nukirsta - 184,115 kub. metrų, eglių – 1 898,705 kub. metrų, beržų - 192,18 kub. metrų, uosių - 337,72 kub. metrų, baltalksnių - 27,56 kub. metrų, ąžuolų - 8,12 kub. metrų, juodalksnių - 4,07 kub. metrų, drebulių - 29 kub. metrų. Tai buvo privalomieji kirtimai, kurie pagal įstatymą nepriskiriami individualiai veiklai. Kubinio metro kaina pagal medžių rūšis sudarė: eglė - 70 Lt, beržas - 60 Lt, pušis - 80 Lt, drebulė - 40 Lt. Eglių sanitariniai kirtimai sudarė: 1 898,705 kub. metrų x 70 Lt = 132 909,35 Lt; pušų: 184,115 kub. metrų x 80 Lt = 14 729,20 Lt; beržo: 192,18 kub. metrų x 60 Lt = 11 530, 80 Lt; drebulių: 29 kub. metrų x 40 Lt = 1 160 Lt. Pareiškėjo nuomone, šių kirtimų pardavimo pajamos nėra priskiriamos individualiai veiklai, todėl taip pat išskaičiuotinos iš apmokestinamų pajamų. Pareiškėjas pabrėžė, kad jo veikla negali būti kvalifikuojama kaip individuali medienos pardavimo veikla, nes atlikto tyrimo metu nesurinkta būtinų nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo - ekonominės naudos siekimo - buvimą.

Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal CK 2.132 straipsnio 1 dalies nuostatas asmenys turi teisę sudaryti sandorius per atstovus, išskyrus tuos sandorius, kurie dėl savo pobūdžio gali būti sudaromi tiktai asmeniškai, ir kitokius įstatymų nustatytus sandorius. Pagal CK 2.133 straipsnio nuostatas vieno asmens (atstovo) sudarytas sandoris kito asmens (atstovaujamo) vardu, atskleidžiant atstovavimo faktą ir neviršijant suteiktų teisių, tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas. Iš minėtų nuostatų matyti, kad atstovo atlikti veiksmai sukelia teisines pasekmes atstovaujamajam. Iš surinktų duomenų matyti, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė, prasidėjus Utenos AVMI pirminiam patikrinimui (patikrinimas pradėtas 2002 m. birželio 18 d.), trims fiziniams asmenims suteikė įgaliojimus jiems nuosavybės teise priklausančiuose miškų sklypuose (pagal išduotus leidimus kirsti) kirsti ir parduoti medieną, A. Č. suteiktame įgaliojime nurodoma medieną parduoti ne mažiau kaip už 1 000 Lt, kituose - savo nuožiūra. Pagal šiuos įgaliojimus fiziniams asmenims buvo suteikta teisė pareiškėjo ir jo sutuoktinės vardu pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartis, kitus dokumentus bei atlikti kitus veiksmus. Nors pareiškėjas nurodo, kad pirkimo-pardavimo sutartys buvo sudaromos fizinių asmenų vardu, jų vardu išrašomi kasos išlaidų orderiai, tačiau šios aplinkybės (dokumentų įforminimo ypatybės) negali pakeisti atstovavimo teisinio santykio turinio ir paskirties. Visus veiksmus fiziniai asmenys atliko suteiktų įgaliojimų pagrindu, todėl visos iš to išplaukiančios pasekmės tenka būtent abiem sutuoktiniams, t. y. minėtieji asmenys pagal jiems suteiktus įgaliojimus pardavinėjo pareiškėjui ir jo sutuoktinei priklausančiuose miškų sklypuose iškirstą medieną, kirtimai medienai buvo išduoti miškų savininkams, todėl iš šios veiklos gautos pajamos pagrįstai buvo priskirtos pareiškėjo (jo sutuoktinės) pajamoms. Esant atstovavimo teisiniams santykiams, atstovas veikia jam suteiktų įgaliojimų ribose, todėl įgaliojimo ribose atlikti veiksmai priskiriami atstovaujamajam, o tai, kad tam tikrus veiksmus atliko atstovas, o ne pats atstovaujamasis, neturi įtakos pajamų pripažinimui.

