Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, Ik-766-426/2011

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2011-03-03
Bylos Nr.: Ik-766-426/2011
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02622-2010-8
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Arūnas Dirvonas, Rosita Patackienė, Rūta Miliuvienė
Pareiškėjas: S. A.
Atsakovas: Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo: Utenos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, A. Č., V. Č., A. G.
Advokatai: Algis Tursas

Kategorijos

1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
9.1.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
9.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. I-766-426/2011(Proceso Nr. 3-61-3-02622-2010-8)Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 9.1.1.2; 9.3.1; 74 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. kovo 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Dirvono ir Rositos Patackienės, sekretoriaujant Anetai Seržantovič, dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Algiui Tursui, atsakovės atstovai Rasai Stravinskaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. A. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys Utenos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, A. Č., V. Č., A. G.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas S. A. prašo panaikinti Mokestinių ginčų prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau Komisija) 2010 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 8-202(7-140/2010), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2010 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. 68-108 bei Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. (10.15)-10.1-11.

Skunde (b. l. 1-10) paaiškino, kad Komisijos sprendimas priimtas nesiėmus reikiamų priemonių ištirti bei įvertinti visas teisingam apmokestinimui reikšmingas aplinkybes. Komisija iš esmės perrašė mokesčių administratorių sprendimų motyvus, nepasisakė dėl daugelio jo pateiktų argumentų. Mokesčių administravimo įstatymas (toliau MAĮ) numato pareigą sprendime nurodyti į kurias bylos aplinkybes, mokesčių mokėtojo teiginius buvo atsižvelgta arba neatsižvelgta, jei nebuvo atsižvelgta, turi būti nurodytos motyvuotos tokio sprendimo priežastys (132 str. 1 d.). Pareiškėjas mano, kad visiškai nepagrįstai atmesti A. G., A. Č. ir V. Č. paaiškinimai. Jie įvertinti vienpusiškai, nenurodant jokių objektyvių ir pagrįstų priežasčių, kuriomis remiantis atsirastų pagrindas neatsižvelgti į minėtų asmenų parodymus.

Pareiškėjas įsitikinęs, jog mokestinio patikrinimo metu nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, jog jo veikloje buvo visi individualios medienos ir jos gaminių gamybos bei prekybos veiklos požymiai. Mokestinio tyrimo metu nustatytos aplinkybės, taip pat jo skunduose nurodyti teiginiai įvertinti visiškai neteisingai, t. y. iškreiptai ir sau naudinga linkme interpretuojant faktines bylos aplinkybes bei remiantis prielaidomis.

Akcentuoja, kad pajamas už medienos pardavimą gavo A. Č. bei V. Č.. Pajamų mokestis nuo parduotos medienos į valstybės biudžetą buvo sumokėtas. Aplinkybes, jog UAB „Algimeda“ medieną pagal įgaliojimą pardavinėjo A. Č. ir V. Č., taip pat tai, kad jie priėmė pinigus iš šios bendrovės, patvirtina UAB „Algimeda“ kasos išlaidų orderiai ir sutartys, kurie yra sudaryti tarp šios bendrovės bei minėtų asmenų. Pareiškėjas nėra minimas nei sutartyse dėl medienos pardavimo, nei kasos išlaidų orderiuose. Be to, nei vienoje pirkimo pardavimo sutartyje nėra minima, jog A. Č. ir V. Č. veikia pagal jo įgaliojimą.

MAĮ 67 str. pasakyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su tuo susijusias sumas, t. y. pateikti visus faktus, aplinkybes, dokumentus, patvirtinančius, kad tos sumos apskaičiuotos pagrįstai ir teisingai. Visos abejonės, norminių aktų spragos aiškinamos mokesčio mokėtojo naudai.

Pažymi, kad individuali veikla - tai visų pirma mokesčių mokėtojo aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama gauti pajamų, pelno, apmokestinamo Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau GPMĮ) numatyta tvarka. Aktyvių veiksmų vykdant individualią veiklą parduodant medieną UAB „Algimeda“ nevykdė, t. y. sutarčių nepasirašinėjo, medienos nepardavinėjo. Tai matyti iš pridėtų sutarčių.

Komisijos išvada, jog jis gavo pajamas pagal pirkimo pardavimo sutartis, yra nepagrįsta dar ir dėl to, kad nepaneigti A. Č. ir jo paaiškinimai dėl bankiniais pavedimais į jo sąskaitą gautų pinigų už parduotą medieną atidavimo A. Č.. Be to, tuo metu galiojęs Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinasis įstatymas (toliau FAPMLĮ) (33 str. 3 d.) numatė, kad už gyventojo parduotą turtą gautos pajamos, viršijančios šio įstatymo 35 str. 10 p. nustatytą dydį, apmokestinamos taikant 10 procentų tarifą, pagal minėtojo įstatymo 34 str. 2 d. tais atvejais, kai šio įstatymo 33 str. nurodytas pajamas mokėtojas gauna iš įmonių, įstaigų ir organizacijų arba per jas, pajamų mokestį išskaito ir sumoka į biudžetą šios įmonės, įstaigos ir organizacijos (...). Remiantis aukščiau nurodytomis įstatymo nuostatomis, prievolė išskaičiuoti ir sumokėti gyventojų pajamų mokestį (toliau GPM) teko UAB „Algimeda“, kas ir buvo padaryta. Pinigai už parduotą medieną buvo išmokėti išskaičiavus ir sumokėjus į biudžetą pajamų mokestį A. Č.. Minėtus duomenis patvirtina 2010 m. rugpjūčio 9 d. sprendime minima išmokėjimų gyventojams suvestinė. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, jog mokesčių administratorius minėtas pajamas siekia apmokestinti du kartus, tokiu būdu visiškai nepagrįstai siekdamas jam perkelti prievolę papildomai mokėti pajamų mokestį. Dėl paminėto Komisija sprendime nepasisakė, to nevertino.

Pabrėžia, jog nepagrįstai A. Č. ir V. Č. prievolės deklaruoti pajamas nevykdymas bei įmonių, pirkusių medieną iš minėtų asmenų, GPM neišskaičiavimas ir nesumokėjimas, vertinami kaip įrodymai, patvirtinantys, jog jis gavo pajamas iš individualios veiklos. Trečiųjų asmenų įstatymo nustatytų prievolių nevykdymas negali būti perkeliamas jam, priskiriant pastarųjų mokestinę naštą ir nustatant jam mokestinę prievolę. Juolab, kad ginčijamuose mokesčių administratoriaus sprendimuose pripažįstama, kad pagal tuo metu galiojusio FAPMLĮ nuostatas (33 str. 3 d.) prievolė išskaityti pajamų mokestį ir sumokėti į biudžetą teko UAB „Algimeda“, o ne A. ir V. Č., juo labiau pareiškėjui.

Atstovavimo taisyklė nenumato, kad būtų panaikintos atstovo (šiuo atveju A. ir V. Č.) mokestinės teisės ir pareigos, todėl nėra pagrindo teigti, kad pajamos, kurias A. ir V. Č. gavo pardavę medieną, priskirtinos jam bei sutuoktinei I. A.. Apmokestinamos yra realiai gautos, o ne priskirtos pajamos. Dėl šių jo teiginių Mokestinių ginčų komisija nepasisakė.

Tvirtina, kad atstovo ir atstovaujamojo teisinis santykis sprendime įvertintas formaliai, visiškai neatsižvelgiant į faktinį jo bei įgaliotų asmenų A. G., A. Č., V. Č. veiklos turinį, vienpusiškai remtasi formalia jos išraiška. Iš visų įgaliojimų seka, jog A. G., A. Č., V. Č. buvo įgalioti kirsti, parduoti medieną, už sąlygas ir kainą savo nuožiūra sutvarkyti kirtavietę, rašyti prašymus ir pareiškimus, pasirašyti medienos pirkimo - pardavimo sutartis bei atlikti kitus veiksmus, susijusius su šiuo įgaliojimu, t. y. sumokėti mokesčius, ką jie ir padarė. Visus su medienos pardavimu susijusius klausimus minėti asmenys sprendė savarankiškai ir savo nuožiūra. Atsižvelgiant į nurodytą įgaliojimų apimtį, pareiškėjas objektyviai su tuo neturėjo nieko bendra, nesprendė su tuo susijusių klausimų, savarankiškai nepriiminėjo jokių sprendimų, nepatyrė individualios medienos pardavimo veiklos išlaidų, taip pat negavo minėtos individualios veiklos pajamų. Mokesčių administratorių padarytos išvados visiškai neatspindi realaus šių santykių dalyvių veiklos turinio, nors MAĮ 10 str. nurodyta, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama būtent šių santykių dalyvių tikrajam veiklos turiniui.

Pagal GPMĮ 3 str. šio mokesčio mokėtoju yra gyventojas, gavęs pajamų. Analogiškai mokesčio mokėtojo statusas buvo apibūdinamas ir FAPMLĮ. Iš šios materialinės teisės normos matyti, kad tam, jog atsirastų prielaida taikyti šią teisės normą tam tikro asmens atžvilgiu, turi būti nustatyta faktinė aplinkybė, jog šis asmuo gavo atitinkamų pajamų, kurios apmokestinamos pagal įstatymą. T. y. prielaidas taikyti materialinę teisės normą, visų pirma, sudaro nustatymas teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės, ar konkretus asmuo gavo apmokestinamas pajamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau LVAT) 2008 m. vasario 14 d. nutartis Nr. A-438-163/2008). Iš bylos medžiagos matyti, jog tokių (faktinių) aplinkybių, patvirtinančių, ar jis gavo GPMĮ nustatyta tvarka apmokestinamų pajamų, nenustatyta.

Kadangi tik A. Č. dirbo miške, pjovė, pardavė medieną, pats viską tvarkė, taip pat pats pardavė medieną, yra visiškai logiška, jog jis taip pat patyrė su tuo susijusias išlaidas, laiko sąnaudas, kurios turėjo būti padengtos pardavus medieną. Atkreipia dėmesį į tai, kad tiek A. ir V. Č., tiek ir A. G. pagal susitarimą turėjo išvalyti jo mišką, atlikti sanitarinius kirtimus. Už tai jiems suteikė teisę kirsti mišką ir gauti jo pardavimo pajamas. Iš leidimų kirsti mišką, kuriuos pateikė Komisijos posėdyje, matyti, kad buvo atliekami sanitariniai kirtimai. Tarp jo, A. ir V. Č. bei A. G. buvo atsiskaitymo už atliktus darbus civiliniai teisiniai santykiai, nes už miško išvalymą ir sutvarkymą jiems sumokėjo mišku, leisdamas kirsti ir parduoti savo nuožiūra ir gauti už tai pinigus.

Be to, vadovaujantis mokestinio patikrinimo metu nustatyta aplinkybe, jog būdamas ūkininku PVM mokėtoju registruotis privalėjo nuo 2002 m. rugpjūčio mėn. - viršijus 100 000 Lt ribą (tuo metu galiojo FAPMLĮ, kuris nenumatė individualios veiklos sąvokos), mokestinio patikrinimo metu nepagrįstai netaikytas FAPMLĮ, neapibrėžęs individualios veiklos.

Komisija sutinka su mokesčių administratorių pozicija, jog patikrinimo metu jam ir I. A. priskirtos pajamos būtų padalintos lygiomis dalimis bei nepagrįstai nurodo į Civilinio kodekso (toliau CK) 3.117 str. 1 d., kad pajamos, gautos už parduotą bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės turtą, yra gautos abiejų sutuoktinių. Šiame straipsnyje kalbama apie lygias nuosavybės dalis, o ne apie pajamas. Konkrečios sutuoktiniams bendros jungtinės nuosavybės teise priklausančios turto dalys nustatomos tik padalijus nuosavybę. Sutuoktinių lygiateisiškumo principas yra taikomas tik kai bendras sutuoktinių turtas yra dalijamas ir nereiškia, kad kiekvienam sutuoktiniui priklauso pusė bendro turto, nes apskritai bendrosios jungtinės nuosavybės dalys nėra nustatytos. Minėtų teiginių Komisija nevertino, dėl jų nepasisakė.

Tvirtina, kad 1998-2003 m. laikotarpiu su I. A. įsigijo183,2 ha miškų ūkio paskirties žemės su mišku. Įsigyjant šį turtą patyrė 128 200 Lt išlaidų, kurios, nusprendus apmokestinti juos pridėtinės vertės mokesčiu (toliau PVM) bei GPM, remiantis GPMĮ (2002 m. liepos 2 d. Nr. IX-1007 redakcija) 18 str., turėtų būti pripažįstamos sąnaudomis gaunant apmokestinamąsias pajamas. Minėta įstatymo nuostata numato, jog gyventojo, kuris verčiasi individualia veikla, leidžiamais atskaitymais laikomos su per mokestinį laikotarpį faktiškai gautomis individualios veiklos pajamomis susijusios nuolatinio Lietuvos gyventojo patirtos įprastinės šiai veiklai išlaidos toms pajamoms gauti. Remiantis elementaria logika, akivaizdu, kad, norėdami gauti pajamas už kertamą ir parduodamą mišką, su L A. turėjo jį įsigyti ir dėl to patyrė išlaidas. Kitaip tariant, jei nebūtų įsigijęs miškų, objektyviai nebūtų įregistravęs ūkininko ūkio, nebūtų galėjęs verstis miškininkyste bei parduoti medieną. Atsižvelgiant į išdėstytą, iš mokestinio patikrinimo metu priskaičiuotų pajamų per PVM tikrinamąjį laikotarpį (2000 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d.), t. y. 153 745 Lt + 286 175 Lt + 23003 Lt + 92 497 Lt, turėjo būti atimta 128 200 Lt patirtų išlaidų nurodytoms pajamoms gauti (153 745 + 286 175 + 23003 + 92 497 - 128 200 = 427 220 Lt). Jis ir I. A. PVM mokesčiu apmokestinti atskirai, pajamas faktiškai padalinant per pusę, todėl kiekvieno jų pajamos, atėmus išlaidas, per 5 metus sudarė po 213 610 Lt (427 220 : 2), atsižvelgiant į tai, kiekvieno iš jų 213 610 Lt pajamos (5 metų laikotarpyje), PVM įstatymo 6 str. numatytos 100 000 Lt litų ribos neviršijo. Tiek jis, tiek ir L A.PVM mokėtojais netapo.

LVAT, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str. 1 d.), dėl GPMĮ 2 str. 7 d. taikymo taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo - ekonominės naudos siekimo - buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardintoms veiklos rūšims (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 16 d. sprendimas adm. byloje Nr. A5-902/2006). Nenustačius bent vieno iš pirmiau paminėtų būtinųjų individualios veiklos požymių, atitinkama veikla GPMĮ 2 str. 7 d. prasme individualia veikla negali būti pripažinta (administracinė byla Nr. A-146-124/2009).

GPMĮ 2 str. 7 d. prasme veiklos savarankiškumas laikytinas esminiu požymiu, pagal kurį galima nustatyti, ar asmuo užsiima individualia veikla. Ar atitinkama GPMĮ 2 str. 7 d. numatyta veikla yra vykdoma savarankiškai, turi būti sprendžiama įvertinus visumą reikšmingų faktorių: veiklos teisinį įforminimą; gyventojo galimybes pačiam visiškai nepriklausomai nuo kitų asmenų spręsti visus su vykdoma veikla susijusius klausimus (tarp jų - gauti veiklos pajamas, dengti veiklos išlaidas); ar gyventojas aprūpinamas atitinkamai veiklai reikalingomis priemonėmis; ar gyventojas nėra pavaldus jo paslaugas perkančios įmonės bendrai vidaus tvarkai, ar jo veiklos sąlygos nėra nustatomos atitinkamu susitarimu; ar gyventojo paslaugas perkanti įmonė vykdo asmens veiklos kokybės, efektyvumo bei finansinę kontrolę ir kt. LVAT 2006 m. spalio 20 d. sprendime adm. byloje Nr. A14-916/2006, be kita ko, pažymėjo, kad GPMĮ prasme savarankiška laikytina tokia veikla, kurią vykdydamas asmuo veikia savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų ir iš kurios tiesiogiai gauna pajamas (administracinė byla Nr. A146-124/2009). Taigi, individualios veiklos sąvokoje apibrėžtas individualios veiklos požymis - savarankiškumas yra būtinasis, t. y. individualią veiklą vykdantis asmuo, privalo veikti būtent savo valia ir nuožiūra.

Tuo tarpu mokestinio patikrinimo metu nepaneigta, jog jis jokios individualios veiklos A. Č., V. Č. ir A. G. kertant ir parduodant medieną nevykdė, kaip nepaneigta aplinkybė, jog minėtų pajamų negavo. Mokestinio patikrinimo metu pripažinta, jog pajamas (88065,06 Lt) gavo pagal įgaliojimą veikę asmenys. Jie tai patys taip pat patvirtino. Taigi pagal GPMĮ 2 str. 14 p.- tai minėtų asmenų, o ne jo pajamos.

Motyvuojamoji dalis

Kad gyventojo veiklą apibūdinti kaip savarankišką, yra svarbu įrodyti ne tik tai, kad jis pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats pasirenka veiklos kryptį, gauna iš veiklos pajamų, bet ir patiria tokios veiklos išlaidas. Iš 2010 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo matyti, kad faktinių aplinkybių apie jo patirtas išlaidas nenustatyta. Konstatavus, kad nėra esminio individualios veiklos požymio - savarankiškumo, nagrinėjimas, ar yra kiti būtinieji individualios veiklos požymiai, teisiškai yra beprasmis, kadangi veikla gali būti pripažinta individualia esant visų pirmiau paminėtų požymių visumai (GPMĮ 2 str. 7 d.).

Komisija, vertindama ekonominės naudos siekimo, versliškumo požymį, nagrinėjamos bylos kontekste, nurodė, kad jo žemės sklypai nebuvo skirti asmeninių poreikių tenkinimui. Tiek savo paaiškinimuose, tiek skunduose niekada neteigė, jog miškų žemės sklypai buvo naudojami asmeniniams poreikiams tenkinti, nes tokių poreikių nebuvo. Savo paaiškinimuose minėjo, kad 1999 m. sausio 11 d. įregistravo ūkininko ūkį adresu Janušavos kaimas, Kavarsko seniūnija, Anykščių rajonas. Žemės ūkio produkcijos nepardavinėjo, tačiau kaip ūkininkas parduodavo medieną iš savo miško, kuriam kirsti turėjo atitinkamus leidimus. Be to, tuo metu ūkininko ir ūkio narių gautos pajamos už ūkininko ūkyje, įregistruotame Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka, vykdomą žemės ūkio veiklą buvo priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms (GPMĮ Nr. IX-1007 17 str. 1 d. 25 p.). Taigi, jo veiksmuose nebuvo versliškumo požymio. Žemės sklypai įsigyti ir naudoti būtent ūkininkavimo tikslais, o ne gauti pajamų iš individualios medienos pardavimo veiklos. Tai, kad jis, kaip ūkininkas, turėdamas leidimus 2001 - 2004 m. kirto mišką ir pardavė medieną, nesuteikia pagrindo daryti išvadą esą tokiems jo veiksmams būdingas tęstinumas GPMĮ prasme, nes turėjo vykdyti ir privalomus miško kirtimus.

GPM buvo tikrinamas už 2003 m. sausio 1 d. – 2004 m. gruodžio 31 d. laikotarpį. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad jo ir I. A. pajamos 5 metų laikotarpyje sudarė po 213 610 Lt (427 220 : 2), GPM mokesčių administratorius taip pat paskaičiavo neteisingai. Tikrinamuoju laikotarpiu leidžiamų atskaitymų, susijusių su individualios veiklos pajamų gavimu reglamentavimas iš esmės pasikeitęs taip pat nebuvo. GPMĮ (2003 m. sausio 28 d. Nr. IX-1007 redakcija) 18 str. numatė, jog nuolatinio Lietuvos gyventojo, kuris verčiasi individualia veikla, leidžiamais atskaitymais laikomos su per mokestinį laikotarpį faktiškai gautomis individualios veiklos pajamomis susijusios nuolatinio Lietuvos gyventojo patirtos įprastinės šiai veiklai išlaidos, jei šiame straipsnyje nenustatyta kitaip.

Įstatymas nenumato konkrečios teisės normos, reglamentuojančios miškų sanitarinių kirtimų priskyrimo prie individualios veiklos. Taip pat nenumato, jog pajamos, gautos iš šių kirtimų, yra priskiriamos prie pajamų, gaunamų vykdant individualią veiklą. Priešingai, remiantis LVAT suformuota praktika, akivaizdu, kad šių kirtimų pardavimo pajamos nėra priskiriamos individualiai veiklai, todėl taip pat išskaičiuotinos iš apmokestinamų pajamų.

Skunde Komisijai minėjo, kad mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius leidimų kirsti mišką visiškai netyrė, neanalizavo privalomųjų kirtimų išlaidų, medienos pardavimo kainos ir masto. Komisija į šiuos teiginius taip pat neatsižvelgė, jų nevertino bei dėl jų nepasisakė. Tuo tarpu LVAT 2008 m. vasario 14 d. nutartyje Nr. A-438-163/2008 sakoma, jog pagal Miškų įstatymo 9 str. 5 d. miško savininkai privalo laikytis privalomų vykdyti miškotvarkos projekto dalių, tame tarpe pagrindinių kirtimų dešimtmečio normų. Pagal privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų 16 p. kirtimų skaičius (nuo 1 iki 4) per šį laikotarpį priklauso nuo dešimtmečio kirtimų normos dydžio.

Pagal Miškų įstatymo 9 str. miško savininkai privalo laikytis šio įstatymo, Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų bei kitų teisės aktų, taip pat privalomų vykdyti miškotvarkos projekto dalių - pagrindinių kirtimų dešimtmečio normos, miško atkūrimo bei aplinkosaugos reikalavimų. Asmenys, pažeidę Miškų įstatymo ar Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatus, traukiami atsakomybėn įstatymų nustatyta tvarka (Miškų įstatymo 22 str., minėtų nuostatų 36 p.).