Atsakovas pabrėžė, jog pareiškėjo motyvai, kad minėtieji fiziniai asmenys deklaravo gautas pajamas ir sumokėjo pajamų mokestį, kas rodo, kad būtent jie gavo pajamas, nėra teisingi. Pagal tuo metu galiojusio FAPMLĮ 33 straipsnio 3 dalį pajamos už gyventojo parduotą turtą, viršijančios šio įstatymo 35 straipsnio 10 punkte nustatytą dydį, apmokestinamos taikant 10 procentų tarifą, pagal minėtojo įstatymo 34 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai šio įstatymo 33 straipsnyje nurodytas pajamas mokėtojas gauna iš įmonių, įstaigų ir organizacijų arba per jas, pajamų mokestį išskaito ir sumoka į biudžetą šios įmonės, įstaigos ir organizacijos, kurios pagal minėtojo įstatymo nuostatas privalėjo valstybinėms mokesčių inspekcijoms pateikti žinias apie visas Lietuvos Respublikos nuolatiniams gyventojams išmokėtas sumas (pinigais ir natūra), išskyrus išmokas, nurodytas šio įstatymo II, III ir IV dalyse, 33 straipsnio ketvirtojoje dalyje ir 35 straipsnyje (išskyrus 35 straipsnio 10 punkto nuostatą dėl per metus parduoto vieno bet kokios vertės vienos ar kitos rūšies daikto). Anot atsakovo, esant tokiam teisiniam reglamentavimui, Lietuvos ūkio subjektui, kaip mokestį išskaičiuojančiam asmeniu, teko pareiga išskaičiuoti pajamų mokestį už parduotą turtą, jį sumokėti į biudžetą ir apie tai žinias pateikti mokesčių administratoriui. Todėl tai, jog pajamų mokestis buvo išskaitytas už parduotą turtą ir išskaitytas iš konkrečiam fiziniam asmeniui išmokamų išmokų (kuris savo ruožtu pagal įgaliojimą veikė už kitą asmenį), nėra pagrindu teigti, kad pajamas už tokio turto pardavimą gavo būtent nurodomas fizinis asmuo. Atsakovas akcentavo, kad iš Utenos AVMI priešpriešinės informacijos duomenų matyti, kad fiziniams asmenims piniginės lėšos laikotarpiu nuo 2002 m. liepos mėnesio buvo išmokėtos pagal jiems suteiktus įgaliojimus, pagal kuriuos minėtieji asmenys buvo įgalioti pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartis ir kitus dokumentus, todėl šios aplinkybės nėra pagrindu teigti, kad minėtieji asmenys gavo pajamas iš medienos pardavimo. Atsakovo manymu, tiek Utenos AVMI, tiek Komisija pagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo minimų fizinių asmenų (A. Č. ir V. Č. paaiškinimus).

Atsakovas pabrėžė, jog pagal MAĮ 8 straipsnio 3 dalį mokesčių administratorius, administruodamas mokesčius, privalo vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais, mokestiniuose teisiniuose santykiuose taikomas turinio viršenybės principas (MAĮ 10 str.). Iš priešpriešinės informacijos surinkimo pažymos dėl UAB „Algimeda“ matyti, kad už A. Č. pagal įgaliojimą patiektą medieną buvo atsiskaityta pagal kasos išlaidų orderius, išrašytus A. Č. vardu, arba sumokant pinigus bankiniu pavedimu į banko sąskaitą, per įgaliotus asmenis pareiškėjas kartu su sutuoktine gavo 96 400 Lt medienos pajamų, t. y. 88 065,06 Lt piniginių lėšų už parduotą medieną (iš jų 2002 metais 76 016,61 Lt pajamų mokestį), 12 048,75 Lt (neišskaičius GPM)-2003 metais). A. Č. inspekcijai 2005 m. rugsėjo 30 d. pateikė paaiškinimą, kad jis pirko mišką už tūkstantį litų (pagal įgaliojimą), pats dirbo miške, pjovė, pardavė medieną, pats viską tvarkė, pardavęs medieną, jam (S. A.) atidavė vieną tūkstantį litų, kadangi neturėjo savo banko kortelės, pinigus paprašė pervesti į pareiškėjo banko kortelę, kai pinigai buvo pervesti, pareiškėjas juos grąžino, pasiliko tik tūkstantį litų, kaip buvo sutarta, papildant A. Č. nurodė, kad pinigai jam buvo grąžinti grynais. Įvertinusi minėtąjį paaiškinimą, atsakovas padarė išvadą, kad jis nepatvirtina pareiškėjo nurodytų aplinkybių apie pajamų negavimą, dalis pajamų buvo tiesiogiai bankiniais pavedimais pervesta į pareiškėjo sąskaitą. A. Č. paaiškinimas, atsiskaitymo būdas buvo pasirinktas dėl to, kad jis neturėjo mokėjimo kortelės nėra pagrįstas, nes pagal inspekcijos turimus duomenis minėtas asmuo nuo 1999 m. lapkričio 10 d. turėjo atsiskaitomąją sąskaitą AB „Swedbank“, kita sąskaita tame pačiame banke atidaryta 2002 m. rugsėjo 27 d. Be to, paaiškinime nurodytos aplinkybės, kai atstovaujamasis savo atstovui perleidžia visas iš jo turto gautas pajamas (88 065,06-1 000), negali būti laikomos pagrįstomis jokia ekonomine logika, tuo labiau, kad ši pajamų dalis kaip tik ir yra įtakojanti pajamų dydį, nuo kurio atsirastų pareiga mokėti PVM.

Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad PVMĮ 71 straipsnis numato prievolę registruotis PVM mokėtoju ir skaičiuoti PVM bei mokėti jį biudžetą apmokestinamiesiems asmenims, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes arba teikia paslaugas ir bendra atlygio vykdant ekonominę veiklą suma per metus (paskutiniuosius 12 mėnesių) viršija 100 000 Lt. Fiziniai asmenys, vykdantys bet kokio pobūdžio ekonominę veiklą, PVM įstatyme įvardija apmokestinamaisiais asmenimis. Ekonominė veikla - bet kokio pobūdžio veikla, kurią vykdant siekia gauti pajamų. Minėto įstatymo 2 str. 6 d. pateikta ekonominės veiklos sąvoka, t. y. veikla (įskaitant gamybą, prekybą, paslaugų teikimą, žemės ūkio veiklą, žuvininkystę, kasybą, profesinę veiki naudojimąsi turto ir (arba) turtinių teisių turėjimu), kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų (neatsižvelgiant į tai, ar ją vykdant siekiama gauti pelno). Tačiau ekonomine veikla nelaikoma darbo veikla, kaip ji apibrėžta šio straipsnio 5 d., t. y. darbas, atliekamas pagal darbo sutartį, taip pat bet kokia kita veikla, vykdoma teisinių santykių, kurie iš esmės (susitarimu dėl darbo apmokėjimo sąlygų darbo vietos ir funkcijų, darbo drausmės ir kt.) atitinka darbo sutarties sukuriamus darbdavio i darbuotojo santykius, pagrindu, bei valstybės ir savivaldybių veikla. Atsitiktiniai sandoriai nelaikomi ekonomine veikla, todėl, kad ekonominei veiklai yra būdingas pasikartojamumas, tęstinumas, tai yra sandorius sudarantys asmenys turi turėti ketinimą veiklą vykdyti ir siekti išjos gauti pajamų.