Minėtoje nutartyje LVAT konstatavo, jog yra būtina įvertinti, kokio pobūdžio miško kirtimus vykdant - privalomuosius pagal teisės aktų reikalavimus ar komercinius, buvo gautos medienos pardavimo pajamos bei koks yra šių pajamų tarpusavio santykis, tačiau tai mokestinio patikrinimo metu padaryta nebuvo.

Jo veikla vykdant privalomuosius (sanitarinius, valymo ir pan.) pagal teisės aktų reikalavimus miško kirtimus pati savaime dar neįrodo, jog jis vykdė ekonominę veiklą PVMĮ 2 str. 6 d. prasme. Tai gali būti nustatyta šią veiklą įvertinus visumoje su visa kita veikla, taip pat įgaliotų asmenų veikla vykdant miškų kirtimą. Kadangi šių aplinkybių ištyrimas turi įtakos mokestinio ginčo teisingam išsprendimui, todėl, kol šios aplinkybės nėra ištirtos, tai sudaro kliūtis tinkamai išspręsti mokestinį ginčą.

Be to, atkreipia dėmesį, jog 2010 m. sausio 8 d. akte teigiama, kad jo bei I. A. pajamos už parduotą turtą - medieną - 2002 m. yra - 286 175 Lt. Šios išvados yra nepagrįstos. Jo bei I. A. vardu išduotuose leidimuose kirsti mišką matyti, jog buvo daromi sanitariniai kirtimai. Pušų nukirsta - 184,115 kub. metrų, eglių – 1 898,705 kub. metrų, beržų - 192,18 kub. metrų, uosių - 337,72 kub. metrų, baltalksnių - 27,56 kub. metrų, ąžuolų - 8,12 kub. metrų, juodalksnių - 4,07 kub. metrų, drebulių - 29 kub. metrų. Tai buvo privalomieji kirtimai, kurie pagal įstatymą nepriskiriami individualiai veiklai. Kubinio metro kaina pagal medžių rūšis sudarė: eglė - 70 Lt, beržas - 60 Lt, pušis - 80 Lt, drebulė - 40 Lt. Eglių sanitariniai kirtimai sudarė: 1 898,705 kub. metrų x 70 Lt = 132 909,35 Lt; pušų: 184,115 kub. metrų x 80 Lt = 14 729,20 Lt; beržo: 192,18 kub. metrų x 60 Lt = 11 530, 80 Lt; drebulių: 29 kub. metrų x 40 Lt = 1 160 Lt. Taigi, šių kirtimų pardavimo pajamos nėra priskiriamos individualiai veiklai, todėl taip pat išskaičiuotinos iš apmokestinamų pajamų.

Mano, kad jo veikla negali būti kvalifikuojama kaip individuali medienos pardavimo veikla, nes atlikto tyrimo metu nesurinkta būtinų nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo - ekonominės naudos siekimo - buvimą.

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 57-61) paaiškino:

1. Dėl PVM. Iš pareiškėjo skundo motyvų matyti, kad jis formaliai ir neteisingai vertina tarp jo ir įgaliotų fizinių asmenų susiklosčiusius santykius. Inspekcija atliko pareiškėjo PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo patikrinimą už 2000-2004 m. Pakartotinis patikrinimas buvo atliktas vykdant centrinio mokesčių administratoriaus 2006 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. 68-85. Pirminio patikrinimo metu (2006 m. kovo 14 d. patikrinimo aktas Nr. 18-05-41-39) Utenos AVMI surinko priešpriešinę informaciją iš įmonių ir organizacijų (minėto patikrinimo akto 3-5 psl.), pagal kurią nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2000 m. pareiškėjas kartu su sutuoktine, taip pat laikotarpiu nuo 2002 m. liepos mėnesio per įgaliotus asmenis A. G., A. Č. ir V. Č. Lietuvos ūkio subjektams (taip pat fiziniams asmenims) pardavinėjo medieną ir jos gaminius. Mokestinio ginčo byloje yra pateikta pareiškėjo ir jo sutuoktinės pardavimų suvestinė už laikotarpį nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d., kurioje atsispindi pirkėjas, kuriam buvo parduodama mediena, apskaičiuota pajamų suma, išskaičiuotas pajamų mokestis, suma išmokėjimui, apmokėjimo data, išmokėta suma, informacijos gavimo būdas. Pagal Utenos AVMI surinktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjo gautos įplaukos už parduotą medieną 2002 m. rugpjūčio mėn. viršijo 100 000 Lt, tačiau pareiškėjas PVM mokėtoju nesiregistravo, PVM neskaičiavo ir nemokėjo.

Mokestinio ginčo byloje yra pateiktas 2002 m. rugsėjo 23 d. pareiškėjo ir jo sutuoktinės įgaliojimas V. Č., kuriuo pareiškėjas ir jo sutuoktinė įgalioja minėtąjį asmenį jiems nuosavybės teise priklausančiame miške, esančiame Anykščių rajone, Gražumynų kaime kirsti (remiantis leidimu kirsti išduotu 2002 m. liepos 5 d. serija C Nr. (duomenys neskelbtini)) ir parduoti medieną, už sąlygas ir kainą savo nuožiūra, sutvarkyti kirtavietę, pareiškėjo ir jo sutuoktinės vardu rašyti prašymus ir pareiškimus, pasirašyti medienos pirkimo-pardavimo sutartis bei atlikti visus kitus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu (įgaliojimas galioja 1 metus). Taip pat pateiktas 2002 m. liepos 1 d. įgaliojimas A. Č. iš nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, esančio Anykščių rajone, Skauradų kaime, pagal leidimą kirsti mišką Nr. 002048 (2002 m. birželio 18 d.) atstovauti pareiškėją ir jo sutuoktinę miškų urėdijoje, savo nuožiūra ne mažiau kaip už 1 000 Lt parduoti iškirstą medieną, gauti už iškirstą medieną pinigus, atsodinti iškirstą mišką, bei atlikti visus kitus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu (įgaliojimas išduotas 5 metams). Taip pat byloje pateiktas 2002 m. rugsėjo 13 d. pareiškėjo ir jo sutuoktinės įgaliojimas A. G. jiems nuosavybės teise priklausančiame miške, esančiame Anykščių rajone, Slavėnų kaime, kirsti (leidimas kirsti mišką, išduotas 2002 m. rugsėjo 3 d. serija C Nr. (duomenys neskelbtini)) ir parduoti medieną už sąlygas ir kainą savo nuožiūra, sutvarkyti kirtavietę, pareiškėjo ir jo sutuoktinės vardu rašyti prašymus ir pareiškimus, pasirašyti medienos pirkimo-pardavimo sutartis ir atlikti visus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu.

Iš mokestinio ginčo turimų duomenų nustatyta, kad A. Č., V. Č. ir A. G. medieną jiems suteiktų įgaliojimų pagrindu pardavinėjo UAB „Algimeda“ ir UAB „Rastuva“. Iš byloje pateiktų duomenų apie šiuose ūkio subjektuose atliktus priešpriešinius patikrinimus nustatytos tokios aplinkybės:

Dėl UAB „Algimeda“ (2005 m. rugsėjo 12 d. priešpriešinės informacijos surinkimo pažyma Nr. 0-7.19A-26). UAB „Algimeda“ laikotarpiu nuo 2001 m. lapkričio 23 d. iki 2005 m. gegužės 18 d. iš pareiškėjo ir jo sutuoktinės įsigijo medienos už 128 029,06 Lt (11 379,95 Lt pajamų mokestis), iš jų per įgaliotą asmenį įsigijo medienos už 96 400 Lt. Įmonė už medieną atsiskaitė grynaisiais pinigais pagal kasos pajamų orderius, su įgaliotu asmeniu – 62 823,12 Lt grynaisiais pinigais pagal kasos išlaidų orderius, 25 242,24 Lt sumokėjo bankiniais pavedimais į pareiškėjo einamąją sąskaitą. Pagal priešpriešinės informacijos pažymą nustatyta, kad A. Č., veikdamas pagal jam suteiktą įgaliojimą: 1) pagal 2002 m. liepos 9 d. sutartį Nr. 71 pardavė medienos už 37 277,25 Lt (3 702,73 Lt pajamų mokestis), 2002 m. liepos 30 d. grynaisiais sumokėta 13 000 Lt, 2002 m. rugpjūčio 30 d. bankiniu pavedimu į pareiškėjo sąskaitą sumokėta 20 574,52 Lt (viso 33 574,52 Lt); 2) pagal 2002 m. rugpjūčio 8 d. sutartį Nr. 76 pardavė medienos už 17850,71 (1 760,07 Lt pajamų mokestis), 2002 m. rugpjūčio 20 d. 4 667,72 Lt sumokėta bankiniu pavedimu į pareiškėjo sąskaitą, 2002 m. rugpjūčio 23 d. 11 422,92 Lt grynaisiais pinigais (viso 16 090,64 Lt); 3) pagal 2002 m. rugsėjo 2 d. sutartį Nr. 83 pardavė medienos už 21 085 Lt (2 083,5 Lt pajamų mokestis), 2002 m. rugsėjo 20 d. 13 000 Lt sumokėta grynaisiais pinigais, 2002 m. rugsėjo 20 d. sumokėta 6 001,5 Lt grynaisiais pinigais (viso 19 001,5 Lt); 4) pagal 2002 m. spalio 4 d. sutartį Nr. 87 pardavė medienos už 8 138,5 Lt (788,55 Lt pajamų mokestis), 2002 m. spalio 4 d. 7 349,95 Lt sumokėta grynaisiais pinigais (viso 7 349,95 Lt); 5) pažymos priede nurodyta, kad pagal 2002 m. gruodžio 5 d. sutartį (duomenys neskelbtini) A. Č. pardavė medienos už 12 048,75 Lt, atsiskaityta 2003 m. sausio 6 d. – 5 000 Lt grynaisiais pinigais, 2003 m. sausio 10 d. 7 048,75 Lt grynaisiais pinigais. Pagal pareiškėjo pateiktus su skundu dokumentus matyti, kad minėtoje sutartyje nurodyta, kad ją sudarė V. Č., pagal kasos išlaidų orderius taip pat nurodyta, kad minėtos sumos išmokamos V. Č.. Pagal mokesčių administratoriaus turimus duomenis (išmokėjimai fiziniams asmenimis) nenustatyta, kad UAB „Algimeda“ nuo šių pajamų būtų išskaičiusi GPM, A. Č. už 2003 metus metinės pajamų deklaracijos neteikė, V. Č. pateiktoje už 2003 metus metinėje pajamų deklaracijoje priede FR0462 V deklaravo 1 790 Lt pajamų iš veiklos pagal verslo liudijimą (367 Lt sumokėto mokesčio), t. y. nė vienas iš anksčiau nurodytų asmenų 2003 metais gautų pajamų iš UAB „Algimeda“ nedeklaravo ir GPM nemokėjo.

Apibendrinant minėtus duomenis matyti, kad A. Č., veikiančiam pagal pareiškėjo ir jo sutuoktinės suteiktą įgaliojimą per 2002 m. išmokėta 84 351,46 Lt (įskaitant pajamų mokestį) medienos pardavimo pajamų, išskaityta ir sumokėta 8 334,85 Lt pajamų mokesčio, viso išmokėta 76 016,61 Lt piniginių lėšų. Viso laikotarpiu nuo 2001 m. lapkričio 23 d. iki 2005 m. gegužės 18 d. pareiškėjo ir jo sutuoktinės įgaliotiesiems asmenimis buvo išmokėta 88 065,06 Lt piniginių lėšų už parduotą medieną (iš jų 2002 metais 76 016,61 Lt (išskaičius pajamų mokestį), 12 048,75 Lt (neišskaičius GPM)-2003 metais).

Dėl UAB „Rastuva“ (priešpriešinės informacijos surinkimo 2005 m. liepos 8 d. pažyma Nr. 7.19-70) Utenos AVMI surinko priešpriešinę informaciją už laikotarpį nuo 2002 m. birželio 1 d. iki 2005 m. gegužės 18 d. Pagal surinktus duomenis nustatyta, kad UAB „Rastuva“ šiuo laikotarpiu įsigijo medienos iš pareiškėjo ir jo sutuoktinės už 12 752,23 Lt, iš jų per įgaliotus asmenis, t. y. 3 335,24 Lt per A. Č. ir 1 725,96 Lt per A. G..

Iš minėtų duomenų matyti, kad laikotarpiu nuo 2002 m. liepos mėn. pareiškėjas medieną realizuodavo ne tik kartu su sutuoktine, tačiau buvo kartu su sutuoktine suteikęs įgaliojimus 3 fiziniams asmenims.

Pagal CK 2.132 str. 1 d. nuostatas asmenys turi teisę sudaryti sandorius per atstovus, išskyrus tuos sandorius, kurie dėl savo pobūdžio gali būti sudaromi tiktai asmeniškai, ir kitokius įstatymų nustatytus sandorius. Pagal CK 2.133 str. nuostatas vieno asmens (atstovo) sudarytas sandoris kito asmens (atstovaujamo) vardu, atskleidžiant atstovavimo faktą ir neviršijant suteiktų teisių, tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas. Iš minėtų nuostatų matyti, kad atstovo atlikti veiksmai sukelia teisines pasekmes atstovaujamajam. Iš surinktų duomenų matyti, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė, prasidėjus Utenos AVMI pirminiam patikrinimui (patikrinimas pradėtas 2002 m. birželio 18 d.), trims fiziniams asmenims suteikė įgaliojimus jiems nuosavybės teise priklausančiuose miškų sklypuose (pagal išduotus leidimus kirsti) kirsti ir parduoti medieną, A. Č. suteiktame įgaliojime nurodoma medieną parduoti ne mažiau kaip už 1 000 Lt, kituose - savo nuožiūra. Pagal šiuos įgaliojimus fiziniams asmenims buvo suteikta teisė pareiškėjo ir jo sutuoktinės vardu pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartis, kitus dokumentus bei atlikti kitus veiksmus. Nors pareiškėjas nurodo, kad pirkimo-pardavimo sutartys buvo sudaromos fizinių asmenų vardu, jų vardu išrašomi kasos išlaidų orderiai, tačiau šios aplinkybės (dokumentų įforminimo ypatybės) negali pakeisti atstovavimo teisinio santykio turinio ir paskirties. Visus veiksmus fiziniai asmenys atliko suteiktų įgaliojimų pagrindu, todėl visos iš to išplaukiančios pasekmės tenka būtent abiem sutuoktiniams, t. y. minėtieji asmenys pagal jiems suteiktus įgaliojimus pardavinėjo pareiškėjui ir jo sutuoktinei priklausančiuose miškų sklypuose iškirstą medieną, kirtimai medienai buvo išduoti miškų savininkams, todėl iš šios veiklos gautos pajamos pagrįstai buvo priskirtos pareiškėjo (jo sutuoktinės) pajamoms. Esant atstovavimo teisiniams santykiams, atstovas veikia jam suteiktų įgaliojimų ribose, todėl įgaliojimo ribose atlikti veiksmai priskiriami atstovaujamam, o tai, kad tam tikrus veiksmus atliko atstovas, o ne pats atstovaujamasis, neturi įtakos pajamų pripažinimui.

Pareiškėjo motyvai, kad minėtieji fiziniai asmenys deklaravo gautas pajamas ir sumokėjo pajamų mokestį, kas rodo, kad būtent jie gavo pajamas, nėra teisingi. Pagal tuo metu galiojusio FAPMLĮ 33 str. 3 d. pajamos už gyventojo parduotą turtą, viršijančios šio įstatymo 35 str. 10 p. nustatytą dydį, apmokestinamos taikant 10 procentų tarifą, pagal minėtojo įstatymo 34 str. 2 d. tais atvejais, kai šio įstatymo 33 str. nurodytas pajamas mokėtojas gauna iš įmonių, įstaigų ir organizacijų arba per jas, pajamų mokestį išskaito ir sumoka į biudžetą šios įmonės, įstaigos ir organizacijos, kurios pagal minėtojo įstatymo nuostatas privalėjo valstybinėms mokesčių inspekcijoms pateikti žinias apie visas Lietuvos Respublikos nuolatiniams gyventojams išmokėtas sumas (pinigais ir natūra), išskyrus išmokas, nurodytas šio įstatymo II, III ir IV dalyse, 33 str. ketvirtojoje dalyje ir 35 str. (išskyrus 35 str. 10 p. nuostatą dėl per metus parduoto vieno bet kokios vertės vienos ar kitos rūšies daikto). Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, Lietuvos ūkio subjektui, kaip mokestį išskaičiuojančiam asmeniu, teko pareiga išskaičiuoti pajamų mokestį už parduotą turtą, jį sumokėti į biudžetą ir apie tai žinias pateikti mokesčių administratoriui. Todėl tai, kad pajamų mokestis buvo išskaitytas už parduotą turtą ir išskaitytas iš konkrečiam fiziniam asmeniui išmokamų išmokų (kuris savo ruožtu pagal įgaliojimą veikė už kitą asmenį), nėra pagrindu teigti, kad pajamas už tokio turto pardavimą gavo būtent nurodomas fizinis asmuo. Iš Utenos AVMI priešpriešinės informacijos duomenų matyti, kad fiziniams asmenims piniginės lėšos laikotarpiu nuo 2002 m. liepos mėnesio buvo išmokėtos pagal jiems suteiktus įgaliojimus, pagal kuriuos minėtieji asmenys buvo įgalioti pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartis ir kitus dokumentus, todėl šios aplinkybės nėra pagrindu teigti, kad minėtieji asmenys gavo pajamas iš medienos pardavimo. Atsakovės manymu, tiek Utenos AVMI, tiek Komisija pagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo minimų fizinių asmenų (A. Č. ir V. Č. paaiškinimus).

Pagal MAĮ 8 str. 3 d. mokesčių administratorius, administruodamas mokesčius, privalo vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais, mokestiniuose teisiniuose santykiuose taikomas turinio viršenybės principas (MAĮ 10 str.). Iš priešpriešinės informacijos surinkimo pažymos dėl UAB „Algimeda“ matyti, kad už A. Č. pagal įgaliojimą patiektą medieną buvo atsiskaityta pagal kasos išlaidų orderius, išrašytus A. Č. vardu, arba sumokant pinigus bankiniu pavedimu į banko sąskaitą, per įgaliotus asmenis pareiškėjas kartu su sutuoktine gavo 96 400 Lt medienos pajamų, t. y. 88 065,06 Lt piniginių lėšų už parduotą medieną (iš jų 2002 metais 76 016,61 Lt pajamų mokestį), 12 048,75 Lt (neišskaičius GPM)-2003 metais). A. Č. inspekcijai 2005 m. rugsėjo 30 d. pateikė paaiškinimą, kad jis pirko mišką už tūkstantį litų (pagal įgaliojimą), pats dirbo miške, pjovė, pardavė medieną, pats viską tvarkė, pardavęs medieną, jam (S. A.) atidavė vieną tūkstantį litų, kadangi neturėjo savo banko kortelės, pinigus paprašė pervesti į pareiškėjo banko kortelę, kai pinigai buvo pervesti, pareiškėjas juos grąžino, pasiliko tik tūkstantį litų, kaip buvo sutarta, papildant A. Č. nurodė, kad pinigai jam buvo grąžinti grynais. Įvertinusi minėtąjį paaiškinimą, atsakovė daro išvadą, kad jis nepatvirtina pareiškėjo nurodytų aplinkybių apie pajamų negavimą, dalis pajamų buvo tiesiogiai bankiniais pavedimais pervesta į pareiškėjo sąskaitą. A. Č. paaiškinimas, atsiskaitymo būdas buvo pasirinktas dėl to, kad jis neturėjo mokėjimo kortelės nėra pagrįstas, nes pagal inspekcijos turimus duomenis minėtas asmuo nuo 1999 m. lapkričio 10 d. turėjo atsiskaitomąją sąskaitą AB „Swedbank“, kita sąskaita tame pačiame banke atidaryta 2002 m. rugsėjo 27 d. Be to, paaiškinime nurodytos aplinkybės, kai atstovaujamasis savo atstovui perleidžia visas iš jo turto gautas pajamas (88 065,06-1 000), negali būti laikomos pagrįstomis jokia ekonomine logika, tuo labiau, kad ši pajamų dalis kaip tik ir yra įtakojanti pajamų dydį, nuo kurio atsirastų pareiga mokėti PVM.

V. Č. 2005 m. rugsėjo 29 d. pateiktame paaiškinime nurodė, kad pareiškėjas parašė jam įgaliojimą parduoti medieną iš jo miško, esančio Gražumynų kaime, ją pardavė UAB „Highlife“ (6 000 Lt (2002 m. spalio 3 d.) 7 000 Lt (2002 m. spalio 11 d.)), įmonei Gilė (2002 m. lapkričio 19 d.) už 1 405 Lt, šiuos darbus dirbo pats. Tačiau iš inspekcijos pateiktos informacijos matyti, kad minėto asmens pajamos iš šių ūkio subjektų nėra priskirtos pareiškėjo ir jo sutuoktinės pajamoms (pareiškėjo ir jos sutuoktinės pardavimo suvestinė už laikotarpį nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d.), kitų aplinkybių savo paaiškinime minėtas asmuo nenurodė.

Dėl šių priežasčių minėtieji paaiškinimai negali būti laikomi objektyviais, patvirtinančiais pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nes įvertinant mokestinio ginčo byloje pateiktus įgaliojimus, jų suteikimo laikotarpį, daro išvadą, kad tokiu būdu sutuoktiniai, atsižvelgdami į tai, kad fiziniai asmenys, veikdami pagal jiems suteiktą įgaliojimą, sutartis sudarinėjo savo vardu, siekė pasinaudoti jų, kaip mediena formaliai parduodančių asmenų, statusu, dirbtinai siekdami eliminuoti minėtų asmenų pagal įgaliojimus gautas pareiškėjo ir jo sutuoktinės pajamas iš bendrų savo ir sutuoktinio pajamų. Įvertinant atstovavimo santykių teisinį pobūdį bei tai, kad nei mokestinio patikrinimo mokestinio ginčo nagrinėjimo metu nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, dėl ko šių santykių po galima būtų vertinti kitaip, daro išvada, kad mokestinio patikrinimo metu pagrįstai pareiškėjo sutuoktinės gautos per įgaliotus asmenis pajamos lygiomis dalimis buvo priskirtos pareiškėjo sutuoktinės pajamoms.