Pasak atsakovo, iš Utenos AVMI surinktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas kartu su savo sutuoktine tikrinamuoju laikotarpiu (2000-2004 m.) nuolat patys arba per įgaliotus asmenis vykdė medienos ir jo gaminių pardavimo veiklą, siekdami iš šios veiklos gauti pajamų, pajamos iš šios veiklos buvo pagrindinis minėtų asmenų pajamų šaltinis, todėl kiekvieno iš jų pajamoms iš šios veiklos pasiekus 100 000 Lt, jiems atsirado pareiga skaičiuoti ir mokėti PVM, todėl Utenos AVMI, pagrįstai, vadovaudamasi PVMĮ 92 straipsniu bei MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 97 straipsnio 2 dalimi, papildomai apskaičiavo 13 552 Lt PVM bei 10 724 Lt PVM delspinigių. Šiuo atveju mokesčių administratorius rėmėsi PVMĮ nuostatomis, reglamentuojančiomis, kas tai yra ekonominė veikla ir kuomet asmeniui vykdančiam ekonominę veiklą atsiranda pareiga skaičiuoti ir mokėti PVM. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo nuorodos į FAPMLĮ šiuo atveju yra nekorektiškos ir nepagrįstos.

2. Dėl gautų pajamų padalijimo abiem sutuoktiniams atsakovas paaiškino, jog Pagal CK 3.88 straipsnį bendrąja jungtine nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Vadovaujantis šio kodekso 3.117 straipsnio 1 dalies nuostatomis, preziumuojama, kad sutuoktinių turto dalys yra lygios. GPMĮ prasme savarankiška laikytina tokia veikla, kurią vykdydamas asmuo veikia savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų ir iš kurios tiesiogiai gauna pajamas. Nagrinėjamu atveju buvo vykdoma individuali medienos ir jos gaminių pardavimo individuali veikla, t. y. pajamos buvo gaunamos iš bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomo turto, todėl gautos pajamos, taip pat yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esantis turtas priklauso lygiomis dalimis abiem sutuoktiniams, juo disponuojama abiejų sutuoktinių valia (CK 3.87, 3.88, 4.73 str.). Todėl, anot atsakovo, inspekcija pagrįstai, atsižvelgusi į pareiškėjo inspekcijai 2006 m. sausio 25 d. duotą paaiškinimą, kuriame jis nurodė, kad 2000 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gegužės 11 d. medienos gamybą ir prekybą vykdė kartu su žmona, gautas pajamas lygiomis dalimis priskyrė pareiškėjui ir jo sutuoktinei.

3. Dėl GPM ir vykdytos individualios veiklos atsakovas nurodė, jog Inspekcija atliko pareiškėjo GPM apskaičiavimo ir sumokėjimo patikrinimą už 2003-2004 m. laikotarpį. Patikrinimo metu buvo konstatuota, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu vykdė individualią medienos ir jos gaminių pardavimo veiklą tačiau šios veiklos neregistravo, GPM nedeklaravo ir nemokėjo, taip pat atskirais atvejais pareiškėjas gavo neindividualios veiklos pardavimo pajamų, tačiau jų taip pat nedeklaravo, GPM nemokėjo, tuo pažeisdamas GPMĮ 27 straipsnio nuostatas. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas nuo 1999 m. sausio 11 d. yra įregistravęs ūkininko ūkį. Pagal Ūkininko ūkio įstatymo (2002 m. gruodžio 10 d., Nr. IX-1250) 2 str. 1 d. ūkininkas - fizinis asmuo, kuris vienas arba su partneriais verčiasi žemės ūkio veikla ir miškininkyste, o jo ūkis yra įregistruotas Ūkininkų ūkių registre. Tokia šio straipsnio redakcija įsigaliojo nuo 2003 m. balandžio 1 d. (2002 m. gruodžio 10 d, įstatymo Nr. IX-1250, Žin., 2002, Nr. 123-5537), sena šio įstatymo redakcija numatė, kad „ūkininkas - fizinis asmuo, besiverčiantis žemės ūkio veikla savo vardu įregistruotame ir atstovaujamame ūkyje“.

Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal 2002 m. birželio 24 d. Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 2 straipsnio 12 punktą miškų ūkio veikla - veikla, apimanti miškų auginimą (įveisimą, atkūrimą, priežiūrą, apsaugą, tvarkymą) ir naudojimą. Pagal šio straipsnio nuostatas žemės ūkio veikla apima: žemės ūkio produktų gamybą ir apdorojimą; savo pagamintų ir apdorotų žemės ūkio produktų perdirbimą; maisto produktų gamybą ir šių produktų realizavimą; paslaugų žemės ūkiui teikimą. Pagal 2 straipsnio 18 punktą žemės ūkio produktai - augalininkystės, gyvulininkystės, paukštininkystės, žvėrininkystės, bitininkystės ir žuvininkystės produktai ir iš jų gauti pirminio perdirbimo produktai. Minėtas įstatymas detalizuoja kokia veikla ir kokie žemės ūkio produktai priskirtini žemės ūkio veiklai. Apibendrindamas įstatymo nuostatas atsakovas konstatavo, kad žemės ūkio veikla - tai veikla, apimanti žemės ūkio produktų gamybą ir apdorojimą, savo pagamintų ir apdorotų žemės ūkio produktų perdirbimą, jų realizavimą, taip pat paslaugų žemės ūkiui teikimą. Žemės ūkio produktais laikomi pagaminti, apdoroti ar perdirbti augalininkystės, gyvulininkystės, paukštininkystės, žvėrininkystės, bitininkystės ir žuvininkystės produktai bei natūraliai užaugę ar užauginti miško uogos, vaistažolės, grybai. Miškininkystės veikla pajamos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo nuostatas nepriskirtina žemės ūkio veiklai.

Atsakovas pabrėžė, jog 2003 m. balandžio 1 d. įsigaliojus naujai Ūkininko ūkio įstatymo 2 str. redakcijai miškininkystė buvo išskirta iš žemės ūkio veiklos. Pažymėjo, kad Ūkininko ūkio įstatymas kaip specialusis įstatymas, kitų įstatymų, reglamentuojančių įmonių veiklą atžvilgiu, apibrėžia ūkininko ūkio veiklos formos išraišką, tačiau nereguliuoja iš vykdomos ūkininko veiklos gautų pajamų apmokestinimo ypatumų. Ūkininko gautų pajamų apmokestinimą reglamentuoja GPMĮ. Nuo 2003 m. balandžio 1 d. miškininkystė nepriskiriama žemės ūkio veiklai, todėl po šios datos ūkininko gautos pajamos už parduotą nenukirtą mišką ir/ar apvaliąją medieną, priskiriamos jo, kaip gyventojo pajamoms, arba kaip ūkininko, vykdančio individualią miškininkystės veiklą apmokestinamoms pajamoms. Anot atsakovo, pagal GPMĮ 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 12 d. pajamos gautos už parduotą ar kitaip perleistą nuosavybėn nenukirstą mišką, apvaliąją medieną buvo priskiriamos B klasės pajamoms. Pajamų mokestį nuo pajamų, pagal mokėjimo tvarką priskiriamų B klasės pajamoms, vadovaujantis GPMĮ 25, 27 straipsnių nuostatomis, deklaruoja, apskaičiuoja ir sumoka pajamas gavęs gyventojas, mokestiniams metams pasibaigus pateikdamas metinę pajamų mokesčio deklaraciją. Pagal GPMĮ 22 straipsnio nuostatas (galioja nuo 2003 m. gruodžio 12 d.), individualios ir neindividualios veiklos pajamos, gautos iš įmonės už parduotą ar kitaip perleistą nuosavybėn nenukirstą mišką, apvaliąją medieną priskiriamos A klasės pajamoms. Išskaičiuojantys asmenys, išmokėdami išmokas, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą pajamų mokestį (GPMĮ 24 straipsnis). Nuo 2003 m. gruodžio 12 d. (2003 m. lapkričio mėn. 25 d. įstatymo Nr. IX-1848 redakcija) pagal GPMĮ 22 straipsnio nuostatas tiek individualios veiklos, tiek ne individualios veiklos turto (nenukirsto miško ir/ar apvaliosios medienos) pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos pagal mokesčio sumokėjimo būdą priskiriamos A klasės pajamoms.