PVMĮ 71 str. numato prievolę registruotis PVM mokėtoju ir skaičiuoti PVM bei mokėti jį biudžetą apmokestinamiesiems asmenims, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes arba teikia paslaugas ir bendra atlygio vykdant ekonominę veiklą suma per metus (paskutiniuosius 12 mėnesių) viršija 100 000 Lt. Fiziniai asmenys, vykdantys bet kokio pobūdžio ekonominę veiklą, PVM įstatyme įvardija apmokestinamaisiais asmenimis. Ekonominė veikla - bet kokio pobūdžio veikla, kurią vykdant siekia gauti pajamų. Minėto įstatymo 2 str. 6 d. pateikta ekonominės veiklos sąvoka, t. y. veikla (įskaitant gamybą, prekybą, paslaugų teikimą, žemės ūkio veiklą, žuvininkystę, kasybą, profesinę veiki naudojimąsi turto ir (arba) turtinių teisių turėjimu), kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų (neatsižvelgiant į tai, ar ją vykdant siekiama gauti pelno). Tačiau ekonomine veikla nelaikoma darbo veikla, kaip ji apibrėžta šio straipsnio 5 d., t. y. darbas, atliekamas pagal darbo sutartį, taip pat bet kokia kita veikla, vykdoma teisinių santykių, kurie iš esmės (susitarimu dėl darbo apmokėjimo sąlygų darbo vietos ir funkcijų, darbo drausmės ir kt.) atitinka darbo sutarties sukuriamus darbdavio i darbuotojo santykius, pagrindu, bei valstybės ir savivaldybių veikla. Atsitiktiniai sandoriai nelaikomi ekonomine veikla, todėl, kad ekonominei veiklai yra būdingas pasikartojamumas, tęstinumas, tai yra sandorius sudarantys asmenys turi turėti ketinimą veiklą vykdyti ir siekti išjos gauti pajamų.

Iš Utenos AVMI surinktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas kartu su savo sutuoktine tikrinamuoju laikotarpiu (2000-2004 m.) nuolat patys arba per įgaliotus asmenis vykdė medienos ir jo gaminių pardavimo veiklą, siekdami iš šios veiklos gauti pajamų, pajamos iš šios veiklos buvo pagrindinis minėtų asmenų pajamų šaltinis, todėl kiekvieno iš jų pajamoms iš šios veiklos pasiekus 100 000 Lt, jiems atsirado pareiga skaičiuoti ir mokėti PVM, todėl Utenos AVMI, pagrįstai, vadovaudamasi PVMĮ 92 str. bei MAĮ 96 str. 1 d. 2 p. ir 97 str. 2 d., papildomai apskaičiavo 13 552 Lt PVM bei 10 724 Lt PVM delspinigių. Šiuo atveju mokesčių administratorius rėmėsi PVMĮ nuostatomis, reglamentuojančiomis, kas tai yra ekonominė veikla ir kuomet asmeniui vykdančiam ekonominę veiklą atsiranda pareiga skaičiuoti ir mokėti PVM. Pareiškėjo nuorodos į FAPMLĮ šiuo atveju yra nekorektiškos ir nepagrįstos.

2. Dėl gautų pajamų padalijimo abiem sutuoktiniams. Pagal CK 3.88 str. bendrąja jungtine nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Vadovaujantis šio kodekso 3.117 str. 1 d. nuostatomis, preziumuojama, kad sutuoktinių turto dalys yra lygios. GPMĮ prasme savarankiška laikytina tokia veikla, kurią vykdydamas asmuo veikia savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų ir iš kurios tiesiogiai gauna pajamas. Nagrinėjamu atveju buvo vykdoma individuali medienos ir jos gaminių pardavimo individuali veikla, t. y. pajamos buvo gaunamos iš bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomo turto, todėl gautos pajamos, taip pat yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esantis turtas priklauso lygiomis dalimis abiem sutuoktiniams, juo disponuojama abiejų sutuoktinių valia (CK 3.87, 3.88, 4.73 str.). Todėl inspekcija pagrįstai, atsižvelgusi į pareiškėjo inspekcijai 2006 m. sausio 25 d. duotą paaiškinimą, kuriame jis nurodė, kad 2000 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gegužės 11 d. medienos gamybą ir prekybą vykdė kartu su žmona, gautas pajamas lygiomis dalimis priskyrė pareiškėjui ir jo sutuoktinei.

3. Dėl GPM ir vykdytos individualios veiklos. Inspekcija atliko pareiškėjo GPM apskaičiavimo ir sumokėjimo patikrinimą už 2003-2004 m. laikotarpį. Patikrinimo metu buvo konstatuota, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu vykdė individualią medienos ir jos gaminių pardavimo veiklą tačiau šios veiklos neregistravo, GPM nedeklaravo ir nemokėjo, taip pat atskirais atvejais pareiškėjas gavo neindividualios veiklos pardavimo pajamų, tačiau jų taip pat nedeklaravo, GPM nemokėjo, tuo pažeisdamas GPMĮ 27 str. nuostatas.

Teigia, kad pareiškėjas nuo 1999 m. sausio 11 d. yra įregistravęs ūkininko ūkį. Pagal Ūkininko ūkio įstatymo (2002 m. gruodžio 10 d., Nr. IX-1250) 2 str. 1 d. ūkininkas - fizinis asmuo, kuris vienas arba su partneriais verčiasi žemės ūkio veikla ir miškininkyste, o jo ūkis yra įregistruotas Ūkininkų ūkių registre. Tokia šio straipsnio redakcija įsigaliojo nuo 2003 m. balandžio 1 d. (2002 m. gruodžio 10 d, įstatymo Nr. IX-1250, Žin., 2002, Nr. 123-5537), sena šio įstatymo redakcija numatė, kad „Ūkininkas - fizinis asmuo, besiverčiantis žemės ūkio veikla savo vardu įregistruotame ir atstovaujamame ūkyje“.

Pagal 2002 m. birželio 24 d. Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 2 str. 12 p. miškų ūkio veikla - veikla, apimanti miškų auginimą (įveisimą, atkūrimą, priežiūrą, apsaugą, tvarkymą) ir naudojimą. Pagal šio straipsnio nuostatas žemės ūkio veikla apima: žemės ūkio produktų gamybą ir apdorojimą; savo pagamintų ir apdorotų žemės ūkio produktų perdirbimą; maisto produktų gamybą ir šių produktų realizavimą; paslaugų žemės ūkiui teikimą. Pagal 2 str. 18 p. žemės ūkio produktai - augalininkystės, gyvulininkystės, paukštininkystės, žvėrininkystės, bitininkystės ir žuvininkystės produktai ir iš jų gauti pirminio perdirbimo produktai. Minėtas įstatymas detalizuoja kokia veikla ir kokie žemės ūkio produktai priskirtini žemės ūkio veiklai.

Apibendrindama įstatymo nuostatas atsakovė konstatuoja, kad žemės ūkio veikla - tai veikla, apimanti žemės ūkio produktų gamybą ir apdorojimą, savo pagamintų ir apdorotų žemės ūkio produktų perdirbimą, jų realizavimą, taip pat paslaugų žemės ūkiui teikimą. Žemės ūkio produktais laikomi pagaminti, apdoroti ar perdirbti augalininkystės, gyvulininkystės, paukštininkystės, žvėrininkystės, bitininkystės ir žuvininkystės produktai bei natūraliai užaugę ar užauginti miško uogos, vaistažolės, grybai. Miškininkystės veikla pajamos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo nuostatas nepriskirtina žemės ūkio veiklai.

2003 m. balandžio 1 d. įsigaliojus naujai Ūkininko ūkio įstatymo 2 str. redakcijai miškininkystė buvo išskirta iš žemės ūkio veiklos. Pažymi, kad Ūkininko ūkio įstatymas kaip specialusis įstatymas, kitų įstatymų, reglamentuojančių įmonių veiklą atžvilgiu, apibrėžia ūkininko ūkio veiklos formos išraišką, tačiau nereguliuoja iš vykdomos ūkininko veiklos gautų pajamų apmokestinimo ypatumų. Ūkininko gautų pajamų apmokestinimą reglamentuoja GPMĮ. Nuo 2003 m. balandžio 1 d. miškininkystė nepriskiriama žemės ūkio veiklai, todėl po šios datos ūkininko gautos pajamos už parduotą nenukirtą mišką ir/ar apvaliąją medieną, priskiriamos jo, kaip gyventojo pajamoms, arba kaip ūkininko, vykdančio individualią miškininkystės veiklą apmokestinamoms pajamoms.

Pagal GPMĮ 22 str. 1 d. nuostatas, laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 12 d. pajamos gautos už parduotą ar kitaip perleistą nuosavybėn nenukirstą mišką, apvaliąją medieną buvo priskiriamos B klasės pajamoms. Pajamų mokestį nuo pajamų, pagal mokėjimo tvarką priskiriamų B klasės pajamoms, vadovaujantis GPMĮ 25, 27 str. nuostatomis, deklaruoja, apskaičiuoja ir sumoka pajamas gavęs gyventojas, mokestiniams metams pasibaigus pateikdamas metinę pajamų mokesčio deklaraciją. Pagal GPMĮ 22 str. nuostatas (galioja nuo 2003 m. gruodžio 12 d.), individualios ir neindividualios veiklos pajamos, gautos iš įmonės už parduotą ar kitaip perleistą nuosavybėn nenukirstą mišką, apvaliąją medieną priskiriamos A klasės pajamoms. Išskaičiuojantys asmenys, išmokėdami išmokas, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą pajamų mokestį (GPMĮ 24 str.). Nuo 2003 m. gruodžio 12 d. (2003 m. lapkričio mėn. 25 d. įstatymo Nr. IX-1848 redakcija) pagal GPMĮ 22 str. nuostatas tiek individualios veiklos, tiek ne individualios veiklos turto (nenukirsto miško ir/ar apvaliosios medienos) pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos pagal mokesčio sumokėjimo būdą priskiriamos A klasės pajamoms.

Individualios veiklos sąvoka yra apibrėžta GPMĮ 2 str. 7 d. Tai savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį. Individuali veikla turi turėti keletą pagrindinių požymių - savarankiškumą, ekonominės naudos siekimą ir tęstinumą, kuris suprantamas kaip atsikartojamumas. Vadinasi, atsitiktiniai sandoriai (kaip asmeninio būsto, asmeninės transporto priemonės pardavimas) nelaikomi veiklos vykdymo požymiu, todėl tokie atsitiktiniai sandoriai nereiškia individualios veiklos vykdymo. Atskirais atvejais ir ne vieną analogišką sandorį per trumpą laiką sudaręs gyventojas nelaikomas vykdančiu individualią veiklą, jeigu jis per trumpą laiko tarpą parduoda keletą tapačių daiktų, tačiau įrodo, kad šis turto pardavimas susijęs su jo negalėjimu tuo turtu naudotis (pvz., išvykimu nuolat gyventi į užsienį ir pan.). Sprendžiant klausimą, ar gyventojas verčiasi individualia veikla, yra svarbios ir kitos aplinkybės, kaip naudos dydis ir tai, kokią gyventojo pajamų dalį sudaro ši nauda. Atsižvelgus į visas šias aplinkybes konstatuoja, jog individualiai veiklai yra priskiriama komercinė veikla (įskaitant ir nekilnojamojo turto pirkimą - pardavimą) arba gamybinė veikla, išskyrus tas komercinės arba gamybinės veiklos sritis, kuriomis verstis įstatymai įsakmiai numato reikalavimą įsteigti juridinius asmenis.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, aiškindama GPMĮ 2 str. 7 d. įtvirtintus individualios veiklos požymius, 2006 m. birželio 16 d. sprendime adm. byloje Nr. A-902/2006 yra konstatavusi, kad vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo - ekonominės naudos siekimo - buvimą, taip pat tokios veiklos priskirtinumą įstatyme išvardytoms veiklos rūšims. Kaip išaiškino LVAT teisėjų kolegija, vienas iš individualios veiklos požymių - versliškumas (komerciškumas) - reiškia, kad visa individuali veikla nuo pat jos vykdymo pradžios privalo turėti tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos. Būtent į nurodytas LVAT suformuluotas GPMĮ 2 str. 7 d. taikymo bei aiškinimo taisykles atsižvelgtina ir sprendžiant šį mokestinį ginčą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str. 2 d.), t. y. būtina išnagrinėti, ar pareiškėjo 2003-2004 m. vykdytas medienos pardavimas atitinka individualios veiklos požymius - savarankiškumą, versliškumą, tęstinumą - ir ar jis gali būti priskirtas GPMĮ išvardytoms individualios veiklos rūšims.

Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas kartu sutuoktine nuo 2000 m. pastoviai užsiima medienos (jos gaminių) pardavimo veikla, yra įsigiję visą eilę miško ūkio paskirties sklypų. Tikrinamuoju 2003-2004 m. laikotarpiu pareiškėjas nuolat sudarinėjo medienos pardavimo sandorius bei gavo GPM apmokestinamųjų medienos pardavimo pajamų. Pareiškėjas tikrintinu laikotarpiu niekur nedirbo, medienos pardavimo pajamos buvo pagrindinis pareiškėjo (jo sutuoktinės) pajamų šaltinis. Medienos pardavimo sandoriai tikrinamuoju laikotarpiu nebuvo atsitiktiniai, mediena buvo tiekiama pastoviai dažniausia tiems patiems pirkėjams, todėl Utenos AVMI pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo vykdytai veiklai būdingas tęstinumo požymis.

Savarankiškumo požymis rodo, kad gyventojas savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų, visais veiklos vykdymo etapais bei momentais pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats dengia savo išlaidas, susijusias su veiklos vykdymu, iš kurios tiesiogiai gauna pajamų, t .y. visais vykdymo etapais jis yra laisvas ką, kaip ir kokiu laipsniu vykdyti ir yra saistomas tik savo paties įsipareigojimų. LVAT 2006 m. spalio 20 d. sprendime adm. byloje Nr.A-916/2006 yra pažymėjęs, kad GPMĮ prasme savarankiška veikla laikytina tokia veikla, kurią vykdydamas asmuo veikia savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų ir iš kurių tiesiogiai gauna pajamų. Nors pareiškėjas savo skunde dėsto motyvus dėl to, kad medieną pardavinėjo fiziniai asmenys (pagal jiems suteiktus įgaliojimus), todėl jo veikloje nėra savarankiškumo požymio, kuris yra būdingas individualiai veiklai, tačiau įvertinus Utenos AVMI surinktą informaciją, matyti, kad duomenys, jog fiziniai asmenys tiekė medieną ūkio subjektams, yra nustatyti 2002 metais, o GPM mokestinis patikrinimas yra atliktas ir GPM apskaičiuotas už 2003-2004 m., todėl šis pareiškėjo skundo motyvas atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas.

Pažymi, kad fizinio asmens vykdoma veikla yra pripažįstama turinčia versliškumo arba komerciškumo požymius, jei nuo pat veiklos vykdymo pradžios yra siekiama gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos (nagrinėjamu atveju, jau įsigyjant nekilnojamąjį turtą yra siekiama gauti pajamų iš jo vėlesnio pardavimo). Patikrinimo metu nenustatyta jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad miškų (žemės) sklypai buvo naudojami išimtinai asmeniniams poreikiams tenkinti. Tikrinamuoju laikotarpiu nustačius, kad pareiškėjas nuolat vykdė aktyvius medienos pardavimo veiksmus, bei nepateikus jokių įrodymų, kad sklypai buvo įsigyti turint kitokį tikslą, nei gauti pajamų iš medienos pardavimo, pagrįstai konstatuotas versliškumo požymis.

Centrinis mokesčių administratorius pažymi, kad Utenos AVMI pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas su sutuoktine 2003 - 2004 m. savarankiškai veikdami, siekė gauti ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį. Pareiškėjas vykdė ekonominę veiklą, gavo pajamų, o jo vykdyta veikla turėjo požymius, atitinkančius GPMĮ 2 str. 7 d. pateiktą individualios veiklos vykdymo sąvoką

Pagal GPMĮ 6 str. 2 d. 8 p. nuostatas, jeigu gyventojo sprendimu iš veiklos pajamų neatimti GPMĮ 18 str. nustatyti leidžiami atskaitymai, gyventojo gautos pajamos apmokestinamos 15 proc. tarifu, o tuo atveju, jeigu gyventojo sprendimu iš gautų pajamų yra atimami leidžiami atskaitymai, tuomet gyventojo gautos pajamos yra apmokestinamos 33 proc. tarifu. GPMĮ 18 str. numato leidžiamus atskaitymus, susijusius su individualios veiklos pajamų gavimu. Nuolatinio Lietuvos gyventojo su individualios veiklos pajamų gavimu susijusius leidžiamus atskaitymus bei jų skaičiavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Finansų ministro 2002 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 303 yra patvirtinta Nuolatinio Lietuvos gyventojo su individualios veiklos pajamų gavimu susijusių leidžiamų atskaitymų bei jų apskaičiavimo tvarka (toliau Leidžiamų atskaitymų apskaičiavimo tvarka). Ginčijamu atveju tiek pareiškėjas, tiek jo sutuoktinė vykdė ne žemės sklypų pardavimo individualią veiklą, o medienos ir jos gaminių pardavimo individualią veiklą, todėl šios veiklos leidžiamais atskaitymais gali būti pripažįstamos žemės sklypų įsigijimo išlaidos.

4. Dėl sanitarinių kirtimų. Iš pareiškėjo minimos LVAT 2008 m. vasario 14 d. nutarties Nr. A-438-163/2008 matyti, kad ginčas šioje dalyje vyko tarp mokesčių administratoriaus ir mokėtojo, ar pagrįstai Komisija buvo pavedusi atlikti papildomą tyrimą ir nutartyje teismas konstatavo, kad Komisija šioje ginčo byloje pagrįstai pavedė atlikti pavedė atlikti pakartotinį tyrimą siekiant įvertinti kokio pobūdžio kirtimus vykdė mokėtojas bei įvertinti kaip tokia veikla gali būti vertinama PVMĮ 2 str. 6 d. prasme. Todėl teigti, kad minėta nutartimi LVAT konstatavo, jog sanitariniai kirtimai turi būti eliminuojami iš individualios veiklos pajamų, pagrindo nėra.

Atsakovės manymu, Komisija visiškai pagrįstai nusprendė, kad sanitariniai kirtimai negali būti eliminuojami iš individualios ir ekonominės veiklos pajamų. Pirmiausia Utenos AVMI patikrinimo akto duomenimis pareiškėjas kartu su savo sutuoktine tikrinamuoju laikotarpiu valdė 38 žemės sklypus, kurie užėmė 301,9 ha. Įvertinus sutuoktinių valdomų miško sklypų kiekį ir plotą matyti, kad jau įsigydami tokį jų kiekį, sutuoktiniai žinojo, kad jie privalės vykdyti ir sanitarinius kirtimus bei gauti iš jų pajamų, t. y. asmuo versdamasis miškininkystės veikla ir turėdamas savo dispozicijoje miško paskirties žemės bei gaudamas pardavimo pajamų iš medienos, gauna šių pajamų ir iš sanitarinių kirtimų. Pagal ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių miškininkystė yra viena iš ekonominės veiklos rūšių. Apibrėžiant ekonominės veiklos rūšį visada turima omenyje, kad apibrėžiamas pats procesas ar žaliavų panaudojimas. Miškininkystė yra gamybos sritis (augalininkystės šaka), kuri apima miško želdinimą, gerinimą ir augalinių miško išteklių naudojimą. Pagal Statistikos Europos Bendrijos ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių, miškininkystė, medienos ruoša ir susijusių paslaugų veikla priskirta 02.0 grupei, kurioje nėra numatyta atskira ekonominės veiklos klasė (porūšis) kaip sanitariniai kirtimai, t. y. nagrinėjamu atveju sanitarinių miško kirtimo darbų nėra pagrindo išskirti kaip veiklos atskiros rūšies. Taip pat pažymi, jog sanitarinių kirtimų tikslas - pagerinti sanitarinę medynų būklę, sveikus medžius apsaugoti nuo galimo ligų ir kenkėjų plitimo, o pagal pačią sanitarinių kirtimų prigimtį sanitariniai kirtimai vykdomi nepriklausomai nuo medyno amžiaus, kai medžiai pažeisti miško ligų ar kenkėjų, bei išversti ar išlaužti vėjo ar sniego, t. y. sanitariniai kirtimai atliekami vykdant miškininkystės veiklą apskritai. Dėl šių priežasčių atsakovė daro išvadą, kad nėra jokio pagrindo pareiškėjo nurodomų sanitarinių kirtimų eliminuoti iš jo mokesčių bazės, nes visos pajamos gaunamos iš miškininkystės veiklos, o ši veikla vykdoma turint tikslą gauti ekonominės naudos.

Tretieji suinteresuoti asmenys A. Č. ir V. Č. atsiliepimuose (b. l. 86, 88) mano, kad pareiškėjo skundas yra pagrįstas.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas skundą palaikė remdamasi jame nurodytais motyvais.