Atsakovas akcentavo ir tai, kad individualios veiklos sąvoka yra apibrėžta GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje. Tai savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį. Individuali veikla turi turėti keletą pagrindinių požymių - savarankiškumą, ekonominės naudos siekimą ir tęstinumą, kuris suprantamas kaip atsikartojamumas. Vadinasi, atsitiktiniai sandoriai (kaip asmeninio būsto, asmeninės transporto priemonės pardavimas) nelaikomi veiklos vykdymo požymiu, todėl tokie atsitiktiniai sandoriai nereiškia individualios veiklos vykdymo. Atskirais atvejais ir ne vieną analogišką sandorį per trumpą laiką sudaręs gyventojas nelaikomas vykdančiu individualią veiklą, jeigu jis per trumpą laiko tarpą parduoda keletą tapačių daiktų, tačiau įrodo, kad šis turto pardavimas susijęs su jo negalėjimu tuo turtu naudotis (pvz., išvykimu nuolat gyventi į užsienį ir pan.). Sprendžiant klausimą, ar gyventojas verčiasi individualia veikla, yra svarbios ir kitos aplinkybės, kaip naudos dydis ir tai, kokią gyventojo pajamų dalį sudaro ši nauda. Atsižvelgęs į visas šias aplinkybes, atsakovas konstatavo, jog individualiai veiklai yra priskiriama komercinė veikla (įskaitant ir nekilnojamojo turto pirkimą - pardavimą) arba gamybinė veikla, išskyrus tas komercinės arba gamybinės veiklos sritis, kuriomis verstis įstatymai įsakmiai numato reikalavimą įsteigti juridinius asmenis.

Atsakovas pabrėžė, jog LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, aiškindama GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintus individualios veiklos požymius, 2006 m. birželio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-902/2006 yra konstatavusi, kad vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo - ekonominės naudos siekimo - buvimą, taip pat tokios veiklos priskirtinumą įstatyme išvardytoms veiklos rūšims. Kaip išaiškino LVAT teisėjų kolegija, vienas iš individualios veiklos požymių - versliškumas (komerciškumas) - reiškia, kad visa individuali veikla nuo pat jos vykdymo pradžios privalo turėti tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos. Atsakovo vertinimu, būtent į nurodytas LVAT suformuluotas GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies taikymo bei aiškinimo taisykles atsižvelgtina ir sprendžiant šį mokestinį ginčą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str. 2 d.), t. y. būtina išnagrinėti, ar pareiškėjo 2003-2004 m. vykdytas medienos pardavimas atitinka individualios veiklos požymius - savarankiškumą, versliškumą, tęstinumą - ir ar jis gali būti priskirtas GPMĮ išvardytoms individualios veiklos rūšims. Pasak atsakovo, mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas kartu sutuoktine nuo 2000 m. pastoviai užsiima medienos (jos gaminių) pardavimo veikla, yra įsigiję visą eilę miško ūkio paskirties sklypų. Tikrinamuoju 2003-2004 m. laikotarpiu pareiškėjas nuolat sudarinėjo medienos pardavimo sandorius bei gavo GPM apmokestinamųjų medienos pardavimo pajamų. Pareiškėjas tikrintinu laikotarpiu niekur nedirbo, medienos pardavimo pajamos buvo pagrindinis pareiškėjo (jo sutuoktinės) pajamų šaltinis. Medienos pardavimo sandoriai tikrinamuoju laikotarpiu nebuvo atsitiktiniai, mediena buvo tiekiama pastoviai dažniausia tiems patiems pirkėjams, todėl Utenos AVMI pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo vykdytai veiklai būdingas tęstinumo požymis.

Atsakovo vertinimu, savarankiškumo požymis rodo, kad gyventojas savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų, visais veiklos vykdymo etapais bei momentais pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats dengia savo išlaidas, susijusias su veiklos vykdymu, iš kurios tiesiogiai gauna pajamų, t .y. visais vykdymo etapais jis yra laisvas ką, kaip ir kokiu laipsniu vykdyti ir yra saistomas tik savo paties įsipareigojimų. LVAT 2006 m. spalio 20 d. sprendime adm. byloje Nr.A-916/2006 yra pažymėjęs, kad GPMĮ prasme savarankiška veikla laikytina tokia veikla, kurią vykdydamas asmuo veikia savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų ir iš kurių tiesiogiai gauna pajamų. Nors pareiškėjas savo skunde dėsto motyvus dėl to, kad medieną pardavinėjo fiziniai asmenys (pagal jiems suteiktus įgaliojimus), todėl jo veikloje nėra savarankiškumo požymio, kuris yra būdingas individualiai veiklai, tačiau įvertinus Utenos AVMI surinktą informaciją, matyti, kad duomenys, jog fiziniai asmenys tiekė medieną ūkio subjektams, yra nustatyti 2002 metais, o GPM mokestinis patikrinimas yra atliktas ir GPM apskaičiuotas už 2003-2004 m., todėl šis pareiškėjo skundo motyvas atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas.

Atsakovas pažymėjo, kad fizinio asmens vykdoma veikla yra pripažįstama turinčia versliškumo arba komerciškumo požymius, jei nuo pat veiklos vykdymo pradžios yra siekiama gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos (nagrinėjamu atveju, jau įsigyjant nekilnojamąjį turtą yra siekiama gauti pajamų iš jo vėlesnio pardavimo). Patikrinimo metu nenustatyta jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad miškų (žemės) sklypai buvo naudojami išimtinai asmeniniams poreikiams tenkinti. Tikrinamuoju laikotarpiu nustačius, kad pareiškėjas nuolat vykdė aktyvius medienos pardavimo veiksmus, bei nepateikus jokių įrodymų, kad sklypai buvo įsigyti turint kitokį tikslą, nei gauti pajamų iš medienos pardavimo, pagrįstai konstatuotas versliškumo požymis. Centrinis mokesčių administratorius pažymėjo ir tai, kad Utenos AVMI pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas su sutuoktine 2003 - 2004 m. savarankiškai veikdami, siekė gauti ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį. Pareiškėjas vykdė ekonominę veiklą, gavo pajamų, o jo vykdyta veikla turėjo požymius, atitinkančius GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje pateiktą individualios veiklos vykdymo sąvoką

Atsakovo nuomone, pagal GPMĮ 6 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatas, jeigu gyventojo sprendimu iš veiklos pajamų neatimti GPMĮ 18 straipsnyje nustatyti leidžiami atskaitymai, gyventojo gautos pajamos apmokestinamos 15 proc. tarifu, o tuo atveju, jeigu gyventojo sprendimu iš gautų pajamų yra atimami leidžiami atskaitymai, tuomet gyventojo gautos pajamos yra apmokestinamos 33 proc. tarifu. GPMĮ 18 straipsnis numato leidžiamus atskaitymus, susijusius su individualios veiklos pajamų gavimu. Nuolatinio Lietuvos gyventojo su individualios veiklos pajamų gavimu susijusius leidžiamus atskaitymus bei jų skaičiavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Finansų ministro 2002 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 303 yra patvirtinta Nuolatinio Lietuvos gyventojo su individualios veiklos pajamų gavimu susijusių leidžiamų atskaitymų bei jų apskaičiavimo tvarka (toliau Leidžiamų atskaitymų apskaičiavimo tvarka). Atsakovo teigimu, ginčijamu atveju tiek pareiškėjas, tiek jo sutuoktinė vykdė ne žemės sklypų pardavimo individualią veiklą, o medienos ir jos gaminių pardavimo individualią veiklą, todėl šios veiklos leidžiamais atskaitymais gali būti pripažįstamos žemės sklypų įsigijimo išlaidos.