Atsakovės atstovė teisminio nagrinėjimo metu prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Skundas atmestinas.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Utenos AVMI atliko pakartotinį pareiškėjo PVM (už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d.), GPM (už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d.), VSD įmokų (už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d.) apskaičiavimo ir sumokėjimo patikrinimą, dėl ko surašytas Utenos AVMI 2010 m. sausio 8 d. patikrinimo aktas Nr. 7.28-2 (MGK byla, t. I, 100-113). Patikrinimo akte konstatuota, kad papildomai apskaičiuota 573 Lt GPM, 178 Lt GPM delspinigių, 13 552 Lt PVM bei 10 724 Lt PVM delspinigių suma, 1 002 Lt VSD įmokų pagrindinei pensijos daliai bei 870 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai. Taip pat paskirtos VSD įmokų baudos: 501 Lt VSD įmokų pagrindinei pensijos daliai bauda bei 435 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai bauda. Utenos AVMI 2010 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. (10.15)-10.1-11 (MGK byla, t. I, b. l. 91-98) patvirtino patikrinimo metu papildomai apskaičiuotas sumas ir nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 13 552 Lt PVM, 10 724 Lt šio mokesčio delspinigių, 573 Lt GPM, 178 Lt šio mokesčio delspinigių, 1 002 Lt VSD įmokų pagrindinei pensijos daliai, 501 Lt šių įmokų baudos, 870 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai, 435 Lt šių įmokų baudos, taip pat paskyrė 4 066 Lt PVM ir 172 Lt GPM (30 proc.) baudas. Centrinis mokesčių administratorius 2010 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. 68-108 iš dalies patvirtino Utenos AVMI sprendimą, t. y. patvirtino nurodymus sumokėti PVM, GPM, šių mokesčių delspinigius, VSD įmokas ir šių įmokų 50 procentų baudą, taip pat sumažino pareiškėjui paskirtas GPM ir PVM baudas iki 10 proc. Nesutikdamas su centrinio mokesčių administratoriaus sprendimu, pareiškėjas su skundu kreipėsi į Komisiją (MGK byla, t. I, b. l. 1-19). Ši 2010 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu Nr. S-202 (7-140/2010) (MGK byla, t. II, b. l. 27-42) patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. 68-108.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 6 d. nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Pažymėtina, kad teismas net ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybes, nagrinėjamu atveju – pareiškėjo veiksmų (veiklos) tikslus, paprastai gali nustatyti tik iš objektyvių įrodymų, nustatytų objektyvių aplinkybių visumos.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 4 d; yra nurodyta, jog įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendra įrodinėjimo taisyklė, kuri suponuoja išvadą apie vienodą proceso šalių teisę bei pareigą teikti įrodymus. Ji, šiuo atveju, neatsiejama nuo MAĮ 67 str. 1 d., kur pasisakyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Tuo tarpu mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių inspekcijos sprendimus, nepakanka apsiriboti įrodymais nepagrįstų paaiškinimų, kontraargumentų teikimu. Pagal MAĮ 67 str. 2 d. mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokius įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius. O tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (LVAT priimti sprendimai (bendrine prasme) administracinėse bylose Nr. A11–648/2003, Nr. A1-203/2005, Nr. A17-301/2007).

Teismo vertinimu, nagrinėtinu atveju mokesčių inspekcija įrodė priimtų ir skundžiamų sprendimų pagrįstumą. Tuo tarpu mokesčių mokėtojas, nors ir teikė atitinkamus įrodymus, bet jie dėl savo nepakankamumo, dviprasmiškumo negali paneigti viešojo administravimo subjekto, atsakingo inter alia už teisingą mokesčių apskaičiavimą, pozicijos.

Kaip nustatė mokesčių administratorius, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2000 metų kartu su sutuoktine, taip pat laikotarpiu nuo 2002 m. liepos mėn. per įgaliotus asmenis A. G., A. Č. ir V. Č. Lietuvos ūkio subjektams (taip pat fiziniams asmenims) pardavinėjo medieną ir jos gaminius. Iš mokestinio ginčo turimų duomenų nustatyta, kad A. Č., V. Č. ir A. G. medieną jiems suteiktų įgaliojimų (MGK byla, t. I, b. l. 53-54 ir kt.) pagrindu pardavinėjo UAB „Algimeda“ ir UAB „Rastuva“ (MGK byla, t. I, b. l. 41, 44-45, 48-49 ir kt.).

Patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „Algimeda“ laikotarpiu nuo 2001 m. lapkričio 23 d. iki 2005 m. gegužės 18 d. iš pareiškėjo ir jo sutuoktinės įsigijo medienos už 128 029,06 Lt (11 379,95 Lt pajamų mokestis), iš jų per įgaliotą asmenį įsigijo medienos už 96 400 Lt. Įmonė už medieną atsiskaitė grynaisiais pinigais pagal kasos pajamų orderius, su įgaliotu asmeniu – 62823,12 Lt grynaisiais pinigais pagal kasos išlaidų orderius, 25 242,24 Lt sumokėjo bankiniais pavedimais į pareiškėjo einamąją sąskaitą. Pagal priešpriešinės informacijos pažymą nustatyta, kad A. Č., veikdamas pagal jam suteiktą įgaliojimą: 1) pagal 2002 m. liepos 9 d. sutartį Nr. 71 pardavė medienos už 37 277,25 Lt (3 702,73 Lt pajamų mokestis), 2002 m. liepos 30 d. grynaisiais sumokėta 13 000 Lt, 2002 m. rugpjūčio 30 d. bankiniu pavedimu į pareiškėjo sąskaitą sumokėta 20 574,52 Lt (viso 33 574,52 Lt); 2) pagal 2002 m. rugpjūčio 8 d. sutartį Nr. 76 pardavė medienos už 17850,71 (1 760,07 Lt pajamų mokestis), 2002 m. rugpjūčio 20 d. 4 667,72 Lt sumokėta bankiniu pavedimu į pareiškėjo sąskaitą, 2002 m. rugpjūčio 23 d. 11 422,92 Lt grynaisiais pinigais (viso 16 090,64 Lt); 3) pagal 2002 m. rugsėjo 2 d. sutartį Nr. 83 pardavė medienos už 21 085 Lt (2 083,5 Lt pajamų mokestis), 2002 m. rugsėjo 20 d. 13 000 Lt sumokėta grynaisiais pinigais, 2002 m. rugsėjo 20 d. sumokėta 6 001,5 Lt grynaisiais pinigais (viso 19 001,5 Lt); 4) pagal 2002 m. spalio 4 d. sutartį Nr. 87 pardavė medienos už 8 138,5 Lt (788,55 Lt pajamų mokestis), 2002 m. spalio 4 d. 7 349,95 Lt sumokėta grynaisiais pinigais (viso 7 349,95 Lt); 5) pažymos priede nurodyta, kad pagal 2002 m. gruodžio 5 d. sutartį (duomenys neskelbtini) A. Č. pardavė medienos už 12 048,75 Lt, atsiskaityta 2003 m. sausio 6 d. – 5 000 Lt grynaisiais pinigais, 2003 m. sausio 10 d. 7 048,75 Lt grynaisiais pinigais. Pagal pareiškėjo pateiktus su skundu dokumentus matyti, kad minėtoje sutartyje nurodyta, kad ją sudarė V. Č., pagal kasos išlaidų orderius taip pat nurodyta, kad minėtos sumos išmokamos V. Č.. Pagal mokesčių administratoriaus turimus duomenis (išmokėjimai fiziniams asmenimis) nenustatyta, kad UAB „Algimeda“ nuo šių pajamų būtų išskaičiusi GPM, A. Č. už 2003 metus metinės pajamų deklaracijos neteikė, V. Č. pateiktos už 2003 metus metinės pajamų deklaracijos priede FR0462 V deklaravo 1 790 Lt pajamų iš veiklos pagal verslo liudijimą (367 Lt sumokėto mokesčio), t. y. nė vienas iš anksčiau nurodytų asmenų 2003 metais gautų pajamų iš UAB „Algimeda“ nedeklaravo ir GPM nemokėjo. A. Č., veikiančiam pagal pareiškėjo ir jo sutuoktinės suteiktą įgaliojimą per 2002 m. išmokėta 84 351,46 Lt (įskaitant pajamų mokestį) medienos pardavimo pajamų, išskaityta ir sumokėta 8 334,85 Lt pajamų mokesčio, viso išmokėta 76 016,61 Lt piniginių lėšų. Iš viso nuo 2001 m. lapkričio 23 d. iki 2005 m. gegužės 18 d. pareiškėjo ir jo sutuoktinės įgaliotiesiems asmenimis buvo išmokėta 88 065,06 Lt piniginių lėšų už parduotą medieną (iš jų 2002 metais 76 016,61 Lt (išskaičius pajamų mokestį), 12 048,75 Lt (neišskaičius GPM)-2003 metais).

Utenos AVMI surinko priešpriešinę informaciją už laikotarpį nuo 2002 m. birželio 1 d. iki 2005 m. gegužės 18 d. Pagal surinktus duomenis nustatyta, kad UAB „Rastuva“ šiuo laikotarpiu įsigijo medienos iš pareiškėjo ir jo sutuoktinės už 12 752,23 Lt, iš jų per įgaliotus asmenis, t. y. 3 335,24 Lt per A. Č. ir 1 725,96 Lt per A. G..

CK 2.132 str. 1 d. aiškiai apibrėžta, kad civilinių teisinių santykių subjektai turi teisę sudaryti sandorius ne tik patys, bet ir per atstovus. Kaip patvirtina byloje surinkti įrodymai, A. G., A. Č., V. Č. pagal su pareiškėju ir jo sutuoktine sudarytus įgaliojimus, kurie buvo sudaryti prasidėjus pirminiam mokestiniam patikrinimui, tretiesiems asmenims pardavinėjo pareiškėjui ir jo sutuoktinei priklausančią medieną. Tai reiškia, kad minėti asmenys už pareiškėją ir jo sutuoktinę vykdė sandorius ir atliko kitus teisinius veiksmus. Piniginės lėšos už parduotą medieną buvo išmokamos grynais ar pervedamos į pareiškėjo sąskaitą. Kadangi pagal bendrąją atstovavimo teisinių santykių sampratą atstovo sudarytas atstovaujamojo vardu sandoris sukuria, pakeičia ir panaikina šio (atstovaujamojo) teises ir pareigas (CK 2.132 str. 1 d., 2.133 str. 1 d.), tai reiškia, kad sandorių, kuriuose pareiškėjui ir jo sutuoktinei atstovavo minėti asmenys, metu gautos pajamos pagrįstai priskirtos pareiškėjo ir jo sutuoktinės pajamoms. Pareiškėjas, teikdamas teismui skundą, neįrodė, kad minėtos piniginės lėšos yra ne jo pajamos. Tokios išvados, įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, nepaneigia ir A. G., A. Č. ir V. Č. duoti paaiškinimai apie ginčo situaciją. Tai, kad minėti asmenys buvo įgalioti pasirašyti pirkimo – paradavimo sutartis, kitus dokumentus, nėra ta besąlygiška aplinkybė, kuri patvirtintų kad būtent įgaliotiniai gavo pajamas iš medienos pardavimo. Visi veiksmai buvo atlikti įgaliojimų pagrindu, todėl mokesčių administratoriai ir Komisija pagrįstai sprendė, kad visos iš to išplaukiančios pasekmės tenka būtent pareiškėjui ir jo sutuoktinei. Tai reiškia, kad dvigubas apmokestinimas to paties asmens atžvilgiu nėra taikytinas. Be to, sutiktina, kad aplinkybė, jog atstovaujamasis savo atstovui perleidžia beveik visas iš jo turto gautas pajamas (88 065,06- 1 000) negali būti laikoma pagrįsta jokia ekonomine logika (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 6 d.). Akivaizdu, kad toks veiklos modelis pasirinktas siekiant eliminuoti gautas pajamas iš bendrų šeimos pajamų.

Kadangi pasikeitus teisiniam reglamentavimui (Ūkininko ūkio įstatymas), nuo 2003 m. balandžio 1 d. miškininkystė nepriskiriama žemės ūkio veiklai, todėl mokesčių inspekcija pagrįstai sprendė, kad po šios datos ūkininko gautos pajamos už parduotą nenukirtą mišką ir/ar apvaliąją medieną, priskiriamos jo, kaip gyventojo pajamoms, arba kaip ūkininko, vykdančio individualią miškininkystės veiklą apmokestinamoms pajamoms.

Pagal GPMĮ 2 str. 1 d. individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 2) savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla. GPMĮ 10 str. 1 d. numatė, kad individualios veiklos pajamoms priskiriamos pajamos iš individualios veiklos, įskaitant pajamas iš individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn.

Dėl GPMĮ 2 str. 7 d. pateiktos individualios veiklos sąvokos aiškinimo ir taikymo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra priimta atitinkamų sprendimų (nutarčių), kurie vertintini kaip teisės šaltiniai, kuriais būtina vadovautis priimant sprendimą tiek šioje, tiek kitose analogiškose bylose. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai), kuris, nagrinėjant bylas teismuose, yra išreiškiamas maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų (2006 m. kovo 28 d. nutarimas), išskyrus tuo atvejus, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina.

Paminėtos nuostatos dėl jurisprudencijos tęstinumo taikytinos ir administracinių teismų praktikos atžvilgiu.

2006 m. birželio 6 d. sprendime adm. byloje Nr. A5-902/2006 išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, aiškindama minėtoje įstatymo nuostatoje pateikiamą individualios veiklos sąvoką, pažymėjo, kad vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardintoms veiklos rūšims.

Kaip rodo bylos duomenys, šiuo atveju buvo vykdyta medienos pardavimo veikla, kurią pagal savo pobūdį mokesčių inspekcija pagrįstai priskyrė komercinei veiklai (GPMĮ 2 str. 7 d. 1 p.).

GPM įstatymo prasme savarankiška veikla LVAT praktikoje laikytina tokia veikla, kurią vykdydamas asmuo veikia savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų, ir iš kurios tiesiogiai gauna pajamas (2006 m. spalio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas adm. byloje Nr. A14-916/2006). Savarankiškai veikdamas fizinis asmuo pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats investuoja (savo nuosavomis ar skolintomis lėšomis (turtu)), dengia su veiklos vykdymu susijusias išlaidas, paskirsto ir naudoja gautas pajamas (2007 m. liepos 5 d. nutartis adm. byloje Nr. A8-693/2007). Kaip rodo byloje surinkti įrodymai, pareiškėjas savarankiškai sprendė su ginčo veikla susijusius klausimus: jam priklausė ginčo turtas; pareiškėjas nebuvo atskaitingas kitiems asmenims ir kt.).

Tam, kad atitinkamą veiklą galima būtų pripažinti individualia, turi būti nustatytas ir šios veiklos tęstinumas. LVAT ne kartą yra pažymėjęs, jog tokios veiklos vykdymo aplinkybės kaip nevienkartinis, nuolatinis sandorių sudarymas, jų skaičius, tęstinis jų sudarymo laikotarpis (pasikartojimas) sudaro pagrindą konstatuoti tokios veiklos tęstinumo požymį (2006 m. spalio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis adm. byloje Nr. A14-916/2006; 2006 m. birželio 19 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis adm. byloje Nr. A5-902/2006 ). Kaip nustatė mokesčių administratorius, pareiškėjo ir jo sutuoktinės pajamos už parduotą medieną sudarė: 2001 m. - 153 745 Lt, 2002 m. – 286 175 Lt, 2003 m. – 23 003 Lt., 2004 m. – 92 497 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad sandoriai buvo nevienkartiniai, taip pat į jų kiekį, į tai, kad minėtos pajamos buvo pagrindinis pareiškėjo šeimos pragyvenimo šaltinis, teismas neturi pagrindo abejoti individualios veiklos tęstinumu.

Pažymėtina, kad individualios veiklos tęstinumui ir versliškumui konstatuoti gali pakakti ir kelių analogiškų sandorių sudarymo per tam tikrą laikotarpį, nepriklausomai nuo to, kokiai konkrečiai veiklai vykdyti atitinkamas turtas buvo įgytas (2008 m. gruodžio 12 d. nutartis adm. byloje Nr. A575-1613/08). Kaip matyti iš bylos medžiagos, sklypai su mišku buvo įsigyjami ir iki tikrinamojo laikotarpio, ir tikrinamuoju laikotarpiu, ir po jo, o tai rodo vykdomos veiklos versliškumą. Kaip nustatė mokesčių inspekcija, 2005 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui su sutuoktine priklausė 38 žemės sklypai, kuriuose miškas sudarė 301,9 ha. Byloje nesant duomenų apie tai, kad žemė su mišku buvo įsigyjama turint kitokį tikslą nei gauti pajamų iš vėlesnio medienos paradavimo, mokesčių inspekcija pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo su sutuoktine sudarytiems sandoriams būdingas versliškumo požymis.

Teisėjų kolegija, pagal paminėtas taisykles įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad byloje nustatytų objektyvių aplinkybių visuma sudaro pagrindą daryti išvadą, kad nagrinėjama veikla atitiko savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymius ir tokios veiklos tikslą – ekonominės naudos siekimą. Kolegija, įvertinusi surinktų įrodymų byloje visetą, sprendžia, kad mokesčių administratoriai šiuo atveju visiškai pagrįstai nurodė, kad 2003 – 2004 metais su sutuoktine faktiškai vykdydami medienos ir jos gaminių veiklą, nedeklaravo individualios veikos pajamų ir nemokėjo GPM, kad sudarė faktinį ir teisinį pagrindą pareiškėjo atžvilgiu taikyti papildomą apmokestinimą. Vien tik pareiškėjo subjektyvus įsitikinimas, kad jo vykdyta medienos pardavimo veikla neturi individualiai veiklai būdingų požymių, nepriskirtina ekonominei veiklai, neįrodo jo pozicijos teisingumo (MAĮ 67 str. 2 d.).

PVM įstatymo 71 str. apibrėžė, kad Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo, jeigu bendra atlygio už vykdant ekonominę veiklą patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršijo 100 000 Lt, pradedant tuo mėnesiu, kurį minėta riba buvo viršyta, privalo už tiekiamas prekes ir (arba) teikiamas paslaugas šio Įstatymo nustatyta tvarka skaičiuoti PVM ir mokėti jį į biudžetą. Kaip pagrįstai nurodyta atsakovės atsiliepime į skundą, ekonominei veiklai būdingas tam tikras atsikartojamumas, tęstinumas, t. y. sandorius sudarantys asmenys turi turėti ketinimą veiklą vykdyti ir siekti iš jos gauti pajamų. Kaip rodo bylos medžiaga, pareiškėjas su sutuoktine tikrinamuoju laikotarpiu nuolat patys arba per įgaliotus asmenis vykdė medienos ir jos gaminių pardavimo veiklą. Pareiškėjas neįsiregistravimo PVM mokėtoju bei nemokėjo PVM, nors sandoriai, kuriais buvo parduodamas jam bendrosios junginės nuosavybės teise valdomas turtas, buvo atsikartojantys, kaip minėta, jais siekta ekonominės naudos, 2002 m. rugpjūčio mėn. pajamos už parduotą medieną ir jos gaminius viršijo įstatyme numatytą 100 000 Lt ribą. Todėl mokesčių inspekcijos veiksmai papildomai priskaičiuojant pareiškėjui 13 552 Lt sumą šiuo atveju yra juridiškai pagrįsti.

CK 3.87 str. 1 d. apibrėžta, kad įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu (CK 3.87 str. 2 d.). Remiantis LVAT formuojama praktika (administracinė byla Nr. A7-158/2002, Administracinių teismų praktika Nr. 3, p. 107 – 113), pajamos, gautos disponavimo bendru turtu sandorių pagrindu yra bendraturčių, o ne vieno iš jų pajamos, į kurias kiekvienas iš jų turi lygias teises. Fiziniams asmenims - bendraturčiams - įgyvendinant nuosavybės teises ir dėl to gaunant pajamų, tokios pajamos tampa bendratučių pajamomis pagal jų nuosavybės teisių į turtą, iš kurio gautos pajamos, proporcijas, jeigu įstatymai ar bendraturčių sudaryta sutartis nenustato kitaip. Kadangi pareiškėjas buvo pripažinęs, kad 2000 – 2005 m. medienos prekybos veiklą vykdė kartu su savo sutuoktine I. A. (2006 m. sausio 25 d. paaiškinimas Utenos AVMI; MGK byla, t. I, b. l. 60), spręstina, kad mokesčių administratorius, nenukrypdamas nuo teisinio reguliavimo ir LVAT praktikos, pagrįstai gautas pajamas lygiomis dalimi priskyrė pareiškėjui ir jo sutuoktinei.

Teismas taip pat pažymi, kad Komisija visiškai pagrįstai nusprendė, kad sanitariniai kirtimai negali būti eliminuojami iš individualios ir ekonominės veiklos pajamų, kadangi teisės aktai dėl tokių kirtimų nenumato jokių išlygų. Asmuo, versdamasis miškininkystės veikla ir turėdamas savo dispozicijoje miško paskirties žemės bei gaudamas pardavimo pajamų iš medienos, gauna šių pajamų ir iš sanitarinių kirtimų. Tai paneigia galimybę sanitarinius kirtimus eliminuoti iš mokesčių bazės.

Konstatavus, kad pareiškėjas laiku nesumokėjo GPM ir PVM, vadovaujantis MAĮ 96 str. 1 d. 2 p., jam pagrįstai buvo nurodyta sumokėti 10 724 Lt PVM ir 178 Lt GPM delspinigių.

Kadangi 2004 m. vykdant individualią veiklą nebuvo deklaruotos ir mokėtos VSD įmokos pagrindinei ir papildomai pensijos daliai, mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatas, turėjo pagrindą priimti sprendimą dėl VSD įmokų atitinkamoms pensijų dalims bei paskirti VSD įmokų baudas.

Pagal MAĮ 139 str. 1 d. jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, centrinis mokesčių administratorius pareiškėjui skirtinas PVM ir GPM baudas sumažino iki minimalaus įstatyme numatyto 10 proc. dydžio (atitinkamai 1355 Lt ir 57 Lt). Dar labiau mažinti minėtas baudas nėra įstatyminių pagrindų.

Kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą panaikinti skundžiamus mokesčių administratorių ir Komisijos sprendimus, šioje byloje nenustatyta.

Kolegijos vertinimu, Komisijos 2010 m. rugpjūčio 9 d. sprendimas Nr. 8-202(7-140/2010), Valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. gegužės 13 d. sprendimas Nr. 68-108 bei Utenos AVMI 2010 m. kovo 15 d. sprendimas Nr. (10.15)-10.1-11 iš esmės yra teisėti ir pagrįsti. Nėra juridinio pagrindo jų naikinti pareiškėjo nurodomais motyvais. S. A. skundas atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 88 str. 1 d. 1 p., 127 str. 1 d., teisėjų kolegija

nusprendė:

pareiškėjo S. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Rūta MiliuvienėArūnas DirvonasRosita Patackienė