4. Dėl sanitarinių kirtimų atsakovas paaiškino, jog iš pareiškėjo minimos LVAT 2008 m. vasario 14 d. nutarties Nr. A-438-163/2008 matyti, kad ginčas šioje dalyje vyko tarp mokesčių administratoriaus ir mokėtojo, ar pagrįstai Komisija buvo pavedusi atlikti papildomą tyrimą ir nutartyje teismas konstatavo, kad Komisija šioje ginčo byloje pagrįstai pavedė atlikti pavedė atlikti pakartotinį tyrimą siekiant įvertinti kokio pobūdžio kirtimus vykdė mokėtojas bei įvertinti kaip tokia veikla gali būti vertinama PVMĮ 2 straipsnio 6 dalies prasme. Todėl, pasak atsakovo, teigti, kad minėta nutartimi LVAT konstatavo, jog sanitariniai kirtimai turi būti eliminuojami iš individualios veiklos pajamų, pagrindo nėra.

Atsakovo manymu, Komisija visiškai pagrįstai nusprendė, kad sanitariniai kirtimai negali būti eliminuojami iš individualios ir ekonominės veiklos pajamų. Pirmiausia Utenos AVMI patikrinimo akto duomenimis pareiškėjas kartu su savo sutuoktine tikrinamuoju laikotarpiu valdė 38 žemės sklypus, kurie užėmė 301,9 ha. Įvertinus sutuoktinių valdomų miško sklypų kiekį ir plotą matyti, kad jau įsigydami tokį jų kiekį, sutuoktiniai žinojo, kad jie privalės vykdyti ir sanitarinius kirtimus bei gauti iš jų pajamų, t. y. asmuo versdamasis miškininkystės veikla ir turėdamas savo dispozicijoje miško paskirties žemės bei gaudamas pardavimo pajamų iš medienos, gauna šių pajamų ir iš sanitarinių kirtimų. Pagal ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių miškininkystė yra viena iš ekonominės veiklos rūšių. Apibrėžiant ekonominės veiklos rūšį visada turima omenyje, kad apibrėžiamas pats procesas ar žaliavų panaudojimas. Miškininkystė yra gamybos sritis (augalininkystės šaka), kuri apima miško želdinimą, gerinimą ir augalinių miško išteklių naudojimą. Pagal Statistikos Europos Bendrijos ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių, miškininkystė, medienos ruoša ir susijusių paslaugų veikla priskirta 02.0 grupei, kurioje nėra numatyta atskira ekonominės veiklos klasė (porūšis) kaip sanitariniai kirtimai, t. y. nagrinėjamu atveju sanitarinių miško kirtimo darbų nėra pagrindo išskirti kaip veiklos atskiros rūšies. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog sanitarinių kirtimų tikslas - pagerinti sanitarinę medynų būklę, sveikus medžius apsaugoti nuo galimo ligų ir kenkėjų plitimo, o pagal pačią sanitarinių kirtimų prigimtį sanitariniai kirtimai vykdomi nepriklausomai nuo medyno amžiaus, kai medžiai pažeisti miško ligų ar kenkėjų, bei išversti ar išlaužti vėjo ar sniego, t. y. sanitariniai kirtimai atliekami vykdant miškininkystės veiklą apskritai. Dėl šių priežasčių atsakovas padarė išvadą, kad nėra jokio pagrindo pareiškėjo nurodomų sanitarinių kirtimų eliminuoti iš jo mokesčių bazės, nes visos pajamos gaunamos iš miškininkystės veiklos, o ši veikla vykdoma turint tikslą gauti ekonominės naudos.